ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-05 nr. 647

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Tada pabundu (11) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vilkai purve (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Balti kadrai (1) • Su rašytoja JURGA IVANAUSKAITE kalbasi Sigitas Parulskis. "Vienatvė man reiškia pilnatvę..." (44) • REUEL MARC GERECHT. Iranas žaidžia grėsmingą laukimo žaidimą (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Septynios tezės, susijusios su Irmos Stanaitytės videoinstaliacija "Grojantis arfa" (1) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Ligos patalas, mirties patalasSIGITAS GEDA. Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją (10) • TOBY YOUNG. Stabai, žengiantys ant aukuroJUDY COODE. Aklumas ir veidmainystė (5) • SIGITAS PARULSKIS. Knyga, pilna supresuoto grožio (19) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Tarp Bretkūno Biblijos ir Vydūno filosofijos (5) • RIMAS ŽILINSKAS. Baublių ir baubų kultūra (7) • VALDAS STRIUŽAS. Stovėk – ateis laikas, ir tave nuversimANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XX) (2) • Atitaisymas (2) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (69) •

Šuo šunį džiovina

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 1

Vasario 3, šeštadienis

Savo paties gimtadienio išvakarėse: Antanas Danielius, kuris gimęs vasario 2 (1942); abu sutardavom, jog esame gimę "ant Grabnyčių".

Vakar ėjo su šuniuku pasivaikščioti, šuo timpt ant ledo, Antanas vykst aukštielninkas ir susilaužė ranką per riešą… Aš šyptelėjau, o šįryt per plauką nebuvo tas pats.

Galvojau apie "didelius" dalykus, paslydau, šuo mane timptelėjo į priešingą pusę ir tik taip gąžino pusiausvyrą.

Tada prisiminiau šito Šekspyro ir kt. vertėjo, didžiausio Lietuvoj budizmo išmanytojo atvejį –

jį šuo parlaužė, o mane atlaužė!

Tai išeitų, jog esu "labiau" saugomas to šuns, kursai valdys pasaulį?..

Kelis sykius esam apie tai, regis, smagiai pasikalbėję bekaušdami vyną bei degtinę.

Laikykis, Antanėl!

(Čia toks laiškelis jam gimimo dienai.)

Žmonės, su kuriais apsilenkiau gyvenime…

Elijas Piligrimovskis (1564–1605), Stepono Batoro sekretorius, LDK raštininkas. Parašė poemas apie K. Radvilos žygį prieš rusus, lotyniškai:

"Panegyrica apostrophe",

L. Sapiegos pasiuntinystę į Maskvą:

"Poselstwo I krótkie spisanie rozprawy

z Moskwą",

Lotyniškų panegirikų.

Adomas Henrikas Piligrimas (1702– 1757).

Gimė Rautenburkyje, netoli Ragainės.

Mirė Įsrutyje.

Studijavo Karaliaučiuje, kunigavo – kur?

Išvertė didelį Biblijos gabalą.

Mirė rudenį, lapkričio 28… Kas nors juos skaitė?

Abu piligrimai… Net kapų nebėr!

•

Laiko fonas: ten, kur skurdas bei elgetystė, visad pilna šmėklų.

Pavyzdžiui, nuolatiniai signalai, jog nuo Černobylio link Lietuvos pajudėjo didžiulis radioaktyvus debesis.

Arba: gyvulių pasiutligės naujausioji atmaina. Kempinligė. Virusas, pirmiausia aptiktas Anglijoje. Lietuvoje apie šia bacila apkrėstą mėsą šnekama jau pusmetis.

Matyt, viskas nėr iš piršto laužta.

Bjauriausia, kad tas pamišimas pereina į žmones.

Retro pastabos

Sąmonės srauto technika (panaudojimas) lietuvių prozoje ir poezijoje.

Per gerus keturis dešimtmečius šia tema tiek iečių sulaužyta! Net galvos lakstė!

Iš tiesų tai tėra tam tikra stiliaus dalis, netgi ne pats stilius.

Bent jau poezijoje – aprašymo atsisakymas. Noras priartėti prie vaizdinių.

Ten, kur aprašoma, menkėja kūryba. Netinka pats žodis, betgi – stop!

Rašoma visad žodžiais, grafiniais ženklais.

Sąmonės srauto imitavimas. Visi įmanomi praleidimai, visos nereikalingos jungtys…

Kai eini tokiu keliu, atsimuši į balsą, piešinį, hieroglifą.

Glosolaliją ir gargaliavimą… Pranašauti galima tik labai trumpai.

Taigi dar V. Nabokovas žinojo, kad sąmonės srautas yra sąlygiškas kaip ir kiti metodai.

Aprašymas gali būti imituojamas, tada jis "nėra aprašymas" arba darosi dvigubas, paraboliškas, alegoriškas (F. Kafkos stilius).

Plg. dar V. N. pastabas apie tai, kad "Ulise", ten, kur monologai, sudėjus skyrybos ženklus, sutvarkius punktuaciją "apmąstymai nebūtų neįdomesni ar mažiau muzikalūs".

Tos pastabos tiktų ir lietuvių poezijai, kur buvo atsisakyta didžiųjų raidžių, taškų ir kablelių.

Dar jo metafora apie J. Joyce’ą, pagimdžiusį daugybę antrarūšių poetų, tarp jų "nykštukinį" misterį E. E. Cummingsą (1894–1962).

Taigi: kokių 1965–1990 metų grafinius pokyčius mūsų poezijoje nevertėtų vadinti modernizmu…

Greičiau jau tam tikros rūšies pasipriešinimu inertiškai rašybai ir klišėms.

XX amžiaus pradžios didžiausi modernistai buvo S. Šemerys, J. Žlabys-Žengė ir P. Morkūnas. Eidami viena kryptimi, "koja kojon" jie stačiai išsėmė raiškos būdus. Paskui to buvo tokiais atvejais privalomas grįžimas atgal. Retro.

Geriausias iš retrogradų – Henrikas Radauskas, mėgdžiojamas ligi šiol. Rusų Sidabro amžiaus, poros prancūzų ir H. Heinės mokinys… Siaubingai geras retro!

Išeivijos avangardas: K. Jurgelionio, J. Tysliavos, A. Mackaus kelias. Jo gale antrasis retro – A. Nyka-Niliūnas, grįžęs prie F. Hölderlino, viduramžių ir Renesanso vizijų.

P. S. Šitas profesionalusis retro turėtų būti suprantamas iš vidaus kaip tikrasis lietuvių poezijos proceso, raidos dėsnis.

Poezija – kaip žmonės ją supranta – 200 ar 300 knygučių, išleidžiamų kasmet Lietuvoje, provincijoje ir svetur, priklauso prie atavistinių, degradavusių instinktų.

Kaip ir begalė muzikinių kapelų "Duokim garo".

Rusų – matrioškos, čiastuškos etc.

Laiko fonas

Rusų televizija parodė dokumentinį filmą apie Kampučiją, raudonuosius khmerus, Pol Potą, kuris prieš ketvirtį amžiaus žadėjo padaryti "pasaulinę revoliuciją", bet tik išžudė 2–3 milijonus saviškių.

Įdomiausia gal pats žudymo būdas: žmonėms surišdavo rankas ir kojas, suguldydavo keliuose, tada važiuodavo su buldozeriais…

Didžiulės kaulų ir kaukolių krūvos pakelėse.

Lageriai (dabar), kur džiunglių užtvarose piramidės vaikiškų kaukolių…

Ar visa tai nėra pasaulio istorijos dalis?

Žmogaus darbai žemėje?

Dar vienas komunizmo variantas.

Pol Potas didžiausias viltis dėjo į 10–14 metų vaikus. Jų sąmone lengviausia manipuliuoti. Jie ir buvo pagrindiniai žudytojai.

Pats Pol Potas kažkuriais metais nusibaigė džiunglėse, paskutinėse raudonukų stovyklose. Kremuotas – sudegintas mašinų padangų lauže…

Ir – iš kito galo: populiarioji Marijono M. daina "O mūsų tik trys milijonai…" Gyvenimas rodo – nėr atsitiktinė. Mažiausiai apie 700 000 žmonių nurašoma. Iš Lietuvos.

Jeigu jų nebūtų – nebūtų tiek problemų. Po 10 metų – tiek ir teliks.

Juokinga – į tą dainą niekaip neįkiši 3,7 milijono, bet "poetinės" klaidos dažnai išsipildo.

Kaži koks fatališkas staugimas.

Vasario 4, sekmadienis

Latvių rašytojų likimai dažnai panašūs į lietuvių.

Janis Baltvilkas, kuris Nidoje vieną pavasarį užgėręs parodė vokiečiams, kaip valgomos briaunotos stiklinės… Per T. Manno konferencijų salę vaikščiojo basas ir pasiraitęs kelnes.

Vieną birželį.

Dabar važiavo į Kuldygą. Gelbėti depresuojančio savo draugo Ilmaro. Tas kažkokios beprotybės ištiktas "apkapojo jį kirviu" (tai Rūtos M. žodžiai).

– Ar liko gyvas? – klausiu persigandęs.

– Jau kiek atsigavo, tik kalba, kad niekad neskaitys savo draugelio straipsnių…

Rūtos tokia smagi pavardė: Muktupavela…

Pamiršau parašyti, kad apkapojo smarkiai – perkirto rankų ir kojų sausgysles, perskėlė galvą.

Kirvis – sunkus daiktas.

Vasario 5, pirmadienis

Gyvenime, nėr jokios atvangos!

Bronys, paskambinęs, kad išleido numerį "Kultūros barų" su Ch. B. vertimais:

– Tai matai, kad po 70 dar daugiau darbo! Neturiu kada nei atsikvėpt!

– O aš maniau, kad tada jau atlėgsta…

– Kur tau! Tokiam seniui nė vienos laisvos valandos.

– Tai tu linksmas žmogus.

Maniau gyventi taip, kad senatvėje būtų viena laisvė, poilsis, knygos, paguoda. Neišdegs, brolužiai, anei vienam iš mūsų.

•

Naujausieji matematiniai tyrimai –

viskas pulsuoja ant tvarkos ir betvarkės ribos.

Tiek "anarchija", tiek "tironija" yra trumpalaikės ir neefektyvios.

Anarchiniai elementai privalomi – jie skleidžia naujumą.

Gera valdžia turi tai žinoti.

Vasario 6, antradienis

Ieškodamas atitikmenų žodžiui "durklas", užkliuvau už "stulgis"…

Jį vartojo K. Donelaitis – peilio reikšme.

Keisčiausia: mūsų krašte būta pavardžių ir vietovardžių: Stulgys, Stulgiai…

Panašiai ir, regis, Žemaitijoje.

Ko gero, tai senoviniai peilininkai ar net kardininkai.

Čia į seną mano mintį: lietuviai yra turėję savo karo terminiją, bet ilgainiui ją išstūmė germaniški, slaviški, net totoriški žodžiai.

Plg. Rėkus – tas, kuris rėkia, rykauja, rikiuoja.

Senoviniai rikiai (bendras žodis iš vikingų laikų).

Menininkai (Vilniuje prieš ketvirtį amžiaus)

Kiekvienas laikėsi atstu ir buvo pasiruošęs apspjauti kitą.

Kur silpnesni, tie glaudėsi prie partijos ir KGB… Susiburdavo išgerti, bet tik tam, kad galėtų ką nors iššniukštinėti ir įkąsti.

Valdyti juos nebuvo sunku.

Ir vis dėlto: kodėl valdžia jų taip bijojo?

Amžinoji Rusijos ambicija: turėti gražų fasadą!

Fotografijų košmaras

Kaune gyvenantis fotomeistras Aleksandras M. padovanojo man padidintą nuotrauką iš 1986-ųjų rudens. Tada sykiu plaukėme kruiziniu laivu aplink Japoniją…

Kur tas košmaras? Ant tilto, per lietų, skėčio rankena, daug japonų aplink… ir aš – siaurom akim. Tikras japonas!

Ar išvaizda priklauso nuo to, kur žmogus atsiduri per gyvenimo vėtras?

Ką turėjo galvoj tasai pusprotis anglų princas, kai kalbėjo britams, studijuojantiems Pekine:

– Jeigu čia užtruksite, tai ir jūsų akys susiaurės!..

•

Tai, kas pasikartoja žiemą ant plataus, užpustyto tvenkinio –

prisiminimai laisvės, vėjo, šviesos. Iš tų dienų, kai eidavau per Snaigyną.

Pasaulį valdo tas, kas valdo nevaldydamas.

Šiek tiek norėdavau pramokti šito meno.

Betgi: tam reikia, kad turėtumei savo delnuos bent penketą paklūstančių stichijų.

Ne vien tik logikas, kelias jų rūšis, bet ir dvasią, atplūstančią iš alogizmo.

Tvermės ir netvarumo dėsniai.

Apie žmonių nuodėmes

Kada labai kaltini kitus žmones dėl tau padarytų skriaudų, viduje labai smarkiai cypia įskaudintas Ego…

Prisimenu vis savo a. a. svainį Albiną, kuris rėkdavo paryčiu, pagiriom išsibudinęs ir išsirupūžinęs laukan pro kamaros langą:

– J… m…! Visos jūs kurvos!

Mano motina, kuri buvo nepratusi prie tokių posakių, persigandus klausdavo:

– Tai kas gi čia tos k…? Ar mes?

Matai, kaip sugadino kalėjimas!

Svainis buvo sėdėjęs kalėjime septynerius metus. Ne už septynias didžiausias nuodėmes, už vieną. Žmogaus nudobimą.

Šito pats niekaip neatsiminė. Jokios kalbos apie tai nenorėdavo turėti.

– Vienu mažiau! – murmėdavo akis nudelbęs, jeigu kas jį prie sienos prispausdavo.

Ar kur nors yra suskaičiuota, kiek žmonių yra nudobęs, pavyzdžiui, Saulius, pavirtęs į šv. Paulių? Kokį vieną tai jau tikrai… Ir iš kur toji jo epilepsija, kurios trenktas nukrito nuo žirgo pakeliui į Damaską?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1982. Luria2003-04-15 19:38
Už "penketą paklūstančių stichijų" ir "išsirupūžinęs" - dėkui.

Rodoma versija 24 iš 25 
14:43:29 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba