ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-02-19 nr. 977

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Proza (20) • RYTIS RADAVIČIUS. Pabėgimas (2) • IEVA MIKALKEVIČIŪTĖ. Lietuviškoji nirvana (7) • Interviu su VYGANTU MALINAUSKU. Kas sieja A. Stulginskį, V. Mykolaitį-Putiną ir J. Lukšą-Daumantą? (11) • JONAS GRIGAS. Kaboti kartu ar atskirai? (78) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (16) • INGA GLEBOVA. Nuostabi istorija apie valytoją ir bankininką (1) • IEVA ASTROMSKAITĖ. Eilės (1) • LUANA MASIENĖ. Eilės (4) • DANE ZAJC. Eilės (4) • Interviu su CHRISU ANDERSONU. Ilgasis kultūros šleifas (1) • GINTARĖ BERNOTIENĖ. Penkios tezės apie 2009 metų poezijos knygas (7) • TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Rudokas prieš Salingerį (31) • VIDA ŠATKAUSKIENĖ. Plyšk, šalčiau! (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie banginius, lietų ir kiną (130) • Nauji miestės laiškai (477) •

Plyšk, šalčiau!

Apie šaltį ir sniegą lietuvių tradicijoje

VIDA ŠATKAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Veronika Juodagalvytė. Žiema kaime. 2009

Sulaukėm žiemužės. Tokios, kokios tarėmės esą pasiilgę, kokios – su tiek sniego ir tokiu šalčiu, rodos, metusiu iššūkį pačiam klimato atšilimui, – nebuvo gal jau penkiolika metų. Baltuma, tyruma apgaubė žemę. Tai svajingai snyguriuoja, tai užpuola smarkios pūgos. Nori nenori žiema, rodos, prašo stabtelėti ir prisiminti, ką apie ją mąstė anksčiau už mus gyvenę ir vyresni žmonės.

Žiema labiausiai iš visų metų laikų po mūsų padange išsiskiria. Šaltis ir baltuma – du svarbiausi jos gamtinio veido požymiai. Šių dviejų elementų pakanka norint sukurti mums įprastą žiemos peizažą. Žiemos kitoniškumas kažkoks nerealus, pasakiškas, stebuklingas, jos pasaulis rodosi lyg kokio Didžiojo Burtininko palytėtas.


Šaltis

Ar tik šis burtininkas nebūsiąs Šaltis: „Žilas jautis išgėrė vandens klaną“; „Be rankų, be kojų – gražiai teplioja“; „Kala be kaltelio, kerta be kirvelio – tiltas pasidaro“; „Verpia be ratelio, siuva be adatos.“

Tai jo darbas sukaustyti ežerus ir upes, pelkes ir molynus, išrašyti langus, žibančiu šerkšnu padengti medžius ir krūmus, barstyti sniegą. Mūsų kalba itin žodingai apibūdina tai, kaip jis savo galią rodo: čiumpa, pagauna, spaudžia, myga, piškina, treška, kiaurai pereina, perveria, kaulus laužo ar ėda, dvasią ima, ėda, riečia į ožio ragą, pasiekia net sau priešingą veiką – tarsi ugnis kaitina, spirgina, svilina. „O tai rakina šaltis – net šuliniai užšalo“ (LKŽ). Esant bent kiek drėgmės, šaltis gelia (sakoma: „Ne tiek šalčio, kiek pagelo“). Kartais jis ima ir atpuola, atlyžta, atkrenta, atsimeta, atsileidžia, plyšta, sprogsta. Elgiasi lyg koks gyvas padaras.

Nuo šalčio sienos pyška, tvoros braška, šaudo, ūkai darosi, net treška, skyla žemė, šaltis akis merkia (gal todėl sušalus dažnai mirštama).

„U ti ti ti šalta, / Pyragai nemalta, / Turgun nevažiuota, / Ožka neparduota…“ arba „U zi zi zi sušalau, / Per tris laukus važiavau…“ – tokiais garsažodžiais tautosakoje reiškiamas sušalimas, sužvarbimas.

Bendresne reikšme šaltis žmogų krečia peršalus, sergant – turint karščio (vėl ta pati priešybių jungtis), pereina per kūną išsigandus, nuo netikėtos blogos žinios, jis dvelkia nuo nenuoširdžių žmonių, jų žodžių. Šalčio ir mirties paralelei tarsi ir nebereikia platesnio aiškinimo: šalčiu dvelkteli mirčiai artinantis prie žmogaus, anapusiniu šalčiu paženklinti ir artimųjų netekę, tarkim, našliai, našlaičiai.

Kaip ir daugelis šiaurinių platumų gyventojų, lietuviai Šaltį (kaimynų slavų vadintą Moroz, Ziuzia, Karačiun) vaizdavosi kaip žmogaus pavidalo būtybę, turinčią savo paskirtį (beje, vardo Ziuzia ir „žvarbaus“ garsažodžio u zi zi zi, ugnies pavadinimo žiužė ir žiužio – žaidimų įrankio – fonetinis giminingumas akivaizdus, dėl prasminio aspekto reikėtų pasigilinti). Pasakose, sakmėse jis apibūdinamas kaip senas žilas senelis, kartais su raudona ar mėlyna nosimi, ar ponas, kurio plaukai, ilgi ūsai ir barzda – šerkšnoti, apsivilkęs jis esąs sniegine sermėga (ne raudona kaip Santa Klausas ar Ded Moroz), kartais basas, be kepurės. Jis karaliauja žiemą; kai kurių tautų manyta, kad Žiema yra Šalčio pati.

Didelė ir grėsminga jo galia. Kai jis slenka per mišką – traška medžiai, kai eina per kaimą – pyška tvoros ir sienojai. Atsisėdąs ant stogo – tai jis mėgstąs daryti – troba tada gali sustirti ir subyrėti. Ką jau kalbėti apie žmones, galvijus, miško žvėris ir paukštelius, kitus gyvus padarėlius ar augalus – vaismedžius, žiemkenčius. Vieni juokai juos sustingdyti. Nebent dirbančio, plušančio žmogaus jis nepajėgia įveikti.

Antra vertus, kaip ir su daugeliu kitų grėsmingų jėgų, žmonės su Šalčiu bandė ieškoti santarvės, bendrabūvio taisyklių. Pavyzdžiui, kviesdavo jį į Kūčių vakarienę, išėję į lauką šaukdavo: „Šalti, šalti, eik Kūčių valgyt!“ Skirdavo Šalčiui pirmąjį kūčios – kruopų mišinio – šaukštą. Mat iš jo ne tik grėsmių gali laukti, bet ir pagalbos, paslaugų, laimingos lemties. Žmonės manė, jog šaltį žiemą Dievas atsiunčia, kad nutiestų tiltus ir kelius per upes bei ežerus, kad būtų lengviau ir patogiau keliauti, kad oras būtų sveikas, sausas, išsivalytų, atsikratytų drėgmės ir drugio, kitaip tariant – bacilų, virusų. Jam skirtu metu viešpataujantis šaltis garantavo gausų derlių, tolesnę metų tvarką ir darnią tėkmę: „Jei sausio pradžia šalta ir graži – lauk gerų metų“; „Šaltos Kūčios – visi metai geri“; „Jei per Naujus metus šąla, bus šiltos Velykos“; „Kad žiemą papleškina šaltis – geresnė vasara, be lietų.“

Įdomi ir gana netikėta šiai mitinei būtybei ar net dievybei priskirtina savybė – tam tikras teisingumo vykdymas. Gerieji už jų tinkamą, pagarbų elgesį, ištvermę apdovanojami, o blogieji – burnotojai, gobšuoliai, pikti, bloga kitiems linkintys – pamokomi, net griežtai baudžiami – sušaldomi. Tai ypač gražiai, pamokomai atpasakota pasakose. Vienose jų pamotė, laumė ar ragana, norėdama atsikratyti podukros, žiemą išvaro ją į mišką uogų pririnkti, ir šaltis dėl jos gero būdo „kaip davė šilumą, iškart uogų atsirado“ – ir mergaitė pririnko pilną krepšelį. Kitose podukrai, išsiųstai šaltyje rūbų tvenkinyje velėti, šaltis dovanoja labai šiltus kailinius, o pamotės dukrą, tyčia dėl dovanų išleistą tų pačių darbų dirbti, sušaldo. Dar pasakojama, kad žentas norėdamas atsikratyti uošvės ar vyras – pačios žiemą išgabena jas į mišką. Viename pasakos variante smarkiam šalčiui spaudžiant prie akmens prisiglaudusią bobelę aplanko didelis ponas (pats Šaltis) ir, pasiteiravęs, ar nešąla, bei išgirdęs ramų, su likimu susitaikiusios moteriškės atsakymą („Šųla, panuliuk, kaipgi nešųla: ja darbas, ja laikas, tegul šųla sau sveikas“), apdovanoja ją – „apvilka babų baranais, apiavė kajas, apriše namiatų“, parvežė namo su karieta ir dar davė pinigų. O kaimynei, kurią, tikėdamasis tokių pat dovanų, vyras išvežė ir kuri ant to pono ėmė baisiai „keiktes ir lajates, sakydama: atstak tu, gudai prakeiktas, kad tau Perkūnėliai ažmuštų“, teko visai kita dalia – sustingo. „Tadu šaltis inkiše jų maišan, indeja geldan, ažkinke kiaulį ir nuveže un senia gryčelį.“

Šaltis gydo tinginius: „Badas mokina dirbti – šaltis bėgti.“ Bet apie prastą darbininką irgi šalčiu pasirėmus sakoma: „Šaltų vėjų kalvis, šaltų vėjų supustytas.“

Štai pluoštelis požymių, kurie, ilgamečiais senolių stebėjimais, pranašauja ateinantį šaltį (gal dar pravers šią žiemą): „Debesys plaukia žemai – lauk šalčių“; „Jei jauno mėnulio rageliai labai smailūs – šals“; „Jei kopūstų rasalas pakyla aukštyn – bus atodrėkis, jei žemyn sėda – šaltis“; „Jei varna atsitūpusi medžio viršūnėje ir žiūri į rytus – galimi speigai“; „Vilkas staugia trumpais garsais, panašiai į lojimą – šals, užtęsdamas – bus atodrėkis“; „Vištos kutenasi – bus šaltis“; „Jei žiemą saulė leidžiasi raudona – šals, panašiai, jei raudoni stulpai šalia saulės“; „Jei tvoros braška – pašals“; „Jei miške medžiai braška – stipriai šals“; „Jei dūmai iš kamino kyla tiesiai į viršų – gerokai pašals, jei gula ant žemės – snigs.“

O jei smarkūs šalčiai visai nukamuos, beliks pasinaudoti iki šiol gyvuojančia senolių patirtimi – prisiminti ir mintyse suskaičiuoti dvylika pažįstamų plikių. Tada šaltis atslūgs. Arba reikia skaičiuoti pamatytus plikius. Pastebėjus dvyliktąjį reikia sušukti: „Plyšk, šalčiau!“ Norėdami tai paaiškinti, galėtume pasiremti baltarusių mokslininkų interpretacija: plikas liaudies vaizduojamas šv. Mykolas (Mikola ir Santa Klausas), kuris esąs Šalčio atitikmuo. O krikščioniškas šv. Mykolas iš dalies perėmė gudų Vialeso, rusų Veleso, lietuvių Velino funkcijas, taigi ir Šaltis (kaip ir jo giminaičiai kitose tradicijose Ziuzia, Moroz, Karačiun) esąs sezoninis šios požemio, tamsos, mirties ir žiemos dievybės įsikūnijimas. Apie žiemos saulėgrįžą jis esąs itin aktyvus ir siekiąs pagrobti Perkūno žmoną bei jų kūdikį (Dievą kūdikėlį, Dažbogą). O gal tai tėra iš būdingo mąstymo kylantis vaizdinys?

„Tas šaltelis ir uvėrus an darbo – dieną naktį darbuja.“


Sniegas

Kokie gi pasirodo Šalčio darbo rezultatai? „Už marių kerta – namo skiedros krinta“; „Vienoj pusėj girios kerta, kiton pusėn skiedros lekia“; „Sukarpytas, sudraskytas, po laukus ir pievas ištaršytas“ – taip sniegą užmena mįslės.

Dabar bepigu konstatuoti: sniegas – tai į ledo krislelius ar dulkeles sušalę ir sukibę vandens garai, krintantys įvairaus pavidalo snaigėmis. Kai oras labai šaltas – snaigės smulkios, adatėlių, šešiabriaunių, žvaigždučių pavidalo, sniegas klojasi lengvas it pūkas, kai šiltesnis – jos didesnės, krinta dribsniais. Seniau šis gamtos reiškinys žmonėms kėlė daugiau asociacijų. Tai ir kalboje įrašyta. Dideli sniego dribsniai vadinti vilko kąsniais, ubago ar bobų kąsniais. Kartais, pasak vyresniųjų, sniegą verčia skepetom, lapais, kap vištom, gaidžiais, gumulais kap vyžai.

Truputį, nedaug snigti – snignoti, snigčioti, snigenti, smarkiai – drebia, dumia, duoda, prisninga sulig juostai, palig kaklo, po kojų – cypte cypia.

Snaigės, snaigulės, snieguolės, sniegalos laikytos šalčio dukraitėmis, jos lengvu pūkeliu nusileidžia ant žemės ir padengia ją baltu apklotu (jis baltas, nes tarp kristalų daug oro). Sniegas – baltumo, švarumo etalonas. Baltas kaip sniegas dažnai sakome apie aukščiausios kokybės rūbus, gražiausius veidus, gėlių žiedus ir pan. Šis baltumas – žiemos savastis, žemei suteikianti tyrumo, nekaltybės, užmigdanti jos gaivalingąsias, vaisingąsias galias, pradus, leidžianti atsipūsti. Bet ir grasanti mirtimi. Balta spalva, kaip žinoma, būdinga mirties apraiškoms, pavyzdžiui, antropomorfinio – baltos moters – pavidalo mirtis sutinkama netoliese žmogaus, kurio gyvybė jau baigia užgesti. Esama ir posakio „Dar sniegas į akis nekrinta“, reiškiančio, kad žmogus dar gyvas.

Manyta, kad sniegas tarsi įkūnija protėvių ar visos jų giminės dvasią. Pasak tyrinėtojų, senųjų religijų išpažinėjai sniegą laikė toteminiu reiškiniu. Iki šiol dar gyvi tikėjimai, kad per vestuves iškritęs sniegas, panašiai kaip ir lietus, jauniesiems lemia laimę, vaisingą, turtingą gyvenimą, o jei sninga per laidotuves – vadinasi, protėviai pasitinka mirusįjį, priima jį į savo tarpą. Tai dar viena sniego sąsaja su kitu, anapusiniu pasauliu.

„Balta drobulė visą pasaulį užgulė“; „Sninga – žiema patalą kloja“ – mįslėmis ir posakiais pastabūs žmonės sniego savybes ir elgseną vaizdžiai paaiškina.

Kas sniegą atneša, skiria, iš kur jis atsiranda? Žmonės manė, kad sniegą siunčia pats Dievas. Tai esąs rūpinimosi žmonėmis ir gamta, taip pat pagalbos ženklas. Sniegas saugo žemę, kad ji neperšaltų ir sukaupusi jėgas prisikeltų visa vaisingąja, gimdančiąja galia. Sniegas apkloja laukus, todėl nuo įšalo nežūva augalai, žiemkemčiai išaugina gausų grūdą.

„Sniegelė pasnigdinėja – Dievulis raguitinį daro“ (LKŽ). Taip sakoma ne tik apie rogių kelią, bet ir apie daug patogesnius, tarsi papildomai nutiestus, susisiekimą lengvinančius žiemos kelius, ypač jei užšalę. Nepalyginti su rudenine ar pavasarine šlapuma, moliu, purvu (nepamirškime, kad seniau ne asfaltais ir tik retai grindiniu tevažinėta).

Pamename, kad pasakos apie įmestą į šulinį našlaitę variantuose pagrindinė veikėja, nusileidusi žemyn, patenka tiesiai į dangų, ten susitinka Dievą, šis paveda jai žiemą pagalves kratyti, o vasarą – kiemą šluoti. Tuomet žemėje ima snigti ar lyti.

Dar manyta, kad sniegas susijęs su paukščiais (žinome, kad ir šie tarpininkauja tarp žemės ir dangaus). Jie ir sniegą pranašauja ar parneša, ne tik šilumą pavasarį (kaip kielė, išspardanti ledus). Vėlyvasis snigimas, pasitaikantis jau paukščiams parskrendant, taip ir vadintas: gandro, pempės, vyturio sniegu („Šiąnakt iškrito garnio sniegas“). Snaigulės ir pačios skraido, plevena ore – kaip paukščiai. Daugumoje mįslių būtent šis vaizdinys, kodas vartojamas užšifruojant atsakymą: „Balta pūkelė po orą laksto“; „Be kojų, be sparnų įskrido į medį“; „Atlėkė paukštis be sparnų, / Nutūpė į medį be šakų, / Nušovė strielčius be nagų, / Suėdė ponia be dantų“ (sniegas, žemė, vėjas, saulė).

Net apie girgždantį po kojomis sniegą sakoma: „Vyturiai čiurškia“; „Tai smarkiai šąla, tik vyturiai gieda...“

Kai gulbės ežerą palieka, į trečią dieną lauk sniego. Ir jei varnos žeme vaikšto – snigs. Tačiau tikriausioji sniego pranašė – sniegena (kikilių šeimos paukštelis ugninės spalvos papilvėle). Mat ji paprastai pasirodo su pirmuoju sniegu. „Žiemos laike jau pamato – sniegena parėjos ir sako: jau sniego bus. Deg deg, snigs snigs“, – taip gieda sniegena. „Sniegenos gieda – bus sniego. Atskrido sniegena – baltų miltų ant uodegos parnešė.“

Galbūt minėtas sniego sakralizavimas paskatino žmones „gyvenimo kokybei pagerinti“ taikyti jį atliekant tam tikrus ritualinius maginius veiksmus. Ne veltui per Užgavėnes svarbu kuo labiau sniege išsivolioti išvirtus iš vežimo ar ridenantis nuo kalnų. Išskirtinis, kone stebuklingas yra pirmasis ir paskutinis sniegas. Pirmasis pranašavo derlių, todėl ir javams sėti, daržovėms sodinti pavasarį pasirinkdavo tokią savaitės dieną, kurią sniegas tais metais pirmą kartą iškrito. Tiek pirmuoju, tiek paskutiniu sniegu veidą prausė – dėl skaistumo, gražumo. Kad troboje nebūtų blusų, čystąjį ketvirtadienį, prieš Velykas, kur dar radę sniego, išbarstydavo juo grindis ar bent keturis trobos kampus, prieš tai švariausiai iššlavę. Sniegu ir kūną išsitrindavo – tai Dievo siųsta sveikata. Ištirpintas sniegas įgyja gyvojo vandens statusą ir tokių savybių, kurios yra panašios į šaltinio vandens. Jis ne tik gydo, bet ir jaunina, atnaujina, atgaivina – tuo yra giminingas rasai (beje, šiuolaikiniai šiaurinės žemės dalies gyventojų tyrimai parodė, kad būtent sniegas, iš jo gaunamas vanduo yra ten gyvenančių tautelių sveikatos ir ilgaamžiškumo šaltinis).

Kad sniegas laikytas tos pačios kategorijos reiškiniu kaip lietus, kartais ir kaip rasa, matyti ir iš dainų, pasakų formulių: „Sniegas sniegti, lietus lyja ant mano žirgelio“; „Ar čia lyja, ar čia sninga, ar nuo medžių rasa krinta.“

Kaip ir lietus, sniegas turi dievišką gausos lėmimo, teikimo galią. Tokių teigimų, patvirtintų liudijimų – begalė: „Jei per Naujus metus sninga dienos metu, tai mirs tais metais daugiau jaunų, jei naktį – senų“; „Gerai derės javai, jei sausio mėnesį daug snigs“; „Medžiai apsnigti (per Kalėdas), kad, rodos, neatlaikys, tai obuolių, slyvų užderės“; „Kai Kūčių dienon pripūsta kalnai sniego, šaltis spaudžia, sako, javas užderės“; „Jei Kūčių vakarą sninga, avytės ves po kelis gėriukus“; „Jei Kūčių diena saulėta, bus geri metai, jei sniegti dideliais gabalais – labai bitės spiesis, jei lijo – bus derlingi metai, karvės duos daug pieno, bus sūrių, sviesto ir pas bites ras daug medaus“; „Jei per Kūčią sniegti ledukais kaip žirniais – vištos dės daug kiaušinių“; „Jei pirmos snaigės krinta dideliais kąsniais – bitės gerai spies“; „Jei kąsniais sninga – miškas grybus sėja, be sniego – giria be grybo dieg“; „Daug sniego – daug duonos, daug vandens – daug žolės“; „Jei advente gilu sniego, ūkininkai gali laukti gero vasarojaus derliaus“; „Gilios pusnys patvoriuos – pilni aruodai klėtyse.“

Ir atvirkščiai: „Besniegės Kūčios – maža medaus težadančios, lietingos – dar mažiau.“

Ne veltui žodis snigti turi ir reikšmę – gausiai, tankiai kristi, byrėti: „Litai jiems iš dangaus mana snigte sninga į stalčius“; „Pasnigo, kaip nekrikštytiems“ (jei kas netikėtai atsitinka; LKŽ). Pasakose būna – ir saldainiais, riestainiais sninga.

Atkreipkime dėmesį ir į priešingas sniego savybes. Jei gausiai iškritęs sniegas kaip dangaus, Dievo siųsta pagalba ir ženklas lemia visa ko gausą, tai ne mažiau jis tinkamas būti ir laikinumo, menkavertiškumo, visiško niekio simboliu – juk sutirpsta tiesiog žmogaus rankoj, ką ir kalbėti, kai stipriau pašildo saulė. Žodžiu, „gaila kaip pernykščio sniego“. „Užsimanė pernykščio sniego“ – taip tebesakoma apie seniai praėjusius, nieko nebepakeisiančius dalykus. „Tu tę sutirpsi kaip sniego gniūžtelė“ – dainos eilutė, poetiškai nusakanti sunkią dalią vyro namuose. „Mieste pinigas – kaip pavasario sniegas“; „Iš sniego košės nevirsi“; „Gausi iš jos du baltu, trečią kaip sniegą“ – t. y. nieko negausi.

Atrodytų, minkštas, lengvas, netvarus tas sniegas, bet kai susibičiuliauja su įsismarkavusiu vėju, tai atsisuka visai kitu – grėsmingu, atšiauriu veidu. Kyla pūgos, žemė su dangumi maišosi, blaško, verčia kelyje užtrukusį žmogų, kiekvieną gyvą padarą, drasko medžius ir krūmus. Šitai jau priskirtina piktųjų jėgų darbams. Velnių ir raganų, kartais vilkų vestuvėmis, puotomis tokius reiškinius vadina žmonės. Dar sakyta, kad vėtros su pusnimis kildavo, kai žiemos metu kas nors mirtinai sušaldavęs. Baisi galybė. Net pūgai nurimus tebelieka jos „mieli“ darbeliai – apipustyti namai, keliai, vėpūtiniais nugulti ir sulaužyti stogai, medžiai. „Sniegti ir veja, tai pusnys“, – paaiškina senoliai. Ir tie pusnynai gali siekti stogus, užlyginti daubas, į kurias bet kam bepiga susmegti. Neišbrist, neišeit. Ir miško žvėreliams vargo dienos (kaip tam kiškeliui iš advento dainos: „...gili žiema, leliumoj / trumpos kojos, leliumoj /...neišbrisi, leliumoj / neiššokinėsi, leliumoj...“).

Esama dar vieno chtoniškos sniego prigimties aiškinimo kalbant apie žibančias snaiges, vadintas spinguolėmis. Mirguliuojančio, žėruojančio sniego kilmė nusakyta pasakose apie Sigutę, Joniuką ir Elenytę bei kitose. Ji siejama su piktomis laumėmis, raganomis, pamotėmis. Pasakoje apie Sniegutę (atkreipkime dėmesį į vardą!) karalienė besiūdama įsidūrusi pirštą, todėl paprašė Dievo raudonos kaip kraujas ir baltos kaip sniegas dukrelės. Tokios gražios bei mielos ir susilaukė. Štai kas nutiko Sniegutę dėl jos grožio iš pavydo pražudžiusiai raganai – jai „pečiuje įkaitino batus iki raudonumo ir užsodino ant arklio, ir ištaškė, ištaškė kraują jos. Na, dabar, kai sniegas žiba, kada pašąla, tai raganos smegenys žiba.“

„Klasikinis“ variantas, kai brolis ištepa žirgą derva ir pamotė prašo jį patraukt nuo kelio, „brolis sako – pastumk ranka, močiut“, toji stumia – ranka prilimpa, paskui prilimpa kita, kojos, pilvas. Žirgas lekia ir išbarsto raganos kaulelius: „Ir dabar raganos kaulai, smulkiai išbarstyti, matosi žiemą, blizga, kai tik saulė apšviečia sniegą.“

Beje, su laumėmis sakmėse siejami ir kiti atmosferos reiškiniai – vaivorykštė (laumės juosta), rūkas (kai jis kyla, driekiasi, sakoma, kad laumės krosnį užkūrė arba laumės plaukus pasileido).

Dar prisiminkime sniego teikiamus malonumus, vaikų džiaugsmą – sniego gniūžtes, linksmas, išdaigiškas kautynes jomis, slidinėjimą, skriejimą nuo kalno rogutėmis. Voliojimasis sniege, kaip sakėme, susijęs ir su paprotine tradicija, kaip ir važinėjimasis rogėmis per Užgavėnes.

Kitas mums jau tik smagus ir ypač vaikų mėgstamas užsiėmimas – sniego senio lipdymas. Ar tai, kaip gal net ir sniego skulptūrų kūrimas, šio pobūdžio festivaliai, neturi pradžios amžių priešaušry? Įvairiai Lietuvoje seniau vadinta minėta būtybė: sniego diedas, bočius, vyras ar sniego boba, merga. Ar neprimena ji kitų antropomorfinių mitinių būtybių – Morės, Gavėno, pamėklių, iškamšų ar stabų, kitaip tariant – įsivaizduojamų jų pavidalų ir kulto objektų. Pasak Nijolės Marcinkevičienės, Dzūkijoje per krikštus – Pusiaugavėnį – vyresniųjų paraginti vaikai lipdydavo antropomorfinę moters pavidalo sniego skulptūrą: „Vaikai, nulipdzykit sniego bobų, ar nebus paskucinė.“ Panašu į kažkokios žiemos dievybės, sniego dvasios pagerbimą?

Kol dar žiema pačiame įkarštyje, bandykime nuspėti, kada snigs: „Kap apie mėnulį ratas – gali būti sniego“; „Debesys eina prieš vėją – bus sniego.“ Ir pasidžiaukime juo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


184280. amigo2010-02-25 17:54
spekit misle: semas jautis baltai vemia

184713. nu2010-03-01 14:20
as durnas ar karštis persalus puole, niekaip nesuprantu ar vakar buvo gal svogunu apdovanojimai? geriausios karjeros - tai cia gal ne tik šimonaite bet ir draugams. ar pavyzdis : kiek galima pasiekti su gera hebra.

184807. selė2010-03-02 10:17
Pradžia buvo tikrai įdomi, bet juo toliau, tuo labiau tas pats per tą patį...

Rodoma versija 26 iš 26 
14:42:32 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba