ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-25 nr. 858

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Pacifistinis (34) • PETRAS RAKŠTIKAS. Juodoji Angelė (3) • ALVYDAS ŠLEPIKAS. Aš pamiršau pasiimti skėtį (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (272) • Su svečiu kalbasi Laura Laurušaitė. Māris Rungulis: perleisti per rakto skylutę (2) • BĀRBALA STRODA. Širdies reikalų zoologijaJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (111) • DALIA STAPONKUTĖ. Mažaraštis-mažakalbis-mažareikšmis: graikai vs lietuviai (25) • YOKO TAWADA. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (9) • RENATA ŠERELYTĖ. Dvi šiuolaikinės pasakosMARIJA GER. Haris Poteris ir vertimo keblumai (68) • EMILIJA LIEGUTĖ. Yra toks kaimas Musteika (5) • 12 PAGALIUKŲ (3) • Manęs jau nėra toje vietoje, kur tu atsukai nugarą (247) • 2007 m. rugsėjo 1 d. Nr. 33 (859) turinys (19) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viršelyje –
J. Daniliausko
„Baltas takelis“, 2004

Dailininkas
Bronislovas Rudys

Tęsinys. Pradžia Nr. 31

Mumijos sugrįžimas

Varpai. Literatūros almanachas. Vyriausiasis redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius. Š.: literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, 2007 (22).

„Varpų aidaiiii, varpų aidaiii, kai jų klausai – susimąstaiii“, – traukė išprotėjęs tėvas Fiodoras iš „Dvylikos kėdžių“. Ne ką kitokie varpai ima gausti, kai pradedi skaityti šį almanachą, lyg ir leidžiamą Šiauliuose – iškreiptų laiko veidrodžių užkampyje. Taigi. Bevartydamas solidų almanachą, vis praskleidi užuolaidas, žvilgteli į Vilnių ir pasitikrini, ar gyveni tikrai šiandien. Stypso dangoraižiai, staugia mašinos, fuuu... – viskas gerai.

Savotiška fantastika – leisti tokį almanachą, lyg smetoninė Lietuva toliau egzistuotų ir nebūtų buvę jokio sovietizmo. Redaktorius, matyt, yra alternatyvios istorijos teorijų šalininkas. Skaitydamas pakliūvi į gan vaiduoklišką situaciją, maždaug į 1940–1945 metus, kai Lietuva buvo nei pagauta, nei pakarta. Kažkoks antilaikas. Visi suvedinėja sąskaitas su praeitimi, nes ateitis gali nuvesti į dar gilesnę praeitį.

Almanachas visiškai neaktualus. Kelios generacijos taip susimaišiusios, kad alergiškai konfliktuoja tarpusavyje ne tik idėjomis, bet ir kalba. Senieji puikūs A. J. Greimo, J. Miltinio, J. Jankaus tekstai tiesiog dangstosi iš gėdos, patekę šalia tokių rašeivų kaip G. Grajauskas, B. Jonuškaitė, V. Sventickas. Ir atrodo, kad mus nuo tų smetanskų inteligentų tikrai skiria didžiulė praraja... Visi autoriai – nesusikalbantys dviejų civilizacijų žmonės, tariantys tuos pačius žodžius. Pasirodo, taip gali atsitikti, ir tada nereikia gaivinti jokių mumijų, užtenka vienos ar dviejų kartų. Ir netiesa, kad literatūra – antilaikiškas menas. Universali tik labai gera literatūra, kurios, kad ir kaip būtų gaila, yra itin mažai. Visa kita – tipiškas laiko dvasios produktas. Visi smetoniniai autoriai kartais mums atrodo ganėtinai retrogradiški ir atsilikę, bet ką toks žemininkų ir keturvėjininkų gerbėjas kaip A. J. Greimas galėtų pasakyti apie gatviniu, buitiniu stiliumi pakeverzotus G. Grajausko išsipasakojimus?

Almanache sudėti dabartiniam laikmečiui atstovaujantys autoriai, švelniai tariant, tikrai ne patys geriausi. Ir apskritai šis leidinys tip top panašus į LRS mėnraštį „Metai“ – tiek savo dizainu, tiek vidine struktūra. Apie bergždžią leidinį sunku ką nors daugiau ir pasakyti. Jei nepavyksta išstenėti „produkto“ kas mėnesį, tai nereikia jo vadinti almanachu. Didelės ambicijos dažnai atsitrenkia į kuklių rezultatų sieną. Pasirodo, atgaivinti tarpukario mumiją ir pratęsti vaisingą jos gyvastį ne taip jau paprasta. Kas buvo aktualu tada, tas neaktualu dabar. Ir atvirkščiai. Tokia laiko priešprieša tik gimdo provincišką mąstymą. Arba esi modernus iki galo, kaip sakė A. Rimbaud, arba velkiesi iš paskos dalydamasis energija su praeities demonais.


Šiuolaikinė vergų kalvė

Švietimo naujienos. ŠMM Švietimo aprūpinimo centro informacinis leidinys. Vilnius, 2007, Nr. 12 (247).

Kaip vis dėlto gaila, kad „Šiaurės Atėnų“ redaktorė draudžia laikraštyje keiktis. Kalbant apie tokius leidinukus kaip „Švietimo naujienos“, iš burnos man lietųsi tik keiksmai. O dabar esu priverstas laikytis oficialiosios etikos ir estetikos – emocijas reikšti viešai iškastruota kalba.

Švietimas, švietimas, apšvieta... Kažkur girdėti žodžiai... Pala, pala, ar jie tik nereiškia šiaurės barbarų – italiūkščių ir prancūzpalaikių – kultūrinio sąjūdžio, kurio metu šie „švietėjai“ nevykusiai bandė imituoti ir pamėgdžioti mus, senovės graikus. Prisidengę mūsiškėmis demokratijos ir humanizmo idėjomis, jie kiek gerklės leido plyšavo apie prigimtinę žmonių laisvę bei lygybę ir kiek jėgos leido bandė apšviesti tamsią liaudį, t. y. tuometinius vergus, kad šie imtų protauti taip kaip jie patys. Nežinau, ar Apšvietos sąjūdis įkūnijo šaltakraujiškai apmąstytas ir velniškai gudriai suregztas jų užmačias, ar viskas išėjo savaime ir visiškai netyčia, tačiau „švietėjai“ taip visus „apšvietė“, kad norom nenorom įteisino naują savanoriškos vergystės formą – buržuazinę visuomenę. Paradoksas. Pagal jų tiesas išmokytam ir išauklėtam vergui staiga „nušvisdavo“ protas: racionaliai apmąstęs susidariusią padėtį, jis pats imdavo maldauti grandinių, o jomis apsikaustęs beprotiškai džiaugdavosi jam įteigtomis vidurinės klasės buržua laisvėmis...

Kiek tolėliau į šiaurę gyvenantys barbarai, trokšdami irgi „šviestis ir šviesti“, ilgainiui susikūrė dar griežtesnius ir rafinuotesnius savanoriškos vergijos mechanizmus. Vaizdingas tokios mašinerijos pavyzdys – nūdienė Lietuvos švietimo ir mokslo sistema.

(Buki Baltijos pajūrio barbarai nuolat painioja daugelio žodžių etimologiją, pvz.: laisvės neskiria nuo demokratijos, tiesos – nuo teisybės, o mokslo – nuo mokymo. Jūs nekalti, kad buvote taip išmokyti, bet mokslo sąvoka, atleiskit, – čia niekuo dėta. Todėl siūlau tuojau pat ir visiems laikams atsisakyti tokių kvailų terminų kaip „vidurinis išsimokslinimas“ ir „aukštasis mokslas“. Jokiu mokslu čia net nekvepia, tad geriau pažodžiui išsiverskite jūsų taip mėgstamų užjūrio barbarų žodį „schooling“, daug tiksliau nusakantį tą pedagoginio muštro procesą, kurį jūs klaidingai vadinate „švietimu“. Ne mokslas ir išsilavinimas, o paprasčiausias „skūlingas“ arba, jei norite lietuviškiau, – išmokyklinimas. Ne archajiškas terminas „Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija“, o ultramodernus apibrėžimas „Lietuvos išža...“, tfu, „Lietuvos išmokyklinimo misterija“.)

iliustracija
Maketuotoja
Eglė Lesniauskienė

Skaičiau šį leidinį ir pasibaisėjęs stebėjau velnišką pedagogų protų krušimo ir mokinukų sielų žaginimo misteriją – verkiau iš neviltingo įtūžio ir kvatojau iš idiotiškos piktdžiugos. Visa brošiūra – vientisas, sausas ir bejausmis biurokratinių direktyvų kratinys, slepiantis būsimą realią tikrovę, kurioje, vadovaujantis šiomis lozunginėmis direktyvomis, bus laužomi mokinių likimai, tampomi mokytojų nervai, karčiai verks mamytės ir niauriai tylės tėveliai. Atsiversk bet kurį puslapį – lyg iš gausybės rago pilasi nekaltai atrodantys, tačiau demonišką tikrovę kuriantys žodžiai: pasiekti, paskirti, atkreipti, įtraukti, iškelti, parodyti, sudaryti, įveikti, patvirtinti, įvertinti, išugdyti...

Ypač piktai linksminausi skaitydamas leidinio priedą „Menai mokykloje“. Varge tu mano, net vargšelį meną... Ir jį... „Vyriausiosios specialistės“ vedamasis straipsnis prasideda taip: „Šiuolaikinės permanentiškai besiplėtojančios švietimo sistemos planuodamos savo raidą apibrėžia ją įvairiais dokumentais, kuriuose aptariamos švietimo perspektyvos, gairės atsižvelgiant į pasaulinius pokyčius, konkrečios šalies reikmes, kylančias dėl globalizacijos procesų ir sąlygų, kurias formuoja žiniomis grindžiamos ekonomikos plėtra.“ (Ufff... Štai kaip reikia kalbėti apie meną! Cha cha cha!..)

Tokių pedagoginės minties ir metodinės jos raiškos „opusų“ kupini visi straipsniai. Žurnalas itin vientisas, net susidaro įspūdis, kad visus tekstus parašė tas pats žmo..., ne, sukubas, t. y. moteriškosios lyties demonas, apvaisintas daugybės piktųjų vėlių – Suchomlinskio, Makarenkos, Mao Zedongo, von Schiracho ir t. t. Geras, blt, žurnalas. Baisiai visiems reikalingas. Nes širdyje sukelia tokią stiprią nuoširdaus pasipiktinimo ir natūralaus įtūžio bangą, kad norisi tuojau pat viską mesti į šoną ir kažką daryti. Fight for your right!

Užverčiau žurnaliūkštį ir pasikviečiau savo sūnaitėlį – niolikmetį šiuolaikinės vergų kalvės pusgaminį. Artėjančios „mokslo ir žinių dienos“ proga padovanojau jam naują galingą kompą su visais pribambasais ir nupirkau beveik visas „Kitų knygų“ leidyklos išleistas knygas. Švieskis ir mokykis, žmogau! Ir venk visų tariamo mokslo šventovių, nes jose slepiasi avimis persirengusios velnienės, kurios šį leidinį skaito visai kitaip negu negeras, kvailas ir iki galo neišmokyklintas tavo tėvas.


Arčiau muzikos

Bravissimo. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro mėnraštis. Vilnius, 2007 m. birželis, Nr. 6 (19).

Vienas, tiesa, dabar jau miręs, pažįstamas melomanas man vis kartodavo: einu į operhauzą ir visada sėduosi į pirmą eilę tik tam, kad galėčiau žiūrėti į balerinų užpakalius ir spjaudyti ant orkestro! Nežinau, ar tai buvo tiesiog džiaukas, ar metaforiškas viso Lietuvos operos ir baleto teatro apibūdinimas. Geros subinės ir blogas orkestras? Ką jūs manote? Aš – „už“!

Koks pastatas! Lyg šumerų zikuratas stovi pačiame Vilniaus centre ir masina žvilgsnį savo formų griežtumu. O užu sienų, viduje – galingas kafkiškos pilies klaidumu alsuojantis paslaptingas pasaulis gyvuoja, neprieinamas pašalinei nepašvęstųjų kastai, saugojamas statulų ir budrių pareigūnų. Kartu tai pats nekalčiausias pasaulyje namas – muzikos ir teatro sintezės buveinė. Turinti net savo leidinį. „Bravissimo“ jis vadinasi. Gražus kaip pats pastatas, žvilgantis geru popieriumi. Didelis. Per didelis, kad spėtum perskaityti prieš spektaklį, ir per mažas, kad vargtum jau pavargęs po spektaklio namie. Vis dėlto 1500 egzempliorių! Iš kur Lietuvoje tiek blogos operos ir prasto baleto gerbėjų?

Šiame vasariškame leidinyje galima perskaityti apie J. S. Bachą, M. Rostropovičių, baletą, pinigus, mūsų kūrėjų perspektyvas ir pamatyti daug įvairiausių reklamų.

Ak, tas Bachas! Turbūt kape apsiverstų, jei išgirstų, kaip seilėtai šiuolaikinis pasaulis šneka apie jo muziką. Visokie susižavėjimo šūksniai, pasitenkinimo aimanos, katarsio ašaros, žodžiai, straipsniai, knygos... Ar ne per daug? Net Rostropovičius nesusilaikė ir pareiškė savo „originalią“ nuomonę apie vokiečio muzikos atlikimą: nuogas Bachas – tai genialu. Tai perskaitęs, nesusilaikiau ir aš. Nuogas Rostropovičius, grojantis Bachą, – dar genialiau! – atsakyčiau, jei jis būtų gyvas.

Iš tikrųjų nėra jokio Bacho. Yra tik jo sukurta XVIII a. muzika. (Šiame sakinyje svarbiausias žodis – skaičius XVIII.) Bachas visada objektyvus, jame nėra nieko subjektyvaus, tik nuoga XVIII a. stilistika. Tad jį lengva su daug kuo supainioti. Aš, pavyzdžiui, „Brandenburgo koncertus“ nuolat painiodavau su „Metų laikais“. Šiais laikais jo muziką būtų galima pavadinti tipiškai konjunktūriška, pritaikyta vien savo laikmečio ausims. Būdamas profesionalus amatininkas, jis tik vykdė paliepimus ir skaičiavo už darbą gautus pinigus. Mozartas buvo irgi amatininkas, bet turėjo gerą skonį bei humoro jausmą, o Bachas – tik amatininkas. Todėl reikia šnekėti ne apie Bachą, o apie visuomenę, kuriai reikėjo tokios muzikos, – štai kas nuostabu.

iliustracija
Viršelyje:
Audrius Rubežius –
Zygmundas,
R. Wagnerio opera „Valkirija“
Fotografas
Michailas Raškovskis,
kostiumo dailininkė
Nadežda Gultiajeva

Dizainerė
Vaida Bakienė

Todėl, pasikeitus tokios visuomenės vidinės būties mentalui, užsimiršo ir pati muzika. O visas Bacho „renesansas“ neapsiėjo be politikos ir konjunktūros. XIX a. atsiradusiai romantiškajai teutonų muzikologijai trūks plyš reikėjo rasti savo stabą, vokiškos muzikos tėvą. Tironą. Ir štai iškapstomas Bachas – giliausias pamatinių germaniškų vertybių suvokėjas ir reiškėjas. XVIII a. didžiavyris – užmirštas nesuprastas genijus! Taip jis užtemdė visą savo laikmetį ir net surijo be galo gabius savo vaikus. O kiek vardan Bacho aukuro buvo užmiršta ne ką blogesnių kitų tautybių kompozitorių! Dieviškasis J. S. B. – tikras XVIII a. muzikos kanibalas. Vėliau politiškai naudingą germanų muzikologiją perėmė visos kitos lėtiniu romantizmu sergančios imperijos ir šias dogmas dar ilgai naudojo. Ta mada, beje, gaji ir dabar...

Bacho pasijos operhauze – visiška patologija. Nebent Zikuratas imtų atlikti savo pamatinę funkciją – formuoti paklusnią liaudį. Todėl ne toj erdvėj pastatytas pakankamai depresuotas religinis kūrinys repertuare išsilaikys turbūt neilgai.

Panagrinėjus ateinančio sezono repertuarą, aiškėja, kad pagrindinėje Lietuvos scenoje ima vyrauti vien slogus XIX a. romantizmas. Beveik nėra Mozarto (tik „Don Žuanas“) ir Rossini, o jie juk operai labiausiai tinkantys autoriai. Kur baroko operos? Vilniui, kaip miestui su savo pietietišku koloritu ir architektūra, labiausiai tiktų klasicizmas ir barokas, o ne romantiškai paranojinis XIX ir XX a. tikrų arijų menas.

Baleto reikalai irgi ne ką geresni, sakyčiau, netgi blogesni. Į operas dar kviečiamos šiokios tokios užsienio žvaigždės, o čia – tik vietinė fauna. O juokingiausias dalykas lietuviškame balete – net ne šokio technika (nors ją stebėti irgi gana linksma), bet... girgždančios scenos grindys! Girgždesys labiausiai girdisi ypač atsakingose, tylesnėse duetinėse scenose, todėl įsijautę šokėjai, vaizduojantys subtilią meilę, išgirdę jį, baisiausiai konfūzijasi. Baisiai smagus reginys!

O šiaip didžiausią mūsų baleto artistų problemą galima įvardyti taip: apetitas ateina bevalgant. Spektaklio pradžioje šokėjai labiau panašūs ne į baleto artistus, o į karatistus. Judesiai sunkūs, išmokti, dirbtiniai, robotiški, buratiniški. Po pirmo veiksmo jau geriau – judesiai atšyla, žmonės pripranta prie scenos, šokėjai tampa plastiškesni, subtilesni, bet energijos dar stokojama. O trečiame veiksme nutinka baisiausia: bevalgant apetitas praeina! Išeikvoję visą energiją, baleto artistai lyg kokie maratonininkai šiaip ne taip pasiekia finalą...

Nežinau, ko reiktų imtis, kad mūsų baletininkai geriau šoktų. Man baletas (kaip, beje, ir bet koks šokis) visada panašus tik į lytinio akto imitavimą. Ne veltui šio žanro pradžioje jis buvo vadinamas nepadoriu prancūzišku šokiu ir uždraustas daugelyje Europos valstybių. XIX a. Paryžiaus baleto teatrų užkulisiuose, šalia šokėjų persirengimo kambarių šmėžuodavo tokių solidžių, gerai besimaitinančių vyriškių šešėliai. Už tam tikrą mokestį, kurio dalis atitekdavo teatro biudžetui, jie atsakingai „globodavo“ jaunutes balerinas: nusivesdavo šen bei ten ir po kiek laiko merginų supratimas apie šokį tikrai patobulėdavo. Tokius vyrukus vadindavo „abonentais“. Gal reiktų atgaivinti šias šaunias tradicijas? Ką apie tai mano garsiausias Vilniaus abonentas? Ant operhauzo stogo siūlau iškelti Eroto statulą, o plazminiame ekrane transliuoti ne reklamas, bet pornografinius filmus!

Apie mūsų menininkų negebėjimą konkuruoti su užsienio artistais plačiai diskutuojama ne tik žurnaluose, bet ir užstalėse. Matyt, pigiau kviestis jau susiformavusį dainininką nei ilgai ir nuobodžiai auginti savąjį. Nes nestabilios ekonomikos ir psichikos valstybėje žmogus ne visada savo likimo ir talento kalvis. Dabar lietuvių tenorus retokai išgirstame, dažniau pasikliaujama kviestiniais. Reikėtų neužmiršti savų. Teatre vis dažniau tenka kovoti už vietą „po saule“, tačiau veiksmingiausia – kovoti menu. Šiuos sakinius žurnale pasakęs jaunas mūsų tenoras nieko per daug netikėto neatskleidė. Taip dabar visiems. Baisiausioje situacijoje atsidūrė ir rašytojai, kuriems tenka konkuruoti su užsienio autoriais. (Dainininkai dar gali parsiduoti pigiau, o knygos leidyba kainuoja nepriklausomai nuo to, kas ją parašė.) Manau, operai konkurencija tik į naudą, nes operos teatras veikiau panašėja į šiltnamį nei į natūralų daržą, kuriame užauga tik geriausios daržovės. Operoje, kas keisčiausia, visi personažai be galo svarbūs – nėra antrarūšių arijų. O išskirtinis mūsų „nacionalinės“ operos bruožas dažniausiai pasireiškia tuo, kad spektaklyje dainuoja tik vienas puikus atlikėjas, o visų kitų balsai geometrine progresija blogėja ir gadina muzikos skonį taip, lyg gertum kokakolą po šampano. Ypač neintonuoja bedantės pri-ma-donos. Pamenu, po „Die Entfürung aus dem Serail“ išėjau su išromytom ausim, lyg būčiau gavęs per galvą. Gerai, kad namie turėjau vokišką įrašą – susigrąžinau ir klausą, ir tikėjimą muzika. Paskui dar ilgai nėjau į operą. Gerai, kad šį singspiel ir nuėmė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


94472. mie2007-08-31 19:27
kvaily.

94476. palestrina2007-08-31 20:10
geriau jau rasyk apie literatura,muzika akivaizdziai ne tavo nosiai...

94525. krankt2007-09-01 00:36
anadien galvojau, kad C&P reiktu pautus nupjauti uz lietuviu kalbos saugotoju palyginima su naciais, bet kur jau ten - busiu demokratiska, juk reikia apsimesti durne,nes tarp durniu reikia gyventi. bet jau ir universalumas, viska ismano, net baleta...itartina.

94580. Arciau muzikos2007-09-01 16:10
Pagaliau Siaures Atenai pradejo rasyti apie muzika ir soki. Bukime atlaidus, ponai, pirmieji zingsniai...

94638. Satenu *****2007-09-02 00:24
Satenai pasirodo turi organa, kuri kiekviename numeryje rodo, juo tapo, raso, muzikuoja ir kritikuoja. Tai bent organas `satenu`

94687. uztemimas2007-09-02 19:14
C&P jau visai kvaistelejo... Jau ir Bachas neitiko.

94780. Artūras iš Vilniaus2007-09-03 06:44
Bachas tai literatūrinė (net klasikinė) priemonė (message) pasakyti/pranešti. Kas nekvailas ir sėdi Lietuvos filologijos mainstreame žino apie VL ir jo haremo anketavimo tradicijas. Tai netiesioginis "nuogo karaliaus" pranešimas. Myli jis, vis tiktais, mūsų mažytes (turiu omeny pisaninščikes), jei taip žaidžia.

Beje, krankt, praeitą kartą message buvo irgi labai paprastas - tikri vyrai geria pieną, o tiems save laikantiems vyrais viduriai pasileidžia. Aš ir, tiems kuriems taikoma, visiškai nekvestionuoja šio fakto, tik irzliai ir bobiškai nori pautus nupjaut. Skaityt reikia nesismaukant, kaip sako vienas iš URM strateginių politikos klerkų statistų.

Jei Abr būtų asmenybė, tai pradėtų pilti panašias atodangas kartu su CP.

94892. Tomas :-) 2007-09-04 03:43
Del Bacho nesutinku, bet ne esme. Siaip viskas teisingai parasyta. Geriausiai apie svietimo sistema. Man tik idomu, kaip jiem nepabosta. Na, esi teisus, na, blogai. As irgi daug spjaudziaus, siautejau, bet paskui atsibodo ir pagalvojau, kad geriau jau kazkuo prasmingesniu uzsiimt. Siaip butu liudniau be ju taikliu pasakymu. Dar butu liudniau be kvailu repliku cia pries juos. Zodziu, rasykit, jei netingit, nes as mielai paskaitysiu (bet visgi, is kur kantrybe?).

94932. CyberAnthony2007-09-04 13:23
"Metų laikų" kopyraitas, regis, priklauso Vivaldžiui :> O supainioti galima, nebent jei klausomasi kartą per 10 metų, pvz., norint pasirodyt protingam savo kvailose "recenzijose" į ŠA. Vis blogyn ir blogyn... Na, bet galbūt CP žodį "progresas" supranta savaip.

Rodoma versija 24 iš 25 
14:42:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba