ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-16 nr. 757

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Sniegenos ir zylėsGINTARAS BERESNEVIČIUS. Krintantys daiktai (43) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. PastoralėALGIS KALĖDA. Žodis magistrams (9) • SARA POISSON. EilėsBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Sugriautos erdvės (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Trys viename: 51-oji tarptautinė Venecijos bienalėTAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. EilėsVLADIMIR KAGANSKIJ. Baltijos AziopaRENATA ŠERELYTĖ. Lietuviai pasauliniame konteksteSIGITAS PARULSKIS. Kūryba kaip bandymas atpirktiINDRĖ KLEINAITĖ. Senųjų baltiškų vertybių atgimimasJUOZAS SAVICKAS. Iš praeities. Mokinys apie savo mokytojąAURELIJA JUODYTĖ. Paplūdimio sindromas televizijoje–gk–. Saldainių popierėliai (103) • Nominacija (163) • Balsavimas (68) • L A I Š K A I (33) •

Iš praeities. Mokinys apie savo mokytoją

JUOZAS SAVICKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gimnazijos orkestras. Su švarku – mokytojas

Marija Krigerytė-Skardžiuvienė Kauno "Aušros" berniukų ir mergaičių gimnazijose garsėjo kaip labai reikli lietuvių kalbos mokytoja. Sėdėdavome per jos pamokas nedrįsdami nei krūptelti, nei žvilgtelti kur nereikia. Tiesiog nesuprantama, kaip ji tai pasiekdavo – nereikėdavo jai nei bartis, nei balso kelti.

Pedagoginiais sumetimais ji kartais leisdavo per pamoką vaikams atlėgti, prašydama ką nors padainuoti. Mokėjome jos mėgstamą dainelę:

        Lietuvės sodelis –
        Po langu darželis:
        Darže gėlės, žolynėliai
        Sesių gražumėlis.

Išmokė mus šios dainelės antroje klasėje muzikos mokytojas Kęstutis Bacevičius, atvykęs net iš Lenkijos pakeisti savo tėvo Vinco Bacevičiaus.

Nuo to laiko prabėgo daugiau nei 70 metų, bet ir dabar, vaikštinėjant vienišam miškais, kai jau gamta pastveria tave visą į savo glėbį, kyla noras užtraukti kitą mano mokytojo išmokytą dainą:

        Kad rytą einu sau taku
        Tolyn, tolyn, tolyn,
        Man darosi labai smagu
        Tolyn, tolyn, tolyn...

Sumanymą parašyti apie Kęstutį Bacevičių, ir būtent dabar, nedelsiant, davė akstinas – ne tik jo brolio Vytauto, žymaus kompozitoriaus, 100 metų jubiliejus, bet ir priekaištai sau pačiam. Kai netekome Czesławo Miłoszo, panašios dvasinės sandaros žmogaus, gailėjausi, kad uždelsiau jam nusiųsti daug metų mano rinktą įdomią medžiagą apie Lietuvos dvarų kultūros paveldą. O tikėjausi suteikti malonumą save LDK piliečiu laikiusiam rašytojui. Už ankstesnę siuntą jis buvo gražiai padėkojęs kalėdiniu atviruku iš San Francisko.

Viename laiške mano mokytojas Kęstutis Bacevičius taip apie save aiškina: "...man lygiai artima lietuvių ir lenkų kultūros tradicija. Aš susijęs vidiniais ryšiais ir su Lietuva, ir su Lenkija..."

Šeimos pradininkui Vincui Bacevičiui pavyko įstoti į Veiverių mokytojų seminariją, rengusią pradžios mokyklų mokytojus. Anuo metu tai buvo vienintelė Lietuvoje tokia mokslintuvė. Ją baigė dar spaudos draudimo metais – 1893-iaisiais. Buvo tai laikas, kai carinė valdžia jos absolventus skirdavo į Lenkijos žemes. Taip Vincas Bacevičius atsidūrė Lodzėje, ten sukūrė mišrią šeimą. Lodzėje papildomai įgijo muzikinį išsilavinimą, tai jam pravertė 1923 metais grįžus į Lietuvą. Čia iki mirties dirbo pedagoginį darbą.

Visi keturi jo vaikai – dvi dukterys (Gražina ir Vanda) ir du sūnūs (Kęstutis ir Vytautas) – gyveno kartu su motina Lenkijoje. Visi lankė lenkiškas mokyklas, tiek pradines, tiek aukštąsias.

Abi dukterys buvo labiau lenkiškos orientacijos. Jaunesnioji Vanda – žinoma Lenkijoje poetė, išleidusi 8 poezijos rinkinius, vyresnioji Gražina buvo žinoma kaip kompozitorė ir už Lenkijos ribų.

Sūnus Vytautas – kompozitorius ir pianistas – panoro 1926 metais atvykti į Lietuvą. Vyriausias brolis Kęstutis 1925 metais baigė Varšuvos konservatoriją, o 1931-aisiais – universitetą filosofijos magistro laipsniu. Tais pačiais metais prasidėjo jo lietuviškasis laikotarpis – ir truko iki 1935-ųjų. Kaune, mūsų gimnazijoje, jis dėstė muziką, vadovavo dūdų orkestrui ir kameriniam ansambliui. Išliko atminty šio ansamblio (pretendavusio į orkestro vardą) koncertas gimnazijoj, kai grojo "Persų turgų". Trūko violončelininko, bet buvo rasta išeitis. Pagrindinę melodiją atliko mūsų klasės mokinys Oskaras Krauzė – jis sodriu baritonu pamėgdžiojo violončelės garsą...

Apie šį laikotarpį viename laiške Kęstutis Bacevičius rašė: "Aš stengiausi naujovišku būdu lavinti lietuvių vaikučių klausą ir jų muzikalumą..."

Ir šiandien prisimenu solfedžiavimą per jo pamokas ir įdomius pasakojimus iš muzikos istorijos.

Grįžęs Lenkijon Kęstutis Bacevičius reiškėsi kaip kamerinis pianistas, koncertavo ir užsienyje – TSRS (Maskvoje), Vengrijoje, Čekoslovakijoje, VDR, o prieš karą dar ir kaip akompaniatorius buvo lankęsis Vokietijoje, Paryžiuje, Londone ir Rygoje. 1945–1981 metais profesoriavo Lodzės aukštojoje mokykloje (vėliau – Muzikos akademijoje) ir 12 metų buvo jos rektoriumi, o 1982–1991 metais dirbo Varšuvos muzikos akademijoje.

1988 metais mūsų "Aušros" berniukų gimnazijos 1938 metų laida ruošėsi švęsti 50 metų sukaktį. Pradėjome iš anksto ieškoti buvusių mokytojų.

Iš klasės draugo Rimo Geniušo sužinojęs, kad mūsų muzikos mokytojas dar gyvas, gavau jo adresą ir parašiau į Lenkiją. Kęstutis Bacevičius noriai atsakė. Atsiprašė negalėsiąs atvykti į klasės susitikimą.

Kai pradėjome susirašinėti, jam buvo 82 metai, man – netoli septyniasdešimties. Užsimezgė gyvas, malonus susirašinėjimas tarp mokytojo ir jo mokinio, kuris pilkoje masėje niekuo nebuvo išsiskyręs, tad mokytojas nė nebuvo jo įsiminęs. Kodėl?

Kęstutis Bacevičius apie tai rašė: "Mano nuomone, Jums būdingi mano palinkimai. Būties džiaugsmas – prasmingas Jūsų vidaus gyvenimo palinkimas. Mes su Jumis tuo atžvilgiu panašios būtybės, ir man gamta – labai artimas gyvas sutvėrimas..."

Kartą parašiau jam apie vienos jonvabalių nakties išgyvenimus. Į tą laišką jis atsakė: "Įsivaizduokit, labai seniai teko ir man, gimnazistui, panašią jonvabalių šviesinę simfoniją pergyventi. Nepamirštami įspūdžiai!

Žmogus yra metafizinė būtybė. Buityje ir tarp draugiškų sielų yra nematoma jungtis".

Prasidėjus Sąjūdžiui jis kartu su žmona, buvusia dainininke, labai džiaugėsi ir linkėjo, kad visus mūsų žygius lydėtų sėkmė: "Drauge su jumis sielojamės mūsų mielos Lietuvos reikalais, skaudžiai išgyvename visus vargus, kuriuos tenka jums patirti".

Mūsų susirašinėjimas baigėsi kvietimu atvykti į jo pagerbimą jubiliejaus proga Lodzės muzikos akademijoje.

Iš "Lietuvos muzikos enciklopedijos" sužinojau, kad savo 90-mečio Kęstutis Bacevičius nesulaukė – mirė 1993 metų birželio 27 dieną.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:42:01 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba