ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-05 nr. 647

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Tada pabundu (11) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vilkai purve (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Balti kadrai (1) • Su rašytoja JURGA IVANAUSKAITE kalbasi Sigitas Parulskis. "Vienatvė man reiškia pilnatvę..." (44) • REUEL MARC GERECHT. Iranas žaidžia grėsmingą laukimo žaidimą (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Septynios tezės, susijusios su Irmos Stanaitytės videoinstaliacija "Grojantis arfa" (1) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Ligos patalas, mirties patalasSIGITAS GEDA. Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją (10) • TOBY YOUNG. Stabai, žengiantys ant aukuroJUDY COODE. Aklumas ir veidmainystė (5) • SIGITAS PARULSKIS. Knyga, pilna supresuoto grožio (19) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Tarp Bretkūno Biblijos ir Vydūno filosofijos (5) • RIMAS ŽILINSKAS. Baublių ir baubų kultūra (7) • VALDAS STRIUŽAS. Stovėk – ateis laikas, ir tave nuversimANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XX) (2) • Atitaisymas (2) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (69) •

Stabai, žengiantys ant aukuro

TOBY YOUNG

[skaityti komentarus]

Cit, tylos, nė žodžio! Kitą valandą prilipęs prie televizoriaus ekrano žiūrėsiu specialios projekto "Big Brother" laidos pabaigą – dalyvaus įžymūs žmonės. Neslėpsiu, ji manęs nepakerėjo taip kaip pirmoji, nors buvo visai įdomi. Šiandien taip domiuosi, kas rytoj laimės, tik todėl, kad tas laimingasis, kuris paskutinis su triumfuojančia šypsena paliks Didžiojo Brolio namus, galėjau būti ir aš. Pirmą kartą pasiūlymą dalyvauti toje laidoje gavau rugsėjo antrąją telefonu – skambinanti moteris pasivadino prodiusere. Pamaniau, kad tai žiaurus draugų pokštas, tačiau kitą dieną paštu gavau raštišką firmos pranešimą. Neįtikėtina – pasiūlymas atrodė esąs tikras.

Pirmoji mano mintis buvo: kodėl aš? Jau įsivaizdavau straipsnius, kritikuojančius tokį prodiuserės pasirinkimą – pilkybė, nuobodybė... Tapčiau įžymus būtent dėl to, kad iš viso nesu įžymus.

Jau seniai buvau nutaręs, kad jei kas nors pasiūlys man dalyvauti tokioje programoje, visiškai sąmoningai atsisakysiu; tačiau dabar, per ne visas 24 valandas, mano nuomonė pasikeitė. Susigalvojau keletą priežasčių, dėl kurių turėčiau sutikti. Kad ir tą, jog žurnalistui – juk esu žurnalistas – tai pernelyg viliojanti proga, kad ją praleistų. Galėsiu tiesiogiai analizuoti realybės televizijos reiškinį – vieną iš pagrindinių spaudos temų per pastarąjį dešimtmetį.

Tačiau tikroji mano nuomonės pasikeitimo priežastis buvo kita. Nesvarbu, kiek žmonių mane pažįsta iki tos dienos, kai įžengsiu į Didžiojo Brolio namus. Tačiau išėjęs iš jų tikrai tapsiu didele įžymybe. Visuomet norėjau būti įžymus ir dabar tikrai turiu tokį šansą. Žinoma, apie tai svajoja milijonai žmonių. Žiniasklaidos įžymybės atsiduria aukščiausiame visuomenės sluoksnyje; gyvena prabangiausiuose namuose, diktuoja naujas madas ir gali pasikviesti į lovą ką tik panorėję. Kas gi nenorėtų tapti tokia žvaigžde?

Žiniasklaidos įžymybės laikomos mūsų laikų aristokratija – tačiau vienu atžvilgiu jos visiškai nepanašios į aristokratus. Jų priklausymas garsenybių klasei paprastai trunka labai trumpai. Tai jokia naujiena. Pažvelkime į, pavyzdžiui, lordo Byrono, laikomo pirmąja žvaigžde šiuolaikine šio žodžio prasme, biografiją. Jis tapo įžymus sulaukęs dvidešimt ketverių ir trejus metus visos Londono durys buvo jam atviros. Tapo nuolatiniu visų didžiųjų liberalių salonų lankytoju, jį dievino gražiausios aukštuomenės moterys. Jo nuopuolis buvo toks pat greitas kaip ir kelias į šlovę. "Greitai praradęs publikos malonę Byronas tapo tos isteriškos užmaršties, kuri dažniausiai ateina po staigaus išgarsėjimo, auka, šis keistas ciklas pažįstamas ir mums", – rašo Byrono biografijos autorė Fiona MacCarthy.

Praėjusiais metais dešimtis laikinai išgarsėjusių žmonių ištiko panašus likimas. Publikai, maitinamai geltonosios spaudos tyre, regis, krintančios nuo pjedestalo garsenybės kelia vilko apetitą. Kodėl taip yra? Ar tai tik paprastos pagiežos apraiška?

Byronas buvo tuo įsitikinęs. Jo iškilimas neišvengiamai turėjo sukelti "įtarumą, pavydą ir visokeriopas niekšybes". Tačiau žiniasklaidos įžymybes traktuodami kaip eilinę privilegijuotą kastą, susiduriančią su tokiu pačiu priešiškumu kaip ir kiekviena virš vidutinybės iškilusi grupė, pamirštame apie sudėtingus jausmus, kuriuos žmonės joms jaučia. Clarkas Gable’as karčiai pažymėjo, kad žvaigždė nesupažindinama su visomis sandorio sąlygomis, tuo tarpu publika jas žino puikiai. Pakanka vieno, kad ir menkiausio, taisyklių pažeidimo ir gerbėjų minia pradeda retėti ir nykti. "Kultui, kurį gerbėjai puoselėja žvaigždės atžvilgiu, būdingas slaptas neapykantos ir paniekos potencialas. Perėjimas iš vienos būsenos į kitą gali įvykti bet kurią akimirką", – rašo Davidas Grittenas knygoje "Šlovė". Gal vis dėlto mano sumanymas dalyvauti "Big Brother" laidoje nėra jau toks geras?

Kita visuotinai žinoma tiesa apie ekrano žmonių kultą – jam būdingas stiprus religinis atspalvis. Ne taip seniai vienintelis mąstytojas, kuris žengė šiuo keliu, buvo prancūzų antropologas Edgaras Morinas. 1957 m. išleistoje knygoje "Žvaigždės" jis įrodinėjo, kad žvaigždžių garbinimas tapo nauja religija. Publika nuolatos trokšta gandų apie garsius žmones, nes iš esmės trokšta suryti savo dievybes: "Nuo kanibalų puotų, kai buvo suvalgomas protėvis, ir toteminių ritualų, susijusių su švento gyvūno valgymu, iki mūsų praktikuojamo eucharistijos priėmimo per komuniją – kiekvienas dievas atsiranda tam, kad būtų suvalgytas". Pasak Morino, šiuo požiūriu informacijos apie žvaigždę rijimas yra pirmasis jos "suvartojimo" etapas.

Pastaruoju metu akademinė bendruomenė pradėjo visiškai rimtai traktuoti tokias, atrodytų, ekscentriškas koncepcijas. 2000-aisiais ilgametis Koventrio universiteto dėstytojas Davidas Gilesas knygoje "Nemirtingumo iliuzijos" žvaigždžių gerbėjų elgesį priskyrė prie religinės elgsenos atmainų. Kaip vieną iš pagrindinių įrodymų jis nurodė gerbėjų tikėjimą jų stabo amžinuoju gyvenimu antžmogiškų būtybių panteone.

Neseniai grupė psichologų iš Halamo universiteto Sefelde ir Šiaurės Ilinojaus universiteto nutarė patikrinti šią hipotezę ir atliko tyrimus su 307 britais. Paaiškėjo, kad juo silpnesnis tiriamojo ryšys su religija, tuo didesnė tikimybė, kad jis garbina vieną iš žiniasklaidos įžymybių; bene dažniausiai pasitaikanti tokio garbinimo apraiška yra išvaizdos ir elgsenos mėgdžiojimas. Tyrimo išvadoje teigiama, kad žiniasklaidos žvaigždžių kultas susijęs su religiniais išgyvenimais.

Jei taip, tai geriausią atsakymą į klausimą, kodėl gerbėjai turi polinkį galiausiai nuversti savo stabus, rasime J. G. Frazerio "Auksinėje šakelėje". Skyriuose "Dievažudystė" ir "Atpirkimo ožys" jis aptaria gausius primityvių religijų atvejus, kai individai, laikomi dieviškosios būtybės įsikūnijimu, iš pradžių garbinami, o paskui nužudomi. Žiaurumu pirmavo actekai: vienuoliktąjį jų kalendoriaus mėnesį pasirinktą vergę jie aprengdavo Teteo Innan, dievų motinos, apdarais ir aštuonias dienas garbindavo kaip deivę. Paskui iškilminga procesija lydėdavo ją iki šventyklos, kur pora žynių nukirsdavo jai galvą ir nulupdavo odą.

Frazeris mano, kad žmonės, atliekantys tokius ritualus, visai nenorėdavo žudyti savo dievų; priešingai, sunaikindami jų žmogiškus-žemiškus pavidalus, stengdavosi užtikrinti jiems nemirtingumą. Pasak Frazerio, Kristaus mirties ir prisikėlimo reikšmė bei ištakos tokios pat.

Kokias išvadas iš to galime padaryti mums rūpimo trumpo žiniasklaidos gyvenimo klausimu? Nenoriu pasakyti, kad gerbėjai, puolantys ant kelių prieš savo žvaigždės altorių, mano, jog tai realios dievybės žmogiškasis įsikūnijimas. Tačiau jei dieviškąją būtybę pakeisime herojišku archetipu, Frazerio analizė pasirodys daug žadanti.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į Pierce’ą Brosnaną. Gerbėjams, besistumdantiems už užtvarų per filmo "Pasveikink mirtį kitą dieną" premjerą, gali atrodyti, kad jis turi magiškų savybių – tačiau tik tol, kol jis yra mitinės Bondo figūros įsikūnijimas. Frazeris aprašo vietovę Indijos pietuose, kur dievo vaidmuo buvo patikimas tam tikram laikui, o vėliau įvykdavo pasikeitimas. Analogiškas reiškinys yra ir kultinį vaidmenį atliekančio aktoriaus pakeitimas jaunesniu, kai jo pirmtakas tiesiogine ir perkeltine prasme vis labiau "suvartojamas". Faktas, kad jau penki aktoriai įsikūnijo į britų agentą 007, nepakirto šios figūros ilgaamžiškumo. Priešingai – tai užtikrina jai nemirtingumą.

Taip pat yra su Tomu Cruise’u, Melu Gibsonu ir Russelu Crowe. Gerbėjai kraustosi dėl jų iš proto ne todėl, kad juos pačius laiko herojais. Reikalas tas, kad jie vaidina herojiškas figūras ekrane. Daugelis Holivudo režisierių deda didžiules pastangas, kad pagrindiniai personažai jų filmuose turėtų platų archetipinių bruožų diapazoną. Kai kurie neslepia, kad naudojasi moksliniais darbais mitologijos tema. Tikriausiai kino publikai kada nors atsibos dabartinės kartos aktoriai, kaip atsibodo Sylvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris ir Harrisonas Fordas. Kalbant Frazerio kategorijomis, publika nužudė dievą, kad išsaugotų dievybę.

Taigi, kad ir į ką pažvelgtume – į popmuzikos žvaigždę, tokią kaip Madonna, ar į garsų futbolininką, tokį kaip Davidas Beckhamas – jų nepaprasta galia mums kyla iš to, kad jie įkūnija tam tikrus archetipus. Kai žvaigždžių elgesys nebeatitinka keliamų reikalavimų, publika jas pameta, išsigandusi, kad tolesnis jų buvimas Olimpe gali sugadinti šventumo atmosferą.

O kaipgi mano dalyvavimas "Big Brother" laidoje? Viena vieta iš "Auksinės šakelės" suteikė man peno apmąstymams šiuo klausimu. Frazeris aprašo, kaip kai kurie karaliai, laikomi dievybės įsikūnijimu, vengdavo ritualinės mirties. Pavyzdžiui, Malabaru kunigaikščiai užleisdavo valdžią vienam iš pavaldinių, leisdavo jam valdyti penkerius metus, o paskui grįždavo į sostą ir stebėdavo, kaip nuo nelaimėlio pečių nukrenta galva. Trumpalaikės žvaigždės, sukurtos realybės šou laidų, yra šiuolaikinė tų naivuolių versija. Iš minios ištraukiami tokie nuliai kaip aš, keletą mėnesių jiems leidžiama džiaugtis šlovės privilegijomis, o paskui jie rituališkai nužudomi geltonosios spaudos puslapiuose. Tokiu būdu publika gauna tai, ko norėjo, o tikrosios žvaigždės gali ilgiau išsaugoti savo statusą.

Taigi paskambinau prodiuserei ir įrašiau į atsakiklį žinutę apie savo sprendimą. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad ji daugiau niekada nepaskambino.

"The Spectator", 2002. XI. 30

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:43:29 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba