ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-05 nr. 647

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Tada pabundu (11) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vilkai purve (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Balti kadrai (1) • Su rašytoja JURGA IVANAUSKAITE kalbasi Sigitas Parulskis. "Vienatvė man reiškia pilnatvę..." (44) • REUEL MARC GERECHT. Iranas žaidžia grėsmingą laukimo žaidimą (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Septynios tezės, susijusios su Irmos Stanaitytės videoinstaliacija "Grojantis arfa" (1) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Ligos patalas, mirties patalasSIGITAS GEDA. Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją (10) • TOBY YOUNG. Stabai, žengiantys ant aukuroJUDY COODE. Aklumas ir veidmainystė (5) • SIGITAS PARULSKIS. Knyga, pilna supresuoto grožio (19) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Tarp Bretkūno Biblijos ir Vydūno filosofijos (5) • RIMAS ŽILINSKAS. Baublių ir baubų kultūra (7) • VALDAS STRIUŽAS. Stovėk – ateis laikas, ir tave nuversimANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XX) (2) • Atitaisymas (2) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (69) •

Balti kadrai

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

[skaityti komentarus]

Dailininkei Gabrielei Širkaitei (Vilniaus "Akademijos" galerija) užteko jėgų 27-eriems gyvenimo metams. Pirmojoje parodoje, kurią surengė, regis, mama ir draugės, tiesiog lango į gatvę rėmuose pakabintas vaikiškas rožinys iš vatos. Atsimenu, kad po Hirošimos sergantys japoniukai iš balto popieriaus turėdavo išlankstyti ar ne tūkstantį gervių, kad tos gervės ir dangus dovanotų ilgesnį gyvenimą. Bet netikėčiausi man parodoje trijų moterų portretai, sakyčiau, sugyvulėjusių ir nuščiuvusių – tik tas gyvuliškumas šiuo atveju kaip tik ir suartina jas su esminiu žmogiškumu. Yra šalia ir Gabrielės nuotraukos, aiškinančios, kad ji augino triušį, miegojo jį apsikabinusi, slėpdavosi nuo aplinkos kaip užsilikusi pagonė ir vėl atgailaudama glausdavosi prie krikščioniškų simbolių (nebaigtas austi "Madonos" gobelenas). Tačiau tos trys moterys tankiais plaukais, žemakaktės, į avies snukelį tįstančiais veidų ovalais, o dar viršutinėje salėje kabanti pinta ilgaragio sužmogėjusio ožio kaukolė, sustingusi vidury ekspozicijos kaip nebeprisukamo senovinio laikrodžio svertas, – išduoda dailininkės vidų, jos baimes ir kabinimąsi į gyvenimą per visus kraštus: esu kaip gyvulėlis, esu dulkė, esu vis plyštančio rožinio šviesa.

Moniką Mironaitę kadaise suspėjau pamatyti tik "Makropulo recepte", siaubo komedijoje – kelis šimtus metų nepėsčia moteris slepiasi ir vaidina būryje kvailų vyrų! Dabar mūsų M. M. įamžinta ir kino archyvuose, "Menininkų portretų metraštyje" (aut. J. Matonis ir V. Damaševičius). Balsas iš tiesų "makropuliškas", nedylantis. Šiurpuliai per kūną! Pačios aktorės, kūno ir kraujo, pusvalandžio filme kaip ir nėra, tik jos luobas, kolegų prisiminimai. Bet vienas jų ir sako, kad aktorės energetika skleidėsi tik scenoje, gyvenimiška išorė jai buvo nesvarbi. Iki išėjimo į sceną – viena Monika, scenoje – jau kita, "šimtmečio ragana", "paslaptinga kaip voras", "instrumentas futliare", kurį pravėrus kažkas ima švytėti. "Man žadėjo žvaigždė jaunystė niekad negesti..." – deklamuoja M. M. balta suknele. Dar kiek, ir ji ištirps baltame kadre. Ir tai yra tikrasis artistės dydis. Jokių holivudinių plunksnų, šypsenų, atvirkščiai – atšiaurumas, žinojimas, kad esu negraži, stora, bijau užmiršti tekstą ir amžinai jį kartosiu pakeliui į teatrą pasigavusi partnerį... "Scenoje darė ne tik ką gali, bet ir ką nori". Daryti ką nori! O dar artistei.

Rašytoja Bitė Vilimaitė visą gyvenimą irgi daro ką nori. Netgi nesirūpina savo kūryba. Storą apsakymų rinktinę "Papartynų saulė" ("Tyto alba") sudėjo į krūvą draugai. O ji, regis, visai nustojo rašyti. Turbūt nemato reikalo, neranda kitokio stilistinio apsakymo posūkio ar tiesiog tapo kurio nors savo siužeto heroje. Susiliejo su baltu tuščiu puslapiu. "Nebuvo palūžusi atsitiktinėse tarnybose, nes laikėsi atokiau, nesivėlė į intrigas, nesirungė su moterimis, kurios dažniausiai būdavo įdomesnės ir gražesnės už ją. Mažai kas ją domino išoriniame gyvenime" ("Prisiminimai apie ateitį"). Nebent smulkūs dienos įvykiai, įprastai nė nekliudantys daugelio akies, nes slenka kaip svetimi pro autobuso langą. Vilimaitė ir pati galėtų būti tas jos aprašytas "pensininkas, geras, linksmas senukas", slapyvardžiu Linksmasis Varpelis, kuris vis prakutina vieną redakciją, nes atsiunčia korespondencijas apie jam atidarytas troleibuso duris ar perdažytą geltonais dažais suolelį prie laiptinės ("Susitikimas"). Trumpai vaiko gimimo, vyro išdavystės ir skyrybų istorijai skirta ne ką daugiau vietos negu įžangoje lyg tarp kitko aprašytam žaliam iškorijusiam balandžio ledui, ant kurio nežinia kodėl užlipa šią istoriją greitosiomis ir visai be pykčio papasakojusi besilaukianti moteris ("Balandžio ledas"). "Vilimaitiška detalė" jau tapo chrestomatinė: "katinas tupėjo ant stalo kaip antras alaus ąsotis", "jurginai, padėję smakrelius ant tvoros", senutė "persišviečia kaip lapas saulėje", "kalbėjo ir kalbėjo, tarsi semtų iš šulinio vandenį", "veidas kaip užakusi kūdra nieko nereiškė" ir t. t. Gaila, kad rinktinė be datų (tekstų gimimo vietos ir laiko nuorodos iš knygų pas mus iškerpamos kaip piktšašis, leidykla nenori turėti nieko bendra su žiniasklaida, nors ja noriai minta). Rašytojos apsakymai tematiškai kiek punktyru pagrupuoti: Žemaitė, šeima ir meilė, miestas, redakcijos, kolūkis, seni kaimo žmonės. Bet tu pati juos vėl susidėlioji savaip, nes tik taviškiai sukimba į savą "papartynų saulę", kuria negali atsistebėti ir kurios šviesa, keista, gali išsilaikyti ne taip jau ilgai – pernelyg greit atsivertusi atgal aną puslapį gali nebeišvysti trumpalaikio kūrinio blykčiojimo, bus tik "rašymo maniera – begalinis lakoniškumas [...], kai nepasakoma svarbiausių dalykų" ("Laukinis grožis"). Bet tai apsnūdimas, reikės tik palaukti ir didžioji knygos, ypač "vidurio", dalis vėl bus tavo.

Į paskutinius apsakymus (pvz., "Pieno klubas", "Antroji pusė", "Kliedesys", "Apie vaikus") rašytoja prideda "maisto papildų", čia mažiau "liesų" pastraipų, kurias turi dar išskaityti ir išskaičiusi pasijusti soti. Gal tai šiandieninių ekranų įtaka, bet atsiranda ryškių kadrų, staigiai pasuktų į tave veidų ir pozų, efektingų finalų ("Motina su nežmoniška jėga stvėrė į glėbį savo vaikus, abu iš karto priglaudė prie krūtinės, ir visi, pavirtę ugnies stulpu, šovė į dangų", "Duona ir cigaretės"). Nors aristokratiška šios rašytojos klausa tai šen, tai ten vis tiek pagauna "nepakeliamą būties lengvumą", nesitaiksto su ironiškąja literatūros mada, nebebijo savęs ir kaip tas grįžęs iš kalėjimo rašytojas, nekenčiantis paralyžiuotos motinos ir kvailų bendradarbių, staiga puola į gatvę ir bėga namo "kaip bulius panarinęs galvą: į priekį, į priekį, ma-ma, ma-ma, aš čia, aš tuoj, tavo Ričardėlis" ("Kandžių sukapotas").

Prie paskutinės kovo savaitės "kūrybos", atsiprašau, bet dar lipte limpa 80 žalių inkilų, kurių įkėlimo į medžius akcija įvyko VU Kairėnų botanikos sode. Kaip sau norit, bet ne menkesnė nei kokia nors Rašytojų sąjungos sueiga. Nežinau, kas šiuo metu dedasi su gamta plius menu, dekoratyviniu kryžiumi, apkalinėtu inkilais Žvėryne (dail. G. Umbrasas). Ar apsigyvens ten tikri varnėnai? Bet Kairėnuose buvo liepta kelti inkilus smulkiesiems miško paukščiams toli viens nuo kito. Miesto paukščiai gal susibruks į daugiabutį? O Kairėnuose po kojom čežėjo hektarai pernykščių lapų ir žolės. Išblukusi nuogų medžių diena pamažu prisipildė saulės ir vienintelė nė kiek nekėlė abejonės dėl to, kas bus čia po kelių savaičių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1859. Minotauras2003-04-08 20:00
Tikrai malonu skaityti tekstą, nes skaitydamas gali pajusti, kaip tie balti kadrai užsipildo nepakartojamu turiniu. Subtilios įžvalgos apie puikios mūsų prozininkės B.Vilimaitės kūrybą. Ne kiekvienas reiklus kritikas ją taip suvokia. B.V. kūrybos grožis ypatingas. Ir straipsnio autorė tikrai teisi, kad knygos tekstus kiekvienam reikia "susikabinti" savaip.

Ir apie M.M. parašyta jautriai, tiksliai, bet nesentimentaliai, kaip dažnam pasitaiko.


Rodoma versija 24 iš 25 
14:43:27 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba