ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-05 nr. 647

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Tada pabundu (11) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vilkai purve (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Balti kadrai (1) • Su rašytoja JURGA IVANAUSKAITE kalbasi Sigitas Parulskis. "Vienatvė man reiškia pilnatvę..." (44) • REUEL MARC GERECHT. Iranas žaidžia grėsmingą laukimo žaidimą (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Septynios tezės, susijusios su Irmos Stanaitytės videoinstaliacija "Grojantis arfa" (1) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Ligos patalas, mirties patalasSIGITAS GEDA. Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją (10) • TOBY YOUNG. Stabai, žengiantys ant aukuroJUDY COODE. Aklumas ir veidmainystė (5) • SIGITAS PARULSKIS. Knyga, pilna supresuoto grožio (19) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Tarp Bretkūno Biblijos ir Vydūno filosofijos (5) • RIMAS ŽILINSKAS. Baublių ir baubų kultūra (7) • VALDAS STRIUŽAS. Stovėk – ateis laikas, ir tave nuversimANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XX) (2) • Atitaisymas (2) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (69) •

Tarp Bretkūno Biblijos ir Vydūno filosofijos

VIKTORO FALKENHAHNO 100-osioms gimimo metinėms

ALGIRDAS SABALIAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lietuvos MA švenčiant profesoriaus 80 metų jubiliejų. Iš dešinės – Viktoras Falkenhahnas, jo žmona ir Algirdas Sabaliauskas.
Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka

Šių metų vasario 11 d. sukako šimtas metų, kai gimė žymus vokiečių baltistas, Vydūno bičiulis profesorius Viktoras Falkenhahnas.

Gimė jis Pomeranijoje, Katenhofe (dab. Šcecino vaivadija, Lenkija). Vaikystė prabėgo Turkijoje. Mat tuo metu vokiečiai ten tiesė geležinkelį ir tėvas dirbo vokiškoje mokykloje. Pirmoji svetimoji kalba, kurios ten pramoko būsimasis poliglotas, buvo graikų – Falkenhahnų namuose darbavosi mergaitė, o ji, be gimtosios naujosios graikų, kitos kalbos nemokėjo.

Turkijoje Falkenhahnas suserga sunkia maliarijos forma. Su tėvais grįžta į Vokietiją. Nuo 1914 m. tėvas dirba Ragainės mokytojų seminarijoje. Vėliau gyvena Tilžėje. Viktoras dėl sunkios ligos pasekmių negali lankyti mokyklos. Mokosi namie. Čia vėl, kaip kadaise Turkijoje, turi progos susipažinti su dar viena nauja kalba. Pirmoji jo lietuvių kalbos mokytoja – tarnaitė lietuvaitė. Dar dešimties metų neturėdamas kažkokiame vokiškame leidinyje buvo skaitęs apie "pamažu nykstančius" lietuvius ir gražią jų kalbą. Pagailo berniukui šių žmonių, ir jis ryžosi išmokti tos kalbos. Tėvas, išgirdęs, kad Viktoras su ana mergaite jau mėgina kalbėti lietuviškai, jam padovanojo Vydūno "Vadovą lietuvių kalbai pramokti". Antrąjį šios knygos leidimą parengti spaudai Vydūnui padėjo jau pats Falkenhahnas.

1931 m. Tilžėje eksternu baigęs gimnaziją, Karaliaučiaus universitete Falkenhahnas studijuoja teologiją, sanskritą, slavistiką ir baltistiką. Universiteto rektorius profesorius Jurgis Gerulis (Georg Gerullis) 1935 m. Falkenhahną, dar studentą, skiria dėstyti lietuvių kalbą. Lietuvių kalbą jis čia dėstė iki 1941 m. vasaros. Taigi Falkenhahnas buvo paskutinis 1723 m. pradėjusio veikti Lietuvių kalbos seminaro dėstytojas. Šiame seminare, kaip žinome, darbavosi tokios iškilios lietuvių kultūros asmenybės kaip Liudvikas Rėza, Frydrichas Kuršaitis. Jame mokėsi Kristijonas Donelaitis.

Daktaro disertaciją iš pradžių Falkenhahnas norėjo rašyti apie Baltramiejų Vilentą. Tačiau Jurgis Gerulis, tuo metu ypač domėjęsis Bretkūno biografija ir jautęs, kad rimčiau atsidėti šiai temai neturi galimybių, globotiniui pasiūlė rašyti daug sudėtingesnę disertaciją – apie Joną Bretkūną ir jo Biblijos vertimą.

1939 m. Falkenhahnas sėkmingai apgina disertaciją (vadovas J. Gerulis). Po didelių vargų 1941 m. 350 egzempliorių tiražu ji išleidžiama atskira knyga – "Die Ubersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer" ("Lietuviškosios Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai"). Žymusis lietuviškos raštijos tyrėjas profesorius Vaclovas Biržiška vokiečių filologo monografiją pavadino "monumentaline". Ji vainikavo nepaprastai intensyvų Falkenhahno penkerių metų darbą – jo ieškojimus ir atradimus ne tik Karaliaučiaus archyvuose, bet ir senųjų Rytų Prūsijos vokiečių ir lietuvių pastorių klebonijų palėpėse. Deja, išspausdinta disertacija Falkenhahnas džiaugėsi jau vilkėdamas vokiečių kario uniformą.

Falkenhahnas ir jo šeima skaudžiai pajuto Antrojo pasaulinio karo baisumus. Karaliaučiuje paliktą trejų metų sūnelį jis sutiko Vilniuje, kai šiam buvo jau dvidešimt penkeri... Karo metus kalbininkas daugiausia praleido Rytų fronte dirbdamas vertėju. Turėjo progos čia susitikti ir su buvusiu savo mokytoju Jurgiu Geruliu.

Baigiantis karui Falkenhahno dalinys buvo apsuptas garsiajame "Kuršo katile". Tačiau tarp beveik trijų šimtų tūkstančių į nelaisvę patekusių vokiečių Falkenhahno nebuvo. Jis su būreliu išvargusių karių ir štabo dokumentais tuo metu nuolat apšaudomas mažu laiveliu plaukiojo Baltijos jūroje. Čia sulaukė ir karo pabaigos. Anglų kariuomenės buvo internuotas.

Hamburge, galima sakyti, per stebuklą likęs gyvas ir sulaukęs karo pabaigos įžymusis vokiečių baltistas Ernstas Fraenkelis pagaliau galėjo laisvai tęsti mokslinę veiklą. Jam reikėjo asistento. Kažkas Fraenkeliui pranešė, kad vienoje belaisvių stovykloje yra monografijos apie Joną Bretkūną autorius Falkenhahnas. O šis fašizmo siautėjimo metais šią monografiją buvo išdrįsęs nusiųsti Fraenkeliui – žydų tautybės mokslininkui. Fraenkelis parašo laišką stovyklos viršininkui, ir Falkenhahnas, vilkėdamas kareiviška uniforma, atvyksta į Hamburgo universitetą.

Nuo 1948 m. Falkenhahnas pradėjo dirbti Berlyno Humboldtų universitete. 1959 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1968 m. kalbininkas pasitraukė į emeritūrą. Be kitų dalykų, Humboldtų universitete jis dėstė ir lietuvių kalbą.

Be monografijos apie Joną Bretkūną, didžiausias Falkenhahno nuopelnas lituanistikai yra lietuvių pasakų vertimas – į vokiečių kalbą jis labai pavyzdingai išvertė folklorininkės Bronislavos Kerbelytės sudarytą didžiulį pasakų rinkinį "Lietuvių liaudies pasakos" ("Litauische Volksmarchen", Berlin, 1978).

"Pasaulinės literatūros žodynui" ("Lexikon der Weltliteratur", Weimar, 1963) Falkenhahnas parašė straipsnius apie lietuvių literatūrą ir atskirus rašytojus.

1964–1984 m. Falkenhahnas vadovavo nemaža baltų tautų kultūrai nusipelniusiai Vokietijos baltistų draugijai. Nuo 1984 m. iki mirties buvo draugijos garbės pirmininkas.

Mirė Viktoras Falkenhahnas 1987 m. balandžio 16 d. Berlyne. Jo palaikai buvo sudeginti, pelenai išbarstyti Berlyno urnų kalnelyje, o draugams ir net artimiesiems apie profesoriaus mirtį pranešta tiktai po dešimties dienų. Toks buvo velionio noras.

•

Šio straipsnio autoriui su profesoriumi Viktoru Falkenhahnu teko nemaža bendrauti. Štai keletas dar iš atminties neišblukusių smulkmenų ir asmeninių pastabų.

Su Falkenhahnu pirmą kartą susitikau 1966 m. rugsėjo 21 d. Apytikrį profesoriaus vaizdą jau buvau susidaręs iš anksto. Žinojau tikslią jo gimimo datą. Buvau susipažinęs su jo monografija apie Joną Bretkūną. Buvau skaitęs ir porą laiškų. Kažkokių švenčių proga girdėjau per radiją jį iš Berlyno kalbant lietuviškai. Trumpą akimirką profesoriaus veidą buvau matęs net televizoriaus ekrane.

Tačiau kai tą rugsėjo 21 dienos pavakarį Vilniaus geležinkelio stotyje pamačiau Falkenhahną, išlipantį iš vagono, supratau, kad mano susidarytas vaizdas buvo ne tik apytikris, bet ir visai netikras. Mat aš laukiau senyvo, lėtų judesių, pakumpusio filologo, o iš traukinio išlipo penkiais fotoaparatais apsikarstęs, jaunatviška energija trykštantis – keliautojas, žurnalistas, dailininkas, artistas, tik ne "biednas kalbininkas", kaip vėliau save pavadino profesorius.

Lietuvoje tąsyk Falkenhahnas viešėjo trejetą savaičių. Turbūt per visą viešnagę jis neturėjo nė trumpiausios laisvos valandėlės. Visą laiką tekinas bėgiojo po mokslo įstaigas, muziejus, Vilniaus senamiesčio gatvėmis, visą laiką jį buvo apspitę interesantai, svečiai, jaunystės dienų bičiuliai. Paklaustas, kada jam galima paskambinti į viešbutį, paprastai atsakydavo: iki septintos valandos ryto ir po pusės dvyliktos vakare. Visas įdomesnes vietas jis paprastai lankė po du kartus. Pirmą kartą eidavo su kokiu nors palydovu vilniečiu, o antrą kartą jau lydimas tik savo penkių aparatų. Profesorius išlaipiojo kalnus, nuo kurių prieš trisdešimt metų tapė Vilniaus vaizdus. Tris valandas (!) žvalgėsi iš Gedimino pilies, iki smulkiausių detalių "egzaminavo" istoriką Romą Batūrą apie pilies ir jos apylinkių praeitį, čia saugomus ginklus. Pirštais šifravo apsamanojusius, akimis jau neįskaitomus Rasų kapinių įrašus. Tačiau kur buvęs kur nebuvęs beveik kiekvieną dieną keliaudavo į tylią Rūtų gatvelę, su kuria buvo susiję daug tada man dar tokių paslaptingų profesoriaus jaunystės prisiminimų.

Profesorių man daug kur teko lydėti, nes Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriaus profesoriaus Kosto Korsako buvau paskirtas svečio globėju. (Falkenhahną tąsyk į Lietuvą K. Korsako iniciatyva pakvietė Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija (pirmininkas Laurynas Kapočius).) O svečiui be manęs buvo sunkoka išsiversti, nes "Neringos" viešbutyje ir restorane turėjau pasirašinėti visas jo sąskaitas. Svečio išlaikymui buvo skirta nemaža pinigų suma. Pavyzdžiui, per pietus mudu galėjome ne tik sočiai prisivalgyti, bet ir išgerti butelį vyno. Deja, netrukus paaiškėjo, kad profesorius ne tik abstinentas, bet ir vegetaras. Tai buvo Vydūno įtaka. Vienas gerti vyno nedrįsau, o pinigus dažnai leidau šokoladui, kurį profesorius mielai pasiimdavo ir išdalydavo.

Kartą suorganizavau net ir šaunią puotą. Vakare visas būrys (buvo ir profesorius Jurgis Lebedys) po "Jūratės ir Kastyčio" spektaklio nuėjome į restoraną. Čia prie mūsų prisidėjo ir su Falkenhahnu viešbutyje susidraugavęs tuo metu Lietuvoje viešėjęs Amerikos komunistų veikėjas Antanas Bimba. Kadangi dauguma svečių nebuvo nei abstinentai, nei vegetarai, pradėjau jaudintis, kad neviršyčiau išlaidų "limito", todėl oficiantės mandagiai paklausiau, ar ji dalies sumos negalėtų įrašyti į Bimbos sąskaitą. "Nesijaudinkite, aš jau viską įrašiau į jo sąskaitą, – nuramino mane geroji oficiantė, – į jo sąskaitą kas nori, tas ir rašo".

iliustracija
Prof. Viktoras Falkenhahnas prie Neries.
Autoriaus nuotrauka

Su mano globotiniu kartais pasitaikydavo ir šiokių tokių nesklandumų. Jau pirmą vakarą po atvykimo man buvo prisakyta į viešbutį ateiti septintą valandą ryto. Ateinu, beldžiuosi į profesoriaus kambario duris. Niekas neatsako. Išvaikščiojau visą viešbutį – svečio nė pėdsako. Išsigandęs kreipiuosi į budėtoją. Ši paaiškina, kad matė, kaip vos prašvitus su glėbiu gėlių kažkoks žmogus bėgte išbėgo iš viešbučio. Šiek tiek nusiraminau, nes prisiminiau, kad iš vakaro profesoriui buvo pridovanota daug gėlių. Pagaliau viešbučio tarpduryje pamatau atbėgantį, prakaitą besišluostantį profesorių, tik jau be gėlių. "Dovanokite, kad pavėlavau. Man labai norėjosi aplankyti tokią labai gražią Rūtų gatvelę", – pasiaiškino Falkenhahnas.

Labai malonius prisiminimus paliko mudviejų apsilankymas Antano Venclovos namuose. Venclova pirmiausia aprodė biblioteką. Gražiai mus vaišino. Supratau, kad anekdotai apie suvalkietišką Venclovos šykštumą yra iš piršto laužti. Čia pirmą kartą pajutau, koks karštas vydūnininkas yra profesorius Falkenhahnas. Jis mums parodė, kad ir po Lietuvą keliauja su Vydūno nuotrauka kišenėje. Paskui jis pradėjo priekaištauti Venclovai, kodėl lietuviai išsižadėjo Vydūno. "Juk tai lietuviškas Šekspyras", – sakė profesorius. Venclova aiškinosi, kad mes Vydūno neišsižadėjome, tik laukiame patogios progos, kada galėsime jį susigrąžinti. Girdi, lengviausia tai padaryti, kai ateina koks svarbesnis to asmens jubiliejus. Iš tikrųjų po poros metų Lietuvoje jau buvo švenčiamos Vydūno 100-osios gimimo metinės, išleisti jo raštai. Tada dar nežinojau, kad Falkenhahnas po karo Vydūną buvo aplankęs Detmolde ir kad jis daug buvo padėjęs Vydūnui, kai šis rašė veikalą "Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" (Vilnius, 2001, vok. 1932).

Baigiantis mūsų viešnagei, Venclovienė atsinešė svečių knygą, kurioje buvo daugelio garsių žmonių įrašai, ir paprašė Falkenhahno ką nors įrašyti. Šis rašė labai atsidėjęs. Pusiau spausdintomis raidėmis prirašė visą puslapį. Venclovienė šiek tiek nustebo, kad įrašas lietuviškas. Išėję iš namų, dar mudu pastovėjome prie gražaus, iki žemės šakas nuleidusio gluosnio. Pasižvalgėme į žalumoje skendinčią, žiburiais išmargintą Vilniaus panoramą. Profesorius, valandėlę patylėjęs, pasakė: "Žinote, Venclovos žmona – nuostabaus grožio moteris..." Apskritai Falkenhahnas buvo labai jautrus moteriškam grožiui. Tiesa, svečias Venclovus keletą kartų ir fotografavo. Profesorius buvo iš tikrųjų puikus fotografas. Gal pusmečiui prabėgus po ano apsilankymo, kartą Venclova manęs paklausė, ar Falkenhahnas man atsiuntęs nuotraukų. "Taip", – atsakiau ir pridūriau, kad nuotraukos labai gražios. "Taigi jums pasisekė, o aš, matote, negavau", – nusiskundė Venclova. Nuotraukas su dideliu pavėlavimu Venclova vis dėlto gavo. Mes jas suradome Berlyne, profesoriaus kabinete. Buvo sudėtos į specialų voką, užrašytas ir adresatas, tik pamiršta išsiųsti.

Profesorius jaunystėje nemaža laiko praleido Klaipėdos krašte. Ten jis vasaromis, rodos, mokė kažkokio dvarininko vaikus ir tapydavo gražių lietuvaičių portretus. Ypač malonūs prisiminimai jį siejo su Marike Tydekaite ir Gryta Kuodyte. Suprantama, Falkenhahną domino jų likimas. Pagaliau buvo gautas leidimas, ir mano jau mirusio draugo Aleksandro Vanago lydimas profesorius iškeliavo į Klaipėdos kraštą. Prieš kelionę visą naktį jį kankino neramūs sapnai.

Sako, vis einu, trobos išdraskytos, apleistos, žmonių, senųjų klaipėdiškių, niekur nėra. Iš pradžių sapnas pildėsi. Pagaliau vienoje troboje profesorius puola į glėbį pagyvenusiai, suvargusiai moteriškei. Kokios nuostabios jos akys, pareiškęs jis mano draugui. Deja, šis toms akims buvo visiškai abejingas.

Prisimenu ir vieną gana juokingą mūsų bendravimo epizodą. 1967 metų rudenį Lietuvių kalbos ir literatūros bei Istorijos institutai surengė ekskursiją į to meto Vokietijos Demokratinę Respubliką. Berlyne, viešbutyje, mus aplankė profesorius Falkenhahnas. Jurginienę (akademikas Juozas Jurginis buvo TSRS ir VDR draugystės draugijos Lietuvos skyriaus prezidiumo pirmininkas) ir mane profesorius pasikvietė apsilankyti jo namuose. Buvo įdomu stebėti profesorių namų aplinkoje. Labai mielą įspūdį padarė jo jaunosios atžalos Faustas ir Beatričė. Kai paklausiau profesorių, kuo labiausiai domisi Faustas, profesorius paaiškino, kad jis jau sugeba atlikti kažkokį sudėtingą šuolį (gal baseine?). Tą vakarą buvo surastos ir Venclovai skirtos nuotraukos. Atgal į viešbutį šeimininkai nutarė mus vežti kaip tik tą dieną iš autoserviso atsiimta mašina. Vairavo profesoriaus žmona. Tačiau nuvažiavus keletą gatvių pradėjo strigti motoras. Pagaliau jis visiškai sustojo. Keleiviams teko stumti mašiną. Motoras nerodė jokių gyvybės ženklų. Profesorius pavargo. Stūmėme mudu su Jurginiene. Netrukus prie mūsų prisidėjo gatve ėjęs vaikinas. Pasibaigė ir Jurginienės jėgos. Stūmėme dviese. Motoras staiga pradėjo burgzti ir mašina dingo tamsoje... Mano talkininkas atsisveikinęs nuėjo namo, ir aš vienišas vidurnaktį stovėjau nepažįstamoje Berlyno priemiesčio gatvėje. Žinojau, kad viešbutis labai toli. Laimė, motoras negeso, ir vairuotoja, turbūt apsukusi nemažą ratą, jai nepažįstamose gatvėse pradėjo rankioti keleivius. Toliau nutarta nerizikuoti, profesorius "visuomeniniu transportu" mus atlydėjo į viešbutį.

Po pirmojo apsilankymo profesorius Falkenhahnas pradėjo į Lietuvą važinėti dažniau. Susirado čia nemaža draugų. Nutarė Lietuvoje švęsti ir savo aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Iš vagono profesorius šį kartą išlipo su jauna gražuole žmona. Tačiau vietoje anų penkių fotoaparatų rankoje laikė lazdelę. Kai mes priėjome vėl prie to paties "Neringos" viešbučio durų, pasakiau: "Profesoriau, kaip greitai bėga laikas – juk taip neseniai, rodos, mes čia buvome!" "Taip pat ir aš jau labai greitas", – nusišypsojęs į lazdelę rodydamas atsakė Falkenhahnas.

Minėjimas praėjo labai gražiai. Savo kalboje profesorius suabejojo gimimo data. Girdi, į šį pasaulį jis atėjęs vasario vienuoliktosios naktį, prieš pat dvyliktą valandą, tačiau pirmą kartą oro įkvėpęs, kai buvo jau penkios minutės po dvyliktos. Per minėjimą Falkenhahnas debiutavo ir grožine kūryba. Jo žmona perskaitė novelę apie Joną Bretkūną.

Kai dabar prisimenu profesorių Falkenhahną, vis dėlto man atrodo, kad jis buvo daugiau menininkas negu mokslininkas. Bent jau iki dvidešimt penkerių metų jis svajojo būti tik dailininku. Dar ir senatvėje jis Berlyne lankė specialius piešimo kursus. Kartą ateinu į aną Rūtų gatvelę. Profesorius, chalatu apsivilkęs, susikaupęs vandeniniais dažais tapo saulėgrąžą. Manęs prašo palaukti, nes prie saulės jau slenkąs debesėlis, kuris jam sugadinsiąs visą vaizdą. Būdamas šešiasdešimt devynerių metų, Falkenhahnas pradėjo mokytis groti smuiku. Draugai slapta šaipėsi, kad vienas mokytojas moko jį groti, o kitą mokytoją jis samdosi padėti pasirengti pirmojo mokytojo pamokoms. Su smuiku Falkenhahnas keliaudavo ir į Lietuvą. Dabar tas smuikas tyliai ilsisi Kaune, Maironio literatūros muziejuje. Į čia jį su rankraščiais, paveikslais ir kitais Falkenhahno daiktais iš Berlyno atgabeno jo bičiulis dailininkas Petras Repšys. Beje, Berlyne Falkenhahnas buvo susidraugavęs ir su ten gyvenusiu mūsų dailininku Algimantu Švėgžda. Tačiau daugiausia jis bendravo su Berlyne dirbusiu žurnalistu Leonu Stepanausku.

Įdomios ir pedagoginės Falkenhahno pažiūros. Savo vaikams jis aiškinęs, kad gerai mokytis reikia tik tuos dalykus, kurie patinka, o visa kita nesvarbu. Kai Falkenhahno vaikai mokėsi vidurinėje mokykloje, jam kartais tekdavo pakeisti susirgusius įvairių dalykų mokytojus, daugiausia dėstęs piešimą. Į discipliną jis nelabai kreipęs dėmesį. Kartą įėjęs į klasę, o keli vaikai stovi ant mokytojo staliuko. Mokytojas visai neišsigandęs. Jis pasiūlė mokiniams pasiekti rekordą – kiek vaikų gali sulipti ant mokytojo staliuko. Kai rekordas buvo pasiektas, vaikai netriukšmavo ir smarkiai dirbo.

•

Vasario 13 dieną Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, įvyko Vydūno draugijos organizuotas Falkenhahno 100-ųjų gimimo metinių minėjimas. Kalbėjo draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius, profesorė Bronislava Kerbelytė, docentas Jonas Kilius (į lietuvių kalbą išvertęs Falkenhahno noveles apie Joną Bretkūną), šio straipsnelio autorius, dainavo solistė Aušra Liutkutė, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos choras (vad. Ramualdas Gražinis), tartum simboliškai skambėjo ir gražioji Balio Dvariono "Žvaigždutė" (žodžius parašė Leonas Stepanauskas). Minėjimo dalyviai turėjo progos įsižiūrėti į išraiškingą Viktoro Falkenhahno autoportretą, kurį įdėmiai pakomentavo jo sūnus, Lietuvos teisės akademijos profesorius Viktoras Justickis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1796. Akuotas2003-04-07 14:57
V.Falkenhahno atvykimai sovietmečiu buvo pernelyg sureikšminti. Kiekvienas, kam bent kiek teko susipažinti su V.F. moksliniais darbais, be abejo, pritars prof.A.Sabaliausko nuomonei, "kad jis buvo daugiau menininkas negu mokslininkas".Tačiau tai, kad jis ilgus metus vadovavo Vokietijos baltistų draugijai, kad atvykęs vis primindavo Vydūno vardą, neabejotinai verta ir padėkos, ir prisiminimo.
Gražiai savo atsiminimuose A.Sabaliauskas atskleidžia, kokios organizacijos ir kaip "rūpinosi" atvykusiais mokslininkais. Tokie paliudijimai labai svarbūs. Nuo kalbos apie atvykėlius galim sukti kalbą savųjų link. Juos irgi stengėsi "girdyti". Tik kitaip. Straipsnis sukėlė liūdnų sąsajų su prof.J.Kazlausko likimu. Negi niekas nieko daugiau ir nebepasakys apie prof.J.Kazlausko bylą?

1819. =2003-04-08 09:51
Labai butu idomu paskaityti issamu straipsni apie Vyduna. Gal koks protuolis galetu ji parasyti?

1823. Kalva2003-04-08 10:54
Apie Vydūną literatūros tikrai netrūksta. Pasiieškokite V.Bagdonavičiaus knygos.

1863. =2003-04-08 21:28
As ne Lietuvoje as labai toli, bet ko gero teks grizus pasiieskoti V. Bagdonaviciaus knygos, aciu labai uz informacija, gal net ir paties Vyduno rastus antrusyk paskaitysiu.

Rodoma versija 24 iš 25 
14:43:31 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba