ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-25 nr. 858

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Pacifistinis (34) • PETRAS RAKŠTIKAS. Juodoji Angelė (3) • ALVYDAS ŠLEPIKAS. Aš pamiršau pasiimti skėtį (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (272) • Su svečiu kalbasi Laura Laurušaitė. Māris Rungulis: perleisti per rakto skylutę (2) • BĀRBALA STRODA. Širdies reikalų zoologijaJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (111) • DALIA STAPONKUTĖ. Mažaraštis-mažakalbis-mažareikšmis: graikai vs lietuviai (25) • YOKO TAWADA. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (9) • RENATA ŠERELYTĖ. Dvi šiuolaikinės pasakosMARIJA GER. Haris Poteris ir vertimo keblumai (68) • EMILIJA LIEGUTĖ. Yra toks kaimas Musteika (5) • 12 PAGALIUKŲ (3) • Manęs jau nėra toje vietoje, kur tu atsukai nugarą (247) • 2007 m. rugsėjo 1 d. Nr. 33 (859) turinys (19) •

12 PAGALIUKŲ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tokios mes moterys
Indrė Brūverytė

    Šių tekstų autorius „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams nenori pasakyti nieko.
    -dp-

FLORENTA ELTĖ

Farinelli* In Dream

Kaip vadinasi dainavimas, padainuojamas: DIDŽIAUSIA KAINA, KAINA ir TRIS KARTUS?

ALTAS – mintyse atkartojau. Šioje mįslėje man nebuvo lygių. Jis stovėjo duryse. Vieną koją sulenkęs per kelį ir sukinėdamas ją į šonus lyg didelis juodas metronomas. Ir šitą vaizdą lydėjo, gal, tiksliau, žodžius lydėjo vaizdai...

Tai buvo žmogiškiausias, giliausias ir maloniausias įspūdis. Mes vėl ėjome tais gatvių labirintais, nes aš dar nedrįsau papasakoti apie tą vaizdą, apie tą teatrą. Baisiausia – tai kastratų balsų ilgesys. Nedaug kas yra juos girdėjęs, nedaug kas nori girdėti, bet altas, vyriškas altas – ar jūs žinote geresnį vaistą nuo visų dvasinių ligų?

Jie moka DIDŽIAUSIĄ KAINĄ už savo pasirinkimą, užbraukiantį giminės pratęsimą. Paskui moka KAINĄ (kuo?) visuomenei, pripratindami neapsivemti. Ir galų gale – TRIS KARTUS. Ne daugiau. Dainuoti ne daugiau kaip tris kartus per dieną tarp pertraukų.

Kodėl? Galimi ir kiti mįslės įminimo variantai. Lauksime laiškų. Eteris dirba.

Mane išgydė altas. Kitados buvau viešnamio prižiūrėtojas ir tų puikių laikų prisiminimai man įpiršdavo nuolatines kančias. Todėl gyvenau vėl pasiruošęs tapti belyčiu angelu, Dievo balandėliu ir ne geisti moterų, bet mylėti. Taigi...

O be to, visi pradeda nuo to paties. Kartą į mūsų dainavimo pamoką atėjo naujas muzikos mokytojas. Aukštas, juodų ilgų plaukų mokytojas. Jis iš karto išdėstė savo teoriją apie negalėjimą sukurti ką nors originalaus, nes visko pagrindas yra tas pats – kiekvienas pradeda nuo to paties. Po prakalbos žaidėme žaidimą. Suoluose sėdėjome po du. Jis suskirstė mus pirmais antrais ir pasikvietė mano suolo draugą prie lentos. Aš būsiu pirmas, – ištarė mokytojas, – todėl visi kiti pirmieji darys tą, ką ir aš. Tai pasakęs, jis plačiai išsižiojo, įsidėjo į burną saldainį ir staigiai įsisiurbė mano draugui į lūpas. Berniukas iš pradžių baisiausiai apstulbo, o paskui susileido nuo saldumo. Mokytojas atšlijo nuo mokinio lūpų ir uždainavo: visi, visi, visi, visi! Suskambo didinga muzika. Ir suoluose ėmė bučiuotis. Pirmas numeris bučiavo antrą. Nustebęs ir sutrikęs sėdėjau vienas. Lyg per miglą vėl išgirdau: dabar antras numeris bučiuoja pirmą – greičiau, greičiau, greičiau... Buvau antras numeris, tačiau nebuvo pirmo. Visi antri godžiai bučiavo pirmus, o aš, visas suprakaitavęs ir nuraudęs iš gėdos, palindau po suolu. Prieš mane sėdintis jaunuolis, savo balsu mokantis imituoti trimito garsą, ėmė dieviškai suokti. Jis nustelbė net mokytojo dainavimą. Buvo gabiausias kastratas mūsų klasėje. Balsas aidėjo stipriau už trimitą su efektingu tremolando...

Tada dar nepasidaviau vyriškiems kerams, tačiau mus visus iki vieno sutvarkė labai greitai ir lengvai. O ką gi mes galėjom padaryti? Dabar nuo saldainiukų kenčia tik mūsų dantys, nes niekada negalėjome atiduoti savo sėklos į šiltus moterų įsčių rezervuarus. Bet tai nebuvo labai didelė netektis. Savo vienatvėje mes išlikdavom stiprūs ir pinigingi. Jau tada, kai tik pradėjome dainuoti, auksas ėmė byrėti į mūsų delnus. O dabar... Būti turtingam, tenkinti savo kasdienius kaprizus, mėgautis šlove, tapti fortūnos numylėtiniu, kištis į politiką – ar tai nenuostabu! Toks jau tas kelias.


__________________________________
* Giovanni Battista Farinelli (1705–1782, tikr. Carlo Broschi) – italų operos dainininkas ir kompozitorius. Kastratas.


MAREKAS KLAZŪRA

Konfliktų santaika

Skraidančios lėkštės apniko Tailandą ir Kiniją.

Mes susiginčijome su ufonautu apie dainininko pasirodymą scenoje ir dainavimą pagal fonogramą arba be jos... Kosmitas sakė:

– Pas mus yra vienas pareiškimas ir daug dainininkų, antras pareiškimas ir daug dainininkų.

– O pas mus, – atsakėme mes, – yra daug dainininkų, daug instrumentų ir daug stilių.

– Manau, kad tai toks atSPINdėjęs požiūris, – dar pridūriau.

– SPINtukas, SPINtelė? – pasiteiravo jis...

Tą dieną daug gėrėme ir klausėmės muzikos.


DALĖ ŠVAISTĖ

Visai ne apie peles

Latvijos herbas. Iš profilio liūtas ir vienaragis. Jie žiūri į dangų. Netikėtai vaizdas pasisuka ir mes matome žvėrių teismą. Jam vadovauja Liūtas, o teisėja (lyg ir pelė) teisia mažas pelytes, kurios vogė iš Liūto parduotuvės taureles. Jas bando išteisint, atseit pelytės tas taureles palaikė savo bateliais, įkišo letenėles ir bandė išeiti. Taigi teisėja ir postuluoja: JŪSŲ PARDUOTUVĖJE TAURELES PELĖS PALAIKĖ SAVO BATELIAIS. Tačiau šis sakinys galėtų ir teigti, kad pelės bateliais tik palaikė taureles. Girdite! Palaikė. Bet tai atrodo dar absurdiškiau nei vietoj batų naudoti taureles. Ką nusprendė Liūto teismas, geriau neprisiminti.


KARMINIS TUMONIS

Beveik kriminalas

Tą vakarą jis nieko neveikė, tik nuėjo į kiną. Po filmo nutarė pasivaikščioti po gerai žinomą bloknamių rajoną. Lyg tyčia aplinkui nebuvo jokių žmonių, todėl jis kai ką pastebėjo.

Jis matė, kaip du užmušė trečią. Vienas iš jų suvyniojo į skudurą akmenį ir trenkė juo į galvą trečiajam. Paskui dviese nuvilko lavoną ir įmetė į tvenkinį. Kodėl akmeniu? – nustebo stebėtojas. Kitą rytą jis gavo 10 000 čekį ir nežinojo kodėl.

Liudininkas lyg tyčia vėl stovėjo vakarykštėje nusikaltimo vietoje, visiškai nesuprasdamas savo sugrįžimo motyvacijos. Netikėtai prieš jį išdygo keistas tipas ir prisistatė esąs policijos komisaras. Tai nesuglumino stebėtojo, nes jis jautėsi nekaltas. Po kelių sakinių reikalai pasikeitė. Komisaras sakėsi žinąs, kad jis gavo dešimties tūkstančių čekį, ir todėl visiškai neabejojąs, jog tai užmokestis už nužudymą. Kitų įtariamųjų neva nėra, kaip nėra ir kitų įkalčių. Buvau patlitikintas, kai(p) ir kokia kaina nužudė jį. Kažkaip nerišliai tarstelėjo suglumęs pareigūnas. O be to, žmogžudžiai mėgsta grįžti į nusikaltimo vietą, – monologiškai pridūrė jis...

iliustracija
Aš bijau šviesos
Indrė Brūverytė

Vos pabaigęs kalbėti, komisaras pajuto, kad į jį įremtas pistoletas. Stebėtojas buvo nekaltas, bet dabar jis pasielgė būtent taip. Pasielgė lyg tikras nusikaltėlis. Komisaras liko gyvas ir sveikas. Jį pašaipiai paleido lyg kokį nieko vertą belaisvį. Ir tiek.

O tariamas nusikaltėlis dar ilgai stovėjo it kuolu gavęs per galvą, nežinodamas, nei iš kur gavo ginklą, nei kodėl taip pasielgė. Dar daugiau – jis nė nemanė slėptis, paprasčiausiai nutarė pabūti tikru žudiku. Ir tai išėjo tik į naudą. Nes po kelių dienų jį nušovė melancholiškas snaiperis, jau seniai sekęs jo buto langus.

Tą vakarą jis nieko neveikė, tik nuėjo į kiną, kur visa tai ir pamatė.


DALTONAS ŽVAGLIS

La Mer Est Un Ciel Bleu Tombé*

(Jean Michel Maulpoix)

Pradžioje turėjau slėptis. Slėptis, kad manęs neprarytų didieji. Todėl vos tik išlįsdavau iš olos, iš karto kildavo baimė. Bet tai sunku jums suprasti, nes po vandeniu viskas atrodo kitaip. Priešas puola beveik iš keturių pusių ir dažniausiai gelbsti tik tas prakeiktas mano menkumas. Menkumas, kuris verčia bijoti.

Kai užsiveria povandeninė lapija ir ola paslepia mane, aš pažvelgiu į priekį. Tolumoje visada spindėjo mėlynė. Buvau silpnas, be to, alkanas ir dargi vienas. Bet labiausiai mane stulbino tai, kad tie, kurie vydavosi ir bandydavo suėsti, galėjo būti mano tėvai ar giminaičiai. Todėl nutariau palikti savo gimtąją pakrantę ir pasitraukti į saugesnę vietą. Paskutinį kartą iškišau galvą virš vandens, žvilgtelėjau į žemę ir mane apakino saulė.

Palikau šį plotą per pietų metą, kai visi snaudžia ir tik tinginiai medžioja. Dabar vėl grįžtu. Grįžtu kaip nugalėtojas. Aš – stiprus ryklys ir dabar manęs bijo. Bet aš kitoks. Šalia manęs plaukia mano moteris ir vaikas, ir aš žinau, kad juos apginsiu. Mes tarsi paukščiai skrodžiame vandens begalybę. Skrendame ir nejudiname pelekų. O kada didingi mūsų šešėliai išgąsdina dugno gyventojus, ateina metas pakilti aukščiau.

Dabar aš vėl prisimenu šias vietas. Nors vanduo skaidrus, kiekvienas jo ruožas turi vis kitokį skonį bei kvapą, ir mes, žuvys, tai žinome. Mes – rykliai. Aš užaugau ir beveik nieko nebijau – todėl sugrįžau į savo gimtąją Kalifornijos pakrantę. Trumpam iškilome į paviršių ir nužvelgėme žemę.

Ten stovėjo tvarkingas žvejų kaimelis. Tylioje gatvėje – beveik vienodi nameliai, o prieplaukoje – visa eilė motorinių valčių ir neveikiantis švyturys. Atrodė, čia niekas nebegyvena. Keista. Ėmiau kažką įtarti ir todėl tariau: neriam giliau – ten, kur saugiau. Atsarga gėdos nedaro.


__________________________________
* Jūra yra nudribęs mėlynas dangus (pranc.).


LIUCIJA BAIDARĖ

Gervė ir gandras

(nauja versija)

Ponas Menkys tą dieną grįžo vėlai. Jis pragėrė visus pinigus. Ponia Menkienė buvo valdinga ir pikta moteris, todėl vyras greitai užsidarė savo kambaryje, nors žmona dar neįtarė apie vyro išdaigas. Kaip seniai mes mylėjomės, brangusis, – pagalvojo ponia Menkienė, lyg per sapną išgirdusi tylius vyro žingsnius. Ji pakilo iš lovos, atidarė savo kambario duris, priėjo prie sutuoktinio durų, įsitikino, kad jis grįžo, ir jau norėjo pasibelsti, bet nedrįso. O gal supyks, gal jau miega, pavargęs gal, gal pagalvos, ak... – taip arba kažkaip panašiai galvojo ponia Menkienė. Ji tyliai nukiūtino atgal į savo kambarį, atsigulė ir vėl ėmė galvoti apie tą patį.

Poną Menkį graužė sąžinė. Jis norėjo žmonai viską papasakoti ir atsiprašyti. Todėl taip pat tyliai atidarė duris, prisiartino prie jos kambario durų ir... Įeisiu, stipriai ją pamylėsiu, o kada ji bus patenkinta, viską išklosiu, – galvojo ponas Menkys. Jau norėjo belstis į duris, bet nedrįso. Kadangi prisiminė, kad gėrė net į skolą. Tai atšaldė jo pasiryžimą. Jis nukiūtino atgal į savo kambarį ir užsirakino.

Po kiek laiko, genama prieštaringų minčių, į žygį patraukė ponia Menkienė. Ji mintijo: aš tau viską atleisiu, tik pabūk su manimi, juk jaučiuosi tokia vieniša, ak... Bet pasibelsti nedrįso.

Taip pakaitomis jie vaikščiojo beveik visą naktį, o kai išaušo rytas, atsirado naujas kompleksas – prarasto laiko baimė. Abudu suprato, kad reikėjo ryžtis iš karto, o ne taip ilgai muistytis. Paaiškėjo, kad ponios Menkienės noras buvo stipresnis. Ji vis dėlto apsisprendė ir, garsiai atidariusi savo duris, nulingavo vyro kambario link. Beveik pusiaukelėje suskambo skambutis... Už durų stovėjo laiškanešys. Jis atnešė skolos kvitą iš restorano, kur girtavo vyras.


PIENĖ PASTORĖJA

Vienu čempionu daugiau

Du girti graikai į stebuklingą Eolo vėtrų maišą, dovanotą Odisėjui, prigrūdo iečių. Po kiek laiko vėtros tas ietis iš maišo išspjovė. Jos viena po kitos lekia į orą ir sustingsta. Pirmas graikas griebė paskutinę ietį ir pakilo kaboti. Kitas graikas stvėrė jį už sandalų ir taip pat pakibo. Tas, kuris buvo žemiau, sušuko: vienu čempionu daugiau...

Po 3 tūkstančių metų graikai tapo Europos futbolo čempionais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


94124. mie2007-08-28 17:55
mes nieko nesitikim todel ir neskaitom.

94134. krankt2007-08-29 01:11
jei nieko nenori skaitytojams pasakyti, tai tegu raso savo isvieteje ant savo tualetinio popieriaus ir nesuka mums smegenu.

94516. terra2007-08-31 23:38
gana nyku

Rodoma versija 24 iš 25 
14:42:05 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba