ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-04 nr. 727

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MARIUS RAUBA. Mąstymo liga (19) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kieno ženklai (52) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Da Vinci paaugliams (77) • FERNANDO PESSOA. Eilės (20) • Prisiminimų vakaras: Chaimas Soutine’as (6) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (11) • ASTA JACKUTĖ. Keli Užupiai (6) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Mažiau žmonių, daugiau medžių! (10) • VIRGINIJA VITA. Poezija (10) • ENRIKA STRIOGAITĖ. Eilės (8) • ŠIAURYS NARBUTAS. Bet rytoj mes jau nebūsime pavargę? (29) • MYKOLAS SLUCKIS. Neužsisklendęs nostalgijoj (5) • MECHMAN GAFARLY. Pabėgimas iš Babilono bokšto (11) • VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS SKYRIMO NUOSTATAI (8) • Mieli skaitytojai! (96) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. "Giesmių giesmė"? (42) • ROMUALDAS OZOLAS. Kažkas tikrai kinta (17) • VYTAUTAS VYČAS. Sušaudyti mirusią... (21) • GIEDRIUS TRAKIMAS. Koncertas smuikui ir mobiliajam telefonui (6) • L a i š k a i (192) •

Koncertas smuikui ir mobiliajam telefonui

GIEDRIUS TRAKIMAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Kuckaitė. Po banga. 1998

Ruduo. Parkas. Krinta auksiniai lapai. Vėjo gūsis. Juoda prabangi mašina, atsidarančių durelių garsai. Krankia varnos. Pro mašinos plyšį leidžiasi juodu aukštakulniu bateliu apauta moters koja. Veidas išblyškęs, šviesūs plaukai apgaubti skara. Tamsūs holivudiniai akiniai slepia akis. Akimirką sustingusi priešais, ji eina tolyn...

Sustoja daugiau juodų mašinų. Bumbsi kadilakų ir mersų durelės. Vis lipa žmonės. Smulkus žvyras gurgžda jiems po kojomis, čeža lapai. Aukšti klevai, iškėlę į viršų šakotas rankas, moja geltonomis vėliavėlėmis. Pro jų kamienus skverbiasi krištolo tyrumo oras. Kitoje parko pusėje eina pagyvenęs vyras pražilusiais plaukais.

Visi juda link boluojančios koplyčios. Pakankamai didelė, kad sutilptų nemažas būrys maldininkų, daugelį metų prausta lietaus ir šluostyta vėjo nešamų dulkių, vis dar atrodo naujai ir iškilmingai. Solidų jos amžių išduoda masyvios, vietomis įdubusios sienos, tarsi kas šimtą metų į jas būtų rėmęsis... Apvalios kolonos laiko tamsiai pilką stogą, ant kurio tupi vienišas karvelis. Koplyčios šonuose įtaisyti tamsūs arkos formos langai.

Kitados, kai tik pastatė, ji buvo atviroje vietoje, matoma iš toli. Dabar ji stovi apsupta lieknų medžių, ant rausvais ir žaliais dygsniais rudens išmarginto geltono kilimo. Juo traukia ilgos žmonių voros. Iš varnos skrydžio matosi, kaip didelis baltas pastatas susiurbia dvi lėtas tamsiai apsitaisiusių žmogelių eiles, nė kiek neprarasdamas savo baltumo. Prieš išnykdami už neproporcingai mažų lakuoto medžio durų, jie būriuojasi šalia koplyčios.

Už durų atsiveria ankštokas, pilnas susigrūdusių žmonių prieangis. Girdisi ilgesingi smuiko garsai. Atrodo, jie jau anksčiau skambėjo, bet tik dabar tapo suvokiami. Lengvi, šiek tiek graudūs, verčiantys susimąstyti. Žmonės tylūs, supratingais veidais, kiek atokiau stovintys – truputį žvalesni. Toliau, už prieangio vartų, pro žmonių tarpą matosi pagrindinė nava. Ji tokia erdvi. Žiūrėdamas į koplyčią iš lauko negalėtum patikėti, kad jos viduje tiek daug vietos. Čia tvyro prieblanda, pro langų arkas sklinda įkypi blausūs šviesos ruožai. Tamsiose, blizgančiose grindų plokštėse atsispindi balsvi matiniai langų atšvaitai.

Muzika darosi vis garsesnė, užpildo visą koplyčią. Jos garsai, baikštūs tarsi zylių pulkeliai, pakyla ligi skliautų ir vėl neria žemyn. Čia, žvarbūs lyg vėjo gūsiai, skverbiasi į sienas ir žmones, čia vėl, šilti ir graudūs tarsi lietaus lašai, prausia skruostus. Nejučiom žvilgsnis krypsta į viršų, klajoja skliautų briaunomis, iš kur tuščiomis akimis žvelgia priekaištingi statulų veidai, vėliau droviai leidžiasi žemyn link šaltų akmeninių grindų ir pro žmonių tarpą krypsta tolyn, kur, apšviestas žvakių, stovi didelis juodas karstas.

Prabangus. Tikras karstų kadilakas, su chromuotomis detalėmis ir apvadais. Apatinė dalis atrodo tokia sunki, tiesiog traukia į žemę. Šalia padėtas dangtis, kurio centre yra paauksuota kylančio angelo figūra, o galuose – solidūs spoileriai. Karsto kraštai glotnūs ir blizgantys. Akinamai balti jo apmušalai tirpdo viską aplinkui ir daiktai, esantys kiek toliau, tampa neryškūs, išskydę. Už karsto kyla žvakių liepsnelės, o smuiko garsai čia nedrąsūs ir švelnūs tarsi lopšinės.

Karste guli jauno vyro kūnas tvarkinga verslininko eilute. Advokatas, vadybininkas, o gal bankininkas. Jo plaukai sušukuoti į viršų, lūpose sustingusi savimi pasitikinčio žmogaus šypsena. Šiek tiek rausvas veidas išsiskiria juodoje ir baltoje aplinkoje. Arčiausiai stovinti moteris emocijas bando paslėpti po juodais akiniais, tačiau jos lūpų kampučiai išduoda liūdesį. Pagyvenęs vyriškis pražilusiais plaukais, gal šio vyro tėvas ar dėdė, žiūri į tolį. Dvi palinkusios tetos sausina veidus nosinaitėmis. Už jų stovi jauni žmonės – velionio draugai ar kolegos, šalia – keletas stambių žaliūkų įžūlokais veidais. Toliau tamsių gedėtojų minia susilieja į vieną masę.

"TRRRRR", – pasigirsta melancholiškoje aplinkoje, toks skirtingas nuo visų garsų; "TRRRRR", – tačiau pažįstamas, labai girdėtas; "TRRRRR", – skverbiasi pro styginių ošimą; "TRRRRR", – telefono skambutis, šiuolaikinių mobiliųjų melodijų amžiuje – provokuojamai paprastas. Su kiekvienu skambtelėjimu jis darosi vis garsesnis, vis svarbesnis, nustelbiantis styginių foną.

Žaliūkai sukiša rankas po atlapais. Žmonės žvalgosi, bando atspėti, kas neišjungė telefono. Nustebę, ieškantys, šiek tiek sutrikę jų žvilgsniai vis dažniau krypsta į priekį, ten, kur guli velionis. Jis guli ramus kaip belgas, o telefonas vis skamba. Gal kas per klaidą ne tą švarką užvilko ar pajuokavo? Paliko bičui telefoną švarke, o dabar linksmina publiką. Tik kad niekam nelinksma. Žmonės sutrikę, nežino, ką daryti, o numirėliui nė motais. Tačiau štai jo antakiai sujuda. Jis lėtai sėdasi, dairosi aplinkui, išsitraukia telefoną, prideda jį prie ausies ir nė kiek nesutrikęs taria: "ALIO".

Mergina su sparneliais ir panašia į stiuardesės uniforma (už jos nugaros plaukioja popieriniai debesėliai) vaniliniu balsu sako: "Sveikiname, jūs patekote į palaimintųjų ratą". Ir toliau jau įdėmiu žvilgsniu žvelgdama tiesiai į akis tęsia: "Naudodamiesi mūsų telekomunikacijų paslaugomis, būsite pasiekiami netgi savo laidotuvėse".

Tada toks pagyvenęs dėdė su skraidančia "baronka" viršum galvos, panašus į firmos bosą, tame pačiame debesėlių fone plačiai šypsodamasis ir mojuodamas pirštu praneša: "Būkite prisijungę. Nepraleiskite paties svarbiausio skambučio".

Toliau rodo švariai nuskustų moteriškų kojų reklamą.

Perjungiamas kitas kanalas, kur vyksta vieno kompozitoriaus šimtųjų gimimo metinių minėjimas, groja Nacionalinis simfoninis orkestras.

– Ėėėė, aš dabar žiūrėsiu "Sopranus", – pareiškė jaunuolis pasišiaušusiais plaukais, dėvintis XXXL dydžio džinsais ir aptemptais juodais marškinėliais, ant kurių užrašyta: "Kill them all".

Jokios reakcijos.

– Nu maaaama...

– Aš noriu truputį paklausyti...

– Nu maaaama, aš gi sakiau, kad žiū-rė-siu!

Jokios reakcijos.

– Aldona, juk matei tą laidą, – trumpam atitraukęs akis nuo mokslinio straipsnio pasakė tėvas. Jis atsilošęs sėdėjo fotelyje, o šalia jo kojų gulėjo didelis juodas šuo.

– Aš mačiau tik koncerto pabaigą, taigi ir dabar noriu truputį paklausyti...

Šuo atlošė galvą ir didelėm juodom akim pažiūrėjo į mamą.

– Nu mama, perjunk, sakau, – nekantravo jaunuolis.

– Ar paruošei pamokas...

– Seniai, – nepatenkintas atšovė.

– Mama, – įsiterpė vyresnioji sesuo, – nebūk vaikas.

– O tu nesikišk, gerai...

– Niekad man neleidžiat žiūrėti, – šūktelėjo paauglys ir dideliais žingsniais nudundėjo koridoriumi. Įsmukęs į kambarį, trinktelėjo durimis.

Svetainėje vėl tapo ramu, mama žiūrėjo savo laidą, tėtis toliau snausdamas fotelyje skaitė straipsnį, o šalia jo kojų gulėjo didelis juodas šuo. Vyresnioji duktė vartė kažkurį jaunėlio brolio vadovėlį, o šis grįžęs į savo kambarį išsitraukė iš drabužių spintos futliarą ir pasiėmė smuiką. Kovingai nusiteikęs atsistojo vidury kambario, kiek padvejojo, paskui priėjo prie durų, atsargiai jas pravėrė ir sugrįžęs į ankstesnę padėtį pradėjo griežti: "Sol-la-sol-la-si-do-mi, mi-mi-do-la-fak-fak-fak..."

– Ne, bet tu palauk, nežvenk. Klausyk, nabašninkui įdedi telefoną su įkrauta baterija, o paskui, kai užkasa, paskambini ir lauki, kada atsilieps...

– O atsakymas tai bus toks: "Sorry, abonentas laikinai yra už ryšio zonos ribų".

– Tai jau tikrai labai laikinai... O jeigu atsiliepia ir tokiu apsimiegojusiu balsu sako "klausau" arba "labas".

– Apsišššššši...

– Ne, tai reiškia, kad supainiojai numerį skambindamas, chi chi chi... Kas yra? Ko taip žiūri. Tuoj ką nors pagimdysi?

– Ne, klausau. Kaimynas vėl smuiką kirkina, girdi?

– Aha, nori išsikrauti prieš miegą, tai ir brūžina pagaliuku stygas.

– Ir mano nervus...

– Palik savo nervus. Geriau įsijausk...

– Į ką, į šitą? – rodo į grindis, iš kur sklinda superaistringas griežimas.

– Ne, tu paklausyk. Būtų geras, jei visi palaidoti turėtų po vieną mobiliaką vietoj kryžiukų ir skambintų. Tie, kurie vėliau užkasti, turėtų krūtesnius telefonus, jiems būtų galima nusiųsti spalvotų MMS su visokiais gyvenimo vaizdeliais. Įsivaizduok, guli numirėlis ramiai sau karste, giliai po žeme, TYLU, TAMSU aplink, staiga tik pypt ir viskas nušvinta rausva šviesa – atėjo spalvota žinutė. Jiems būtų daug linksmiau...

– Ir apie ką jie kalbėtų? Sakytų: "Kaip laikaisi?" – "Žinai nekaip, šįryt man koja atkrito" arba "Žinai, mano akys įpuolė į kaukolę, tai dabar negaliu matyti savo batų galiukų, tik pakaušį iš vidaus".

– Tai jų reikalas. Užtai galėtum jiems paskambinti, pasveikinti gimtadienio ar, na, mirtadienio proga. Ramiai pakalbėtum ir nereikėtų klausytis atsakymo. Bet čia viskas gerai, o tu įsijausk, kas dėtųsi kapinėse.

– Ir kas dėtųsi?

– Kraupiakas. Eini naktį per kapus žvakučių uždegti, o ten iš po žemių suskamba telefonas. Apsidairai, apsičiupinėji, ar nemiegi, tuomet atsiklaupi ant žemės, pridedi ausį prie žolės ir girdi duslų šnabždesį: "Vycka, man labai vieniša, užkask du butelius".

– Aš tau ne Vycka, aš – Vitalijus.

– Nesupratai. Čiagi tam bičui, užverstam po žemėmis, Vycka skambina.

– Vycka neturi telefono, be to, nesigirdėtų skambučio – du metrai po žeme, tokia izoliacija...

– Tai kodėl, kai nabašninkai bezda, tai girdisi net iš po žemių?

– Nabašninkai nebezda.

– Baik tu, bezda kaip ir visi gyvi žmonės!

– Nebezda! Eik atnešk dar alaus, tuoj filmas prasidės.

– Kokio?

– "Le-do".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


25769. taigi :-( 2004-12-06 10:32
boooring:( Nors vienas kitas smagesnis momentas ir yra, bet visam 12 psl. uzpildyti tu smagybiu per mazai...

25777. v.p.2004-12-06 11:35
man patiko piešinys.

25807. ezopas2004-12-06 14:12
o aš pasilenkiau ir mano akys į batus įkrito, tai dabar bandau iškrapštyti. Savo meilutei liepiau visus perspeti, kad tokius briedus kenksminga skaityti.

25845. dalgis2004-12-06 18:44
geriausias textas visame numeryje, vienareikšmiškai!!!

25896. v.p.2004-12-07 09:12
perskaičiau iki galo. viršutinė dalis beveik skaitoma, bet apapčia labai jau mėgėjiška. net aš taip nerašyčiau. sunkiai įsivaizduojama situacija, kad kas nors į numirėlio kostiumą įkištų mob.telefoną (specialiai vengiu žargono), nes kūrinyje jis irgi netinka, vėl nesutampa viršus ir apačia). Neatrastum tokio, kuris darytų komediją iš pakasynų, o juo labiau, leistų apkasti savo ( nebent būtų vogtas) telefoną. apie neryšio zoną jau yra anekdotas apie naują rusą, vadinasi, nebeoriginalu. apie tai kaip po žeme kalbasi numirėliai labai seniai skaičiau knygoje, ji vadinosi jei neklystu "Pedras Paramas" ir autorius, jei vėl nemeluoju Chuanas Rulfas. Daugeliui iš mūsų iki jo dar toli. laidotuvėse tenka kandžioti lūpas kad neišsišiepus, kai ateina į galvą kokia juokinga mintis, o jos būtinai lenda, matant visus pernelyg rimtus. Mano tėvas neturėjo kojos, (atleisk tėve) šiek tiek vaikščiojo su protezu bet jam nalabai sekėsi, o gal protezas buvo nelabai tinkamas vaikščioti. Jis numirė, o man galvoje buvo mintis - ar jį laidos su protezu ar be? Dabar nė nežinau. Pažįstu žmogų (tiksliau, pažinau, jis irgi miręs), kuris nusikirtęs pirštą (netyčią) pagamino karstelį ir palaidojo jį kapinėse. (čia jau kitokia šypsena)

27672. Retas , bet istikimas Šiaures Atenu skaitytojas :-( 2004-12-31 18:37
Nezinau, kas daro spausdintinu tekstu atranka ir kas formuoja leidini, bet po tokio skaitalo, kitu tekstų fone, instinktyviai pradedi ieskoti ko nors vertesnio, sugaištam laikui ir sujauktai savijautai reabilituoti. Tokio pobudzio paistalai labai bjaudoja Šiaures Atėnus, apjuodina pirmuose puslapiuose spausdinamus zodzio ir minties grantu darbus. Retas, bet Š. A. skaitytojas

Rodoma versija 32 iš 33 
14:42:46 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba