ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-02-19 nr. 977

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Proza (20) • RYTIS RADAVIČIUS. Pabėgimas (2) • IEVA MIKALKEVIČIŪTĖ. Lietuviškoji nirvana (7) • Interviu su VYGANTU MALINAUSKU. Kas sieja A. Stulginskį, V. Mykolaitį-Putiną ir J. Lukšą-Daumantą? (11) • JONAS GRIGAS. Kaboti kartu ar atskirai? (78) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (16) • INGA GLEBOVA. Nuostabi istorija apie valytoją ir bankininką (1) • IEVA ASTROMSKAITĖ. Eilės (1) • LUANA MASIENĖ. Eilės (4) • DANE ZAJC. Eilės (4) • Interviu su CHRISU ANDERSONU. Ilgasis kultūros šleifas (1) • GINTARĖ BERNOTIENĖ. Penkios tezės apie 2009 metų poezijos knygas (7) • TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Rudokas prieš Salingerį (31) • VIDA ŠATKAUSKIENĖ. Plyšk, šalčiau! (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie banginius, lietų ir kiną (130) • Nauji miestės laiškai (477) •

Pabėgimas

RYTIS RADAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Vėl kelias savaites nėra saulės. Bet yra daug pilkų debesų. Aš miegu ištisas dienas ir sapnuoju pasaulį anapus jų. Gyvenu, kai sutemsta. Stebiu voratinklius aukštų lubų kampuose. Daug svajoju, apie lobius ir keliones. Svajoju apie sapnų laboratoriją. Kur būtų galima užsisakyti sapną norima tema. Arba atsinešti sapno scenarijų. Niekas nebekurtų filmų kitiems. Kada nors tokia bus, nes apie ją jau tikriausiai pagalvojo keli mokslininkai. O kol kas galima apie tai sukurti apsakymą. Arba pasvajoti. Kad ir apie sapną, kurio viduryje toks pokalbis:

– Labas, Laume.

– Sveikas.

– Mes išvažiuojam.

– Taip jau. Man rytoj nuo devynių pas debilus.

– Mes išvažiuojam ne rytoj.

– Tu apsirūkęs?

– Truputį. Bet vairuot galiu.

– Jau per vėlu. Aš beveik miegu.

– Atvažiuoju.

– Nekvailiok. Sakyk, kas atsitiko.

– Tavo minčių įsikūnijimas.

– Į ką?

– Į maišą pinigų.

– Ar didelį?

– Baik. Klausyk, šiandien sėdėjau namie. Buvau pasivaikščiot, nes švietė saulė. Paskui ilgai žiūrėjau į kiemą, namo stogu ėjo katinas.

– Nepavargai?

– Paklausyk, apie katiną. Paskui viskas kaip sapne. Vakare einu į treniruotę. Pakeliui sudegęs apgriuvęs namas, vis norėjau ten įlįst. Matau žibančias akis. Katino, fosforines. Einu į tą pusę. Katinas pabėga. Maišas, kelioninis, medžiaginis. Atrišu, o ten paketai. Į treniruotę nenuėjau.

– O kokios spalvos maišas? Žalias?

– Taip.

– Aš pamečiau. Nešiau kelis, vienas dingo. Ačiū, kad radai, rytoj pasiimsiu.

– Norėtum, čia tikrovė. Namie suskaičiavau. Du milijonai. Atvažiuoju.

– Kaip tik turėjau planų tave mesti. Bet dabar apsigalvojau. Atvažiuok, vėl tave myliu, ne už tikrovę, už fantaziją.

– Atsimeni tą apsakymą, davei man paskaityt, apie rastus pinigus žaliam maiše? Sakei – rašai, kad pasitreniruotum.

– ...

Nepažįstu jokio redaktoriaus ar leidėjo, kuris reikalautų nuolat ką nors parašyti. Bet manyje sėdintis redaktorius įkyresnis ir atkaklesnis. Rašau, kai nebegaliu nerašyti ir kai atsibosta kitų sukurti pasauliai. Kartais užsimanau tos ramybės, kai prieš akis tavo sukurtas pasaulis ir kai pajunti neribotą laisvę – galima eiliuoti, galima keiktis. Rašau, kai noriu susireikšminti ir pabūti anapus pilkų debesų. Matyti savo kūrinius viešumoje, pripažintus tikrovės, yra stiprus džiaugsmo narkotikas – įsivaizduokite Dievą po pasaulio sukūrimo, jam net auditorijos nereikėjo, dingo iki jai pasirodant. Rašau, kai pernelyg priartėja prisiminimai apie žaislus vaikystės palėpėse. Žodžiai irgi gali būti žaislai. Galima statyti pilis, galima žaisti karą. Lėlės kartais atgyja, kartais būna raganų. Kažkas yra pasakęs – lengviausi pabėgimo nuo tikrovės būdai yra alkoholis ir seksas, kadangi antrasis prieinamas toli gražu ne visiems, tai kodėl pasaulyje tiek mažai alkoholikų? Yra dar vienas – visiems, kurie pažįsta raides. Rašymas yra artėjimas prie dieviškumo, labiausiai priartėję gauna minias garbintojų, kai kurie net baltus marškinius ilgom rankovėm. Rašymas yra bėgimas nuo tikrovės, toliausiai nubėgę gauna premijas, kai kurie net Nobelio.

Vaikštau po plačias didelio miesto gatves, pilnas abejingų mandagių žmonių, ir parkus didelio miesto vidury, kur tie žmonės ateina simuliuoti pabėgimo į gamtą. Jaučiu artėjant mizantropijos priepuolį. Nekenčiu isterijos, tuštybės ir small talk. Svajoju apie tą dieną, kai moterims mokėsiu ir nebereikės su jomis kalbėt. Naktimis sapnuoju „Waltherius“. Gerai, kad automatiniai ginklai prieinami tik kariuomenei ir banditams. Tie keli procentai žmonių, dėl kurių norėčiau nesusirgti chroniška mizantropija. Jie išgelbės pasaulį, grožis jau nebe. Nors kartais dar nueinu į parodas.

Tekstai yra kaip paveikslai. Būna figūratyvai, būna abstraktai.

Grįžtu namo ir vėl ta buities eklektika, prasta reikalų kompozicija, nykus kasdienybės tekstas. Kada nors bus paskutinis kartas, bet dar ne šiandien, dar turiu pamatyti kelias pabaigas. Gerai, kad pusiau automatiniai ginklai prieinami ir man. Paskui išvažiuosiu velniop į mišką. Statysiu namą ir medžiosiu žvėris.

Geras dalykas tie pabėgimai. „Mediterraneo“ – puikus filmas visiems tiems, kurie bėga. Pabėgsim, tie, kuriems reikia, su likimo pagalba.

Svarbūs atrodantys apsisprendimai ateina netikėtai ir be pastangų. Taip atsisakoma cukraus vatos arba senų žaislų. Anksčiau man atrodė, kad tokie apsisprendimai išlaisvina, o, pasirodo, jie ateina po išsilaisvinimo, be nuostabos, lyg taip ir turėtų būtų. Tikriausiai taip pat jausčiausi ir laimėjęs loterijoje – aplinkinis pasaulis dėl to nepasikeis, tik vidinis. Įvyksta tik savaime suprantami dalykai. Norėčiau taip nesijausti, kai rasiu tą maišą pinigų.

Atmintis – nepatikimas dalykas. Niūrias akimirkas ji paverčia šypsenom, linksmas akimirkas ji paverčia ilgesiu. Grąžinkit man niūrias ir liūdnas akimirkas, atiduokit linksmus prisiminimus, laiko vagys, nenoriu jų prarasti, noriu likti susireikšminęs, aš juk toks svarbus, negi mano kančios gali man pačiam tapti nereikšmingos? O tie, su kuriais buvo linksma, negi jie tokie nesvarbūs?

(Iš pradžių norėjau susitikti su kitu, bet, pasinaudodamas kūrėjo teise, nusprendžiau, kad susitikti su savim būtų įdomiau, kam nepatinka – galite atsitaisyti.) Vėl susitiksi su savim po dešimties metų. Šypsosies prisiminimams ir tavo akyse trumpam sustings į vieną tašką žiūrinti svajonė. Vedžiosi save po įdomiausius barus. Grosi sau gražiausią muziką. Skaitysi sau geriausias knygas. Vėl skaičiuosi butelius ir dūmų ratus iki kito susitikimo. Rodysi sau gražiausius vaikus. Truputėlį nusiminsi, kad jie ne tavo. Kartu su savim stebėsi nuostabiausius pasaulyje vaizdus. Skaičiuosi, kiek kartų apie save galvodamas baigsi vienas ir užsimiršęs. Tolimuose veidrodžiuose matysi žilus plaukus ir raukšlėmis virtusias šypsenas. Bėgsi nuo savęs, iškeliausi ir sugrįši. Vėl pas kitus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


183992. terra2010-02-24 13:56
aš tavo redaktorius (vidinis) - nerašyk

184164. koks skirumas2010-02-24 23:28
run ,baby, run

Rodoma versija 26 iš 26 
14:42:32 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba