ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-16 nr. 757

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Sniegenos ir zylėsGINTARAS BERESNEVIČIUS. Krintantys daiktai (43) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. PastoralėALGIS KALĖDA. Žodis magistrams (9) • SARA POISSON. EilėsBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Sugriautos erdvės (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Trys viename: 51-oji tarptautinė Venecijos bienalėTAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. EilėsVLADIMIR KAGANSKIJ. Baltijos AziopaRENATA ŠERELYTĖ. Lietuviai pasauliniame konteksteSIGITAS PARULSKIS. Kūryba kaip bandymas atpirktiINDRĖ KLEINAITĖ. Senųjų baltiškų vertybių atgimimasJUOZAS SAVICKAS. Iš praeities. Mokinys apie savo mokytojąAURELIJA JUODYTĖ. Paplūdimio sindromas televizijoje–gk–. Saldainių popierėliai (103) • Nominacija (163) • Balsavimas (68) • L A I Š K A I (33) •

Kūryba kaip bandymas atpirkti

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

Ian McEwan. Atpirkimas. Iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis. K.: Jotema, 2005. 352 p.

Vos pasirodęs Iano McEwano romanas "Atpirkimas" anglų spaudoje (tarkime, pasiekiamoje) buvo apibūdinamas tokiais žodžiais: "puikus, gilus romanas", "mažytis stebuklas", "įspūdingas", "labai literatūriška šeimos saga", "savo naujausia knyga "Atpirkimas" Ianas McEwanas britų romaną veda į XXI amžių" ir panašiai.

Taupydamas laiką ir pataikaudamas tinginystei, neieškojau kritikų, kurie apie romaną "Atpirkimas" būtų ne itin palankios nuomonės, nors šnekant apie šio rašytojo (beje, liepos 21 dieną švęsiančio 58-ąjį gimtadienį) kūrybą pasigirsta dvejopų nuomonių: vieni sako, kad jis gali būti "vienas iš didžiausių savo gyvenamojo meto anglų rašytojų", kitiems atrodo, kad jis siekia pigių efektų, norėdamas priblokšti ir intriguoti skaitytojus, bet meninė jo kūrinių vertė menka.

Kad ir kaip būtų, "Atpirkimas", skirtingai nei anksčiau "Šiaurės Atėnuose" aprašyta knyga "Tvari meilė", tikrai priklausytų "rimtajai literatūrai", jeigu atmestume visus kritikai postmodernizmo padarytus nuostolius ir prisimintume senus gerus laikus, kai literatūra labai lengvai buvo skirstoma į rimtąją ir pramoginę. Tiesa, tas lengvumas kildavo ne iš pačios literatūros, o iš skirstytojų gretų, bet tai jau kita problema.

Rimtąją arba sunkiąją literatūrą "Atpirkimas" primena ir tuo, kad labai sunku įsibėgėti – beveik visos klasikų knygos "prigyja" tiktai po penkiasdešimties septyniasdešimties puslapių. Taip ir šiame romane – pristatydamas veiksmo vietą (didžiulis aukšto valstybės tarnautojo Teiliso ir jo šeimos namas su fontanu, tvenkiniais ir koplyčia) ir laiką (1935 metai, dar labai silpnai, bet jau juntama būsimojo karo grėsmė), daugybę veikėjų: Brioni Teilis, trylikametė mergaitė, pilna kūrybinių rašytojos aspiracijų, jos sesuo, socialistuojanti studentė Sesilija, motina Emilija Teilis, kankinama migrenos, ir paviešėti atvykę jos staiga išsiskyrusios sesers vaikai – brandžių formų paauglė Lola su pradinukais broliais dvyniais, namų tvarkytojos sūnus Robis Turneris, Sesilijos bendramokslis Kembridže, laukiamas grįžtant į namus vyresnysis brolis Leonas su draugu jaunu verslininku Polu Maršalu; taigi, pateikdamas tokią gausią minią veikėjų, aprašydamas jų išvaizdą ir nuoseklią "psichologinę" charakteristiką, rašytojas tikrai rizikuoja įvaryti dievą, t. y. skaitytoją, į medį. Be abejo, visa ši klampi, lėta psichologija pasiteisina: vėliau, įvykiams jau pradėjus rutuliotis greičiau, galime grįžti ir "pasitikrinti" vieno ar kito veikėjo elgesio motyvaciją ir pan. Drauge tai yra ir tam tikra ano meto, prieškarinės prozos imitacija (recenzentai mini D. H. Lawrence’o ir V. Woolf romanus), ir apskritai – toks ištęstas, lėtas, subtilus ir niuansuotas pirmosios romano dalies prozos ritmas tarsi būtų ano, ramaus ir dar ganėtinai tradiciškai suvokiamo, laiko ekvivalentas, laiko, kuris buvo prieš katastrofą (ir Robio gyvenime, ir Anglijos istorijoje).

Kas vis dėlto įvyksta? Arba – apie ką šis romanas? Įvyksta tam tikra kiaulystė, dėl kurios nukenčia nekaltas žmogus. Jeigu turėsime galvoje Robio ir Sesilijos liniją. Tačiau jeigu galvosime apie Brioni, tai dėl šios kiaulystės gimsta rašytoja, t. y. nuodėmė, kurią ji kone sąmoningai padaro, nulemia jos egzistencinę ir galbūt kūrybinę laikyseną visam gyvenimui.

Viskas prasideda nuo šeimyninės relikvijos – vazos. Robis nori padėti Sesilijai pasemti iš fontano vandens, ši neduoda jam vazos, indas suskyla į keletą dalių ir šios įkrenta į fontaną. Sesilija supyksta, nusirengia iki apatinių ir įlenda į vandenį. Visa tai pro langą mačiusi Brioni šį veiksmą suvokia kaip Robio prievartą, panaudotą prieš seserį, ir ši mįslinga scena jai yra tarsi ženklas, kad vaikystė baigėsi, kad nuo šiol ji pateko į paslapčių, neaiškių užuominų ir grėsmės kupiną suaugusiųjų pasaulį.

Neatsispirsiu pagundai nenurodęs simbolio – suskylančios vazos. Nors ir nemandagu simbolius išplėšti iš jiems įprastos meninės kūrinio aplinkos, vis dėlto pagunda didžiulė – tai yra vazą traktuoti kaip labai trapų žmonių tarpusavio santykių simbolį ir netgi to, prieškarinio, tradicinio, ramiai, taikiai ir jaukiai srūvančio, laiko simbolį, kurį, kaip vėliau pamatysime, sudaužys istoriniai įvykiai.

Robis Turneris, norėdamas atsiprašyti ir pasiteisinti, rašo laišką Sesilijai Teilis, tačiau pamažu nukrypsta į seksualines fantazijas ir spontaniškai užrašo tokius žodžius: "Savo vizijose aš bučiuoju jūsų klitorį, jūsų saldų drėgną klitorį. Mintyse aš visą dieną myliuosi su jumis, kiekvieną dieną". Vėliau Robis padaro kone antikos tragedijoms tinkamą (tai yra likiminę) klaidą: į voką įdeda būtent šį, juodraštinį, o ne tikrąjį laiško variantą. Dar viena jo klaida – paprašo laišką perduoti jaunesniosios Sesilijos sesers, jau minėtos Brioni, o ši savo ruožtu perskaito laiškelį ir nusprendžia, kad Robis yra maniakas ir seseriai gresia pavojus. Vėliau, jau užtikusi Sesiliją su Robiu besimyluojančius bibliotekoje, ji galutinai susidaro Robio – iškrypėlio, seksualinio priekabiautojo – įvaizdį, nepagalvodama, kad jos sesuo to priekabiautojo geidžia visomis savo sielos galiomis.

Štai taip parengęs skaitytoją, rašytojas pagaliau leidžia įvykti pirmosios dalies atomazgai: drauge su visais ieškodama dingusių dvynukų, Brioni užtinka pusseserę Lolą, kuri ką tik buvo išprievartauta. Remdamasi anksčiau minėtais įspūdžiais, tolstantį vyro šešėlį Brioni identifikuoja kaip Robį. Pirmoji dalis taip ir baigiasi – Robis suimamas už išprievartavimą, o Brioni jaučiasi atlikusi kone šventosios darbą.

Kritika mini, kad I. McEwanas asmeninę žmogaus dramą mėgstąs įmontuoti į istorinį foną. Labai ryškus šio metodo pavyzdys – antroji ir trečioji romano dalys. Antrojoje vaizduojamas gėdingas anglų kariuomenės traukimasis (greičiau – bėgimas) iš Prancūzijos karo su vokiečiais pradžioje. Puikūs, gal net kiek žiauroku natūralizmu alsuojantys puslapiai, pasakojantys apie žmogaus bejėgiškumą staiga ištikusios nelaimės – karo akivaizdoje. Nors šių istorinių įvykių fone svarbiausias, be abejo, Robis, jo prisiminimai apie Sesiliją, jo viltys, kad pasibaigus karui Brioni pakeis savo parodymus ir jis bus išteisintas. Besitraukiantis prie Lamanšo Robis yra sužeistas, ir pamažu ta jo žaizda įgauna simbolinį atspalvį (ir vėl!) – galime spėti, kad tai jo, "nekaltai kalto", neteisingai apkaltinto, savijauta, nuolat kraujuojanti negyjanti žaizda. Ir tai, kas vyksta aplinkui, verčia Robį mąstyti egzistenciškai blaiviai: "Tačiau kas yra kaltė šiomis dienomis? Kaltė ir nekaltumas – nūnai nereikšmingos sąvokos. Kaltas yra kiekvienas ir sykiu niekas nekaltas".

Ieškodamas priežasčių, kodėl Brioni taip su juo pasielgė, t. y. liudijo prieš jį, nebūdama tikra, kad būtent jį matė "nusikaltimo" vietoje, Robis prisimena epizodą, iš kurio galime suprasti, kad mergaitė (trylikametė) buvo jį įsimylėjusi. Perskaičiusi laišką ir supratusi, kad jis ją "išdavė" su seserimi, ji Robį taip pat išduoda. Tiesą sakant, ši motyvacija atrodo šiek tiek pritempta – tarsi rašytojas mėgintų sugalvoti tokio keisto mergaitės poelgio priežastį. Tai paaiškės tik pačioje romano pabaigoje.

Trečiojoje dalyje, kaip ir dera kompozicijos pabaigai, viskas pamažu stojasi į savo vietas: Brioni, užuot studijavusi, stoja tarnauti į ligoninę slauge (čia vėl galime pasigėrėti rašytojo meistriškumu detalėmis perteikti karo sužalotą žmogų), vėliau ji supranta, kad prievartautojas buvęs ne Robis, o Polas Maršalas, kuris, kaip paaiškėja, vedė tą pačią savo paties išprievartautą Lolą. Robis sėkmingai grįžta iš Prancūzijos, susitinka su Sesilija, skaitytojas jau gali tikėtis laimingos pabaigos, bet skyrius baigiasi, o knyga ne. Pasirodo, tai, ką skaitėme, buvo minėtosios Brioni Teilis visą gyvenimą, nuo 1940 iki 1999 metų, vis rašytas, tobulintas ir niekaip nebaigiamas tekstas, tekstas kaip tam tikras atpirkimas, bandymas drauge ir atgailauti, ir surasti bent menkutį (pavyzdžiui, minėtas neįtikinamas Brioni meilės ir keršto Robiui epizodas) tokio žiauraus elgesio pateisinimą.

Knyga baigiama senos rašytojos svarstymais apie kūrybos prasmę: "Ar gali rašytoja atpirkti savo kaltes, jei, turėdama neribotą galią keisti savo herojų likimus, ji tuo pat metu yra ir Dievas? Nėra jokios aukštesniosios būties, jokios esybės, į kurią gali kreiptis, su kuria gali susitaikyti ir kuri gali tau atleisti. Anapus jos neegzistuoja niekas. Savo vaizduotėje ji sukuria pasaulio ribas ir rėmus. Kaip negali būti atpirkimo Dievui, taip nėra jo ir rašytojams, net jeigu jie ateistai. Šis uždavinys neįmanomas, būtent čia ir yra esmė. Svarbiausia ne atpirkimas, bet pastangos atpirkti".

Tiesą sakant, būtų galima ginčytis, kadangi tikrasis dievas (nekyla ranka rašyti didžiosios raidės) vis dėlto yra skaitytojas (tai yra vartotojas arba dar geriau – Vartojimas), o ne rašytojas, bet tai tik du skirtingi požiūriai, nieko daugiau.

Šiuo metu matyti nesaikingai augančio pasakojamosios, siužetinės prozos populiarumo tendencija. I. McEwanas tuo sumaniai naudojasi, vadinamajam tradiciniam pasakojimui suteikdamas modernios formos elementų ir taip nušaudamas du zuikius.

Beje, skaitant knygą kilo kai kurių su vertimu susijusių klausimų: kodėl vertėjas spektaklio režisierių atkakliai vadina direktoriumi, poetą Odeną – Odinu, o Jeitsą – Jatsu. Galbūt tai su kokiais nors techniniais nesklandumais susiję reiškiniai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:42:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba