ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2007-08-25 nr. 858,
www.culture.lt/satenai/

Pacifistinis

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Agresija. III. 1979
Mikalojus Vilutis

Kartais vidurvasarį einu pasivaikščioti po vaisių ir daržovių turgų, nors ir neketinu ten nieko pirkti. Gal kad augau tarp krapų ir varnalėšų, priemiestyje, taip traukia tie ant prekystalių išdėlioti kiaušiniai, kuriuos į saulės įkaitintą dirvą būna sudėjusi pati vasara, – cukinijos, aguročiai ir melionai; šaltmėčių ir melisų šluotos, visados su trupučiu rytmetinio rūko, tegu ir tik įsivaizduojamo; juodieji serbentai, metalinio blizgesio uogų kalniukai ir nuo karščio besiraitančiais lapais šakos, kvepiančios vynu; žemėtos pastarnokų, salierų šaknys – tos faktūros ir tekstūros, iš kurių kadaise buvo nuaustas mano pasaulis, kai, būdama jo viduje – „būties kaimynystėje“, to nežinojau, užtat pernelyg gerai žinau dabar, nes, rodos, tik žinojimas apie jį ir bėra, o paties pasaulio – nebeliko.

Tądien irgi taip vaikščiojau po turgų, pilną taikiausio klegesio, ir staiga pasigirdo šūviai. Lietuvoje šaudomasi jau palyginti retai – banditų gaujų nariai susodinti ar atgulę amžino poilsio kas į pavienius, kas – į „šeimyninius“, „broliškus“, kapus po atkampių sodybų obelimis, o kas – bevardžiuose tvenkiniuose ar kūdrose. Tąkart į orą šaudė, kaip vėliau paaiškėjo, vyras po banaliausio buitinio konflikto, kai miegamojo spintoje tarp žieminių paltų kailinėmis apykaklėmis aptiko kitą vyrą, vilkintį vasariškai – Adomo kostiumu, o žmona dievažijosi matanti „tą tipą“ pirmą kartą. Pavydo apakintas jos vyras, išbėgęs į turgaus teritoriją vienomis kojinėmis (šalia gyveno), ėmė šaudyti iš medžioklinio šautuvo be jokios logikos, ir atsitiktinė atsitiktinio šūvio kulka, turėjusi – kaip dabar pagalvoju – tokią pasirinkimo galimybę: kopūstų galvos, plyni melionų veidai, arbūzų pilvai ir cukinijų torsai, garbanotųjų petražolių ševeliūros, pagaliau pomidorai „Jaučio širdis“, kažkodėl išsirinko mane. Tokiais atvejais sakoma: pataikei būti ne toje vietoje ir ne tuo laiku.

O paskui jau, aišku, viskas vyko su manimi, bet man nebedalyvaujant: greitosios pagalbos mašina, ligoninė, operacinės stalas, miegas – formaline sumirkyta vata, atvertas krūtinės skliautas, šiokios tokios paieškos širdyje ir jos prieigose ir kulkos dzingtelėjimas į emaliuotą indą.

Kai nubudau baltoje palatos šviesoje, supama dar bekūnių daiktų, prie lovos stovėjo gydytojas.

Welcome, – jis plačiai man nusišypsojo kaip ką tik dienos šviesą išvydusiam kūdikiui. – Šiandien jūs gimėte antrą kartą... O štai ir tas mūsų trofėjus, beje, ne tokio jau menko kalibro – visų 9 mm, – jis padėjo ant spintelės kulką, suvyniotą į gabaliuką lignino. – Jums tikriausiai bus įdomus šito žvėries kelias į jūsų širdį? Ką gi, jis buvo vingiuotas: kulka pervėrė dešiniojo žasto tiesiamuosius raumenis, krūtinės sieną, plaučio viršutinę skiltį, paskui, praradusi kinetinę jėgą, pramušė viršutinės tuščiosios venos sieną ir, slinkdama žemyn, per triburio vožtuvo angą nukrito į dešinįjį skilvelį, kur ir buvo mūsų aptikta per antrąją operaciją. Dūriai ar šūviai į širdį paprastai baigiasi visi žino kaip – keli milimetrai ne ten, ir... Bet jums (ir mums) stebuklingai pasisekė.

Nuo narkozės apsiblaususia sąmone suvokiau, kad iki operacijų, kol mane čia gabeno, turėjau – mažne 3 mm gyvybės, kaip anas rašytojas, šokęs su parašiutu, – 3 sek. dangaus. Dėkinga bandžiau nusišypsoti savo išgelbėtojui. Net gėda pasidarė, kad iki šiol visus chirurgus laikiau šiek tiek mėsininkais. Šis, matėsi, buvo žmogiškas ir šiltas, nors ir svetima atrodė mintis, kad tos plaukuotos iki alkūnių rankos it kokį paprastą raumenį, it mėsgalį čiupinėjo mano – skausmą, tikėjimą, viltį ir meilę.

Kitą rytą, kai dar miegojau, į pooperacinę palatą, nepaisydama sesutės protestų, veržte įsiveržė, regis, žurnalistė, lydima fotografo. Per miegus išgirdau: „Šita?” – „Atrodo, šita – matai gi, kad balta kaip popierius. Trauk.“ Vos spėjau ant akių užsitempti antklodę. Laimė, juos tuoj lauk išprašė sesutės pakviestas mano chirurgas, budėjęs skyriuje per naktį. Atsiprašinėdamas jis tik skėstelėjo rankomis:

– Spauda... Kartais jie šitaip įsiveržia per operaciją ir primygtinai siūlosi paasistuoti, kad informaciją gautų iš „pirmų rankų“. O jūs... Ką gi, jūs – žvaigždė. Ir net be jokių jūsų pačios pastangų ir įdirbio – tiesiog reikiamu metu atsidūrėt reikiamoj vietoj, – jis šypsojosi. – Kalbu be ironijos – žmogus su kulka širdyje dažniausiai miršta iškart, o jūs štai, visos mūsų kardiochirurgų brigados, taip pat ligoninėje viešinčio profesoriaus iš Jungtinių Valstijų Marko Hamiltono džiaugsmui, – puikiai gyva... Na, o „Ryto žinios“, atrodo, rimtai domisi jūsų kulka.

Į ligoninę mane atvežė liepą, o namo grįžau jau rugpjūtį. Buvo keista įžengti į namus, rodos, po kelerių metų pertraukos, nors jau buvau patyrusi, kaip įvykio intensyvumas kartais „ištempia“ laiką – kelios valandos ar dienos psichologiškai pavirsta mėnesiais ar net metais. Naktinės užuolaidos prieš tris savaites užtrauktos, kad neprikaitintų saulė, kvepėjo proskuduriu – ta suskrudinta drobe, kurią siuvėjai tiesia po lygintuvu. Daiktų paviršiai atrodė apnešti dulkių pilkuma. Gėlės troško vandens. Ir pati dideliais gurkšniais godžiai atsigėriau šalto vandens iš čiaupo. Pro langą išpūčiau bitės lavonėlį, lengvą kaip kvėptelėjimas, ir kone fiziškai pajutau savo, sugrįžusios, akimirkas – apčiuopiamas, sakytum kūniškas, gal dėl to, kad, kaip sakė mano chirurgas, – išplėštas iš anapus. Staiga namuose vėl, po ilgos pertraukos, suskambo telefonas mane pradžiugindamas, kaip ir kiti paprasti dalykai – dūminis, savyje ištirpstantis vasaros pabaigos oras ar svirplių muzikavimas, išsausėjusią žolę krečiantis kaip elektra, cinamono lazdelės ant palangės kvapas, to kvapo gelmėje – Tuniso dangus. Skambino iš „Ryto žinių“. Norį apie mane rašyti. Kiek padvejojusi, – atvirai prisipažinsiu – labiau dėl akių, – sutikau. Nors paskui prieš susitikimą su žurnaliste ir gailėjausi – keletą naktų net išvis nemiegojau, lyg rožinio karoliukus per pirštus atmintyje leisdama visus savo praeities siužeto mazgus, įvykių branduolius, visokius nelaimių randus ir sąaugų sustorėjimus, – kas gi aš esu, ką aš jiems papasakosiu... Bet trauktis tarsi ir nebeturėjau kur.

„Ryto žinios“ buvo įsikūrusios didelio korio – aštuoniolikaaukščio pastato – 12 aukšte. Kai, lifte paspaudusi mygtuką, sienoje šalia veidrodžio perskaičiau užrašą „SCHINDLER“, mintyse automatiškai iššoko – „Šindlerio sąrašas“, ir mane persmelkė negera nuojauta. O kai pakilusi į dvyliktą aukštą išgirdau, kas su manimi bendraus, – visai nutirpau. Eleonora, karo korespondentė, „jauna, bet jau charizmatinė“ moteris „dratiniais nervais“ ir „kieta vyriška plunksna“, dar vakar dirbusi „karščiausiuose pasaulio taškuose“, o dabar jau grįžusi į Vilnių. Štai stoviu prieš ją... Beje, tokią, kokią ir įsivaizdavau: graži, galva skusta plikai, virš smilkinio ištatuiruotas žaibelis, vilki brezentinę striukę, kažkur rašė, jog ji dėvi ją visada, net ir per karščius, dar pamaniau, kad kai lyja, lietaus lašai į ją turėtų papsėti kaip į palapinės tentą. (Paskui, kol kalbėjomės, man visą laiką atrodė, kad prie dešiniosios jos šlaunies dar turėtų kabalduoti plokščia gertuvė ir rankinė granata – „kraštutiniam atvejui“, panaši į ruplėtą avokado vaisių, bet, aišku, aš jau čia kiek perdėjau, nieko to nebuvo.) Jos karjera... Ji prasidėjo kaip ir visų ką tik mokslus baigusių žurnalistų – straipsniai ir reportažai daugmaž apie viską. Bažnyčią ir asmeniškai Jo Eminenciją papiktinęs drąsus (nes be tabu), pikantiškas pasakojimas apie vienuolių apatinius drabužius. Tėvynės meilė ir patriotizmas, atsispyrus nuo „iškalbingo fakto“, kaip jauni žmonės Prancūzijoje ant amžinosios ugnies kepėsi kiaušinienę. Potvynis Prahoje su įsimintinom detalėm: atslūgus vandeniui, tarp medžių šakų liko įstrigę parko suoliukai, o privačios parduotuvės suknelės, prabangios, rankų darbo, daug dienų ir naktų siuvinėtos ir peltakiuotos aukso siūlu, – sumankytos purve. Interviu su darželinukais, kaip jie įsivaizduoją mirtį, vienas strazdanotas penkiametis atsakė: „Šimtaprocentinė mirtis būna tada, kai kas nors ką nors užmuša buku daiktu.“ Galiausiai jai pasitaikė „unikali galimybė“ keliauti po pasaulį – iš vieno karo židinio į kitą. Ir ji ėmė rašyti jau „nebe apie niekus“, o apie tai, kaip „kulkosvaidžio serija perpjauna perpus žmogų“, kaip fronto ugnyje Čečėnijoje maži vaikai ir senukai išmoksta profesionaliai pozuoti prieš fotoobjektyvą, o per lauką velkami sužeistieji – sniege palieka kruvinas šliūžes. Kartą interviu paklausta, ar nebaisu jaunai moteriai „darbuotis kare“, atsakė: „Kaip bežiūrėsi, karas – viena įdomiausių darbo vietų. Žinoma, jis keičia viską. Neišvengiamai koreguoja tavo vertybių sistemą. Vienprasmiškai – griauna, o ne stato. Užtat su niekuo nepalyginamas pojūtis, kai apsuptame Pervomaiskojės kaime, šaudant „gradu“, žinai, kad galėjai, o gal net ir privalėjai žūti, ir vis dėlto nežuvai.“ Ji prisipažino šiuo metu Vilniuje dirbanti be rizikos ir be adrenalino, ir tas ramybės būvis jai – „nelyginant sausuma žuviai“. Ji sakė – įsivaizduokit: įpranti važiuoti 300 km/val. greičiu ir staiga jį tenka mažinti iki 60...

Mes atsisėdome didelėje salėje, viename tų stiklo siena atitvertų gardų su kompiuteriu, faksu ir telefonu. Eleonora, prisidegdama cigaretę, iškart pasiteiravo: „Ar ji su jumis?“ Drovėdamasi išsitraukiau savo kuklų ligniną. Ji apžiūrėjo kulką, paskui nesivaržydama – mane. Pasijutau nekaip. Tiesą sakant, kaip kitaip galėjau jaustis žinodama, jog ji, dalyvavusi tikrame kare, kur kulkos jai kasdien zvimbė pro ausis lyg bitės, net nesuprato – ir to nuo manęs neslėpė – redakcijos jai skirtos užduoties, – kuo ypatingas šis šovinys, tegu ir 9 + 9 mm (Parabelum), kuris juk negynė nei šalies suvereniteto, nei tėvynės laisvės, nei prigimtinės žmogaus teisės į laimę ir savo vaikų ateitį – Ūkininkų turguje jį „be ryšio“ paleido kažkoks psichas, spintoje aptikęs kitą psichą, gėdą prisidengusį „prisegama bebro kailio apykakle“, kaip rašė „Naujienų“ penktasis puslapis, ir kuo ypatinga ši moteris, sėdinti priešais, kuri, be tos kulkos, atsitiktinumo įsodintos į širdies skilvelį, – iš esmės niekas. Šimtai, tūkstančiai tokių moterų vaikšto Vilniaus gatvėmis, bet argi būtina apie jas rašyti? Ir – ką? Vis dėlto... Ta kulka, širdies svetimkūnis, – kaip jai paaiškino Greitosios pagalbos ligoninės kardiochirurgai, ir konkrečiai – mane operavęs docentas Vilpišauskas, – ne kasdien pasitaikantis perikardo ir širdies sužalojimų klinikinis atvejis, pasibaigiantis dažniausiai mirtimi. Taigi norint – šis tas. O dar vasarą, kai nėra nieko geresnio, kai atostogų išėję ir žmonės, ir įvykiai. Albert’o Camus „Svetimame“ žurnalistas taip ir sako arabą nušovusiam ir į teisiamųjų suolą pasodintam Merso: „Žinote, mes truputį išpūtėme jūsų bylą. Vasara – bergždžias metas laikraščiams. Tik jūsų ir to tėvažudžio bylos šio to vertos.“

Pagaliau ji vėl užsitraukė dūmą ir paprašė, kad „pasipasakočiau“. Na, savo – story. Tiesiog kas aš. Kas ta Aldona Kryžanauskaitė-Pilkauskienė. Kuo ji gyva? Kas jai rūpi? Dėl ko gi plaka josios peršauta širdis? Ausies krašteliu klausiausi, kaip kituose stikliniuose garduose dūzgia žurnalistai, šilkaverpiai, ausdami žinias Lietuvai. Dieve mano, po valandos kitos „žinia“ jau būsiu ir aš, tik ką gi aš apreikšiu, kai esu...

– Esu paprasta...

– Buvote, – sarkastiškai pertraukė mane žurnalistė, jau pasirengusi užsirašinėti, – ponia Aldona, nebemalkime miltų, OK?

– ... bibliotekininkė. Auginu sūnų. Kaip ir visos motinos, labai norėjau, kad jis taptų kuo nors, na žinot – architektūros profesoriumi, teisėju, bet, atrodo, jis bus – virėjas. Tas vaikas kraustosi iš proto dėl padažų. Emulsiniai, glajiniai, olandiški, – jie verdant jam vyniojasi kaip prabangiausių medžiagų rietimai, – šilkas, aksomas, muslinas. Kepinami svogūnai keptuvėje jam ne sukepa kaip mums visiems, o – „išleidžia sielas“. Jis regi ir plonytes cukraus, medaus, vyšnių uogienės, duonos, peletrūno, kaparėlių, builių sielas... – jutau, kad pradėjau tikrai ne taip ir ne nuo to, nes Eleonora staiga liovėsi rašiusi ir, atsilošusi kėdėje, ironiškai prisimerkė: tai štai ką ji, žurnalistė „dratiniais nervais“ ir „kieta vyriška plunksna“, veikia Vilniuje – čirškina keptuvėje svogūnus, ir dar su sielomis. Nedelsdama taisiau padėtį: – Deja, aš jam nieko negalėsiu duoti, nes esu išsiskyrusi. Kodėl išsiskyriau? Tiesiog ėmė ir pasibaigė mūsų su vyru druska, o ką jau kalbėti apie kaparėlius ir peletrūnus – tų seniausiai nebelikę. Klausiat, kas man rūpi... Nežinau – gal senstu – pastaruoju metu ėmiau stipriai jausti bėgantį laiką – vis greičiau pro stiklo kaklelį byrančias smiltis. Turbūt todėl nebemėgstu pervartų ir didelių pokyčių. Man patinka, kai nieko nevyksta – jokie įvykiai. Patinka paprasta kasdienybė. Ir kai joje kaip pro vandenį prasišviečia – buvimo prasmė. Ir paslaptis... Kai rudenį veidrodiniu ežero paviršiumi staiga ima „bėgti“ antys, į tylą kaip šovinių seriją paleisdamos vandens papliūpas, kol pakyla, o mane iki kaulų smegenų persmelkia nerimas be priežasties, – tokio karo ir terorizmo į mano sielą – visiškai pakanka. Kai anksti pavasarį žemė dar sulopyta sniego lopais, o oras melsvas lyg iš stiklo ir skamba net kvėpuojant, pro šalį praskrisdama zylė suduoda man į ausies būgnelį savo miniatiūriniu plaktukėliu (nesu jo mačiusi, bet esu tikra – jis iš gryno sidabro), – sužinau, kad esu gyva, sulaukiau pavasario ir pabundu iš letargo dar vieniems metams. Giminės ir artimieji... Kraujo ryšiai... Jų, bėgant metams, labai sumažėjo – žmonės vienišėja. Vyriausioji sesuo su šeima ir šunimi emigravo į Ameriką, jaunesnioji išvažiavo į Norvegiją, ištekėjo už stambaus ūkio. Liko tik pusbrolio Antano šeima, ją labai myliu, į ją ir kabinuosi. Su Antanu mes kartu augome. Jis – istorikas ir jį, kaip istoriką, beje, irgi domina – kasdienybė. Ta „giluminė“ istorija, t. y. kokios nors epochos paveikslą atkurti pagal „istorijos nedalyvį“ – žmonių buitį, įpročius, valgį ir drabužius, pavyzdžiui, miesto turgų, kuriame prieš keletą šimtmečių buvo galima nusipirkti šviežios duonos, keptų avių galvų, sklindžių ir mėsos kukulių, o dabar – spragėsių ir sovietinių medalių. Taip – istorinė epocha pagal paprastą bulvę, kukurūzus, kanapes, pipirus, kavą, tabaką, šunį – žmonės dažnai net neįsivaizduoja, kokius svarbius ir ilgalaikius istorijos potvynius šių mažų, nereikšmingų dalykų – jei lygintume su karais, perversmais ir nukirsdintom karalių galvom – atsiradimas sukėlė... Dar tas mano Antanas be galo mėgsta kopti į kalnus (tik gaila, kad per daug rūko ir kartais jau dūsta). Jam nuostabu, kaip dirvožemyje iššoka blizganti akmens gysla, marmuras – ta per ilga susikristalizavusi uoliena, įdomu – kieno ranka laukuose išmėtė sunkiuosius riedulius. Ir – akmens kantrybė, trunkanti tūkstantmečius... Jis turi 14 metų dukterį Simą. Ta mergaitė labai panaši į jį – mėgsta klausytis tylos, kai kieme apmiršta vidurvasario sekmadienis ir „nualpsta“ erškėtrožių žiedai, o tada – kaip jos „pieštuko grafitas cypia į popierių“. Ji sako, kad perlas yra „kriauklės kūdikis“, o, jų namo pakraigėje kregždėms susilipdžius lizdą – „molinį katiliuką“ ir išsiperėjus jauniklius, jai girdisi, kaip, jiems ten be paliovos kuičiantis, „verda, burbuliuoja vanduo“. Bet, kaip ir visi paaugliai, ji mėgsta važinėtis automobiliu dideliu greičiu...

– Stop, stop, – staiga pertraukė mane Eleonora. Ji ilgai traiškė į peleninę nuorūką: – Ponia Aldona... Kadangi kare išmokau nevynioti žodžių į vatą, tai, neįsižeiskit, būsiu nachališka: mes už pokalbį jums pažadėjom kiek – 500 litų, o jūs kol kas neatidirbot nė už 100... Klausau jūsų štai jau visas pusvalandis – ir vis dar neturiu jokios „nešančiosios“ straipsnio minties, o ji man paprastai ateidavo po pirmųjų dešimties minučių. Padažai, katiliukas, antys, kažkokie „istoriniai“ sklindžiai... Šaudysiu „gradu“, ir jau būkit pasiruošus – neprašaunu. Privalo vykti vyksmas. Ir jis turi būti toks intensyvus (net jei jūsų gyvenimas beviltiškai pilkas ir nuobodus, kaip čia pasakojat), kad jame norėtųsi dalyvauti. Veikti ir kitiems – mūsų laikraščio skaitytojams. Juk ar galime leisti, kad žmogus į balą išmestų savo sunkiai uždirbtus 2,50 lito? Jūs baisiai teisi – ne... Tad iškart ir susitarkime – visi turime savo kasdienybes, OK? Geresnes ar blogesnes, bet turime. Iki ausų į jas nugrimzdę, tai – oras. Bet kam įdomu skaityti apie neapčiuopiamą orą? Negi jūsų gyvenime nebuvo nieko tikra? Nieko, apie ką būtų verta rašyti – kriminalo, bylos, teismo? Negi jums niekada niekas negrasė iš už kampo? Negi, po velnių, niekas, kaip visiems normaliems žmonėms, nėra užvažiavęs per momenį buku daiktu?!

Mane išmušė prakaitas. Dievaži, pasijutau užgauta. Pagalvojau, kad Eleonora jaunesnė už mane vos ne perpus, o aš štai žiūriu į žaibelį jos plikoje galvoje ir kaip mokinukė portfeliuke rausiuosi atmintyje kriminalo. Bet ten lyg tyčia – nieko, tinkamo spaudai... Ir staiga atmintis šį tą išmetė – telekomo ne per seniausiai mamai atsiųstą laišką, kurio turinys mane labai įskaudino: „Ponia Anele Kryžanauskiene, dėl nesumokėtos skolos – 17 Lt 35 ct – esate įtraukiama į nepatikimų ir skolas vengiančių mokėti klientų sąrašą. Jau parengti ir dokumentai išieškoti iš jūsų skolai per teismą. Be to, jums gali tekti apmokėti bylinėjimosi išlaidas. Jūs dar galite suspėti...“ Bet tiems šūdžiams nerūpi, – nebesusivaldžiusi surikau žurnalistei, – kad mano mama jau treji metai – Viešpaties klientė! Ir jai jau rengiami dokumentai išieškoti skoloms – per Paskutinį teismą!

– Matot, jūs jau puikiai pagaunat kampą, – Eleonora per stalą jautriai spustelėjo man alkūnę, pastebėjau, ką tuo metu veikė jos dešinioji ranka – stiklo gardelyje išrėkti žodžiai į jos bloknotą susigėrė kaip ilgai lauktas lietus į persaususią žemę.

– Minėjot, kad jūsų pusbrolis labai daug rūko... – susimąsčiusi ji kramsnojo tušinuko galiuką. – Ar kartais jam neskauda kurios nors kojos?

– Na, rodos, neskauda, bent jau nesiskundė. O ką?..

– Matot, rūkaliams su stažu neretai skauda vieną ar kitą koją. O kartais ir abi. Ir jei tik žmogus nesiskundžia, kantrybė tampa mirtiniausiu jo priešu... – staiga man šmėstelėjo, kad būtent tą akimirką ją aplankė „nešančioji“ straipsnio mintis. Nepakeldama akių, kažką skubiai rašydamasi, ji dar lyg tarp kitko pasiteiravo:

– O, beje, kokie jūsų santykiai su pusbrolio žmona?

– Ypatingų santykių nėra. Tiesiog ji – pusbrolio žmona, ir tiek. Turi gražų balsą – dainuoja „Voverių“ ansambly.

Straipsnis pasirodė po dviejų savaičių. Bibliotekoje, pasislėpusi už formuliarų, atsiverčiau jį virpančiom rankom. Perskaičiau du kartus. Abejonių nebuvo – nuotraukoje „iš asmeninio archyvo“ tikrai buvau aš – Aldona Kryžanauskaitė-Pilkauskienė (Igno duktė), bet tekste... Tos moters, kuriai buvo suteiktas mano veidas, vardas ir pavardė, – nepažinojau. Tai buvo – garo katilas, uždengtas, bet jau besiruošiantis išmušti dangtį. Vyksmas ir dinamika. Permanentinė kova. Ta moteris jau davė į teismą telekomą, kad šis atlygintų „moralinę žalą už mirusiųjų atminimo išniekinimą“. Ji mušėsi ir dėl didesnių dalykų – visų Lietuvos bibliotekininkų atlyginimų. Dėl medžių, konkrečiai – 3 klevų, priešais automobilių aikštelę išsaugojimo. Dėl Antano. Bet labiausiai nustebino pats Antanas. Jam straipsnyje – skaudėjo koją, ypač naktimis, nes jo „pėdoje it kokiame žaizdre jau gruzda, žioruoja per ilgą rūkymo stažą susikaupusios cigarečių nuorūkos, – pamenat sovietmečiu gatvėse kabojusį spalvotą plakatą su tokia piešta koja „Rūkymui – ne“?“ Gydytojai prognozuoja, kad po mėnesio kito – dėl to nebėra jokių abejonių – jam amputuos galūnę. Kas tada pasirūpins neįgaliu žmogumi, jei žmona, dainuodama „Voverių“ ansamblyje, dainuoja sau per gyvenimą ir šeima pasirūpina tik tarp priedainių? Aišku – pusseserė Aldona, su kuria sieja tikrasis, kraujo, ryšys. Jos „kulkos suvarpytoje“ širdyje vietos atsiras ne tik jam, bet ir nerimui dėl jų dukrelės Simos. Ak, ta Sima – visų jų galvos skausmas... Mėgstanti automobilius ir greitį, ji kartą, neatsiklaususi tėvų, važiavo autostopu. Po to karto kažkoks paslaptingas sidabrinis BMW ėmė sustoti vakarais už jų kiemo tvoros. Mašinos langai užtamsinti, ir niekas nežino, kas viduje. Banditai? Sąvadautojai? Prekiautojai žmogaus organais? – skaitytoją kol kas lengvai „gradu“ šaudė Eleonora, ruošdama susirūpinimo sunkiui straipsnio pabaigoje. – O gal – „trys viename“? Sima – tyli kaip sugauta, tik žvilgsnis laksto, bet ta sidabrinė mašina už gatvelės alyvų ją, sprendžiant iš visko, traukia kaip magnetas. Kai tuo metu – visada tuo pačiu prakeiktu metu automobiliui ten sustojus – namuose pasigirsta telefono skambutis ir visi, apnikti nerimo, nuščiūva, o ragelį pakelia tėvas, – gaudžia tyla... Antanas jau skambino į policiją, bet jam pasakė, kad kol kas nėra jokio pagrindo domėtis tuo BMW. BMW savaime – dar joks blogis, jei tik jis, žinoma, nestovi draudžiamoje vietoje, jame niekas nepažeidinėja viešosios tvarkos, lytiškai santykiaudamas, ir, svarbiausia, pro jo langelį neprekiaujama amfetaminu. Bet tėvams neramu. Neramu Aldonai. Neramu mums visiems. Ką kartais nuo mūsų slepia mūsų vaikai? Įsižiūrėkime į JTO skelbiamus duomenis: pasaulyje kasmet parduodama daugiau kaip 4 mln. žmonių, Europoje – 12 000, iš Lietuvos kiekvienais metais išgabenama nuo 1000 iki 1200 moterų – įvairiems tikslams: prostitucijai, vergijai, priverstiniam gimdymui, narkotikų pervežimui, organų transplantacijai. Kas suskaičiuos, kiek ant slaptų operacinių stalų pasaulyje miršta, išimant inkstus, kepenis, širdis, akių ragenas etc.? Kiek tų „nelegalių organų“ keliauja „portatyviniuose šaldikliuose įvairiomis kryptimis“? Tai, be jokios abejonės, – KARAS, žiaurus, pogrindinis, tam tikra prasme – taškinis, kuriame, deja, niekas nepripažįsta nei derybų, nei paliaubų, nei netgi – demarkacinės linijos...

Kai paskambinau į redakciją, kad pareikščiau pretenzijas dėl tiesos neatitinkančių faktų, malonus vyriškas balsas, gal kokio atsakingojo sekretoriaus, pasakė, kad Eleonora – jau Turkijoje, žemės drebėjimo zonoje, o man nervintis tikrai nesą dėl ko, veikiau priešingai – straipsnis išrinktas geriausia numerio medžiaga. Nes individualus mano, kaip herojės, likimas jame „pakylėtas į visuotinumo plotmę, atvejo konkretumas – išaugintas iki universalijos“... Kai paskambinau Antanui, kad paaiškinčiau, kaip viskas buvo iš tiesų, ką žurnalistei sakiau, o ko tikrai ne, kas, pasirodo, nutinka, kai su velniu, t. y. su žiniasklaida, nueini į mišką riešutauti, jis, jau skaitęs straipsnį, taip pat ir visi jo kaimynai bei bendradarbiai (juk pati tą straipsnį plačiai išreklamavau!), tik kažką neaiškiai mykė, o ragelį perėmusi Nora, žmona, karčiai pasakė: „Ko žmogus nepadarai dėl pinigų ir šlovės, ar ne? Mirusią motiną karučiais į turgų išveži. Kieme ir darbe mus jau pirštais bado. Išeina, kad aš nesirūpinu Antanu? Išeina, kad triusikus ir kojines jam skalbiu „tik tarp priedainių“? Žinai ką, Aldona? Daugiau tu čia mums nebeskambink ir išvis...“ – ir numetė ragelį.

Raudojau visą naktį. Kvailiausias interviu, kuriam parsidaviau tik iš tuštybės, tik iš garbės troškimo, net ne dėl tų 500 litų. O dar kaip sąžinės priekaištą prisiminiau savo amžinatilsį tėvelio žodžius: „Prisigyveno iki to, kad papuolė į laikraštį...“ Žodžiu, „papuoliau“ į laikraštį, praradau artimuosius, sielos ramybę, kaip man tąnakt atrodė, – viską.

Po mėnesio vėlyvą vakarą Nora pati man paskambino. Net nepasisveikino, o balsas sklido iš kitos, labai tolimos, galaktikos:

– Antanui nupjovė koją...

– Kaip tat galėjo atsitikti?.. – pralemenau. – Gal mes ką pražiūrėjom?.. Gal jam iš tikrųjų ją skaudėjo, tik jis nesiskundė?.. Juk sako, kartais žmogaus kantrybė būna mirtiniausias jo priešas...

– Kaip TAT galėjo atsitikti? – staiga pakirdęs jos pyktis telefono laidais ėmė artintis į mane kaip devintoji banga. – Juk tu mus visus, o ypač vargšę Antano koją, pardavei, sakysi, ne?! Pardavei „Rytui“ net mūsų Simą. Kiek tie maitvanagiai tau sumokėjo? O dabar bet kuriam iš mūsų gali kas nori atsitikti. Bet atsimink – jei nuo mūsų mergaitės galvos nukris nors plaukas...

... Vis galvodavau, kas būna, kai meluoji. Kai žemyn galva apverti tiesą. Viena žinojau gerai– tą akimirką gyvenu ne aš, o kažkas kitas gyvena mane. Kas tai? – klausdavau savęs. Kas yra melas? Kokia jo prigimtis? Juk ir dabar tas kažkas, nors nemelavau nė žodžio, – įžūliausiai gyveno mane. Gyveno Antaną, Norą, Simą. Bet kas, neatsiklausęs mūsų valios ir išvaręs mus iš mūsų pačių, dėvėjo „kaip savo odą“? Kodėl, po velnių, rodos, visapusiškai būdamas – su kūnu ir krauju, čia ir dabar – turi įsikąsti į ranką, kad įsitikintum, jog nesi blefas? Jog tikrai egzistuoji. Ir egzistuoji – tu, o ne kas nors vietoj tavęs.

Atsiprašiusi iš darbo, kitą rytą išvažiavau į Girinius. Vos nepravirkau iš dėkingumo, kai išlipusią priemiestyje, iki kraujo pažįstamoje „Girinių“ stotelėje, mane pasitiko mano kvapai (ta netvariausia pasaulyje substancija – kaip kiečiausias gruntas): besilydančio asfalto, įkaitusių padangų ir rūdijančių baltųjų dobilų galvučių, šieno, šiltų pakelės dulkių ir perbrendusio daržo, o visų jų dugne – jau artėjančio rudens. Kai įsukau į Antano kiemą, mane pasitiko ta pati faktūra ir tekstūra, iš kurios kadaise išėjau, kur viskas buvo tikra ir niekada niekas man nemelavo: piliarožės prie langų ir raibi jurginų graižai, krienų lapų garankščiai ir tvoroje įstrigę voratinklėti „ispaniški“ rabarbarų sijonai, krapų skėčiai ir lysvėse dar kur ne kur padžiautas rausvas aguonų baltinukų batistas, namą apgriuvę vijokliai, „ėdantys“ stogą, o serbentuose saulėtą dieną – juodos properšos, – iš vienos jų žvirblių plenarinį posėdį atidžiai protokoluoja katinas. Viskas kaip visada.

Ir vis dėlto – ne taip... Žengiau namo vidun. Atėjusi iš saulės, kurį laiką stovėjau beveik tamsoje, kol akys apsiprasdamos susirado Antaną. Pusiau gulomis jis buvo atvirtęs salonėlyje ant sofos ir iš kambario gilumos žiūrėjo į mane. Prieš man įeinant tikriausiai gulėdamas grojo, nes ant krūtinės buvo išverstos akordeono dumplės. Staiga man pasirodė, kad tai ne dumplės, o – vatinukas, išdraskytas šrapnelių, ir laukan išplėšta balta vata (nors jokiu vatinuku jis nevilkėjo ir, kiek žinau, jo net neturėjo). Lūpų kamputyje – prilipęs cigaretės galiukas. Pastebėjau ir tai, ko nenorėjau matyti, – nuo šlaunies tuščią kelnių klešnę... Su tuo akordeonu, cigarete ir kelnių klešne, prisegta žiogeliu, samaninė, nes galbūt – 60 metų senumo, prieblanda jį buvo retušavusi kareivio, grįžusio iš fronto, nuotraukai. Užsimerkiau. Laimė, Antanas, niekada nemėgęs fotografuotis, iš „nuotraukos“ tuojau dingo – virtuozo judesiu išspjovė pro langą nuorūką (anapus jų buvo prispjaudyta 5 m spinduliu), sugraibė prie sofos ramentus ir, vengdamas mano žvilgsnio, droviai šypsodamasis, paprašė:

– Gal padėtum nusigaut į lauką briedžiui eikliakojui?

Į jų sodą reikėjo nusileisti mediniais išklypusiais laiptais, ir jam sekėsi sunkiai. Kadaise mudviem kartu teko kopti į kalnus, į Centrinį Kaukazą, su virvėmis, „katukais“ ir žumarais, bet niekada – šitaip su ramentais lipti. Kai sode bandžiau patiesti pledą atsisėsti, jis įsakmiai liepė gultis šalia – ant žolės. Tylomis sugulėm tarp paparčių ir serbentų. Iš pradžių į mus ėmė griūti dangus, ir apsvaigom kaip nuo šimtgramio, o paskui siūbtelėjo – vabalų, žolės, šaknų ir žemės pasaulis. Labai seniai, kai dar barstėm pieninius dantukus ir mums visu ryškumu žydėjo nagai, teta Adolfina mudu taip suguldydavo pietų miego, tik jos deginto medžio lovoje gulėdavome lyg kortoje: mano pėdos – jo galva. Prisimenu ties savo veidu jo padukus – ne rožinius, žinoma, o tose vietose, kur sandalo pade nuo nepailstamo darbo kojomis pradildavo skrituliukai, – po nykščiu ir žemėliau, pado pagalvėle, – sumuštas pūsles. Dabar nė už ką nebūčiau galėjusi taip atsigulti. Nes po daugelio metų ten, kur būtų turėjusi gulėti Antano koja, – jau augo žolė. Žiūrėdamas į dangų, jis pasakė, kad skauda , nors jos ir nėra. Tai fantominės galūnės pojūtis, – paaiškino gydytojai, – skausmas-fantomas. Kartais pagalvodavau, – jis kalbėjo labai tyliai, – kas būna, kai žmogus staiga apanka, apkursta arba jam nupjauna koją. Vieną dieną imi ir sužinai: be nepatogumų, ištinka ir dalykai, kurie, nesusimokėjus to specialaus mokesčio, būtų neprieinami. Nes ko nors praradimas atima – duodamas: pavyzdžiui, įstato naujas akis. Juk ar kada įsižiūrėtum, kad rasakilos žiedas, – toks nepastebimas, veik nesantis, – ne prastesnis už rožės ar orchidėjos. Kad drugys ant sparnų plokštumėlių į tavo kiemą gali atnešti iš labai toli (jei tu pats jau nebegali ten nukakti) – kalnus ir snieguotas ledynų plynaukštes, sunkiuosius akmenų riedulius ir blizgančias marmuro gyslas. Kad atlėkusi kamanė geltoną galisongos viduriuką plaukuotom kojelėm apžergia ne šiaip sau, o iš naujo mokydama tave – alkio, instinkto ir noro gyventi. Bet jį nupjovė kartu su koja ir kol kas jis dar neataugo. Kaip aš mananti – gal dar ataugs? Jis pasisuko į mane veidu klausdamas lyg tarp kitko, be jokios dramos, tik ant kaktos ir viršutinės lūpos sublizgo išdavikai prakaito lašai:

– … Bet už ką?

Už ką... Tik dabar supratau, kas ne taip. Jis kalbėjo ir elgėsi, lyg iš tikrųjų būtų ką tik sugrįžęs – ten, kambaryje, man nepasivaideno. Grįžęs iš karo, kuris buvo – suklastota straipsnio tikrovė, suklastota taip, kad paprasta taiki kasdienybė virstų karu. Ir parėjo taip, kaip ir pareina vyrai iš karo, – išvargęs, be vilties, nors, rodės, ir kabinasi į ją, o baisiausia – praradęs koją. Ką aš galėjau jam atsakyti:

– Už ką... Už tai, kad tave, tavo koją, jie išviliojo iš manęs klasta ir melu. Savo valia niekada niekam nebūčiau tavęs atidavusi.

Žinoma – juoksitės. Sakysit – na ar ne idiotiška tikėti, kad nelaimė būtų aplenkusi, jei žurnalistė būtų parašiusi tiesą. Juk ne to primeluojama – pasaulio laikraščiai kasdien prirašo kilometrus žodžių, sveriančių tonas neteisybės. Popierius iškenčia viską. O žmonės tveria dar geriau.

Bet ką aš galėjau daryti, jei nebeturėjau ramybės? Tas vaizdas straipsnyje... Tas padangomis čežantis BMW užtamsintais stiklais... Vakare, lyg duodamos sutartinį ženklą, į namo langus sužybsi šviesos. Dar kartą. Ir dar. Magneto (ar po to, kas įvyko, jau beturi reikšmės, kad jis įtaisytas tik straipsnyje?) iš lovos ištraukta mergaitė ima krautis į kuprinėlę svarbiausius daiktus: dantų šepetuką, atminimų sąsiuvinį ir „Knygą apie San Mikelę“. Tyliai atsirakina lauko duris ir išeina į kiemą. Eina pro sandėliuką, daržą, cukinijų džiungles ir žirnių virkščias, vis atsigręždama į namų langus. Tame jos, išeinančios, vaizde dar spėju išvysti vėlyvą, paskutinį, žirnio žiedą – ir tamsoje jis kažkodėl man subaltuoja kaip vaikiškų įkapių skiautelė. Štai Sima jau veria vartus, jau gatvėje, akimirka, ir sidabrinio automobilio durelės paslaugiai atsidarys – ragindamos nedelsti, kol nepabudo tėvai, tie amžini bambekliai, tie jauno žmogaus laisvės žudikai. Dabar jau tikrai pats laikas policijai. Bet kaip ji iškviečiama – į straipsnio tikrovę? Juolab išlaužtą iš piršto, kurioje niekas nerastų nė vieno tikro fakto. Koks paradoksas: faktai sufalsifikuoti, įkalčiai netikri, o vaikas dings – iš tikrųjų. Nes spausdinto žodžio galia – juk argi galiu tuo nebetikėti – tokia didelė, jei, pasirodo, žmogui net koją kaip peiliu nupjauna. Bet jau žinau, kas turėtų įvykti ir – kokia privaloma kaina, kad tų banditų automobilio durelės nespėtų atsiverti ir neatsivertų niekada – turėtų sugrįžti mano kulka. Sugrįžti ir atgulti ten, kur buvo rasta (nors, Dievas mato, esu prieš bet kokį kulkų panaudojimą!). Dar prieš porą mėnesių dėkojau likimui, kad išgyvenau, o dabar skubinčiau, kad ji nedelsdama prisivytų mane bet kur: lipančią iš autobuso, einančią sutemusia gatve namo, geriausia būtų – visų bailių troškimas – miegančią savo lovoje. Tada jai reiktų tik išdaužti langą, susirasti mane tamsoje, žūtbūt nepraradus kinetinės jėgos, – prakirsti naktinius marškinius, o toliau kelią jau buvo nurodę chirurgai: žastas, krūtinės siena, plaučio skiltis, vena... Kas, jei ji, – prisipažįstu – šiek tiek bijau, – pasiklys? Nedaug, tais 3 milimetrais. Bet kas yra 3 mm į kairę arba į dešinę, tegu ir tavo gyvybės, kai privalai aplenkti niekšus? Atšaukti pavojų, kuris jau čia pat. Jau gretimoje pastraipoje. Ko gero, kaip tik šiuo metu iš žodžių išeinantis į laisvę.

 

Skaitytojų vertinimai


94120. klarkas2007-08-28 15:58
Iki pastraipos "Raudojau visą naktį" buvo įdomu skaityti. Pradžia perfect. Tačiau paskui žodžiai kaip ajerai pradėjo kabintis už kojų, o per tą žolių vėlinį dingo greitis, veiksmo įtampa, dinamika. Pajutau kažkokį nenatūralų tuščiažodžiavimą. Nebeprisimenu, ar ne ji yra rašiusi apie tėvo paieškas.Iš esmės rašytoja puikiai jaučia situaciją, gerai valdo plunksną, turi didelę gyvenimišką patirtį ir naudojasi dar neišsemtų potencinių galių atsargomis.

94122. klarkui2007-08-28 16:10
Įtampa atsiranda kaip tik į pabaigą.

94125. kvarkas2007-08-28 18:31
Tuomet paaiškinkit man, mažai raštingam, kas čia ką užprogramavo? Heroję - kulka? ar "karo korespondentė"? ar "Rytop žinios". Kas išjudino šią baisingą įvykių griūtį? Ir kodėl finale tokia baisi tragika? Ir kodėl herojė trokšta, kad kulka pagaliau būtų mirtina ir ištaisytų lemtį?

94127. Medžioklinis? Parabelas 9x19 kalibro (cm?) :-) 2007-08-28 21:01
Situacija atrodo, kad labai tikroviška, ypač, kas mėgsta mistifikavimą. O kad kojos netekimą išpranašavo žurnalistė, nieko neįtikėtino. Nes daugumą reportažų genialūs Galo (pabaigos) pramatytojai "paima" tik prieš pat mirtį. Stebėdavausi anksčiau, prisimenu reportažus su J.Baltušiu, Landsbergiu senuoju ir daugybe kitų - pasisako ir... už kelių dienų nebėr, lyg be to dar kažkas neužbaigta, negalėjo išsijungti. Arba gal žurnalistai kokiu nelegaliu būdu prieina prie ligų istorijų duomenų, kad sužino, iš kurio jau laikas imti? Aišku, rašytoja gal būt norėjo pakišti užuominą, kad paskui žurnalistę seka mirtis ir nelaimės iš karštų regionų. Taigi, viskas tikroviška, gyvybinga, įtaigu, ypač "karokorespondentės" charakteris ir polinkis keisti tikrovę reikalinga linkme. Beje,liuks dar ir dėl įroniškų perliukų, pvz.: "istorijos nedalyviai". "jau treji metai, kaip viešpaties, klientė" (o ne telekomo) ir t.t. Gal yra kiek pamažinti kalibrai. Nustebau iš viso, kad jau yra Parabelų - medžioklinių. Išeini sau į turgų (arba banką) su parabelu pamedžioti. O kad rašytoja pamažino kalibrą, tai menkas netikslumas, - vėstant (orams) daugumai moterių taip pradeda rodytis, tai kalibrą pamažina, tai mažiau kartų priskaičiuoja.

94133. krankt2007-08-29 01:07
man taip pat toks dvigubas ispudis susidare: vietomis lyg ir stipru, bet ir vel i zirnius nuvairuojama.

94137. kafka (maza kava)2007-08-29 07:59
Magiškasis lietuvių realizmas?

94138. kvailutė2007-08-29 09:00
Tekstas kaip su devyniais tirštai kvarbatkuotais pasijoniais. Ir ši gausybe raukinių mano ausiai nepadeda išryškinti siunčiamos nuotaikos minties ir jausmo, o tik perdėtai išpučia paties sijono laikyseną. Lyg būtų pamestas auksinis sietelis saikui matuoti. Taip ir įsivaizduoju, kad trejetas kvarbatkuotųjų, likę ilsėtis spintoje, būtų kur kas palengvinę teksto kojų kvėpavimą.

94140. Rūta2007-08-29 09:27
o man labai patiko.

94141. rudra2007-08-29 09:42
Jo, šiek tiek veržlumo, tempo nepakenktų.

94142. pasijonis2007-08-29 09:53
užtat žiniasklaida čia visame grožyje

94145. molis,aukso brolis2007-08-29 10:15
Prižadu: perskaitysiu. Reikia vis dėl to dar kažką skaityti, ne vien komentarus. Perskaitysiu, kai užeis noras susigadinti nuotaiką.

94149. Antanas2007-08-29 13:38
Apsakymas geras visais atžvilgiais,tos mažos klaidelės dėl šovinio kalibro čia nieko perdaug nesugadina.

94152. karka2007-08-29 13:51
ne tik žiniasklaida visame grožyje, bet ir telekomas. Tačiau kas jiems, tik uodo įgėlimas...

94154. 3102007-08-29 14:05
Kas man užkliuvo ir trukdė gėrėtis tekstu? Tai rypuojanti, "senmergiškos" dvasios herojė, kažkokia smulkmeniška. Tarsi visas jos gyvenimas persmelktas nuobodulio. "Drovėdamasi išsitraukiau savo kuklų ligniną. Ji apžiūrėjo kulką, paskui nesivaržydama – mane. Pasijutau nekaip." "Dieve mano, po valandos kitos „žinia“ jau būsiu ir aš, tik ką gi aš apreikšiu, kai esu paprasta... bibliotekininkė"

94157. kaunas2007-08-29 15:40
Danute - rašyt Jums ir neišsirašyt.Puiku.

94159. to 3102007-08-29 15:54
Bet čia yra iš ko rinktis, nes "herojė" yra ne viena.Aš pats asmeniškai gėrėjausi nesmulkmeniškos dvasios korespondente.

94176. xxx2007-08-29 19:38
Ar jau privaloma vaizduoti tik tam tikro tipo herojes? Pagal kokius kriterijus jos atrenkamos kaip tinkamos lit. kūriniui? O aš maniau, kad herojė gali būti kas tik nori ir kokia nori - davatka, kilerė, prostitutė, lakūnė, duobkasė, bibliotekininkė, vagilka, dievobaiminga mergelė, chronė, šiaip nuobodi ar nagla boba. Smulkmeniška ir netgi labai stambmeniška...

94188. arturas2007-08-29 22:10
fantastiskas tekstas!!!! perskaiciau su dideliu malonumu!!!

94209. r2007-08-29 23:24
ir man patiko ir korespondentka ir bibliotekininke ir rasytoja

94218. 310 - xxx2007-08-30 09:04
Tai ir manykit toliau. Aš pasakiau, ką norėjau. O jums tai kelia kažkokių sunkumų?

94259. klarkas2007-08-30 14:14
Nenorėčiau, kad įsipliekstų ginčas tarp 310 ir xxx. Manau, tam nėra jokio pagrindo. Teisus ir 310, tačiau teisus ir xxx. Prašau atkreipti dėmesį į vieną detalę - specialią rašytojos provokaciją. Kodėl taip sutirštinamos spalvos? Herojė ir bibliotekininkė, t. y. užsidariusi tarp keturių sienų, tikra nūda, ir jos saujoje kuklus ligninas, ir jos pavardė pilka, nes Pilkauskienė, ir ji neša sunkų kasdienos kryžių, nes Kryžanauskaitė, ir drovi, ir nerūkalė, o pažiūrėkit į "karo korespondentę".Absoliučiai priešingas vaizdas. Jeigu dar įvesime Levi-Stroso priešpriešą, tai herojė priklauso "moteriškajam", o korespondentė - "vyriškajam" tipui. Nes pastaroji rūkanti, šiurkšti, "dratiniais" nervais, "kieta vyriška plunksna", karo didvyrė, pasaulio keliautoja ir t.t. ir t.t. Taigi, jeigu pirmoji Aldona - angelas, tai antroji Eleonora - velnias. O velnias visuomet šaudo kulkomis ir kelia sumaištį.Jeigu apsakymas buvo konstruojamas kontrasto pavidalu, tai ko mums, eiliniams skaitytojams, norėti? Turime žaidimą priimti tokį,koks jis yra.

94260. 3102007-08-30 15:13
Kadangi pavalgiau pietus, ginčo nebus. Alkanas žmogus - piktas žmogus:) Tik jei neklystu, tokio tipo herojė (gyvenimo užguita moteriškė) autorės labai mėgstama.

94261. Parabelum2007-08-30 15:41
Man sitas tekstas absoliuciai netiketas, ir tuo labiausiai patiko.Ypac kai moterys bando soviniuose susigaudyt:)))

94354. to 3102007-08-31 08:08
Atrodo, kad 310 tokių - gyvenimo užguitų (?) moteriškių - labai nemėgsta... Tų tokių "pilkų", truputį nedrąsių, nepritampančių prie iš visų kampų šaukte šaukiančios rėksmingom spalvom apsikarsčiusios tuštybės. 310, tu kvailys. Jei dar pasaulis (šeima) kažkaip laikosi, tai būtent ant tokių kuklių, nepastebimų moteriškių.

94368. vyriškis2007-08-31 09:01
super

94369. 310 - to 3102007-08-31 09:05
Nereikia čia nustatinėti diagnozių. Akivaizdu, kad neturit tam jokios kompetencijos.

94372. kiskis p - 3102007-08-31 09:20
tai megstat ar nemegstat?

94378. 310 - kiškiui p2007-08-31 10:12
Pasakyčiau taip - aš jas suprantu, jei kalbame apie realius žmones. O apibendrintai sunku pasakyti, galiu kalbėti nebent apie atskirą žmogų. nesąmonė būtų sakyti, kad visos bibliotekininkės yra nūdos, o visi šaltkalviai fantastiški:)

94386. kvailutė>3102007-08-31 10:42
rašai:aš jas suprantu

prašau pasidalinti savo supratimu. manau, esi nuostabus žmogus. kito žmogaus supratimas - toks retas dalykas šiais laikais.

94423. lurdes :-) 2007-08-31 13:09
ne viską iki galo "parišau" bet skaičiau neatsitraukdama

94609. L. :-) 2007-09-01 19:04
Danute, laukiu naujo:)

94839. omega2007-09-03 19:59
Kalinauskaitės cikorijos, Gedos cikorijos - kodėl kiekviename "Šiaurės Atėnų" puslapyje aptinki cikorijų?

94842. omegai2007-09-03 20:15
Kalinauskaitės ne cikorijos,o cukinijos.

94930. test2007-09-04 13:09
proxy test

Rodoma versija 24 iš 25 
14:42:10 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba