ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-25 nr. 858

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Pacifistinis (34) • PETRAS RAKŠTIKAS. Juodoji Angelė (3) • ALVYDAS ŠLEPIKAS. Aš pamiršau pasiimti skėtį (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (272) • Su svečiu kalbasi Laura Laurušaitė. Māris Rungulis: perleisti per rakto skylutę (2) • BĀRBALA STRODA. Širdies reikalų zoologijaJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (111) • DALIA STAPONKUTĖ. Mažaraštis-mažakalbis-mažareikšmis: graikai vs lietuviai (25) • YOKO TAWADA. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (9) • RENATA ŠERELYTĖ. Dvi šiuolaikinės pasakosMARIJA GER. Haris Poteris ir vertimo keblumai (68) • EMILIJA LIEGUTĖ. Yra toks kaimas Musteika (5) • 12 PAGALIUKŲ (3) • Manęs jau nėra toje vietoje, kur tu atsukai nugarą (247) • 2007 m. rugsėjo 1 d. Nr. 33 (859) turinys (19) •

Mano tėviškėlės sodybėlė

JONAS MARTINAITIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Martinaitis. Gamtovaizdis su koplytstulpiu prie liepto. 1943

Pabaiga. Pradžia Nr. 31

Man būdavo labai gaila, kad tėvelis už pinigus, kuriuos sunkiai uždirbdavo pas stambesnius ūkininkus dengdamas stogus, rišdamas kūlius, turėdavo pirkti pieną ir duoną, kurių mums dažnai pritrūkdavo. Į šiuos darbus tėvelis rudenį ir žiemą išeidavo anksti rytą, kai aš tebemiegodavau, o grįždavo vėlai sutemus, tačiau besišypsantis ir linksmas, nors ir labai pavargęs. Gana ilgai jis pasakodavo motulei kaimo gyvenimo naujienas, kurių ir aš gana smalsiai klausydavau, nors ne viską gerai suprasdavau. Dažnai tų pasakojimų besiklausydamas ir užmigdavau, susirietęs kur nors kampelyje, prisiglaudęs prie motulės arba ant tėvelio kelių. Iškilus kokiam barniui, mano širdelė, rodėsi, iki pusės pasinerdavo kažkokiame sunkiame purvynėlyje ir darydavosi neapsakomai liūdna. Tik ginčams visiškai atslūgus, ji vėl pakildavo iš to ją apsėmusio sunkaus purvelio ir man staiga pasidarydavo lengva krūtinėje ir šviesu akelėse.

Ilgais rudens vakarais dar spingsi žiburėlis vilko akele. Mes jau sugulę po skanios vakarienės, tik viena motulė dar triūsia apie indus.

Tėvelis pradeda pasaką: „Buvo tokia laiminga šalis, kurioje viešpatavo toks karalius. Jis turėjo gražuolę karalaitę. Ji buvo skaisti it saulė, o gyveno puikioje paauksuotoje stiklinėje pilyje, kuri stovėjo prie mėlyno ežero, tarp gražių, didingų girių...“ Švelniai skamba tėvelio žodžiai, jausmingai. Aš prisimerkęs gyvai įsivaizduoju tą karalaitę, jos paauksuotą stiklinę pilį ir, kvapą sulaikęs, rodos, lakstau po tą laimingą saulėtą šalį. Tyliu, nieko nebeklausiu – nesinori sutrukdyti dailaus pasakojimo, nors daug ką norėtųsi smulkiai sužinoti. Ir užmiegu, dar tėveliui bepasakojant, jo žodžių glamonėjamas. Naktį tą pilį ir daug kitų sapnuoju. Rytą anksti su tamsa nubundu. Motulė jau vėl triūsia apie krosnį, lyg būtų tat dariusi nuo vakar vakaro. Tėvelis kojas aunasi naginėlėmis – ruošiasi eiti į darbą kūlių rišti. Man vėl atgyja vakarykštė graži pasaka.

– Tėveli, ar mes kada gyvensim tokiuose paauksuotuose stikliniuose rūmuose? – klausiu tėvelį, iškišęs galvelę iš po apklotėlio.

– Hm? – pasigirsta nuo menkai vilko akele apšviesto suolo tėvelio balsas. – Kai ateis laimingi laikai, tikrai gyvensime, Joniuk!

– O kada jie ateis?

– Ateis, kaip neatėję, būtinai ateis! – jis pasako, pavalgo ir išeina.

Aš tikiu tėveliu. Jau praaušta. Šita žavingoji pasaka su pirmais saulės spinduliais dingsta, nutolsta it rūke. Aš vėl matau man įprastus daiktus, kurie man taip pat kažkodėl mieli kaip ir anoji stiklinių rūmų prabanga. Dabar grįšime truputį atgal, prie pirkelės, ir aplankysime nemažą rūtų darželį, kuris nuo pirkelės gal driekėsi iki pat gatvės griovio krašto. Visą vasarą ten žydėdavo įvairiausios gėlelės, didžiausias pinavijų keras vidury darželio, aplink jį rūtų ratelis, gvazdikai ir radastos, kurios iki rudens degdavo stipria raudona liepsna. Už vidurinės lysvės šonų buvo po vieną mažesnę lysvelę, ten būdavo sėjamos kitos gėlės – rozetos, mėtos, žirniukai, aukštos raudonos lelijos, kampuose augo ilgamečiai čebatėliai ir bijūnai. Per visą grytelės galą buvo gana plati lysvė, kurioje motulė pavasarį augindavo kopūstų daigus. Pagal pat pamatus tame daigyne kasmet išdygdavo visų senovės lietuvių darželių gėlės – aukštos roželės, kurios kartais išaugdavo virš pirkelės langų. Darželio kampuose nuo gatvės tėvelis buvo pasodinęs du lieknus klevelius, kurie labai vešliai augo ir per keletą metų jų viršūnės jau buvo aukštesnės už pirkelės stogą. Visas darželis buvo užtvertas gana aukšta tvora, kuri labai gražiai atrodydavo žiemą, kai ją apsnigdavo.

Kiemelis buvo ne per platus, ant pat sodybėlės ežios buvo didelis gyvenamasis kaimyno namas, kuris mums rodė savo nugarą. Jame iš mūsų kiemo pusės buvo tik vienas jo kamaros langelis. Netoli jo sienos, per kokį sprindį nuo stogo krašto, tėvelis sukraudavo malkų ir žabų kūlius, aukštutes, kurios, kol patamsėdavo nuo saulės, gyvai apšviesdavo visą kiemelį. Malkos būdavo dažniausiai beržinės, dalį jų tėvelis nuveždavo į miestelį parduoti. Žabų kūliuose pavasarį perėdavo raudongalvių čivyliukų porelė, o malkose – pora ilgauodegių, amžinų nenuoramų pilkųjų kielių. Aš ilgai žiopsodavau į tuos paukštelius, kurie darbščiai nešdavo sausas šakeles į savo lizdelius, o išperėję vaikus – kirminėlius ir vikšrelius, kuriuos nutverdavo darže ar sodelyje.

Kieme netoli gatvės buvo gilus kasmet kuopiamas šulinėlis su labai vaizdžia girgždančia svirtimi. Į tą svirtį žiūrėdavau kaip į gyvą padarą. Ji man primindavo kažkokį milžinišką nupeštą paukštį ir, kai semdavo vandenį, aš būdavau labai patenkintas, kad tempia jį už snapo ir girdo. Šulinio statinis buvo medinis, be dangčio. Pasistiebęs vos galėdavau pamatyti gilumoje tamsų blizgantį vandenį, bet, žvilgtelėjęs trupučiuką, šokdavau į šalį, kad šuliny gyvenantis Liūlys nepagautų už nosies ir neįsitrauktų pas save į šaltą vandenį.

Mūsų klojimas ir jauja buvo antroje gatvės pusėje, už tetulės sodelio. Jauja buvo bendra su tetule nuosavybė. Iš vieno jos galo buvo tetulės vadinamasis klojimo galas, o iš kitos – bendras su tetule mūsų klojimo galas su pelude. Apie jaujas tada žmonės prišnekėdavo baisiausių prasimanymų, kad jose gyvena visokio dydžio ir spalvos velniai, aitvarai ir nemarios dvasios. Prisiklausęs tų šiurpių pasakų, ir aš dienos metu, pasiekęs klojimą, paspartindavau žingsnį, o ties jauja bailiai žvilgtelėdavau į jos mažytį juodą be stiklo langelį ir dumdavau tolyn, kiek tik neša mano greitos kojos. Tik paaugęs ėmiau save drąsinti ir kai kada išdrįsdavau net pažvelgti pro tą juodą langiuką į jaujos vidų, bet, pamatęs tamsoje blizgančius jaujos ardus, atšokdavau atgal ir nebeatsigręždamas, pasitempęs skubiai nužingsniuodavau tolyn nuo šių piktų dvasių pamėgtų rūmų. Tai giliai įsisiurbė į mano vaizduotę tos jaujos baisumas, kad ir dabar dar, kai pamatau jaują, man tuoj atgyja vaikystės vaizdai ir darosi kažkaip nejauku. Prie klojimo buvo trys nedideli mūsų daržo sklypeliai, kuriuose būdavo sodinami burokai, morkos, kopūstai ir ankstyvos bulvės. Daržugalėje buvo telėtninkai, kuriuose man teliukų taip niekad ir nebeteko matyti. Tai buvo sodria žole apaugęs Varyčios upelio slėnelis. Tas upelis vasarą visai išdžiūdavo, tik pavasarį, sniegui tirpstant, užliedavo visą slėnelį ir man atrodydavo kaip jūrės marės. Vandeniui nuslūgus, jis dar tekėdavo sraunia vagele, bet jau gegužės mėnesį visai išdžiūdavo ir vandens telikdavo koželkose, kuriose moterys skalbdavo. Pasitaikius sausesnei vasarai, ir tos koželkos išdžiūdavo ir Vartyčios telikdavo vardas. Kiekvienos sodybos telėtninkus skyrė karčių tvora ir eilė gluosnių ant ežios. Už telėtninko buvo žolėmis apžėlęs kelelis, atskirtas nuo gryčios tvora, o toliau jau Mindos laukelis. Pavasarį sužaliavus, telėtninkų vaizdas su tais tviskančiais prieš saulę šviesialapiais gluosniais atrodydavo tikrai pasakiškas ir neapsakomai gražus. Aš, atbėgęs pro baisiąją jaują, čia vėl atsipeikėdavau ir labai ilgai žiūrėdavau į saulėje žėrinčius gluosnius ir jų melsvus paslaptingus šešėlius, kurie driekėsi telėtninko žolėje.

Pavasarį išsipjaudavau gluosnio dūdelių ir smagiai uždūduodavau. Gluosnių siūbuojančios šakos ir viršūnės ties baltais dideliais debesimis, melsvi šešėliai, tamsūs kamienai, žalia žydinti pieva, žaliuojantis laukelis ir už jo keletas gyventojų trobelių, medžiais apaugusių sodybėlių palei vieškelį sudarydavo stebėtinai gražų paveikslą, kuris iki šiol tebestovi mano akyse kaip gyvas. Pasisukus kairėn į šiaurės rytus daug klojimų, gluosnių ir už kokio pusės kilometro didelis aukštas lentelėmis dengtas pastatas su pastogėle, juoduojančiais be stiklo langeliais – magazinas, kuriame buvo laikomi kaimo bado grūdai, rugiai ir kviečiai, atsarga, kuri, užėjus nederliaus metams ar nelaimei užgulus kieno nors ūkį, būtų išdalinta bado ištiktiems gyventojams. Iš kairės į pietvakarius driekėsi tas pats telėtninkas, taip pat apaugęs gluosniais, juodalksniais ir karklais, platūs žaliuojantys daržai, atskirti iš žolių ar karčių pintomis tvoromis, keli seni klojimai ir vieškelis, palei kurį rikiavosi telegrafo stulpai su baltais telegrafo puodukais, kuriuos aš vadindavau paukšteliais. Man labai patikdavo paslaptingas vielų ir stulpų ūžimas. Aš dažnai nubėgdavau pakluonėmis prie vieškelio ir priglaudęs ausį prie stulpo ilgai klausydavausi tos paslaptingos muzikos. Buvau girdėjęs, kad žmonės per tas vielas iš tolo susišneka, norėjau ir aš per stulpą išgirsti nors žodelį nežinomo toli šnekančio pono. Deja, be vienodo ūžimo ir zirzimo, nieko daugiau negirdėjau. Bet ir tai būdavau patenkintas, nes juk ūžė čia kiekvienas į žemę įkastas stulpas. Tik man būdavo nesuprantama, kodėl tie stulpai nevienodai ūžia: kartais vos girdėti mažytis zirzimėlis, kartais beveik tyli, o kai kada taip garsiai, kad ūžimas iš tolo girdėti, o priglaudęs ausį junti net kaip stulpas dreba. Aš visaip spėliodavau, sakydavau sau: kai stulpas tyli, gal niekas nekalba ar tik pašnibždomis, kai zirzia labiau, gal tada garsiai šnekasi, o kai ūžte ūžia, kas nors baisiausiai barasi. Klausinėjau tėvelio, bet tas nieko nuo savęs nepridėdavo, o sutikdavo su mano nuomone. Greit aš apie tų stulpų paslaptis užmiršdavau ir nauji klausimai klausimėliai atsistodavo man prieš akis.

Mūsų kaimas driekėsi apie kilometrą. Jame tada buvo stambių ūkininkų, dubininkų, dešimtininkų ir bežemių. Iš pietvakarių pro kaimo galą ėjo didelis vieškelis ir už kokio pusės kilometro dar buvo kaimeliūkštis. Jame buvo dar septyni gyventojai bežemiai, tarp jų viena žydelių šeima, kurios galva Jankelis vertėsi teliukų bei avių supirkinėjimu ir slapta degtinės prekyba. Tas kaimeliūkštis buvo lyg ir koks mūsų kaimo priemiestis.

Taigi visame mūsų kaime buvo penkiasdešimt trys sodybos. Netoli nuo vieškelio, kaimo gale, atokiau nuo kaimo, ant kalniuko stovėjo medinis vėjo malūnas. Tai buvo mano protui nepasiekiamas žmogaus kūrinys. Ilgai stoviniuodavau ties malūnu, apžiūrinėdavau iš visų pusių. Kai jis girgždėdamas sukdavosi, tikrai manydavau, kad jis gyvas. Ilgai bijojau pasikelti į jį laipteliais.

– Jonai, eikš čia miltų malti, – kviečia mane tėvelis ar kuris dėdė.

Aš nieko neatsakau, tik patraukau peteliais ir vėl spoksau į makaruojančius sparnus, kurie man primindavo milžiniškas rankas. Iš malūno išlipdavo balti miltuoti seniai ir, čia pat pievelėje sugulę, rūkydavo marmurines pypkes su briedžių ir gaidžių galvomis ir grandinėlėmis apraizgytais riestais cibukais. Baisiai norėjau būti miltuotu seniu, bet kaip be malūno išsimiltuosi? Dėdamasis, kad netyčiomis, peteliu paliesdavau kokį į ratus įverstą maišą, brūkštelėdavau per jį kepurės viršų ir patenkintas sukinėdavausi tarp tų miltuotais antakiais ir pridulkėjusiais ūsais senių, nors širdyje ir pats netikėjau savo vaidyba. Pagaliau vieną kartą, pamatęs, kaip drąsiai lipa laipteliais į malūną mano vienmetis Jonas ir mane kviečia kartu, ir dėdės, kuriam priklauso malūnas, paragintas, pradėjau lipti drebančiais laiptais į visą drebantį malūną. Įlipęs pamačiau baltų dulkių pilną malūno pirmą aukštą, išgirdau girnų ūžimą, visokių šeštarmėlių sukimąsi ir baisų kurtinantį traškėjimą. Įsidrąsinęs užlipau ir į antrą aukštą, kur sparnų volas sukosi it padūkęs. Pažiūrėjęs pro langelį pamačiau tokį grožį, kuris, palyginti su pirkelės vidumi, žiūrint pro aukštinį, buvo daug įspūdingesnis. Nors man ir rodėsi, kad drebantis malūnas tuoj suspurdės ir lyg koks pasakų paukštis nuneš mane su visais grūdų ir miltų maišais, su visais miltuotais seniais į Dievas težino kokius tolimus kraštus, negalėjau atitraukti akių nuo to nepaprasto vaizdo, kuris rodėsi pro malūno langelį iš antro aukšto. Vienu pažvelgimu mačiau visą kaimą, tolumoje – miestelį su bažnyčia dviem baltais bokštais, penkiais vėjo malūnais ir daugybe namelių. Pro langelį iškišęs galvą pamačiau visas kaimo galulaukes ir mėlynuojančius miškus. Arkliai ir vežimai, kurie buvo apačioje prie malūno, atrodė dar mažesni. Vežimo ratai ir arklių kojos vos matėsi. Tik vienas išsitiesęs pievelėje senis buvo beveik nesutrumpėjęs. Iš malūno išlipau kaip reikiant miltuotas, net ant savo nosies akis pakreipęs mačiau miltų dulkeles. Taip, dabar aš tikras vyras ir, grįžus namo, bus kuo pasididžiuoti! Tarp tų senių jaučiausi visiškai jiems lygus ir drąsiai painiojausi po kojų. Aš irgi ant pilvo atsiguliau, kaip jie pasirėmiau pasmakrę ant miltuotų rankų ir ramiai klausiausi jų kalbų. Žinoma, nieko nesuprasdamas. Labai gailėjausi, kad neturiu tokios riestos pypkės su briedžio galva, tokios kūlelės su taboka – o tai nebeliktų tarp manęs ir jų jokio skirtumo! Kai nebūdavo vėjo ir malūnas it koks tinginys stovėdavo išskėtęs keturias rankas, laipiodavau į mūsų aukštoką kiaulgrūšnę, norėdamas pasigrožėti puikiais erdvės toliais. Tanki lapija ir šakos trukdė mano žvilgsniui, bet, šį tą pro tarpelį pamatęs iš aukšto, nors kiek atgaivindavau vaizduotę, kuriai malūno langelis buvo paskatinęs ieškoti gražesnių vaizdų, negu mano žemaūgiškas akiratis leisdavo matyti, bėginėjant žeme.

Tai tokia žavi ir graži buvo mano tėviškės artimiausioji aplinka, kurioje teko man sukinėtis pirmaisiais vaikystės metais. Nieko panašaus ten dabar nebeliko. Nugriuvo ir tas drebantis malūnas, nugriovė ir tą milžinišką magaziną su bado grūdais, neliko nė jų pamatų – auga ir veši dabar ten vienkiemių javai. Seniai nebeliko ir mano gimtinės pirkelės – išsidraikė kaimas į vienkiemius, viską nugriovė, sodus ir medžius iškirto ir jis dabar iš tolo nebeatrodo kaip kokia gaivinanti oazė, apsupta plačiųjų laukų, o jo vietoje rymo tik keletas naujoviškai perstatytų sodybų. Pilni tokių sodybų ir didieji laukai – jie dabar primena praskiestą miestelį.

Šioje knygoje aprašysiu savo auksinę vaikystę anoje pranykusioje senoviškoje aplinkoje. Tegu dabartiniai ir būsimieji mano gimtojo kaimo kaimynų ir bičiulių vaikai susibūrę pasiskaito apie nesugrąžinamus anuos auksinės jaunystės laikus ir nors savo vaizduotėje teatkuria savo senelių tikrąjį kaimo vaizdą, ir tegu palygina, ar gali būti dar gražesnė vaikystė ir kada žmonės gražiau gyveno: šiandien ar tuomet. Man tai tikrai rodosi, kad dabar niekas taip gražiai nebegali praleisti savo vaikystės dienų, nes nebėra nė tokių vėjo malūnų, laukų, pievų, kaip tada buvo.

Man tie laikai virto gražiausia pasaka ir nors teko matyti vargų, bet dabar tie pergyventi vargai vargeliai nė kiek nebetemdo auksinių vaikystės vaizdų, o kartais net rodosi, kad tamsesnės dėmės tuos vaizdus dar labiau išryškina. Jei ne tie vaikystės vargai, vargu ar būčiau ištvėręs tas visas nelaimes, kurios mane užgulė per didįjį karą. Vaikystėje užsigrūdinęs gana lengvai išlaikiau visus gyvenimo išbandymus, o daug mano vienmečių lepūnėlių, mamos vaikų, pasirodė visiškai neatsparūs ir žuvo gyvenimo audrose. Man dabar vienodai brangios nekaltos vaikystės dienos su jų visais džiaugsmais ir su vargeliais, jų prisiminimai vienodai gaivina širdį ir, atkuriant praėjusių dienų vaizdus, man darosi kažkaip gera širdyje. Atgimsta kaip gyvi seniai jau išnykę brangūs vaizdai, visi artimieji, kurių jau seniai nebėra šioje žemėje, ryškiai atsistoja man prieš akis ir aš net girdžiu jų malonius ir švelnius žodžius, matau gerus žvilgsnius ir save patį, tokį mažytį vaikelį, apie tuos širdžiai brangius žmones besisukinėjantį, rimtą suaugusį vyrą bevaidinantį.

„Dirva“, 2006.XI.21

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


94388. gargamelis2007-08-31 11:20
Dailininkas ir literatas Jonas Martinaitis (1898-1947 11 29). Gimė Pavartyčių km. Šeduvos ap. Radviliškio r. Dailininko ir poeto Antano Martinaičio tėvas. Atsiminimuose aprašomas jo gimtasis kaimas - Pavartyčiai. Du kartus paminimas upelis : Varyčia ir Vartyčia. Praleista korektūros klaida. Pagal kaimo pavadinimą turėtų būti Vartyčia.

94442. rudra2007-08-31 15:17
Ačiū, Gargameli. Šiaip tai redakcija privalėjo nurodyti gimimo - mirties metus. O skaičiau manydama jį dar tebegyvą esant, tai dabar lyg praradusi kažką.

94465. gargamelis2007-08-31 18:23
Suintrigavo, kokiame pasviety tas autoriaus kaimas. Todėl teko atkapstyti. O pasirodo autorius įžymybė. O iš kur rudens deivė Rudra tokia pakaustyta ir svaidosi "Napoleono kodeksais"? Gal antroji Aušrinė (profesorė)? Tiesiog pašiurpau, kai išgirdau.

94534. rudra > gerb. Gargameliui2007-09-01 08:28
Elementaru - tiesiog atsimenu nugirdusi kažkada, kad tuose kraštuos, kur man malonu buvoti, žmonės taip vadindavo žemės reformą - "pagal Napoleono kodeksą". Mes, deivės, smalsios, sklandom sau patyliukais, klausom, dairinėjamės. Ir mes tikrai nepanašios į nukaršusias profesores, oi ne

94538. gargamelis > gerb.Profesorei2007-09-01 09:32
Pirmąsyk susitinku tokią deivę - kuklumo ir tobulumo įsikūnijimą. Kaip nekeista ir pasaulyje kartais pasitaiko stebuklų. Na na, skraidykit, sklandykit, tik labai neišlaužykit auksiniais lapais besipuošiančių sodų.

94545. rudra 2007-09-01 10:48
Aš ne Profesorė, sakiau. Neversk trepsėti kojele.

Rodoma versija 24 iš 25 
14:42:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba