ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-02-19 nr. 977

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Proza (20) • RYTIS RADAVIČIUS. Pabėgimas (2) • IEVA MIKALKEVIČIŪTĖ. Lietuviškoji nirvana (7) • Interviu su VYGANTU MALINAUSKU. Kas sieja A. Stulginskį, V. Mykolaitį-Putiną ir J. Lukšą-Daumantą? (11) • JONAS GRIGAS. Kaboti kartu ar atskirai? (78) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (16) • INGA GLEBOVA. Nuostabi istorija apie valytoją ir bankininką (1) • IEVA ASTROMSKAITĖ. Eilės (1) • LUANA MASIENĖ. Eilės (4) • DANE ZAJC. Eilės (4) • Interviu su CHRISU ANDERSONU. Ilgasis kultūros šleifas (1) • GINTARĖ BERNOTIENĖ. Penkios tezės apie 2009 metų poezijos knygas (7) • TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Rudokas prieš Salingerį (31) • VIDA ŠATKAUSKIENĖ. Plyšk, šalčiau! (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie banginius, lietų ir kiną (130) • Nauji miestės laiškai (477) •

Penkios tezės apie 2009 metų poezijos knygas

GINTARĖ BERNOTIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

1. Apie įpėdinystę, epigonizmo palaikymą ir įtvirtinimą, literatūrines šeimas, tėvus ir vaikus – viena korektiška tezė: faktas, kad „Nemuno“ leidyklos debiutantas Vytautas Stankus („Vaikščiojimas kita ledo puse“) skaitomas it Rimvydas Stankevičius, kurio literatūrinis tėvas, kaip viešai buvo skelbta per „Poezijos pavasarį“ – Aidas Marčėnas, o motina – Donaldas Kajokas. Marčėnukas man ir talentingas bei savarankiškas Donatas Petrošius (per Stankevičių, Arną Ališauską – Rentgeno aparato ordino riterį, anot Petrošiaus; ši citata kuria užuominą į Stankevičiaus ir Ališausko „pulką“). Literatūrinė giminystė dabar viešinama tekstuose (Marčėno, Stankaus, Petrošiaus rinkiniai), įlydoma stilistiškai (Petrošiaus palyginimo struktūra atkartoja Marčėno, pvz.: mes įsibrovėme naktin giliau negu pažįstam vienas kitą / kartu nutolome toliau nei rankos siektų brėžt orbitų kreives). Negatyvumo, skaudėjimo topika vienija šią grupę (prisiglaustų ir Valdas Gedgaudas, nujaučiu svarbų kario motyvą) ir tik „vadas“ Marčėnas iš kiekvieno savo eilėraščio – Kurukšetros mūšio – sugeba išeiti lyg po sužaistos partijos. Marčėnas šįmet – žaidžiantis, jo „Dievų taupyklė“ primena skaitomą ir čia pat komentuojamą žinių portalą ar tinklaraštį. Poezija čia kaip pratimėliai, beje, pavykę.


2. Dar viena skleistinė šių metų poezijos lauke – Lauryno Katkaus ir Rimanto Kmitos poezijos knygos. Jas skaičiau skirtingu laiku, gal todėl gyvesnis vėliau išėjusios Katkaus „Už septynių gatvių“ įspūdis. Patiko vyriškai švelni atida ir pagarbumas moters pasauliui, solidarumas, nedangstomas vyriškas ribotumas, tai, kad eilėraštis „nurengtas“ iki būtinų ir pakankamų žodžių, kad poetinis minimumas pakiša apgaulę, skaitydama pasiklystu: sykiu akivaizdūs lengvumas, ironija. Tik ten, kur eiliuoja, Katkaus pėdos, sąmoningai ar ne, – pro šalį.

Kmitos pasaulis „Švelniai tariant“ arti tikrovės artybės, kuri turi smarvės, visokeriopo marginalumo (poetas greta visuomenės autsaiderių, gal dar vienintelis jautrus). Už socialinio angažuotumo ir minties apie peršviečiamus mistikus suglaudimą, už trumparegio įsitikinimo, kad tikrasis pasaulis yra neregimas, pašlovinimą ir sąžiningą jo aprašinėjimą, sugaunantį etinį neaprašomumo modusą, Kmitą giriu.


3. Skaitant šiųmetę poeziją blyksteli ir senųjų grandų darbai: Henriko Algio Čigriejaus gyvenimo džiaugsmo ir alkio pajutimas ir humoristinis donelaitiškas tonas, nors minoras kerpa giliau nei mažoras „Žiemių pusėje giedra“; gero (ir tikėto) lygio Vytauto P. Bložės poezija „Aš ir kt. dykaduoniai“ (solipsizmas joje – neišvengiamas). Bložė ir Čigriejus programiškai žemiški, žemėjantys. Jonas Juškaitis knygoje „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“ taip pat laikosi tos žemiškos linijos; eilėraštis subuitiškėjęs, nebėra buvusio poezijos skaidrumo. Dėmesys nuo kamerinių temų pasisukęs prie visuomenės kaitos refleksijos, tai ir gimdo klasišką klasiko satyrą: Kai tautoj nei nugalėtų, / Nei laimėjusių nėra, / Tik išlikę, laimink lietų, / Mano žemė man gera. Atvarte skelbiama knygos finansavimo ir leidybos istorija, deja, jau tampa įprastu kultūros reiškiniu ir savotišku žanru.


4. 2009 metų knygoms apžvelgti sugalvotas probleminis klausimas apie leidybos glamūro ideologiją ir knygą-įvykį kaip atsvarą jai provokuoja atsakymą, kad poezijos knygų glamūras yra nebūtinai susijęs su dailininko įdirbiu. Puikios Mikalojaus Vilučio iliustracijos Sigito Gedos „Siuitai Virginijai“, efemeriški žydų pavidalai Marko Kanovičiaus piešiniuose Sergejaus Kanovičiaus rinkiniui „Kelionmaišis“, Natali Shau viršelis avangardiškai Aušros Kaziliūnaitės „20 % koncentracijos stovyklai“. Tačiau tikrasis glamūras, kaip rodo šių metų mada, yra rinkinius ir eilėraščius lydintys epigrafai ir tekstai knygų atvartuose. Neneigiu epigrafų svarbos (yra reikšmingesnių ir už tekstą – Marčėno, Parulskio, kitų), bet jų – paratekstų – ataka akivaizdi: mažėja teksto erdvė. Epigrafai – aukštoji mada, puošmenos, gražmenos, tekstą „išvežantys“ paskyrimai. Kvepia šiokia tokia spekuliacija.

Ypač akį rėžė Širvintų krašto poeto Liudviko Oškinio rinktinės „Mėlynas aidas“ atvarte Kajoko imprimatur ir prierašas apačioje – parašyta Nacionalinės premijos laureato 2007 metų tokią ir tokią dieną. Pastaba, matyt, rajoniniams skaitytojams, kuriems labiausiai ir rūpi poeto Oškinio knyga, nors joje publikuojami 7-ojo dešimtmečio pradžios stilistikos vidutiniški eiliavimai, didaktiško mašiotiško pasakojimo miniatiūros ir jokios meninės vertės neturinčios dienoraščio ištraukos. Išvirkščioji glamūro pusė.

Jauki subtilaus skonio knyga – Elvyros Kučinskaitės ir Ievos Babilaitės „Švytintis Vilnius“, o kraštutinis, labai sėkmingas paratekstų invazijos atvejis – Ričardo Šileikos „Atvirlaiškiai“, priartėjantys prie poezijos.


5. 2009-ųjų poezijos metų balansas teigiamas – nemažai geros, aukšto lygio poezijos. Ir erotinės, kūniškos meilės (Gedos „Siuita Virginijai“, Sigito Parulskio „Pagyvenusio vyro pagundos“); kaip lietuvių literatūros žanras iškyla haiku (jau yra ir antologijų – haiku Vilniui).

Kūrybiškiausiomis 2009 metų knygomis vadinčiau Katkaus ir Kmitos knygas, Gedgaudo „Kario šešėlį“ – už klasikinio eiliavimo atgaivinimą, Čigriejaus „Žiemių pusėje giedra“ – už giedrą minoriškai; už ironiją ir žvilgsnio blaivumą, už savo mintis sava forma (išimties tvarka, nes žanras tikrai ne poezija) – Mikalojaus Vilučio „Tortą“. Iš debiutuojančių verta minėti Dianą Šarakauskaitę (eilėraščių rinkinys „Medžiai mano tėvai“), atskleidusią naujos emigrantų kartos traumatizmą, skaudulį dėl tėvynės netekimo – kai visa fiziškai tebeegzistuoja, bet sąmonėje – plati trūkio juosta. Dviguba tremtis – savanoriška emigracija ir išgyvenama reali tėvų tremtis – atsigręžia į autorę visa jėga (psichiatrai konstatuoja, kad suicidinės nuotaikos būdingesnės ne tremtį patyrusiai, bet jų vaikų kartai). Lyg ir nebemadinga tėvynės meilės tema, nuošusi prieš 15–20 metų, Šarakauskaitės įtikinamai sugyvinta, asmeniniai išgyvenimai supinti su archetipiniais, tautosakiniais našlaitystės, neturėjimo, nebūties motyvais, žodžių srautas, iš pradžių atrodantis kaip ydinga daugžodystė, turbūt yra šiuolaikinė raudos transformacija.


Vartinėdama Arvydo Šliogerio „Melancholijos archipelagus“ ir ieškodama argumentų už ar prieš filosofijos ir fotografijos mezaliansą, vietoj tikėto mums, filotopams perskaičiau mums, filopatams. Savo klaidą taisau: mums, filotopopatams, vienatvės akademikams, anot Katkaus, ar raštingoms akvariumo žuvims, anot Giedrės Kazlauskaitės, Tėvynės kraštovaizdis atpažįstamas „ne tik artumos salose, bet ir tolybių vandenynuose“ (Šliogeris, p. 152) ir, be abejonės, visose šių metų poezijos knygose, nesvarbu, kur jos būtų rašytos – Berlyne, Amsterdame, Visbyje, JAV ar Lietuvoj.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


183934. terra2010-02-24 08:59
čia kas per kliedesiai? autore, atsipeikėk iš savo beviltiškos didybės ir saviapgaulių - skaityk tekstus ne išsigandus, kad esi durna ir akla, tada pamatysi, kad katkus tėra blanki visokių ališankų ašakėlė, o kmita iš viso banalybių mergelė (nepaisant to, kad jis dziudistas). kas jus ten moko tuose universitetuose, bobelės neskaitančios?

183936. shonas terrai2010-02-24 09:21
žiauru bet teisinga. pseudoalishankos ir pseudograjauskai

184160. zabė2010-02-24 23:05
Man atrodo, kad šiek tiek per įmantriai parašyta...

184254. Hm2010-02-25 14:52
"Senas yra gyvenimas" - taip vadinasi ši Arvydo Šliogerio nuotrauka, publikuojama albume "Melancholijos archipelagai". O čia kas per kliedesys?

184321. terra2010-02-25 22:50
o čia - nuotaka pateka (tu patekėk kaip aušrinė, pievų žiedais pasipuooooošus)

184439. Hm2010-02-26 15:58
Gal vis dėlto ištaisykite nuotraukos pavadinimą, gerbkite autorių.

184601. terra2010-02-27 20:48
iš kur čia tų didžiųjų raidžių atsirado, iš kur atsirado pirmame įraše žodis "dešimt"? kokios čia nesąmonės?

Rodoma versija 26 iš 26 
14:42:33 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba