ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-25 nr. 858

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Pacifistinis (34) • PETRAS RAKŠTIKAS. Juodoji Angelė (3) • ALVYDAS ŠLEPIKAS. Aš pamiršau pasiimti skėtį (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (272) • Su svečiu kalbasi Laura Laurušaitė. Māris Rungulis: perleisti per rakto skylutę (2) • BĀRBALA STRODA. Širdies reikalų zoologijaJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (111) • DALIA STAPONKUTĖ. Mažaraštis-mažakalbis-mažareikšmis: graikai vs lietuviai (25) • YOKO TAWADA. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (9) • RENATA ŠERELYTĖ. Dvi šiuolaikinės pasakosMARIJA GER. Haris Poteris ir vertimo keblumai (68) • EMILIJA LIEGUTĖ. Yra toks kaimas Musteika (5) • 12 PAGALIUKŲ (3) • Manęs jau nėra toje vietoje, kur tu atsukai nugarą (247) • 2007 m. rugsėjo 1 d. Nr. 33 (859) turinys (19) •

Mažaraštis-mažakalbis-mažareikšmis: graikai vs lietuviai

DALIA STAPONKUTĖ

[skaityti komentarus]

Sugalvojusi temą ne iš karto supratau, kad neapsieisiu be nuorodų į savo patirtį vertimuose. Ne tik patirtį, bet ir išgyvenimus, kuriuos ne kartą esu pavadinusi kultūros vertimu „į save“ ir „iš savęs“. Ne iš karto suvokiau, kad antroji, papildančioji, temos dalis „Graikai versus lietuviai“ atskleis mano negalėjimą supriešinti šių dviejų erdvių, ir man teks rinktis pasakojimą apie vieną iš jų, tą, kuri šiuo metu yra arčiau manęs, tai yra graikišką. Tai netgi privertė mane suabejoti lyginamuoju principu ir plačiai paplitusiu teiginiu, kad pažinimas ateina per palyginimus. Įtariu, kad viskas prasideda nuo pasakojimo apie save, ir pasakojime natūraliai atsiveria tai, kaip pasakotojas jaučiasi, kaip jis save įsivaizduoja ir pavaizduoja, išsiverčia ir pagaliau kuo, pasakojimui sruvenant, virsta.

Romanas Jakobsonas įvardija tris galimus vertimo būdus: vertimas iš vienos kalbos į kitą (interlingual), vertimas tos pačios kalbos erdvėje (intralingual) ir vertimas iš vienos ženklų sistemos į kitą (intersemiotic). Tai leidžia pažvelgti į vertimą įvairiapusiškai ir kalbėti apie mažaraštystę kaip reiškinį, tiesiogiai susijusį su vertimu, o tiksliau – kultūros vertimu. Taigi, pasitelkusi pavyzdžius iš graikų literatūros ir kultūros, bandysiu pavaizduoti vertimą: kaip socialinė jausena virsta tekstu (iš savęs) ir kaip tekstas virsta socialine jausena (į save). Kad ir kurią vertimo kryptį pasirinktume, atliekame veiksmą, kurio pasekmes galima įvardyti kaip perkodavimą ir perkūnijimą. Šiuo atveju vertimas man būtų įdomus ir kaip įsivaizduotino virtimas socialiniu faktu, įkūnijančiu ir sykiu žadinančiu naujas socialines jausenas. Vienas postkolonijinių mąstytojų Arjunas Appadurai, apibendrindamas postkolonijinės tikrovės reiškinius, teigia, kad įsivaizduotina šiandien kaip niekad tapo socialiniu veiksmu. Tai persmelkia mūsų kasdienybę, viziją apie save ir Kito santykį su mumis. Visa tai – šis vertimas vienos kultūros erdvėje – daro įtaką kultūrinei tapatybei, nes nuolat kvestionuoja jos ribas ir galimybes, sakytų Lawrence’as Venuti. O štai Alphonso Lingis galbūt teigtų, kad kultūros vertimas pirmiausia yra istorijos rašymas, o mūsų dabarties prasminiai ryšiai, pavyzdžiui, mūsų santykis su kalba, pareina nuo praeities prasminių ryšių. Istoriografiniu požiūriu vienokie ar kitokie kultūros reiškiniai neatsiranda be priežasties, jie būna neišvengiami. Istoriografas juos įvertina, atrenka, sieja, perkoduoja, perkūnija.

Mažaraštis – jis ir mažakalbis, ir mažareikšmis. Tokią graiko savijautą sulig kiekvienu pastaruoju dešimtmečiu, nuo demotiki paskelbimo valstybine kalba 1976 metais, lydi vis gilesnis liūdesys ir susirūpinimas dėl savęs kaip tautos, kuri tarptautinėje bendruomenėje šiandien reiškia nedaug. Mažareikšmiškumas graiko sąmonėje sukelia tapatybės krizę ir pasipriešinimą. Visa tai giliai skverbiasi jo vaizduotėn ir tampa jo vaizduotės augintiniu. Vaizduotė priverčia graiką blaškytis tarp dviejų istorinių kraštutinybių – antikos, iš kurios jis godžiai siurbia kūrybinę ir gyvybinę energiją, ir šių laikų, kurie jam kelia nepasitenkinimą, nes antikos laikų didybės šviesoje priverčia jį jaustis... bonsu, mažyčiu dekoratyviniu medeliu. Tai sunkus istorinis jausmas, beveik neviltis, kuria jis norėtų dalytis su kitais, tačiau nemoka, o gal nenori, nes yra išdidus. Graikas mato upę, bet galvoja apie jūrą, sako Achileas Kyriakides, siūlydamas žavią esė „Bonsas“ (2005) apie mažareikšmio žmogučio, graiko jauseną:

Keturiasdešimt trejų metų. Nevedęs. Dirba siuvykloje. Siuvykla priklauso vienam iškiliam žydui, ji įsikūrusi senos stojos gale, iš dešinės. Dirba aštuonias valandas per dieną, šešias dienas per savaitę. Kiekvieną dieną vienuoliktą valandą daro pertrauką priešpiečiams. Suvalgo atsineštą iš namų sumuštinį. Jo namai – dviejų kambarių butas. Vieno kambario langai išeina į gatvę. Gatvė prasideda nuo stoties, suka pro Didžiąją biblioteką ir po penktos sankryžos keičia pavadinimą. Žmogaus vardas eilinis. Jo vakarai irgi eiliniai. Žiemą anksti sutemsta, tačiau jam tai labiau patinka nei grįžti namo blizgančiam nuo prakaito. Įeina į namus, užsidega lempą, atsisėda į vienintelį namų krėslą prie lango viename iš dviejų kambarių, kurio langai išeina į gatvę. Gatvė prasideda nuo stoties, tačiau tai jau minėjome. Stotis – pilkas metalinis pastatas, kaip ir visos stotys, pilkos ir metalinės. Joje jis išlipo prieš dvidešimt metų. Tie metai praėjo... Meilės jis nepažino. Vis dar vaikšto į gatvę, kur renkasi merginos, du sekmadienius per mėnesį, dabar jis nusižiūrėjo Niną, iš didelio namo su trimis laiptais prie įėjimo, šlubą. Nina tai žino. Ji puošiasi prieš jį ir vadina savo vaikinu. Paskui vėl – gatvė, kiti žmonės, skubota eisena, prakaitavimas, trys aukštai uždusus, raktas drebančioje rankoje, šaltas vanduo liejasi duše ir nuteka laistyti miesto. Šaltas vanduo, kuris nuplauna prisilietimus ir bėga laistyti miesto. Miestas auga... Kiekvieną rytą, eidamas į siuvyklą, praeina pro kino teatrą su afišomis be šviesų. Vakare, kai grįžta, afišos šviečia. Tik vakare jis apeina raudoną kilimą, iškišusį liežuvį ant šaligatvio. Už dviejų šimtų trisdešimt dviejų žingsnių – jo namai. Vieną sekmadienį jis nutarė nueiti į kiną. Jam nepatiko, kai užgeso šviesos ir pasirodė arkliai. Paskui šaudė. Jis išėjo...

Prieš tai, kai jį iškvietė į policijos skyrių, jis lankėsi ten viso labo du tris, o gal ir vieną kartą, sulaukęs aštuoniolikos. Tada jam išdavė asmens pažymėjimą. Antras kartas buvo tada, kai reikėjo pažymėjimą pakeisti, po dešimties metų, nes veidas iš nuotraukos nebežiūrėjo į ateitį taip naiviai. Trečias kartas gal ir buvo, tačiau jis nepamena. Nepamena net, kaip išgirdo durų skambutį. Reikėjo keleto sekundžių, kol susiejo durų skambutį ir paskutinį žmogaus apsilankymą jo namuose, tai buvo prieš dešimtį ar daugiau metų: telegrama. Dvi dienas jo nebuvo darbe dėl laidotuvių; už tai atidirbo du sekmadienius. Stovėdamas prie tėvo, gulinčio karste, apžiūrinėjo velionio švarko trūkumus... Dabar vėl skambutis, tačiau ne dėl mirties. Jis atidaro, ir policininkas įteikia jam kvietimą į skyrių. Nusprendžia kitą dieną nueiti. Policijos skyrius – tai namas iš geltonų plytų. Parodo kvietimą, tačiau niekas nekreipia dėmesio, vėl parodo, ir vėl nieko. Vienas jam linktelėjo, kad sėstųsi ant suolelio ir palauktų... Policininkas kreipiasi į jį „jūs“, „jūsų“. Gerbia jį – visas šis daugiskaitos švaistymas neturėtų būti beprasmis. Mergaitė dingo parke, parke prieš stoją, gal jis ką nors matė? Pirmą kartą kažkam jo prireikė. Pirmą kartą jis gali padėti, prisidėti, padovanoti iš viso savo gėrybių pertekliaus tiesą... Paskui jį nuveda į kambarį. Kambaryje yra kiti. Kiti – tai piliečiai. Piliečiai stovi atsirėmę į sieną. Visi jie panašaus amžiaus, daugiausia vyresni. Vienas droviai laiko rankose šalmą. Jis rankose nieko neturi. Paprašo jo eiti prie jų, jie pasislenka, siena šalta. Tada atveda moterį... Ji išsigandusiomis akimis apžiūri stovinčius prie sienos, dar ir dar kartą, ir savo pavargusioje atmintyje bando susieti vieną iš veidų su vyru, kuris paėmė mergaitę už rankos ir nusivedė į krūmus, ir tą akimirką jis pakelia akis ir jai nusišypso, ir jo žvilgsnyje matyti visas jo gyvenimas šiltnamyje, su parko suoleliais, chroniška sloga, tarnybine ištikimybe, jo žvilgsnyje matyti stiprus noras, kad kažkas jo panorėtų, išklausytų ir pasidalytų su juo kaltės jausmu... Moteris parodė į jį.

Be minėtos teksto nuotaikos, jame jaučiu belaikiškumą ir bevietiškumą. Tai du graikiškai erdvei būdingi ypatumai, kurių negaliu nepaminėti. Graikija – belaikė ir bevietė. Ieškanti, nomadinė ir nostalgiška erdvė. Nostalgijos persmelkta vieta tarsi niekuo tavęs neįpareigoja ir pati neįsipareigoja, pabrėždama tavo laikinumą ir sunkindama egzistencinį liūdesį. Graikijos nepavadinsi liūdna, ji stengiasi linksminti ir linksmintis, ir vis dėlto laikinumas joje akivaizdus kaip niekur kitur. Prarasto laiko ir vietos jausmas taip sulėtina laiką, kad esi priverstas susimąstyti apie savo ir kitų mirtingumą ir neretai – savo nesvarumą. Šis „nesvarumo“ jausmas vienus verčia kurti, kitus – vartoti. Lingis guodžia, kad šių laikų pasauliui labiau reikalingi vartotojai nei gamintojai. Tačiau Lingio tekste tai nuskamba kaip daug žadanti vizija, kaip mainų būtinybė, sudaranti žmonių bendravimo ir bendrumo esmę. Apmąstant graikus, man peršasi mintis, kad jie – apsigimę prekeiviai – sunkiai įveikia prarają tarp savęs ir mainų būtinybės. Jiems ne tiek svarbu parduoti, kiek būti prekiaujantiems. Ta stipri atsiskyrėliško anarchizmo apraiška juose gilina prarają tarp kalbos ir kalbėjimo, politikos ir politikavimo, rašybos ir rašymo, istoriografijos ir istoriomanijos, tarp nostalgiškai rašančių ir nieko neskaitančių... Lingis sako, natūralu, kad šiuolaikiniam žmogui nuolat atgimsta pojūčiai, skoniai, instinktai ir svajonės iš priešistorinių laikų, kad žmonės ir tautos nebūtinai turi jaustis ar tiesiog būti gimusios „savo laikmetyje“, kad visi mes turime ryškių ar mažiau pastebimų atavizmų ir atgyvenų. Graikų atveju istoriją pavadinti atavizmu ir atgyvena būtų neteisinga, net jei šiame teiginyje būtų dalis tiesos. Graikų atveju tokia mintis turi atvirkštinę prasmę – tai šiuolaikinis graikas yra savo istorijos atavizmas. Mažytė tauta po Akropoliu atsidūrė savo istorijos šešėlyje ir užsivertė sau nepakeliamą universaliausių pasaulyje mitų ir vienos seniausių kalbų naštą. Galbūt tai ir neduoda graikams ramybės: verčia juos gausiai rašyti, nieko neparašant, daug kalbėti, nieko nepasakant. Istorijos savinimosi aistra, siekis užpildyti kūrybinį vakuumą istorija arba negalėjimas susikurti kritinio atstumo tarp savęs ir savo istorijos – visa tai pareina nuo išgyvenimų, susijusių su mažareikšmio padėtimi. Taip norėtųsi, kad pasaulis mus mylėtų vien už tai, kad esame graikai...

Graikų autorės Eleni Ladia rašyme, novelėje „Moteris su laivu ant galvos“ (2006), atrandu istorijos – civilizacijos ir filosofijos istorijos, Europos istorijos – ilgesį ir ką tik minėto „susitapatinimo“ su istorija pavyzdį. Rašytoja pasakoja apie Aleksandriją, lygindama helenišką miesto praeitį su „barbariška“ dabartimi. Pasakojimui plėtoti ji renkasi sapnų erdvę, kurioje abi epochos, ironiška, atrodo netikros, tarsi tų epochų nebūtų, tarsi visa, ką graikai apie save galvoja, pareitų iš sapnų ir svajonių.

Savo sapnų mieste tapau Karpokrato mokine. Įdomu, kodėl mokytoju pasirinkau būtent jį, juk tada mieste klestėjo religinis sinkretizmas ir buvo gausu įvairiausių mokyklų ir mąstytojų?

Gal todėl, kad jo vardas siejosi su dievybe, su mano mylimu tylos dievu: „Harpokratas... Karpokratas...“

Tais laikais mieste visi kalbėjo mano gimtąja kalba – ir vietiniai, ir atvykėliai. Kur tu dingai, mano gimtoji kalba, viešpatavusi visame pasaulyje? Kas tave sumenkino? Neatimkite mano duonos. Noriu ir „arton“, ir duonos – „psomi“. Noriu ir „hydor“, ir vandens – „nero“... Noriu visko, visų graikiškų žodžių, kiekvieno jų atspalvio, noriu surinkti juos kaip aukso smilteles, kad nė viena neprapultų...

Eleni Ladia, skirtingai nei Achileas Kyriakides, primena „mažareikšmiam“ šiuolaikiniam graikui apie jo praeities didybę, tačiau, primenu, ji – viena iš nedaugelio graikų autorių, kuri kalba apie istoriją kaip sapnų tikrovę, tarsi klausdama, ar tikėtina, kad antika ištiko mus, šiandienos graikus po Akropoliu? Rašytojos mintis apie visoje žemėje užuodžiamus graikiškus pėdsakus verčia mane pagalvoti apie itin gausią graikų emigraciją ir jos istoriją, istoriją, kupiną likimų, susijusių su ieškojimu savęs ir savo vietos, ir anaiptol – ne vien duonos ir darbo. Tai istorija tautos, pabirusios po pasaulį kaip šimtai Graikijos salų po jūrinę erdvę. Graikai – jūrinė tauta, kuriai suptis ant bangų tapo egzistencine būsena ir neišvengiamybe. Nedaug pasaulyje tautų, kurios emigruoja taip gausiai, kad ilgainiui didžioji jos dalis apsigyvena užsienyje. Man atrodo, emigracija pirmiausia yra negalėjimas susitaikyti su savo istorija, ypač kai ji tokia sudėtinga ir prieštaringa. Emigracija – tai negalėjimas atrasti vietą ne pasaulyje, o savo istorijoje. O galbūt tai – drąsa sukurti istoriją iš naujo ir akibrokštas viskam, kas, regis, neišjudinama ir nepakeičiama. Ta mintis man artima, galvojant apie lietuvių emigraciją („visur užuodžiu lietuvių kvapą“)... Pagaliau tai drąsus egzistencinis pasirinkimas, ir, jei atsiranda grįžtamasis ryšys tarsi vaivorykštės arka, turinti natūralių ir išvestinių spalvų, tai jis gali būti puiki dovana Tėvynei.

Ir vis dėlto – kodėl emigranto įvaizdis dažniausiai išsiverčia kaip „mažaraštis“, „mažakalbis“ ir „mažareikšmis“. Toks jis yra, tas emigrantas. Gal todėl nenuostabu, kad gausiai migruojančios tautos kultūra išgyvena „mažaraštystės“ laikotarpius ar epochas. Matyt, tokia yra kaina, o gal – pažadas ateičiai, tačiau pirmiausia tai perspėjimas apie kalbą kaip svarbiausią kelionės ir tranzito įrankį.

Taigi, dvidešimtojo amžiaus pradžios Graikija, atgavusi nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos, atsiduria ekonominėje ir politinėje dramoje. Tai sukelia gausią emigrantų bangą, o vėliau – po Antrojo pasaulinio ir netrukus po pilietinio karo – dar vieną emigrantų laviną. Šiandien, gerai žinomo Švedijoje gyvenančio graikų rašytojo Todorio Kalifatidžio, rašančio švediškai, nuomone, atėjo laikas, kai kultūra (ir literatūra) vis labiau pasipildo ir ima priklausyti nuo pirmos ir antros kartos emigrantų. Todoris Kalifatidis yra parašęs keletą autobiografinių romanų, kurie sulaukė pripažinimo tiek Graikijoje, tiek Švedijoje. Kaip jam pavyko sutalpinti savyje dvi tėvynes? Vienoje iš savo esė „Už mano lango – kita Tėvynė“ (2002) jis rašo:

Aš norėjau praplėsti savo pasaulio ribas ir prisijaukinau dar vieną šalį ir kalbą. Tiesa, būna akimirkų, kai jaučiuosi joje toks bejėgis ir nuogas, kad negalėčiau lygintis net su savimi naujagimiu, nes tada galėjau laikytis bent virkštelės. Ir vis dėlto man ramu, nes žinau, kad už lango – dar viena mano Tėvynė.

Vienų rašytojų namai yra kalba, kitų, anot Orhano Pamuko, rašymas, o Todorio Kalifatidžio namai, kaip jis sako, – jo vaikų tėvynė.

Todorio mintys apie būtinybę keistis veda mane prie kito, dar pakankamai naujo reiškinio Graikijoje – užsieniečių antplūdžio. Graikas dar nenustojo matyti savęs kaip emigranto, o jau turi įsileisti ir priimti kitus. Albanai, Juodosios jūros regiono graikai... Gasmedas Kaplanis, albanų rašytojas ir žurnalistas, atvykęs į Graikiją 1991 metais ir rašantis graikiškai, pasakoja apie pirmuosius albanus šiuose kraštuose, apie graikų ksenofobiją ir „sudužusias“ albanų svajones, patekus į emigrantų stovyklą ir supratus, kad tai – ne „pažadėtoji žemė“, kurios jie ieško. Jo tekstai persmelkti emigranto troškimo grįžti į gimtąją šalį ir negalėjimo šito padaryti. Niekad. „Skrydis tampa antrąją mano prigimtimi, – pasakoja Kaplanis, – ir nors aš nuolatos gyvenu ir dirbu šalyje, į kurią atvykau, vis viena jaučiuosi amžinas pabėgėlis.“ Kaplanis atkreipia dėmesį, kad albanai, mokydamiesi graikų kalbos, pirmiausia perima žargoną, nes nori kalbėti kaip vietiniai. Rašytojas dažnai pabrėžia, kad graikų žiniasklaida ir valstybinės įstaigos neleidžia albanui pamiršti, kad jis yra užsienietis ir „mažareikšmis“. Pirmiausia jis – vagis ir žudikas. Alvane alvane, den tha eisai Ellinas pote („Albane, albane, tau neduota būti graiku“), – skanduoja graikai stadionuose per futbolo rungtynes. Neigiamas albano įvaizdis Graikijos žiniasklaidoje, Kaplanio nuomone, susijęs su istorine graikų atmintimi, kurioje graikas tebemato save kaip skurdžių emigrantą svetur. Šiandien graikas norėtų pamiršti „Amerikos svajonę“, o albanai savo skurdžia, pietietiška išvaizda jam primena jį patį prieš pusšimtį metų. Dvidešimt pirmojo amžiaus graikas jaučiasi europietis ir nenori prisiminti niūrios praeities. „Viena iš mūsų blogybių, kad mes pernelyg primename vietiniams juos pačius“, – sako Kaplanis.

Graikijoje gimusių albanų karta susiduria su dar viena įtampa: teisėtai reikalaudami lygių teisių su graikais, jie sukuria konfliktą, nes albanas graiko sąmonėje tebėra laikinas atvykėlis... Emigrantai neturi teisės perrašyti mūsų istorijos, tačiau Kaplanis klausia: nejaugi atmintis – tai kapinynas (I mnimi einai mnima?), paminklas, nekintamas atsiminimas? Juk ji yra besikeičiančio identiteto dalis ir jo kūrėja...

Atmintis turėtų būti lieptas, nedalomas, stiprus ir nuolat (per)kuriamas tam, kad padėtų pasiekti kitą krantą ir sugrįžti. Atmintis – ne tik atminimas, atsiminimas ar atmintinė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


94153. Antanas2007-08-29 13:56
Tikrai geras, protingas rašinys.

94173. versus2007-08-29 18:06
Kur dingo lietuviai?

94331. cc2007-08-30 22:19
Idomus požiūris į emigraciją, be , manyčiau , kad jos priežąstis yra labiau pragmatiška. Tai savo gyvenimo iškeitimas į pinigus. Nenorėčiau to.

94338. ragana Kornelija2007-08-31 00:29
cha, cėce, koks naiviai ideologinis šūksnis: "Tai savo gyvenimo iškeitimas į pinigus." o gal - būtent savo gyvenimo įgijimas? gal - savo lemties priėmimas? ar žinai, kodėl emigravo Staponkutė? o gal nereikia to patoso ir drastiškų užlenkimų - gal patikrinkim, ar kažkieno tau įteigta vertybių skalė nėra iš esmės pasityčiojimas iš žmogaus? pvz., nuostata, kad gyventi gimtinėje žmogui turi būti svarbiau už viską - už galimybę realizuoti laimingą atsitiktinumą gyventi taip, kaip nori, ir visa kita? už savo vienintelį gyvenimą? pagaliau, cėce, kur gimei pats? kodėl palikai savo gimtinę? o koks skirtumas - kitas Lietuvos ar kitas Europos ar apskritai - pasaulio - kraštas?

94348. ivs > rK2007-08-31 05:59
aciu, ragana Kornelija. dazniausiai taip ir buna: kita apginti gali, o pats apsiginti nea. "savo gyvenimo iskeitimas i pinigus" - sugalvok tu man tokia etikete ir snaij prilipdyk visiems be isimties. nusvyra rankos.

94358. e - "savo gyvenimo iskeitimas i pinigus"2007-08-31 08:26
gerai jau, gerai. jis geras, jis netycia, jis daugiau taip nebedarys:).
raganelei: na va, kada be pykcio ir nesisvaistai tais `durniai, durniai,` gali ir pati visai nekvailai pasneket. platoniskas tau buckis.

94362. Aš>cc2007-08-31 08:34
Tvirtai suręsta „Emigracija – tai negalėjimas atrasti vietą ne pasaulyje, o savo istorijoje“.

94436. s2007-08-31 14:11
kazkaip labai jau trivialios tos skirtys ir pastabos. pvz albanui sunku graikuose pritapti. kur ir kam lengva?

94464. Aš>s2007-08-31 18:02
Bet ar nepajutai iš kur vėjas pučia?

94477. raganai k2007-08-31 21:02
Tai ir paklausk autores, kodel, uzuot purkstavus ir uz ja atsakinejus. Savo nykiu stailu as always:(

94480. cc - RK2007-08-31 21:20
Įtikinai 99%. :))) 1% sudaro giminės, molėtiškiai, Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje kalantys pinigus, plaudami indus, šluodami, dirbdami statybose pagalbiniais, skindami apelsinus,Amerikoje prižiūrėdamos senelius. Be darbo ir alaus nemato nieko, nemoka kalbų, yra tiesiog mažaraščiai - mažakalbiai -mažareikšmiai. Net mano 2 Mamos broliai ir sesuo, karui baigiantis, išvykę į Kanadą, Ameriką dirbo juodadarbiais tiesiant kelius, nors Lietuvoje buvo baigę mediciną. Vėliau sugebėjo, ten dirbdami, gauti gydytojų licencijas, apsigynė daktaratus, išleido vaikus į mokslus,prasigyveno. Visą gyvenimą ten labai sunkiai dirbo. Pats mačiau, kaip grįžę vakare, krisdavo į krėslus ir "padarydavo" taurę brendžio. Tik šeštadieniais vykdavome pas ką nors stipriai pabaliavoti. Tai ir visos pramogos. Tiesa, dar turėjo išsipirkę abonentą į Toronto teatrą. Mane užkniso, kad išskyrus parkus ir centrą nėra kur pasivaikščioti pėsčiam - arba sėdi ištaigigame name arba važiuoji kur nors-į kokį šopą ar kiną. Man savo namuose smagiausia- esu konservatyvus. Žinoma, paskui mylymą moterį nueičiau ir į pasaulio kraštą, nes kur mylimoji, ten ir namai. :)))

94481. cc2007-08-31 21:21
..,mylimą...

94493. ragana Kornelija2007-08-31 22:25
kiekvienas gyvena pagal save. yra juk daugybė tokių, kurie ne išvažiuoja, o lieka "tiesiog mažaraščiai - mažakalbiai - mažareikšmiai" Lietuvoje ir "be darbo ir alaus nemato nieko". kai kas kitaip tiesiog nesugeba, nepriklausomai nuo to, kur gyvena. dažnai jie viso labo bijo rizikuoti ir išvažiuoti - ar tą baimę reikėtų laikyti savo gyvenimo neiškeitimu į pinigus? juk dažnas iškeistų, jei tik nebijotų :). ir pačią Lietuvą parduotų, jei tik galėtų ir jei už ją gerai gautų :). pagaliau nematau jokio gėrio tame, kad žmogus savo krašte normaliai dirba, o galą su galu vos suduria ir laisvalaikiu gali tik miegoti arba gerti pigų marmalą, nes neturi pinigų. ir jokio blogio nematau tame, kad toks žmogus išvažiuoja ir užsienyje už tokį patį darbą gauna daugiau. tik nereikia įsivaizduoti, kad užsienis - vien vergovė. kiek teko matyti, susidarė įspūdis, kad ten gyvena gana balti žmonės :)) :)). gal net už mus (pačius balčiausius :)) :)) :)) ) baltesni - įsivaizduoji, cėce? :))
o Staponkutė jau yra atsakiusi, kodėl emigravo, dar prieš man užduodant tą klausimą. tiesiog įsimylėjo užsienietį ir apsisprendė už jo tekėti. išvažiavo į vyro kraštą - labai paprasta ir gyvenimiška.

94506. cc - RK2007-08-31 23:23
Per daug gerai niekad nebūna, bent negirdėjau skundžiantis. Bet, kad blogai Lietuvoje- teko girdėti, ir ne kartą. Tai tipinis posakis. Pvz.: - Ot, kaimynas Petras, tai savo žmonai nupirko madingus batelius, o aš vaikštau beveik basa ir nuoga. Tėvai, varyk į Ispaniją apelsinų skinti, negaliu važinėti 10 m. senumo mašina.- Ir t.t. Pasiskaityk L. Tapino knygiūkštę apie vieną jauną gabią aktorę,ištekėjusią už užsieniečio ir turtingai gyvenančią Prancūzijoje kaip namų šeimininkė. Beveik ore kabo kaltinimas - išdavusi tarybinę tėvynę.:))) Juokas ima kai prisimenu. Na, aš čia visko privėliau. Tiesiog norėjau pleptelti su tavim. Kur buvai prapuolusi?

94508. krankt2007-08-31 23:26
vienas toks vasingtono lietuvis kadais man pasake, kad nera nenuperkamu zmoniu, tik vieni parsiduoda brangiau, kiti - pigiau. tuomet kiek pyktelejau ant jo, bet kai pati jo metu ir patirties sulaukiau - pykti nustojau. :)

94509. kiskis p2007-08-31 23:27
arba skyne apelsinus arba buvo isimylejusi uzsienieti.

94510. kiskis p2007-08-31 23:28
cia parasiau cecei apie rk, bet krankt kaip visuomet mane nustume ramiausiai ir uzlindo.

94511. kiskis p - krankt2007-08-31 23:29
kiek prisimenu, dar iki vasingtono lietuvio sita tiesa pasake karlas marksas.

94513. ragana Kornelija2007-08-31 23:32
atostogavau, cėce :). jei sakysi, kad Lietuvoje gana madinga skųstis, kaip tau blogai, tai aš sutiksiu. bet ne visi skundžiasi - matau ir sakančių, kad viskas neblogai ar net gerai einasi :). ta aktorė - manau, kad jai gal ne taip labai ir reikėjo to teatro. nuo savęs paties žmogaus jokie pinigai nenuvilios, ir norėdamas niekur nepabėgsi - kiek galiu suprasti iš savo gyvenimo. o jei ir pabėgsi, tai tik laikinai - ratą apsukęs, vis tiek kada nors grįši.

94515. ragana Kornelija2007-08-31 23:38
hm hm, kiškis p. nebūtų mano bendradarbis per pusę etato: graibo netoli tiesos :)) :)) :)). tik reikia patikslinti: visi apelsinai sutilpo į mano raganišką pilvą, o užsienietis gimęs Vilniuje :))

94517. kiskis p2007-08-31 23:44
atostogos baigesi, nepamirsk palaistyt augalu. padraika.

94522. krankt kiskiui2007-09-01 00:29
tai vasingtono lietuvis buvo slaptas marksistas, jomparalis. visi jie ten tokie - tik ir dalinasi valdiskus pinigus. bet jeigu atkrypsime atgal i straipsnio tema, tai viskas aisku kaip diena: graikai yra tinginiai, gi lietuviai - darbstus tinginiai. kas nesutinkate, priestaraukite. :) :)

94524. cc mieloji2007-09-01 00:34
cc yra tingus tinginys, tingintis net tingėti. Duosiu aš jam!!!

94526. cc :)))2007-09-01 00:43
Krankt, kur pametei žadą? :))) Einu miegoti. Labanaktis.

94907. Autorei2007-09-04 10:08
Koks ten oras, Kipre? Permainingas ar pastovus? Ar stabilus? Ar dažnai keičiasi? Ar daug saulėtų dienų? Ar įmanoma būtų ramiai gyventi tokiams žmogui, kuriam permainingi orai - kone katastrofa. Tikra kūno, pirmiausiai galvos, o paskui - ir sąnarių karastrofa. Labai prašau atsakykite čionai, o paskui - įdėsiu Jums e- mailą savo. Bandyčiau važiuoti Kipran. Vardan nuosavos gyvybės. Juk ateinate čionai kai kada, garbioji autore Dalia?

Rodoma versija 24 iš 25 
14:42:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba