ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-02-19 nr. 977

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Proza (20) • RYTIS RADAVIČIUS. Pabėgimas (2) • IEVA MIKALKEVIČIŪTĖ. Lietuviškoji nirvana (7) • Interviu su VYGANTU MALINAUSKU. Kas sieja A. Stulginskį, V. Mykolaitį-Putiną ir J. Lukšą-Daumantą? (11) • JONAS GRIGAS. Kaboti kartu ar atskirai? (78) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (16) • INGA GLEBOVA. Nuostabi istorija apie valytoją ir bankininką (1) • IEVA ASTROMSKAITĖ. Eilės (1) • LUANA MASIENĖ. Eilės (4) • DANE ZAJC. Eilės (4) • Interviu su CHRISU ANDERSONU. Ilgasis kultūros šleifas (1) • GINTARĖ BERNOTIENĖ. Penkios tezės apie 2009 metų poezijos knygas (7) • TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Rudokas prieš Salingerį (31) • VIDA ŠATKAUSKIENĖ. Plyšk, šalčiau! (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie banginius, lietų ir kiną (130) • Nauji miestės laiškai (477) •

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]


2007 metai


Rugpjūčio 3, penktadienis


Švento (beveik) istorija


„Lietuvos aido“ galerijoje surengta a. a. Igno Martinaičio piešinių paroda. Išliko tik fragmentai. Aš jį dar gerai atsimenu. Tėvas buvo prieškario laikų karikatūristas. Betgi ne apie tai.
Marcelijus Martinaitis atvažiavo iš Raseinių andai stoti Kaune į Stepo Žuko dailės m-klą. Užlipo į antrą aukštą. Ant sienų kabėjo piešiniai... Vaikis taip susižavėjo, kad negalėjo atitraukti akių. Po vienu piešiniu perskaitė: „Igno Martinaičio.“
Tuo ir baigėsi.
– Supratau, kad mano vieta užimta...
Įstojo į „telefonistų“ m-klą, o po metų perstojo į Vilniaus universitetą. Iš vieno išėjo poetas (M. M.), iš kito – liko vienas kitas piešinys. Atmenu, kad ir mane yra piešęs. Ne vieną kartą. Ateidavo pas rašytoją L. Jacinevičių. Glaudėsi prie anuometinės „Saturno“ parduotuvės (Karoliniškėse).
Dar vienas Martinaitis – Antanas, buvo vadinamas Unte. Liko žinomas kaip l. geras tapytojas (yra išleidęs ir eilių knygą). Apie Algirdą nekalbėsiu, žinomas kompozitorius, M. brolis, tik amžiaus skirtumas didokas...
Tiek Martinaičių


Rugpjūčio 5, sekmadienis


Apie epilogus


E. Nekrošiaus spektakliuose jų atsirado po kelis, keliolika. Mane iš pradžių tai stebino, paskui ėmė patikti.
Kartais epilogas gali būti naujas... kūrinys. Pavyzdžiui, mūsų vaikystės knyga „Trys muškietininkai“ ir jos tęsinys – „Po dvidešimties metų“.
Gyvenimas nesibaigia, kodėl turi baigtis... knyga? Kine epilogus pakeitė serialai.
Tai kas gi yra gera pabaiga? Nauja pradžia, žybsnis?
Šviesa, išryškinanti visumą? Raktas? Vien tai, kad dabar reikalaujama „hepiendų“, liudija pakitusią nuostatą. Mes norime, kad viskas gerai baigtųsi. Duokite mums laimingą pabaigą!
Ar tam, kad geriau užmigtume?
Liūdesys, melancholija, neviltis galop bus įvilkta į tramdomuosius marškinius!
Mirsime su laiminga šypsena tarp dantų. Visuotinė „kultūra“ neleis kitaip daryti. Nepasakokit mums daugiau apie sumautus gyvenimus. Duokite prekę!


Iš A. Malraux


– Mes, ispanai – tai mišios iš ryto, korida po pietų ir viešnamis vakare...
Visa tai atmiešta giliu liūdesiu.
Menininkas – iš visur sukauptos energijos rezervuaras. Privalai paimti (iš visur) tai, kas tau priklauso (atrodo, čia iš P. Picasso).
Iš praeivių, iš medžių, iš šaligatvio, iš paveikslų. Žmonės ima, iš kur gali. Galų gale, manau, jie nepaima nieko.
Pakabinta ant sienos tapyba virsta visa kita. Viskas eina šuniui ant uodegos! Visi nori suprasti tapybą, kodėl niekas nenori suprasti paukščių kalbos? Tie, kurie nori paaiškinti paveikslą, dažniausiai nueina klaidingu keliu.
– Į ką remiasi mergaitė, kai ji pakimba ore?
– Aišku, į virvutę, – džiaugsmingai sykį pareiškė P. Picasso.
Žemė ten tik pažymėta, problema – mergaitė, šokinėjanti per virvutę. Kaip ją sukomponuoti erdvėje.
Reikia tik įvardyti daiktus. Akį, šuns koją, kelius...
Kartais pasijunti laisvas, kai esi l. sukaustytas, o jei manai esąs laisvas su milžino sparnais, tai jie trukdo žengti.
Laisvė – reikia l. atsargiai tarti; kalbėdamas žmogus tarsi sėja sėklas, kartais jos sudygsta. Netiesa, kad paveikslas negali būti „piktas“. Gali nutapyti žmogų, švarką, sagas, šviesą, atsispindinčią nuo sagų, bet toji šviesa gali šokti tau į akis.
Tiesos visai nėra, tiesa – tai melas (P. P. motinos žodžiai).
Tarp tų, kurie praėjo žeme, tarsi neprisiliesdami jos (...), P. Picasso.
Paniekinęs vienintelės, priimtos tikrovės tiesą, jis nutapė tą, kurią mato, t. y. mąsto. Savo tikrovės jis atsižada labiau nei esamos. Tai, kas realu, tampa kaip žodis, prišlietas prie žodžio.
Poezijos realybė sukuriama siejant žodžius.


Istorijos: žemaitiška rūstybė


Moteris, kurios dukrai vaiką po karo „užtaisė“ kazokas iš Rostovo (ten buvo palikęs žmoną su dviem vaikais, dar vieną ar du „užtaisė“ Biržuose...). Sykį ji aplankė tą savo pasileidusią dukrą (dar vieną vaiką turėjo su kitu kareiviu), o žentas paprašė įsiūti sagą...
Moteris:
– B...į tai įkišai, mano dukrai pataikei, o į adatą nepataikai, siūlo nemoki įsivert?
Matyt, prasiveržė susikaupęs įniršis (kitą dukrą irgi sugadino karinės įgulos kareivėlis...).


Iš prabėgusių vasarų


Kai išeini prie Neries: vanduo, lapija, šaltinis...
        Praveriu duris. Iš tyko
        Tylūs vasaros aidai...
        Dieve, Dieve! Man išliko
        Tavo švelnūs ataudai.

Dar šiek tiek gyvenimo


Senė, kuri atvažiavo aplankyti vėžiu sergančio sūnaus. Šis jau merdėjo. Marti išbėgo į vaistinę, senė liko tik su dviem vaikais, savo anūkais. Pavartė sūnaus knygas iš antrojo stalčiaus. Vienoje gulėjo 1000 dolerių. Apie 1995-uosius tai buvo dideli pinigai. Senė anūkei:
– Nesakykite nieko motinai. Aš tik pasiskolinu...
P. S. Mintis apie tai, kad nuosilpio ir ligos atveju žmonės intuityviai pajunta: „Galima apiplėšti! Jam jau nereikės!“
Be to, nėra kas gali pasipriešinti, o ir kitai pusei – ne tas galvoj. Regis, F. Dostojevskis tą žmonių bruožą buvo užčiuopęs... Niekšybės paslaptys.


Moters daina, girdėta naktį


Iš paviršiaus – kalbėjimas, o giliai – labai įtempta styga, lyg instrumentas, o ne balsas. Melodijos irgi lyg nėr, ir žodžiai – pusiau prašymas, meldimas. Maždaug: atleisk, jei gali atleisti, aš taip dar norėjau su tavimi pabūti...
Ir mintis apie tai (kaip tam eilėrašty), kad naktis giliau sukurta už dieną. Ar iš tikrųjų Vyras yra Dienos „darbo“, o Moteris – Nakties... Naktis giliau sukurta, Diena – per kieta, šerpetota kaip Saulė.


Kūryba


L., skaitydamas Dantės „Pragaro“ vertimą, kurį aš jam vakar padovanojau ant upės kranto:
– Aha, pagavau mėtantį pėdas, dekartiškasai Rabelais...
Gal išties daug kartų „mėčiau pėdas“, kūryboje mėgindamas pasislėpti nuo per smarkiai žeidžiančios realybės? Kartais bandydavau šokiruoti, „apgauti“, juokauti, krėst pokštus, kurti slaptakalbę?
Kūryba stipri tada, kai remiasi:

1) vaizduote,
2) realybe,
3) atmintim,
4) išmone,
5) prielaidomis – eksperimentu,
6) lingvistine išmone,
7) mąstymo galia (įžvalgumu, nuovokumu),
8) intuicija,
9) erotinėmis vizijomis,
10) pasąmonės archetipais...

Ir dar, ir dar... 20 dalykų!
Kas ją gali ištverti?
Tikrosios kūrybos laikai seniai praėję, mes gyvename nuoliekomis, karoliukų vėrimu.
Vėrinėlio išteisinimas?
Kodėl gi ne? Geriau nei šlykštukų pilstomos pamazgos. Žmonėms ant galvų.


Prieštara – realybė


Kiekvienas daiktas iškyla priešais mus kaip dviprasmybė, o esmė visad skendi ūkuos, todėl rašyti paradoksalius, prieštaringus dalykus yra teisinga. Taip kalbame realiau, pasakome daug, o esmę paliekame suvokti patiems.


Vaikai ir suaugusieji


Berniukas renkasi saugumą, vyras renkasi kančią. Skausmas yra mūsų laimės dalis.
(Nežinau, iš kur ištraukiau!)
Galimas daiktas, kad kiekvienam vandens lašelyje slypi pasaulio atmintis ir galbūt paslaptis.
Sakralumas nėr atskirtas nuo profaniškumo. Švenčiausia – kasdieniškiausia. Tikras, tikintis indas siekia niekados neatgimti, nes gyvenimas yra našta.


Apie tai, kuo reikėtų domėtis


1) M. K. Č. turėjo parapsichologinių galių. Priklausė (Peterburge) Blavatskajos rateliui ir vienu metu jam vos nevadovavo.
2) S. K. (Sofočka) amžininkių buvo vadinama pabaisa. Jos laiškai M. K. Č. sunaikinti (jos pačios).
3) M. K. Č. su ja netgi (!) negyveno. Iš Druskininkų buvo pabėgęs į Maskvą, kaip rusai sako, ten, kur „meblirovannyje komnaty“, t. y. į viešnamį.
4) Iš Pustelniko ligoninės išvogta jo ligos istorija. Manoma, kad ne be S. K. Išvogė tie, kurie norėjo matyti „skaistutį“. Diagnozė – kaip XX a. pr. Paryžiaus tapytojų...
5) Senasis Moravskis, sužinojęs, kad M. K. Č. turėjęs tuo metu paplitusią ligą, apsiverkė ir pasakė:
– Kodėl neatvažiavo pas mane? Aš jį būčiau pagydęs.
(Tai tebuvusi „sloga“.)
Iš jo parapsichologinių seansų: Druskininkuose turėjęs būti linksmas boheminis vakarėlis Čiurlionių namuos. M. K. turėjęs tiek įtaigos, kad jo sesuo visų akivaizdoje atsinešė naktipuodį ir... atsitūpė. Net nežinodama, ką daro.


Po dvi eilutes


        Pasaulį nutrina ir sąmonę išvalo
        šermukšnių medis, pamerktas ant stalo...


Rugpjūčio 6, pirmadienis


Netampykit likimo


– Perskelkite pliauską, ten rasit mane! Pakelkite akmenį, ten rasit mane!


Apie L.-F. Céline’ą


Lietuviai žino jį iš romano „Kelionė į nakties pakraštį“. Šią vasarą Avinjone vokiečių režisierius Frankas Castorfas pastatė spektaklį pagal jo romaną „Šiaurė“ (apie autoriaus kelionę po Vokietiją, jau pralaimėjusią karą, apie 1945–1947 metus).
Ta proga Castorfo pastabos:
„Céline’as mirė 1961 m. liepos 2 d. po pietų, ryte atidavęs „Rigodono“ rankraštį savo leidėjui. Beveik kiekvienas menininkas jaučiasi persekiojamas, nesuprastas, neįvertintas. Céline’as iš tikrųjų tikėjo, kad gaus Nobelio taikos premiją, nes kaip literatas prisidėjo prie kokybiškai naujo Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimo po karo. Jo nuomone, jis buvo vertas ir Nobelio literatūros premijos už „Kelionę į nakties pakraštį“. Tokia nuolatinė paranoja, persekiojimo manija menininkui yra atlygis už jo dovaną pasauliui. Geras menininkas nuolat yra dėmesio centre, komentuojamas, totalitarinių režimų ištvirkintas. Tas, kuris uždirba daug pinigų ir mėgaujasi sėkme, yra įtarus ir kalba, kad vyksta kažkas negera. Iki tam tikro laipsnio jis „privalo“ būti paranoikas, išsiugdyti įprotį staiga atsigręžti, kad pamatytų, kas stovi už nugaros. [...] Menininkas privalo susitaikyti su tuo, kas jį supa, bet ir įtarinėti. Tai kartais provokuoja sunkią paranojos formą ir apie tai būtina kalbėti šiame spektaklyje.“


Vagystės tema


Tai, ką „įteisino“ postmodernizmas – vagystę.
– Visi tapome piratais. Tik nevienodu laipsniu... – sako lenkų dainininkas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


184557. mie2010-02-27 12:01
cia taip apie sventaji ciurlioni?

184558. to mie2010-02-27 12:11
Taigi reikia iškart pažiūrėti į: Prieštara – realybė Kiekvienas daiktas iškyla priešais mus kaip dviprasmybė, o esmė visad skendi ūkuos, todėl rašyti paradoksalius, prieštaringus dalykus yra teisinga. Taip kalbame realiau, pasakome daug, o esmę paliekame suvokti patiems.

184559. mie2010-02-27 12:21
gal kas nors prasklaidytu ukus ir parodytu esme? kaip ten buvo is tikruju?

184560. dar to mie2010-02-27 12:25
Žr. esmę paliekame suvokti patiems ;DDD

184561. mie2010-02-27 12:27
cha cha cha kaip juokinga, tiesiog penkiolika D. gal neturite ka pasakyt ir viskas?

184564. bet2010-02-27 14:41
kaip galima publikuoti tokius biaurokus , niekuo nepagristus pletkus?

184568. mie2010-02-27 15:02
o is kur jus zinote, kad pletkai? demele ant sventojo portreto deganciomis akimis? protesto zenklant galetumet nustot sveikintis su pletku autorium, tik kad nebeigyvendinama.

184576. ...2010-02-27 16:02
Mie, nežinai, tai patylėk. Jokie čia ne pletkai. Pasikalbėk su L.K., jis tau nurodys šaltinius.

184577. mie2010-02-27 16:05
jei nezinau, tai gal galiu paklausti? ta ir darau, rodos - klausiu. antra vertus, man nelabai rupi. bet, progai pasitaikius, pasikalbesiu su paslaptinguoju L.K. apie saltinius ir ne tik.

184621. c2010-02-28 08:29
Kaip uoliai darbuojasi anonimas!

184640. To c2010-02-28 14:02
Gal ne anonimas uoliai darbuojasi, o tie, kurie šią medžiagą ilgus dešimtmečius slėpė?

184643. c2010-02-28 14:31
Gal ir taip, bet...labai nemalonu.

184645. jona2010-02-28 14:46
Kadangi, švelniai tariant, esu ne visai jauna, todėl galiu pasakyti, kad visas S.G. užuominas apie MKČ ir apie SKČ, lankant gimnaziją, esu girdėjusi iš lietuvių kl. mokytojo ir klasės auklėtojos... prisipažinsiu, kad, žiūrint filmą apie Čiurlionių šeimą, neapleido nedidelės abejonės dėl filmo objektyvumo... Neturiu savo nuomonės ar reikia apie tuos dalykus kalbėti...

184672. taigi, 2010-02-28 18:46
yra menas ir yra menininkai. Du šiek tiek ar net labai konfliktuojantys dalykai.

184817. katė2010-03-02 12:31
Tarsiu žodį ir aš. Yra kažkokios jėgos, kurios mums bando įteigti, kad kūrėjai (ir meno, ir ne meno) yra kažkokie idealūs sektini pavyzdžiai, ir piešia angeliškus jų portretus, visiškai pamiršdami patį svarbiausią dalyką – kad angelai belyčiai, vadinasi, ir nevaisingi.

184820. mie - katei2010-03-02 12:57
gal is cia pasakymas, kad, konstruodamas geniju vaikus, dievas ilsisi. vadinas, padaro atmestinai.

Rodoma versija 26 iš 26 
14:42:35 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba