ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-02-19 nr. 977

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Proza (20) • RYTIS RADAVIČIUS. Pabėgimas (2) • IEVA MIKALKEVIČIŪTĖ. Lietuviškoji nirvana (7) • Interviu su VYGANTU MALINAUSKU. Kas sieja A. Stulginskį, V. Mykolaitį-Putiną ir J. Lukšą-Daumantą? (11) • JONAS GRIGAS. Kaboti kartu ar atskirai? (78) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (16) • INGA GLEBOVA. Nuostabi istorija apie valytoją ir bankininką (1) • IEVA ASTROMSKAITĖ. Eilės (1) • LUANA MASIENĖ. Eilės (4) • DANE ZAJC. Eilės (4) • Interviu su CHRISU ANDERSONU. Ilgasis kultūros šleifas (1) • GINTARĖ BERNOTIENĖ. Penkios tezės apie 2009 metų poezijos knygas (7) • TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Rudokas prieš Salingerį (31) • VIDA ŠATKAUSKIENĖ. Plyšk, šalčiau! (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie banginius, lietų ir kiną (130) • Nauji miestės laiškai (477) •

Kas sieja A. Stulginskį, V. Mykolaitį-Putiną ir J. Lukšą-Daumantą?

Interviu su VYGANTU MALINAUSKU

[skaityti komentarus]


Su Ateitininkų federacijos pirmininku VYGANTU MALINAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė


– Dažnai laikomasi nuomonės, kad pasaulėžiūra yra asmeninis žmogaus reikalas. Kodėl jūs teigiate, kad ją reikia ugdyti ir apie ją kalbėti?

– Žmogaus lavinimasis ir tobulėjimas neįmanomas be pasaulėžiūrinio akiračio plėtimo ir gilinimo. Dar praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje filosofas ateitininkas Juozas Girnius rašė, kad dabarties civilizacijoje tamsuoliškumas neišnyko, bet atgimė nauja forma – išlavinto tamsuolio pavidalu. Tai yra profesionalai, turintys aukštąjį išsilavinimą, tačiau nesidomintys tuo, kas žmogiškai reikšminga gyvenime. Girnius teigė, kad moksliniai ir socialiniai faktai, kuriuos taip populiaru vadinti objektyviais, vis dėlto patys savaime lieka tik faktai. Tai negali pakeisti pasaulėžiūros ir žvilgio (šį žodį filosofas itin mėgo) į įvairius reiškinius. Pirminė atspirtis visiems žmogaus sprendimams visų pirma yra jo pasaulėžiūra, kurią neišvengiamai turime visi. Pozityvistinis agnosticizmas yra tiesiog antipasaulėžiūrinė pasaulėžiūra. Štai kodėl jaunimo vertybių ir moralės ugdymą ateitininkai laiko vienu svarbiausių savo uždavinių ir tai daro remdamiesi pagrindiniais organizacijos principais: katalikiškumu, tautiškumu, inteligentiškumu, šeimyniškumu ir visuomeniškumu.

– Ateitininkų federacija šiais metais švenčia savo veiklos šimtmetį. Koks jos įnašas į mums žinomus istorinius įvykius ir Lietuvos gyvenimą?

– Moderniųjų laikų Lietuvos visuomenės, kultūros, politikos, mokslo, sporto raidos neįmanoma atsieti nuo asmenybių, glaudžiai susijusių su ateitininkija arba jos išugdytų. Iki šiol mažai aptartas ateitininkų indėlis į Lietuvos valstybės atkūrimą. Iškalbingas faktas, kad pirmojoje Lietuvos karo mokykloje iš šimto savanorių devyniasdešimt buvo ateitininkai. Šios organizacijos nariai aktyviai dalyvavo ir partizaniniame judėjime, nemažai vadų, pavyzdžiui, Juozas Lukša-Daumantas, buvo ateitininkai. Tačiau nors ateitininkų vaidmuo karinėje srityje gana svarus ir vertas dėmesio, visų pirma esame intelektualinė ir kultūrinė organizacija. Ateitininkija tarpukario laikotarpiu subrandino daugybę Lietuvos intelektualų, padariusių didžiulę įtaką įvairiausiose srityse: politikoje (Pranas Dovydaitis, Kazys Bizauskas, Edvardas Turauskas, Aleksandras Stulginskis, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis), ekonomikoje (lito tėvas Vladas Jurgutis), literatūroje (Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Grušas, Vincas Natkevičius, Alė Rūta), filosofijoje ir lietuviškoje mokslinėje terminologijoje (Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius), sporte (Karolis Dineika, Juozas Eretas). Lietuvių literatūros istorija būtų ne visa be ateitininkų literatų korporacijos „Šatrija“. Ir tai tik maža dalis vardų, kuriuos būtų galima paminėti. Intelektualų ir valstybės veikėjų, susijusių su šia organizacija, gausa nėra atsitiktinumas. Ateitininkija buvo įkurta tam, kad padėtų jauniems žmonėms tobulinti talentus, įgyti gebėjimų, kurie padėtų kūrybinei, kultūrinei, politinei veiklai Lietuvos labui.

– Didelė dalis Lietuvos rašytojų buvo ateitininkai. Kaip manote, ar ši pasaulėžiūra pastebima jų kūryboje?

– Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Antanas Maceina ir kiti žymūs kūrėjai viešai pripažino ateitininkijos reikšmę savo meniniam ir filosofiniam vystymuisi. Kūryboje visad atsispindi kūrėjo pasaulėžiūra, o ateitininkų kūrėjų pasaulėžiūra buvo ateitininkiška.

– Kodėl ir kaip ši organizacija buvo uždrausta tautininkų valdžios?

– Tautininkų valdžia ateitininkų moksleivių veiklą gimnazijose uždraudė 1930 metais. Vis didesnę įtaką tarp jaunimo turėjusi katalikiška ateitininkų organizacija kėlė grėsmę Smetonos režimo perspektyvoms. Vytauto Didžiojo universiteto studentų atstovybės rinkimuose ateitininkų atstovai visada laimėdavo prieš tautininkus. Tuo metu, kai krašte nebuvo laisvų rinkimų, universitetų atstovybės buvo lakmuso popierėlis, rodantis, kieno pusėn svyra visuomenės simpatijos. Tautininkų režimą gąsdino ir aiškūs ateitininkų ryšiai su opozicine krikščionių demokratų partija. Už organizacijos susibūrimų rengimą ne vienas narys, pavyzdžiui, Pranas Dovydaitis ir Adolfas Damušis, buvo kalintas Varnių koncentracijos stovykloje.

– Kaip jūsų organizacija veikė draudimo laikotarpiu?

– Draudimas išėjo į naudą ateitininkijai. Veikla įgijo rizikos atspalvį, o tai jauną žmogų tik dar labiau traukia. Tai, ko gero, buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių organizacijos narių skaičiaus augimą draudimo laikotarpiu. Be to, draudimas sukūrė sveiką santykį su Smetonos režimu. Ateitininkų organizacija neturėjo lankstytis prieš tautos vadą kaip suvalstybintos jaunimo organizacijos. Ateitininkai, išstumti į pogrindį, laikėsi pakelta galva ir vykdė savo pagrindinę misiją, padėjo augti jaunam žmogui nepriklausoma, visapusiškai išsilavinusia, į bendrą gėrį orientuota asmenybe. Svarbu ir tai, kad organizacija įgijo pogrindinio veikimo įgūdžių, kurie labai pravertė karo metais ir Lietuvą okupavus sovietams. Netgi po karo prasidėjus sovietinei okupacijai kai kuriose Lietuvos mokyklose dar kurį laiką vykdavo slapti moksleivių ateitininkų susibūrimai. Vis dėlto sovietinis režimas buvo nepalyginti pavojingesnis nei tautininkų. Represijos, trėmimai privertė nutraukti veiklą Lietuvoje. Tačiau dalis organizacijos vadų ir narių pasitraukė į Vakarus, taigi organizacija buvo atkurta ir išsaugota išeivijoje. Todėl mes esame bene seniausia nenutrūkstamai veikianti lietuvių visuomeninė organizacija, kuri iki šios dienos – per okupacijas ir du pasaulinius karus – išsaugojo savo veiklos tęstinumą.

– Ateitininkai yra konservatyvūs Romos katalikai. Su kokiais iššūkiais susiduriate šiuolaikinėje visuomenėje?

– Būti krikščioniu šiais laikais nėra lengva. Turiu omenyje tikrą krikščionį, ne tokį, kuriam tai yra formalumas ar pareiga. Visuomenėje populiari apšvietos ideologija, todėl religiją ir viską, kas su ja susiję, bandoma išstumti į privačią sferą. O ateitininkų šūkis „Visa atnaujinti Kristuje!“ nurodo pretenziją dalyvauti visose gyvenimo srityse ir tas sritis keisti remiantis katalikiškomis vertybėmis. Daugeliui tai kelia nepasitenkinimą, bet taip neretai atsitinka dėl stereotipinių išankstinių nuostatų. Pati minėjote, kad esame konservatyvūs, bet ką tai reiškia? Kūrybinis veržlumas visad buvo ateitininkų identiteto dalis. Konservatyvumas yra tai, kad į tikėjimo dalykus žvelgiame ne paviršutiniškai ir neskubame „užsikabinti už popso“. Nesvarbu, ar tai religinis „popsas“, ar pasaulyje madingi reiškiniai. Mes neketiname atsisakyti krikščionybės esmės ir gelmės. Laikome save ištikimais tikrai krikščionybei, į kurią įeina ir prisirišimas prie tradicijos, ir naujų formų ieškojimas. Šiai religijai netinka vidurkis, joje vyrauja ryškios spalvos. Krikščionis gali būti ramus ir tykus kaip šv. Pranciškus ir aktyvus kovotojas kaip šv. Ignacas Lojola, tai viena kitam neprieštarauja. Krikščionybė gyvenimui suteikia be galo daug spalvų ir skonių. Bandoma primesti, kad ji skirta silpniems žmonėms, ieškantiems globos. Bet kiti sako, kad krikščionimis gali būti tik stiprieji, nes ši religija labai daug reikalauja. Iš tiesų joje telpa viskas – ir jėga, ir silpnumas.

– Kodėl manote, kad religija turi daryti įtaką politikai?

– Religija yra vienintelė rimta alternatyva visuomenėje, kurioje bandoma rasti moralinius ir vertybinius ateities orientyrus. Madingos postmodernistinės ideologinės ir politinės srovės, su pasimėgavimu „dekonstravusios“ visuomenės pamatines vertybes ir tradicijas, nukirto šaką, ant kurios pačios sėdėjo. Ironiška kritika, kad visa, kas iki šiol buvo laikoma vertinga, tėra socialiniai konstruktai, gali būti sėkmingai atgręžiama prieš pačius kritikus ir jų samprotavimus. Tiesos kriterijaus mene, kultūroje, politikoje atsisakymas šių reiškinių raidą palieka be prasmės. Suprantu, kad daugelis skaitytojų pasipiktins šiuo teiginiu, ypač manantieji, kad religija yra opiumas liaudžiai. Vis dėlto krikščionybė, o ne ateistinis humanizmas, suteikia moralines gaires, įgalina kultūros vaisingumą ir žmogaus prigimtinius poreikius bei asmeninę laisvę užtikrinančią tvarką. Demokratija pati savaime neturi prielaidų savo išlikimui. Kad demokratija būtų įmanoma, turi būti principai, kurie yra už demokratinio susitarimo rėmų. Krikščionybė Vakarų civilizacijose visad buvo šių principų šaltinis. Kad ir kokios didelės būtų pastangos išbraukti nuorodą apie krikščioniškas Europos kultūros šaknis, be jų Vakarų civilizacija savo esama forma būtų neįmanoma.

– Kokios krikščioniškojo gyvenimo tendencijos matomos pasaulyje šiuo metu?

– Viena ryški tendencija yra bandymas krikščionybę padaryti „šiuolaikišką“ ir tolerantišką viskam, net nuodėmei. Tokia „politiškai korektiška“ krikščionybė savo svarbiausiu uždaviniu padaro kovą su visuotiniu klimato atšilimu ar siekį įgyvendinti Jungtinių Tautų keliamus žmonijos vystymosi uždavinius. Kita tendencija – laikytis tradicinio krikščioniško tikėjimo nuostatų, neišsižadant jų dėl politinio korektiškumo. Tokia krikščioniška veikla visuomet savo pagrindiniu uždaviniu laiko Gerosios Naujienos skelbimą ir rūpestį, kad pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtas žmogus neišsižadėtų savo laisvės ir kilnumo. Bandymų sukurti patogesnę krikščionybės formą pasitaikydavo visais laikais, bet išlikdavo tik nepatogioji.

– Vienas jūsų organizacijos principų yra tautiškumas. Kaip suvokiate patriotinę veiklą?

– Ateitininkų ideologijos autorius profesorius Stasys Šalkauskis formuodamas ideologiją pabrėžė, kad patriotiškumas nėra bandymas vadinti savo tautą geresne už kitas. Tai pastangos kurti tautiškai savitą ir visam pasauliui įdomią bei vertingą kultūrą. Visų pirma ją teikia iš tautos kilę kūrėjai. Lietuvos problema ta, kad visuomenėje nėra vyraujančių patriotizmo sampratų, skatinančių tobulėti. Žodis „patriotizmas“ ilgą laiką buvo siejamas su megztomis beretėmis ir reiškiniais, su kuriais daugelis nenori būti tapatinami. Patriotiškumu vadinamas arba didžiavimasis tautos laimėjimais, pavyzdžiui, krepšiniu, alumi, merginų grožiu, arba kaimiškos kultūros idealizavimas teigiant, kad tai mūsų tradicijos. Nei vienos, nei kitos pažiūros neskatina lietuviškos kultūros tobulėjimo. Būti patriotu – tai siekti, kad mūsų tautoje atsirastų kuo daugiau vertingų dalykų, pirmiausia žmogaus vertei padedančios išsiskleisti gyvenimo sąlygos, vertinga politika, kultūra, menas, žmonių tarpusavio santykiai. Kuo labiau paplis ta samprata, tuo daugiau bus matančių prasmę kurti gėrį Lietuvoje. Juk nesinori, kad tautiečiai prarastų patriotiškumą „Žalgiriui“ ar „Lietuvos rytui“ pralaimėjus rungtynes.

– Kaip realiai jaunimo organizacija gali lemti Lietuvos politinį gyvenimą?

– Ateitininkijos tikslas nėra tapti politine jėga. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų veikla ilgainiui negali turėti politinių pasekmių. Esame organizacija, kuri siekia padėti jauniems žmonėms išsiugdyti moralines ir vertybines nuostatas, platų akiratį, kad jie veikdami bendram gėriui šia linkme kreiptų visuomenę ir politiką. Svarbiau Lietuvai užauginti tūkstantį kilnių šviesuolių nei suorganizuoti mitingą, į kurį susirinktų tūkstantis nepatenkintų piliečių. Taip pat ši organizacija sukuria draugų ryšių tinklą, be kurio malonus ir etiškas žmogus vienas sunkiai ką nors padarytų. Ateitininkai aktyviai veikia ir turi nemažą balsų svorį Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje, kuri išreiškia jaunimo balsą šalies politinėje veikloje.

– Esate narystės organizacija. Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad neorganizuojame jaunimo laisvalaikio užimtumo kaip paprastas būrelis, kur tėvai gali siųsti vaikus, sumokėję mokestį, kad jų atžalos gautų ugdymo paslaugas (mokytųsi žaisti šachmatais, šokti ar keliauti). Moksleiviai taip pat kaip ir studentai bei sendraugiai (baigę studijas nariai) ateitininkai patys prisiima atsakomybę už organizacijos gyvavimą ir jos veiklą.

– O vis dėlto paprasti būreliai ugdo jaunuolį ir skatina saviraišką. Kodėl manote, kad to nepakanka?

– Ateitininkijos pasaulėžiūra teigia, kad reikia ugdyti visas žmogaus savybes – nepakanka lavinti protą, meninius ar fizinius gebėjimus. Mes niekad nebuvome dalis to madingo šūkio jaunimo saviraiškai, nes saviraiška ne visad reiškia kūrybiškumą. Ne kiekvienas savęs išreiškimas yra konstruktyvus ir turi meninę vertę.

– Ar sunku rasti žmonių, norinčių dirbti savanoriškai? Ar daug kas keistųsi, jei už veiklą organizacijoje būtų atlyginama?

– Geras pavyzdys atsakant į jūsų klausimą – moksleivių ateitininkų akademijos. Tai jau dvidešimt metų vykstantis tęstinis projektas, renginiai organizuojami keturis kartus per metus įvairiuose Lietuvos miestuose. Akademijų programą sudaro paskaitos, diskusijos, pokalbiai, grupinis darbas, kūrybiniai projektai. Visa tai tam, kad padėtume jaunam žmogui subręsti kaip visapusiškai asmenybei. Du dešimtmečius akademijų idėja gyvuoja dėl savanoriško studentų ateitininkų entuziazmo. Tradicijos ir patirtis perduodamos iš kartos į kartą. Savanoriškas vadovų atsidavimas įkvepia naują kartą, ši perima estafetę. Kažin ar taip būtų, jei studentai dirbtų ne dėl idėjos, o dėl atlygio.

– Kaip pats pasiryžote tokiam dideliam pirmininko įsipareigojimui?

– Kai šiek tiek pagyveni ant žemės, supranti, kad turi būti dėkingas už kiekvieną progą atsidėti tam, kas yra gera ir vertinga. Visi esame vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi. Tai ypač akivaizdu organizacijose, kurios gali egzistuoti tik todėl, kad kas nors prisiima atsakomybę bendram labui.

– Kokios dabartinės jaunimo organizacijų veiklos tendencijos Lietuvoje? Kaip manote, kokia tokio tipo organizacijų ateitis?

– Į visų organizacijų veiklą įsitraukia kur kas mažesnė jaunimo dalis nei anksčiau. Palyginti su tarpukariu, Ateitininkų federacija yra mažesnė skaičiumi, nors esame viena didžiausių jaunimo organizacijų, turime daugiau nei tris tūkstančius narių, nuolat dalyvaujančių veikloje. Deja, vis dažniau organizacija suprantama kaip aparatas, kuris siūlo pramogas, užima laisvalaikiu. Sakoma, kad tai padeda jaunimui įgyti kompetencijų, kurias paskui galima pritaikyti karjeroje. Anksčiau ar vėliau tokia veikla virs jaunimo žaidimų rengimo organizacija, kur suaugusieji suka galvą, kaip palinksminti jaunimą. Reikia ne tik sudaryti sąlygas saviraiškai ar savirealizacijai, bet ir padėti žmogui užaugti dideliems darbams. Negali augti vien tik imdamas, turi prisiimti atsakomybę ir auginti kitus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


184001. m.m.u. :-) 2010-02-24 14:49
Gal ir gerai, tokios nekintamos pažiūros, bet ne visiems taip išeina... Prieškario laikais buvau visai vaikas, bet prisimenu, kad priklausiau tokiai mažų vaikų organizacijai, kuri vadinosi "Angelaičiai"- tai buvo lyg ir būsimi Ateitininkai... Labai pavydėjau savo draugėms, kurios priklausė Skautams- tai jau lyg ir būsimieji Tautininkai... pasirinkti neleido begaliniai religingas tėtė... Net ir dabar, praėjus vos ne šimtui metų, nepraėjo noras būti tik skaute, o "Angelėlio- Sargužėlio" paprašyčiau, kad nane saugotų "šiandien ir rytoj"...

184343. pamąstymas2010-02-26 09:02
Fanatizmas yra baisu ir labai pavojinga. Nematau didelio skirtumo tarp fanatisko bolseviko ir fanatisko krikscionio...

184379. taigis2010-02-26 11:35
taiklūs pastebėjimai, yra apie ką pamąstyti

184426. katė2010-02-26 14:40
Mes visi turime fanatizmo geną. Kartais apsvaigstame nuo idealų, užsidegame noru sunaikinti blogį ir ypač jo simbolius ir tikime galimybe sukurti žemėje rojų. Tada mus apleidžia abejingumo malonė ir mes tampame potencialiais žmogžudžiais.

184566. ignostikas2010-02-27 14:48
Atrodo, kad viso straipsnio `vinis` yra pareiskimas `Pozityvistinis agnosticizmas yra tiesiog antipasaulėžiūrinė pasaulėžiūra`. Deja jis ne tik nepagristas, bet mano kukliomis ziniomis yra nesamone, jau nekalbant, kur dingo kitos agnosticizmo rusys. Gi `pozityvistiniu` agnosticizmu (beje sio zodzio isradejas juo vadino supratimo buda, o ne ka nors kita) pagal K. R. Popper`i visa mokslo metodologija pagrista. Tikiu kad autoriui mielai padetu siuo klausimu jo kolega p. Kardelis, puikus sio klausimo specialistas.

184569. pezalija2010-02-27 15:15
sitie pezalai patalpinti bernardinai.lt

184587. gaurylius2010-02-27 18:29
tai ką, ateistėliai, sukrutot dantimis griežti? ;)

184590. gauryliui2010-02-27 18:56
užsidėkit skriblių, plikė šviečia.

184599. Jaunas :-) 2010-02-27 20:43
Kol perkūnas netrenks, mužikas nepersižegnos.

184610. povilas2010-02-27 22:30
Krikčionybė, gaila, o gal gerai, tapo verslo sritimi: marketingas, reklama, pelnas ir nauda, tik saviems.

184619. povilui2010-02-28 01:06
o ir svetimi norėtų? :D

Rodoma versija 26 iš 26 
14:42:33 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba