ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-25 nr. 858

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Pacifistinis (34) • PETRAS RAKŠTIKAS. Juodoji Angelė (3) • ALVYDAS ŠLEPIKAS. Aš pamiršau pasiimti skėtį (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (272) • Su svečiu kalbasi Laura Laurušaitė. Māris Rungulis: perleisti per rakto skylutę (2) • BĀRBALA STRODA. Širdies reikalų zoologijaJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (111) • DALIA STAPONKUTĖ. Mažaraštis-mažakalbis-mažareikšmis: graikai vs lietuviai (25) • YOKO TAWADA. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (9) • RENATA ŠERELYTĖ. Dvi šiuolaikinės pasakosMARIJA GER. Haris Poteris ir vertimo keblumai (68) • EMILIJA LIEGUTĖ. Yra toks kaimas Musteika (5) • 12 PAGALIUKŲ (3) • Manęs jau nėra toje vietoje, kur tu atsukai nugarą (247) • 2007 m. rugsėjo 1 d. Nr. 33 (859) turinys (19) •

Dvi šiuolaikinės pasakos

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Jenny Erpenbeck. Istorija apie seną vaiką. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Romualda Brastavičienė. V.: Mintis, 2007. 102 p.

Angela Carter. Stebuklinga žaislų krautuvėlė. Romanas. Iš anglų k. vertė Regina Rudaitytė. V.: Mintis, 2007. 328 p.

Nedažnai tenka skaityti grožinės literatūros knygą, kurios pagrindinė veikėja būtų šalis. Tai kelia tam tikrą pavojų ir skaitytojui, ir rašytojui: pastarajam gresia vietoj personifikacijos įkūnyti stereotipą, na, o skaitytojas gali tuo stereotipu ir nusivilti. Ypač jeigu yra iš tokių knygų mėgėjų luomo, kurie tekste ieško ne tik sauso konceptualumo, bet ir gaivalingų, „nesutvarkomų“ vaizduotės blyksnių ir kalbos figūrų. Jenny Erpenbeck, gimusi 1967 m. Rytų Berlyne, savo romane netiesiogiai vaizduoja Rytų Vokietiją kaip pagrindinę veikėją. Romanas atspindi praėjusį laiką pusiau alegorine, pusiau realistine maniera, jame netgi žybteli viena kita asociacija su E. T. A. Hoffmanno kūryba. Tik šis žybtelėjimas daugiau formalus (Spragtuko idėja) nei įkūnijantis Europos romantizmo tradiciją. Betgi autorės romantike toli gražu nepavadinsi. Greitai skaitančiam šių dienų žmogui romanas gali kelti schematiško kūrinio įspūdį. O jei skaitytojas dar ir sentimentalus (sentimentalizmas kaip literatūros srovė šiandien sėkmingai pavaduoja romantizmą), tai vargu ar savo išpuoselėtai sielai atras čia ką nors patrauklaus. Romanu galėtų domėtis žodžių grožiui ir sakinių poezijai abejingas asmuo, mėgstantis spręsti literatūrines mįsles. Tik nesiryžčiau tvirtinti, ar jam patiks tas mįsles lukštenti ir ar tai bus verta jo triūso.

„Istorija apie seną vaiką“ prasideda intriguojamai: gatvėje randama mergaitė, kuri nieko neatsimena ir rankose laiko tuščią kibirą. Ji nusiunčiama į vaikų globos namus ir ten suserga keista liga – ima senti tiesiog akyse. Siužetas, sakytum, tiktų kokiai kolumbiečių telenovelei (amnezija) ar mistika dvelkiančiam siaubo filmui (paslaptinga liga), tačiau, šiaip ar taip, šios negalios turi savo medicininius atitikmenis ir labai glaudžiai siejasi su realybe, be to, romane jomis nepiktnaudžiaujama. Taigi manyti, kad autorė rašė pseudoeuroromaną su madingais literatūriniais prieskoniais, turinčiais dirginti atbukusius skaitytojo receptorius, neturėtume pagrindo. Romanas iš tiesų nedirgina. Žodžiai „sukrėtė“ ar „pribloškė“ iš esmės irgi yra daugiau sąlyginės reikšmės, vartojami kritikų klano. Tačiau vis dėlto kaip sunku ir nemalonu skaityti istoriją apie tą beformį, mėsingą, baisų vaiką, „alsuojančią dvėselieną“ (p. 97), neturinčią nei išdidumo, nei valios, „kryptingai“ kvailą, užimančią žemiausią laiptelį visuomenės struktūroje ir visiškai susitaikiusią su tuo!.. Su gyvenimu, kuris, „kad ir kur slinkdamas, nepalieka nė menkiausio pėdsako“ (p. 39).

Užtat vertas dėmesio J. Erpenbeck bandymas parodyti posttotalitarinei visuomenei, kokia ji buvo ir kokia galbūt tebėra: ksenofobiška, izoliuota. Neišaugusi iš senų kolektyvinių vaikų namų kelnaičių, jau sparčiai lendanti į nėriniuotų apatinių erą. Knygos finalas, kai drimba mergaitė lyg koks Spragtukas išsilaisvina iš savo kūno kiauto, nė per nago juodymą nedvelkia romantizmu. (Hoffmannas čia turėtų jaustis įžeistas!) Netgi ironijos nėra. Tik plikas, sausas faktas, kad būtybė, kuri išlenda iš sudribusio kūno lyg drugelis iš kokono, iš esmės nėra joks drugelis. Ji – bejėgė, paralyžiuota, netekusi atminties. „Tarsi jos vaikystė tebuvo pokštas“ (p. 102). Čia susiduria du kraštutinumai, kuriuos sunku paaiškinti sveiku protu: vaiko ir suaugusiojo pasauliai iškyla kaip savotiškos karo ir užnugario zonos.

Sunku ir baisu žiūrėti į pernelyg greitai suaugusius vaikus. Tą ypač ryškiai liudija kad ir A. Tarkovskio „Ivano vaikystė“. Mūsų pasaulis yra pragaras, kuriame kenčia nekalta vaiko siela.

Angelos Carter romanas anotacijoje apibūdinamas trejopai – kaip modernus mergaitės virsmo moterimi mitas, kaip realistinio romano ir pasakos struktūros modelis ir pagaliau kaip šiuolaikinės „gotikinės“ literatūros kūrinys (pastarasis epitetas ypač įdomus, nes „gotikinės“ literatūros, o dar šiuolaikinės, Lietuvoje tektų paieškoti). Bandant rasti bendrą vardiklį, knygą būtų galima pavadinti tiesiog niauria šiuolaikine fantazija, kuriai turtinga autorės vaizduotė suteikė fatališko didingumo. Arba – sapno realybe, nes, prasidėjęs sapniška pagrindinės veikėjos penkiolikmetės Melani iniciacija, baigiasi taip, kaip ir baigiasi sapnas: be logiškų paaiškinimų, be priežasties, nutrūkęs, bet galintis tęstis. Skaitant ne kartą kilo savotiškas pasipriešinimas tekstui – sutikite, sapnuoti svetimą sapną nėra pats maloniausias dalykas, juolab kad A. Carter kūrinys veikiau primena košmarą, besirutuliojantį pagal „nekaltą“ pasakos siužetą. O kadangi sapnai ir pasakos (mitai) susiję žmogaus pasąmonėje, toks siužetas atrodo tinkamai pasirinktas.

Taigi, „pasaka“ tokia: trys vaikai netenka tėvų. Jie atiduodami auginti lėlių meistrui dėdei Filipui. Šis pasirodo besąs tikras pabaisa, savotiškas Mėlynbarzdis (net jo namai tekste apibūdinami kaip „Mėlynbarzdžio pilis“, p. 321). Tik šitas Mėlynbarzdis nekapoja galvų ir apskritai nėra įvardijamas kaip smalsių žmonų vyras. Kiekviename savo namų kambarėlyje jis laiko po išgąsdintą ir pavergtą sielą: įsivaikintus žuvusios sesers vaikus, žmoną Margaretą, jos brolius Finą ir Frensį, na, gal net šunį – bulterjerą raudonomis akimis. Be to, jis yra itin keistų spektaklių režisierius – net ne režisierius, o veikiau dievas, nes savo teatrą vadina „Flauerio lėlių mikrokosmosu“ (p. 206). Ir šiame pasaulėlyje vertinami tik jo rankų kūriniai, taigi lėlės, o žmonės kaip netobuli Viešpaties kūriniai tik šiaip taip pakenčiami. Nes Flauerio pasauliui nereikia savarankiškos žmogaus valios – dovanos, Kūrėjo suteiktos net menkiausiam individui.

Tikro ir dirbtinio pasaulio ribas autorė atskleidžia specifinėmis, iškalbingomis detalėmis. Pavyzdžiui, viena iš jų – Flauerio pagamintas papuošalas žmonai, sidabro antkaklis, kurį užsisegusi ji negali nei valgyti, nei gerti, nei laisvai judėti, ir tai suteikia ponui meistrui didelį pasitenkinimą, nes žmona tada būna panaši į lėlę. Kita detalė – nukirsta vaiko ranka, kurią Melani randa bufeto stalčiuje. Ši detalė neturi jokios detektyvinės potekstės (lavonų ir žmogžudysčių knygoje nerasime) ir netgi atrodo neskoninga, nereikalinga, – tačiau kas gi gali būti tikra šiame lėlių pasaulyje? Taigi paskui skaitytojas, bėgdamas akimis per eilutes, kuriomis vaizdžiai aprašomi, tarkim, vonioje ant lentynėlės padėti pono Flauerio dirbtiniai dantys, negali būti tikras, ar tie dantys neatgis ir neims šokinėti. Ar dar ką baisiau padarys. O ką kalbėti apie siaubingąją gulbę iš pūkų ir popieriaus, kuri vejasi Ledą – Melani? Net pamiršti, kad tai spektaklis, o gulbė – viso labo klaiki lėlė. Nes lėlę valdo žmogus, kuris manosi esąs Jupiteris ne tik teatro scenoje, bet ir visame savo namų mikrokosme.

Taigi skaitytojas turėtų pasiruošti blogiausiam (juk, šiaip ar taip, skaito „gotikinį“ kūrinį!) ir žinoti, kad laimingos pabaigos nebus. Tokią mintį pasufleruoja ir Filipo žmonos Margaretos bei jos brolių Frensio ir Fino, ugniaplaukių airių, paslaptys ir nuodėmės – kraujomaiša ir nuslėptas nuolankumas, peraugęs į maištą.

Ch. Perrault pasakoje apie Mėlynbarzdį vargšę smalsią žmoną išgelbsti jos broliai husarai (o gal dragūnai, žodžiu, kariškiai militaristai). A. Carter kūrinio pabaigoje nėra nei šio „kieto“ militaristinio akcento, turinčio byloti, kas palaiko pasaulio tvarką, nei moralo, nes tarsi nėra ir pačios pabaigos. Krautuvėlė supleška, Finas su Melani išsigelbsti, o visi kiti veikėjai tarsi būtų išnykę ne gaisro liepsnose, o sapne. Ir žmonės, ir žaislai. Netgi imi nebesusigaudyti, kurie buvo iš kūno ir kraujo, o kurie – netikri, ir ką gi visu tuo autorė norėjo mums pasakyti. Kad visus žmones valdo paslaptingos jėgos ir visa tai, kuo gyvename, tėra „lėlių mikrokosmas“? Kūrinys gali tai teigti, bet skaitytojas, būdamas protinga būtybė, apdovanota valia, gali pasidaryti ir savo išvadas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:42:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba