ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-04 nr. 727

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MARIUS RAUBA. Mąstymo liga (19) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kieno ženklai (52) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Da Vinci paaugliams (77) • FERNANDO PESSOA. Eilės (20) • Prisiminimų vakaras: Chaimas Soutine’as (6) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (11) • ASTA JACKUTĖ. Keli Užupiai (6) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Mažiau žmonių, daugiau medžių! (10) • VIRGINIJA VITA. Poezija (10) • ENRIKA STRIOGAITĖ. Eilės (8) • ŠIAURYS NARBUTAS. Bet rytoj mes jau nebūsime pavargę? (29) • MYKOLAS SLUCKIS. Neužsisklendęs nostalgijoj (5) • MECHMAN GAFARLY. Pabėgimas iš Babilono bokšto (11) • VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS SKYRIMO NUOSTATAI (8) • Mieli skaitytojai! (96) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. "Giesmių giesmė"? (42) • ROMUALDAS OZOLAS. Kažkas tikrai kinta (17) • VYTAUTAS VYČAS. Sušaudyti mirusią... (21) • GIEDRIUS TRAKIMAS. Koncertas smuikui ir mobiliajam telefonui (6) • L a i š k a i (192) •

Keli Užupiai

ASTA JACKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jūragis Burkšaitis. Užupis. 1999

Į šią parodą "Rojaus kalno" galerijoje ėjau keletą kartų. Skirtingais keliais ir skirtingomis intencijomis. Paroda mane privertė susimąstyti apie laiko kismą. Darbai prakalbo tik tada, kai į juos įsižiūrėjau, skyriau jiems vietos savo viduje, kai panorau suprasti ir atrasti tą kitokį nei šiandieninis Užupį.

Po pirmojo apsilankymo neliko beveik jokio ryškesnio įspūdžio. Veikiau gal kažkur giliai viduje pajutau kirbantį priešiškumą. Jūragio Burkšaičio Užupis atrodė blankus ir tykus, o Užupis, iš kurio atėjau aš, rėkė spalvomis ir įvairiausiais techninės kilmės garsais. Smulkūs ir per daug "taisyklingi", jautria virpančia linija atlikti J. Burkšaičio lakštai akivaizdžiai kontrastavo ir su gretimoje salėje kabančia ryškiaspalve, dinamiška ir kiek emociškai chaotiška tapyba. Todėl nusprendžiau, kad J. Burkšaičio menai per daug švarūs, kad tai netikras Užupis, visiškai nepanašus į kasdienį, šiandieninį. Vis dėlto pirmasis apsilankymas sutrikdė: tas tykumas... Ėmė brėžtis trys Užupiai: J. Burkšaičio tykusis, mano chaotiškasis ir šiandieninis komercinis, rėksmingas. Supratau kažko nepamačiusi, nepastebėjusi. Todėl į parodą ėjau darkart...

Antrasis apsilankymas buvo kitoks. Buvo šeštadienis. Ėjau per kiemus, vis dar nesutvarkytus, apaugusius vijokliais; pro namus, kurie tarsi medžiai giliai įleidę savo šaknis į juodą Užupio žemę; pro vaikus, braidančius šaltame Vilnelės vandenyje. Tarp J. Burkšaičio parodos ir manęs ėmė rastis dialogas. Užupis atsivėrė kaip vieta, kurioje tragiškai pasimato dviejų epochų – senosios ir naujosios – susidūrimas. Jis atsiskleidė kaip erdvė, kur mano laiku susipina, susilieja į viena tokios priešiškos kategorijos kaip skurdas, neviltis, asocialumas, rudens šalnos, rūkas, poezija, įkvėpimas ir – pinigai, švara, socialinės taisyklės, kičas. Mano laiku mano Užupis, toks, koks jis yra ir J. Burkšaičio lakštuose, nyksta. Susilieja su bendrąja "ėdria" miesto erdve, netenka autonomiškumo, savitumo.

J. Burkšaičio paroda tarsi klausia žiūrovo, ar jis, stebėdamas tą ramų pasaulį, atsiskleidžiantį lakštuose, atranda save kaip "užupietį"; ar įsivaizduoja, kad tas menininko pavaizduotas "varnas gaudantis" Užupio pilietis gali būti jis pats.

Menininko darbai primena fotografijas, padarytas slapčiomis, be pozavimo, nesutrikdant įprasto Užupio gyvenimo ritmo. Jis fiksuoja ir grynai individualią atmintį, ir tuo pat metu tai, kas bendra, kasdieniška, kas sudaro buitišką (ar meditacinę) užupiečių kasdienybę. J. Burkšaičio užupiečiai rūko, stebi danguje skraidžiojantį balandį, grįžta iš laukų su dalgiais ant pečių, žaidžia, rąžosi, slampinėja... Jie, beje, nėra pagrindiniai veikėjai, kurie "išeina" į pirmą planą. Užupiečiai vaizduojami taip, lyg būtų netyčiomis pakliuvę į "objektyvą". Kūrinių vaizdas erdvinis, atsiveria perspektyva.

Darbe "Užupio gyventojai" pavaizduoti uodas, musė ir dar pora vabzdžių yra didesni už prisėdusią ant namo slenksčio moteriškę. Menininkas tarsi su pasimėgavimu anatomiškai detaliai perteikia padidintus vabzdžių kūnus, o moteriškės figūra vaizduojama gan apibendrintai. Šitokia logika tarsi išduoda menininko ir drauge jo vaizduojamųjų Užupio žmonių gyvenimo filosofiją: nebūti svarbiausiam, didžiausiam, galingiausiam. Būti lygiam, o gal net mažesniam už uodą ar musę ir taip būti laimingam. Užupiečiais J. Burkšaičio lakštuose gali drąsiai vadintis ne tik žmonės, bet ir vabzdžiai, katinai, balandžiai... Visa tai sukuria uždarą, savitą J. Burkšaičio parodos mikroerdvę. Nė vienas kūrėjo vaizduojamas žmogus neplepa mobiliuoju telefonu, "nedaro" verslo žmogaus įvaizdžio, nepostringauja apie dvasingumą ir lengvą būdą jį pasiekti.

J. Burkšaičio paroda "Mano Užupis" nesireklamuoja, nespindi kiču, o greičiau tyli, esti truputėlį pasislėpusi galinėje "Rojaus kalno" galerijos salėje.

Bet! Vertėtų nepamiršti, kad menininko darbai atrodo tokie subtiliai išsiskiriantys tik mūsų laike, tik dabar. Jei paroda būtų buvusi atidaryta maždaug prieš penkiolika metų, J. Burkšaitis būtų atrodęs savo vietoje, savame laike. Būtent dabartis, vis labiau modernėjanti Užupio mikroerdvė menininko darbus sukeistina, padaro nostalgiškus ir savotiškai provokuojančius mąstyti, kas keičiasi, o kas lieka. J. Burkšaičio darbai nėra modernūs ar naujoviški. Jie neišsiskiria atlikimo technika ar netipišku eksponavimo būdu. Galima teigti, kad jie net kiek per monotoniški sumodernėjusiam žmogui. Norint suvokti menininko kūrybą reikia laiko, dėmesio, aktyvaus žiūrėjimo ir tik tada ji atsiveria savo ne(be)tipiška dvasia.

Ši paroda kalba apie Užupį kaip mikroerdvę, kuri kasdien vis labiau nyksta, okupuojama godžios bendrosios miesto erdvės komerciškumo ir socialumo. J. Burkšaičio "Mano Užupį" galima atrasti tik nurimus, įsileidus tylumą, atsiribojus nuo savo chaoso ir kasdien vis modernesnio, nuolat numeninamo Užupio vaizdo. Taip šiuos darbus atradau aš.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


25901. markize :-) 2004-12-07 09:39
nuosirdus straipsnis. parodos nemaciau, bet jau uzsinorejau ja pamatyti :) is ties kartais taip uzsikuiciam savo buity, kad nieko nebepastebim. reiktu save nuskaidrint :)

26047. zirzėlė2004-12-08 14:45
nuostabu, nuostabu, baisu, baisu...

26083. konteineris :-( 2004-12-09 01:36
kazkaip itemptu tekstu pakvipo, ne ne tiek itemptu tekstu kiek labai besistengiancia ppaarraassyyttii autore. atsipust ir nuryt visus nnuuoossiirrdduummuuss ir dusavimus romantiskus pamirst butu fain

28346. emi2005-01-12 03:49
Labai patiko


ekperimentas.


28350. test2005-01-12 03:53
testas

103954. Tomas M. :-) 2007-12-04 19:13
Žavu :)

Rodoma versija 32 iš 33 
14:42:53 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba