ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-04 nr. 727

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MARIUS RAUBA. Mąstymo liga (19) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kieno ženklai (52) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Da Vinci paaugliams (77) • FERNANDO PESSOA. Eilės (20) • Prisiminimų vakaras: Chaimas Soutine’as (6) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (11) • ASTA JACKUTĖ. Keli Užupiai (6) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Mažiau žmonių, daugiau medžių! (10) • VIRGINIJA VITA. Poezija (10) • ENRIKA STRIOGAITĖ. Eilės (8) • ŠIAURYS NARBUTAS. Bet rytoj mes jau nebūsime pavargę? (29) • MYKOLAS SLUCKIS. Neužsisklendęs nostalgijoj (5) • MECHMAN GAFARLY. Pabėgimas iš Babilono bokšto (11) • VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS SKYRIMO NUOSTATAI (8) • Mieli skaitytojai! (96) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. "Giesmių giesmė"? (42) • ROMUALDAS OZOLAS. Kažkas tikrai kinta (17) • VYTAUTAS VYČAS. Sušaudyti mirusią... (21) • GIEDRIUS TRAKIMAS. Koncertas smuikui ir mobiliajam telefonui (6) • L a i š k a i (192) •

Mąstymo liga

MARIUS RAUBA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Victor Keppler. Namų šeimininkė virtuvėje. 1940

Užkratas patenka per akis, nuo jos niekas neapsaugotas, skiepai neišrasti. Detaliai aprašyta dar viduramžiais, bet šiuolaikinė medicina nuo jos nusigręžė, gydymui nešvaisto lėšų dėl reikalo beviltiškumo. Jau kuris laikas sunkiai sergu, išbandžiau visas įmanomas priemones, nė viena nepadėjo – vanojausi pirtyse, šokau į Baltijos jūrą, guodžiausi psichologėms, ir viena jų čia pat, ant kanapos, būtų mane išgydžiusi, bet, prižadėjęs užrakinti kabinetą iš vidaus, užrakinau iš išorės. Esu beviltiškas ligonis, tokius išrašo iš visų ligoninių. Mirti namie.

Šlaistausi dabar per dienas iš kampo į kampą, merdėju, pabodo. Nusprendžiau išsigydyti pats, nes, turėdamas gražaus laiko, įsikalbėjau atradęs vaistą. Jis labai paprastas – jei savo negalią kam nors atiduočiau, jos nebeliktų. Tikrai lengva, reikia tik susikaupti, perkelti negalią į tekstą – ir būsiu sveikas. Tekstas kaip valios aktas. Nuo pat pradžių – sąmoninga ir nuosekli kelionė nuodėmės link. Jos finalas turėtų būti banalus: kūrinys nužudo autorių. Buitinė tėvažudystė virtuvėje.

Chi chi, cha cha, rankinėse vairuotojų pažymėjimai, banko kortelės, lūpų dažai (kokie treji, naudojami atsižvelgiant į apšvietimą ir meteorologines sąlygas), lūpų pieštukai, akių pieštukai, drožtukai, saldainiai ir dar šis bei tas, priklausomai nuo charakterio. Dar neišblėsęs tikėjimas mokytoju, t. y. paprastomis, jaunimui adaptuotomis tiesomis. Aplaksčiusios pusę Europos. Autostopu. Žino, kas yra pinigai. Važiuos už Atlanto plauti indų. Kokiam nors amerikonui leis save įsimylėti. Tuomet – sudie, Tėvyne. "Mano dukrai pasisekė", – kalbės kaimynėms mama, besišluostydama ašaras. Organizuotos "majakais". Geriau nei NATO pajėgos. Savo arsenale turi ir seniai išbandytų ginklų – puikiai naudoja lengvąją žvilgsnių artileriją. Jei sumanytų pulti, niekas neapsigintų, bet, uždraudus žiūrėti nors vieną realybės šou, mirtų po dviejų dienų. Tikra mirtimi.

Dvi dienas važiavau riaumojančiu MAN’u vakarėjančios Rytų Europos keliais. Jos plepėjo, aš atsakinėjau į klausimus. Vienai atsakiau, kad ji niekada neištekės, toks charakteris, vyrus gąsdinantys užmojai, neverta net stengtis, kitai – kad ištekės "ant dienų", o trečią įsimylėjau. Įskaudinau visas. Pirmų dviejų atsiprašiau. Trečios – ne. Negaliu. Myliu.

Ji jaunesnė už mane. Dauguma padorių moterų tokį amžiaus skirtumą vadina nepadoriu. Dauguma padorių vyrų man pavydi. Padorių ir nepraktiškų. Praktiški vyrai jausmų nešvaisto, jie valdo juos tvirtai lyg automobilį. (Automobilyje sėdi moteris.) Valingi žmonės. Žaviuosi jais, nes vienas kitam netrukdome – jie prieš srovę, aš pasroviui. Ideali darna ir jei ne užklupusi proto negalia, niekada nebūčiau pradėjęs jos ardyti.

Taigi – perkelti tikrovę į tekstą. Kaip? Banalybės nugludintas ir tūkstančius atsakymų turintis klausimas. Prikurta metodikų. Pristeigta filologijos fakultetų ir nacionalinių bibliotekų. Tik dar viena tiesa, kuria plaunamos grindys – knygose gyvenimo nerasi. Į prozektoriumus retą įleidžia. Būčiau koks dekanas, įsteigčiau privaloma tvarka. Kiekvienas, bandantis užsimoti plunksna, turėtų pasižiūrėti į formaline užkonservuotas gyvenimo kūno išpjovas, pasimokyti. Praktikos darbai, maždaug: "Teksto gyvybinės funkcijos priklauso nuo tam tikrų gyvenimo organų veiklos. Antradienį preparavome tiesiąją žarną. Šiandien žanrą keisime: mielas studente, nusileiskite į rūsį ir iš vonios Nr. 5 atneškite vidutinio didumo akį. Panagrinėsime, kaip dėl akies raumens gyvenimas virsta tekstu. O, panele, pamiršau vardą, taip taip, Jūs, gal malonėtumėt išpreparuoti šį skrandį? Kodėl išblyškote, nepatiko turinys ar pastebėjote patologiją? Atminkite, sutrikus virškinimui, atsiranda polinkis į socialinį realizmą".

Begalę gyvenimo ėmimo tekstan receptų žino moterų žurnalų redaktorės. Jos nagų nesigraužia (nerekomenduoja manikiūro specialistai), gražiai suguldo vieną šalia kito keliolika gyvenimų, įprastų ir neįprastų įsimylėjimų, pagardina "intymu", pakvėpina naujausiais kvepalais, pavydu. Bet moterys – iš prigimties kulinarės. Ir iš padėties. "Matai, kaip gyvenime būna!" – sušunka skaitytoja virtuvėje. "Matau, matau", – atsiliepiu iš kito kambario, maišydamas gyvenimą ir tekstą, neišeina vientisa masė, nors krakmolo berk.

Vakar karingos rusų tautos atstovas Sorokinas netikėtai įsiveržė į mano gyvenimą ir sujaukė sapnus. Grįžęs iš kelionės labai norėjau miego, bet jis deginamų knygų fone pradėjo aiškinti, kad literatura i žizn’ – skirtingi dalykai, negalima jų painioti. Pasakojo, kaip valgė savo vaiko šūdą. Šūdo valgymą yra aprašęs. "Tikrų tikriausias gyvenimo ir literatūros painiojimo pavyzdys! Chrestomatinis!" – būčiau sušukęs, bet jau grimzdau į miegą. Sapnavau karą tarp gyvenimo ir teksto: dangus su žeme maišėsi, aplink vien plunksnomis apsikaišę lavonai, rankose žaisliniai pistoletai prieš gyvenimo haubicas, staiga tapau eiliniu Rajanu, drąsiai žengiau į priekį, mėčiau granatas, bet sprogimo vietoje atsirasdavo po kokius dvidešimt naujų gyvenimo kariuomenės eilinių, pakilau į žūtbūtinį mūšį, norėjau išskersti juos durtuvu, bet pribėgęs arčiau sukniubau – tai buvo moterys. Visos vieno veido.

Na gerai, tarkime, įsimylėjimas yra tikrovė. Mano liguista sąmonė kužda, kad, norint jį "iškišti" tekstui, reikėtų išnaudoti silpniausią vietą – teksto narciziškumą. Žinant jo norą ir silpnybę – patikti. Nesu toks principingas, kad aukočiausi dėl tiesos ir tekstui rėžčiau: "Duosiu tau tiesą ir tik tiesą, jei nepriimsi, eik velniop" ar panašiai. Bijau, tuomet likčiau vienišas. Su savo tiesa. Didvyrių laikai baigėsi. Laisvojo pasaulio norma – aukoti kitą. Su tekstu kalbėti švelniai: "Tu nori būti gražus, o tiesa tau nerūpi? Gerai, sutarta". Man tos tiesos negaila.

Taigi be melo neišsiversiu, dėl jo neverta sukti galvos. Neišsiversiu ir be prievartos, dėl kurios būtų gražu pasiteisinti, tik kaip pateisinti kišimąsi į kitų gyvenimus? Kaip Sorokinas pasiteisins man? O aš jai? Juk rašau apie savo įsimylėjimą, tačiau, bent šiuo atveju, nesu Narcizas ir įsimylėjau ne save. Ar ši mergina, kaip tikrovės dalis, sutinka būti paaukota tekstui? Aš jos to neklausiau, kaip neklausiau ir leidimo įsimylėti. Būtų kvaila. Bet tai, ką dabar rašau, jau tikra prievarta jos atžvilgiu – pasiimti žmogų, įkurdinti tekste, išdarinėti su juo ką nori. Čia kažkas negerai, netobula, kur žiūri įstatymų leidėjai?

Ji sėdėjo aukštos eglės viršūnėje, ant pečių užsimetus antklodę, skabė kankorėžius ir mėtė žemyn. Apačioje išdidžiai iškėlęs uodegą vaikščiojo pilkas kačiukas.

"Nukelkite mane", – paprašė.

Prašom.

Kai pagalvoji, kad ir su tavimi kas nors dabar taip elgiasi, įsivaizduoja tave kvailiausiose situacijose, į kurias nieku gyvu nesiveltum, darosi nejauku. Viliuosi, manęs niekas slapčia nemyli. Nesapnuoja. Juolab apie mane nerašo. Neturėtų. Skirtingai nei tekstas, nenoriu niekam patikti (meluoju). Seniai savimi nebesirūpinu, nesisieloju dėl išorės, apie vidinį pasaulį baisu net užsiminti – įspūdžių nuograužos, prisiminimų sąvartynas, kas juokingiausia – kūnas ir siela, įsimylėjimo palytėti, dabar baisiausiai sujudo ir ėmė man priekaištauti: "Kodėl mus apleidai?"

Yra ir kita bėda. Bandydamas logiškai išdėstyti mintis, jaučiu, kad mano meilė kaip įmanydama trukdo – kandžioja pirštus, pešioja plaukus, mėtosi akmenukais. Įtariu, kad įsimylėjusios moterys jaučiasi geriau nei įprastai. Aš – blogiau.

Pasidariau per daug įtarus. Sutikęs nepažįstamą merginą ar moterį, bandau modeliuoti, kaip susiklostytų mūsų bendras gyvenimas. Matau – šis jos polinkis pernelyg garsiai juoktis; arba pernelyg tyliai; arba tai, kaip ji ieško informacijos savo užrašų knygutėje, kaip spaudo telefono mygtukus; arba jos pasitikėjimas savimi – mažučiai sufleriai, pranašaujantys skyrybas po mėnesio. Geriausiu atveju. Joms nepavykus – virtuvinį peilį į nugarą po dvylikos bendro gyvenimo metų.

Kalbant įkypai judėjo lūpos, ilgoka nosis, naivus savo išskirtinumo pabrėžimas ir erzinanti tarmė. Visa tai galėjo būti atstumiantys bruožai, bet vakarop jau buvau netekęs žado – spoksojau į rašiklį laikančią kairiąją ranką, stipriai išlenktą riešą, pirštus, ieškančius mobiliojo telefono mygtukų ("majakui"), akis automobilio veidrodėlyje ir tiesiog negalėjau patikėti – nebuvo net menkiausios užuominos į dūrį peiliu.

Ši įžvalgos stoka veda mane nuodėmės link. Tekstas nepadoriai išsiplėtė ir laikas prisipažinti – to siekiau, šiandien turinys, bet kokios pretenzijos į aukštumas ar žemumas visai nesvarbu, siekiau, kad jis įgautų paprastos fizinės masės, raidžių, klaustukų ir šauktukų. Norėjau, kad jam užtektų jėgos pakelti ranką prieš mane. Bet tam, kad šis tekstas mane įveiktų, jam dar kai ko trūksta.

Žinau, kas gerai maišo tekstą su gyvenimu. Ir įdėjęs šiek tiek jausmo iškepa puikų kepsnį. Jau užuodžiu saldžiarūgštį jo kvapą. Įjungsiu spausdintuvą, įsispirsiu į šlepetes ir nušlepsėsiu į virtuvę: "Ar negalėtum peržiūrėti šio teksto, dvi dienas sėdžiu, raidės liejasi, gal kokio kablelio trūksta?" Tiesa, nepaminėjau – esu vedęs, su žmona auginame keturis vaikus.

Nežinau, ar ji supras, kiek tiesos paaukota tekstui. Bandys tai suvokti, išmąstyti ar pajaus? Maišys gyvenimą ir tekstą mikseriu ar vis dėlto juos atskirs? O jei supras, kad aš nekaltas, tekstas mane pavergė, išnaudojo, dvi dienas buvau jo įkaitu, ar patvirtins šį suvokimą (proto veiksmą) jausmai? Jei ne, ar įjungs tarką? Ar apskritai jai rūpės klaustukai, gal iškart smogs šauktuku?

Va taip (skyrybos ženklas)

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


25790. Re:2004-12-06 12:45
akivaizdus literaturos ir gyvenimo kokteilis. kartais maisomas savas gyvenimas su svetima literatura, retkarciais - jis bando issiverzti i literatura. migloti tokie meginimai. Vis tiek viska automobilio veidrodelyje paliko.

25809. Voties draugas2004-12-06 14:16
ne "Va taip", o "Vot taip"

25825. saule :-) 2004-12-06 16:02
sia popiete, be sniego, be vilciu ir dideliu ketinimu, be troskimo pakeisti ar apversti pasauli - sis straipsnis buvo skanus, kaip uzkandis prie kavos ir cigaretes. Reikalingas ir tiek! Rasyt reikia, bütina! Aciü!

25863. filantropas :-) 2004-12-06 22:23
artima...ikvepia...nebanalu...teisinga...aciu...

25865. cooldown2004-12-06 22:24
o kur čia mąstymas? nematau jokių jo požymių

25875. po palme2004-12-07 01:36
geras, graksciai issakytas kurybinis procesas

25889. Gvntj :-) 2004-12-07 08:47
Dabar manding madingas ponas Intertekstualumas. O kaži kaip dėl intergyveniškumo? Mhhhh... gal ir nieko būtų - paimi vieną svetimą gyvenimą vienam etapui - copy-edit-paste, kitą - kitam...:)) Paprasčiau juk. Na, bet gal taip Dievulis ir daro, tik patys sau mes oi kokie originalūs, bet... pažvelgus globaliau:)

25897. cikada2004-12-07 09:19
wot taip!

25994. raimiukas :-) 2004-12-07 20:07
labai apgalvotas.

26024. zirzilia :-) 2004-12-08 09:51
isimylėjau*******sakychiau,ne dvieju dienu textas,o dvieju valandu impulsyvus siautulys-itraukia,papurto ir turime :vuola!!! milkshake!-pavirshiuje pupso geru ideju putos,o po jomis vientisa tirshta cinishka mase,bet ikertanti mirtinai. septynios minutes ovaciju.

26109. liūdnasis pelėnas2004-12-09 12:59
geriau jau vietoj šito teksto būtų buvę nusipirkti šokoladinį eklerą....

26170. liūdnajam pelėnui2004-12-10 08:53
Išties

26202. Arutiba :-) 2004-12-10 15:35
Spaudžiu ranką už stilių, jo įmantrybes ir nuklydimus į visai įdomias lankas: nežinau, mane tokio pobūdžio parašinėjimai visada labai lengvai patraukia ir įtraukia. VA TAIP.Bet šiuo atveju tekstuką skaityti sunkoka - nuo kokios šeštos pastraipos pamažu pradeda apimti lyg kažkokia įtartina neurotiška nuotaika, lyg šiaip paprastas miego užsinorėjimas. Autorius "pavaro", bet, prieš atiduodamas tekstą plačiosios visuomenės pasiskaitymams, galėtų dar truputėlį apšlifuoti:žinot, "Šiaurės Atėnuose" lankosi ne tik žilstelėję literatūrologai,truputį "paplaukę" filologės ir panaši lengva ar sunkesne intelektualumo forma užsikrėtusi masė... Į "Šiaurės Atėnus" užklysta ir tokie tingintys varginti save namų darbais (be to, šiandien penktadienis), tačiau noriai klaidžiojantys internetiniais ir kitokiais labirintais gimnazistai kaip aš, tad tekstukai kartais galėtų būti lengvai adaptuoti būsimiesiems apysunkio kalibro intelektualams. Mano neautoritetinga nuomone, geriausi tekstai yra paprasti:lengvai skaitomi, tačiau gilūs, nes paprastumas - auksinė taisyklė -nereiškia prastumo.Tokie, kuriuos su malonumu perskaito ir išdidūs dėdulės mokslų daktarai, ir kasininkė autobuse, važiuojančiame maršrutu "Kelmė - Šiauliai".VA TAIP. Su manim galima visiškai nesutikti.

26225. varna2004-12-10 18:14
Ačiū už leidimą "visiškai nesutikti". Tai labai svarbus būsimo "apysunkio kalibro intelektualo" požymis. Tiesa, "apysunkis kalibras" - tai čia kas?

26235. itale2004-12-10 23:18
Intelekto pozymis:)

26358. ja2004-12-12 21:53
visai gerai. apgaulingas asmeniskumas - ironijos forma, m?

26366. vokietis2004-12-13 00:22
geras straipsniukas, shviezias toks.valio.

Rodoma versija 32 iš 33 
14:42:43 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba