ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-16 nr. 757

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Sniegenos ir zylėsGINTARAS BERESNEVIČIUS. Krintantys daiktai (43) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. PastoralėALGIS KALĖDA. Žodis magistrams (9) • SARA POISSON. EilėsBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Sugriautos erdvės (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Trys viename: 51-oji tarptautinė Venecijos bienalėTAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. EilėsVLADIMIR KAGANSKIJ. Baltijos AziopaRENATA ŠERELYTĖ. Lietuviai pasauliniame konteksteSIGITAS PARULSKIS. Kūryba kaip bandymas atpirktiINDRĖ KLEINAITĖ. Senųjų baltiškų vertybių atgimimasJUOZAS SAVICKAS. Iš praeities. Mokinys apie savo mokytojąAURELIJA JUODYTĖ. Paplūdimio sindromas televizijoje–gk–. Saldainių popierėliai (103) • Nominacija (163) • Balsavimas (68) • L A I Š K A I (33) •

Sugriautos erdvės

BEATRIČĖ RASTENYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Edita Matulionytė. Virpesiai I. 2003

Net Dievas Tėvas nesikiša į laisvamanių gyvenimą*

Net Dievas Tėvas nesikiša į laisvamanių gyvenimą. Virdžinija, aš turiu pirmą eilutę. Čia tiek skausmo ir tiek vienatvės, todėl, žinok, nebarstys Alachas gyvenimo rožių žiedlapiais. Žodis gimsta iš harmonijos, net jei ji kyla iš skausmo ir vienatvės. Todėl prašau, sakau tau, rink kariuomenę, vesk mus į dykumą, išmokyk žodžio, todėl prašau tavęs. Net Dievas Tėvas nesikiša į laisvamanių gyvenimą. Kaip mes klajojom šitiek metų, negėrėm vandens, neradom šaltinio, saulė mums nešvietė, nei šiluma, nei vėsa neliesdavo odos, todėl prašau tavęs, sakau tau, rink kariuomenę, vesk mus į dykumą, išmokyk žodžio. Kiek metų nematėm viens kito, užmiršom žodžius, kaip kvepia plaukai, kas yra vėjas, kas žolė, kalbam skirtingai, nesusikibom delnais, todėl prašau tavęs, sakau tau, rink kariuomenę, vesk mus į dykumą, išmokyk žodžio. Aš turiu pirmąją eilutę... Man gražūs van Gogho vilkdalgiai.
_______________
* Žodžiai, nugirsti einant Katedros aikšte. Juos ištarė religinės literatūros prekiautojas.

Kita pusė

Labas, mano mielas Morenai, ir plaukiodama Venecijos kanalais, ir eidama Paryžiaus grindiniu, ir pasiklydusi Niujorko didmiestyje, ir kontempliuodama bordines plyteles ties Vilniaus universitetu ir prezidentūra, ir gerdama lietaus lašus, ir fiksuodama saulės šviesą, lytinčią daiktus, ir paskęsdama šešėliuose bei ūkuose ar aksominiuose krėsluose, ir nagrinėdama audinių raštus, ir vartydama albumus, ir atversdama senovinės knygos puslapį, ir įėjusi į piramidę, ir stebėdama faraonus, ir įkopusi į Tibeto kalnus, ir pirkdama šilką bei brangenybes, ir būdama erdviame ir tuščiame kambaryje, kur tik medinės grindys ir langai per visą sieną su senoviniu balkonu, ir rinkdama kaštonus, ir skraidydama geltonų lapų alėjos viršūnėmis, ir žiūrėdama į mėlynėjantį vakarą, ir sapnuodama vakarę žvaigždę riešuto kevale greta dievaičio Mėnulio, ir stabtelėdama ties veidrodžiais, ir matydama deimanto spektrą, ir kopdama senų namų laiptais, ir žiūrėdama į mus iš šalies nežinomoje erdvėje, ir apmąstydama paveikslus, ir skaitydama knygas, ir kankindamasi su filosofija, ir matuodamasi suknelę, aš galvoju apie tave, Morenai. Lūpos prilietė kūną. Čia tu, Morenai.

Slampinėjimo dievas

Ne, aš – ne moteris, ne vyras, ne žmogus, aš – dvi pavargusios akys. Aš atominio karo vaikas*, konservantų, emulsiklių, pesticidų, chemikalų, modifikuotų daržovių, užteršiamųjų dujų, tabako dūmų, gamyklų teršalų, sunkiųjų švinų, nuvažinėtų padangų, cheminės farmacijos, parafenilendiamino, aminofenolio, parabenų, estrogenų, nikelio sulfato, titano dioksido, atranolio, aliuminio druskų, aliuminio chlorohidrato... (gali pratęsti) generacija. Radiacija įsiskverbia į mano kūną, į mano genus. Aš galėsiu turėti vaikų tik padauginus mano ląstelę, aš – dvi pavargusios akys.

Kūnas, kūnas baltas, pilvo linijos keistai gražios. Kūnas – balinta kakava, kūnas, nulipdytas iš zefyrų, marmuro ir molio. Kūnas kvepia aliejais ir rožėmis... Kūnas tarp žiedlapių.

M: "Kodėl nesimokei vakar dieną? Ką veikei visą dieną? Kas trukdė?"

G: "Slampinėjimo dievas".

Vilnius kaimiškas ir šaltas.
_______________
*Aš – vaikas didžiosios pasaulio baimės (I. Bachmann, eil. "Už sienos").

Nelaimingai vidutiniška

Nelaiminga. Nelaiminga. Aš ėjau, ir serafimai klausė manęs, kur jiems pernakvoti, Buda – kur jam medituoti, Jėzus Kristus... – nežinau, ko galėjo paklausti. Didįjį penktadienį prisivalgiau dešrelių ir tik jas suvalgiusi prisiminiau, kad n e g a l i m a! Čia gerai, čia ne Irakas ir ne Jeruzalė, tiksliau tariant, čia geriau. Viskas taip vidutiniška, kaip sakė Šarlotė iš filmo "Pasiklydę vertime", arba – taip pretenzinga, kaip sakė kažkokia doktorantė, nebepamenu, kas tokia. Tiesiog n e b e p a m e n u. Kaip žmonės greit išnyksta arba tiesiog nepritampa mūsų gyvenime. Ir viskas nesvarbu, viskas ne taip, netiesa, viskas kažkur kitoje realybėje. Arba nėra nieko, nieko nėra, tik melas, fikcija, arba nėra, bet buvo, arba nebuvo, bet bus, buvo yra bus buvo yra bus buvo yra bus... Ir visada reikės spręsti, eiti miegoti ar ne. Eiti miegoti ar žiūrėti pro langą į spingsantį miestą, eiti miegoti ar valgyti obuolį, eiti miegoti ar neiti miegoti. Ir kas pasakys, kas buvo geriau, kas pasakys, kur įrašyta, į kokią knygą, kas suskaičiuos ir aprėps visas minutes, valandas. Ir ar mes kada nors sužinosim, kas buvo geriau – jūsų dienos ar mūsų naktys? Dabar man atrodo, kad buvo geriau eiti miegoti, bet apačioje taip gražu, dega šviesos. Mėlyna, juoda ir elektra. Ryt Velykos.

P. S. Teatleidžia man serafimai, kad pavadinau jais žmones, Buda – kad "žinojau", ko Jis klausė (arba apskritai, kad kažko klausė), ir Jėzus Kristus – kad "nežinojau", ko galėjo paklausti.

Ten, kur jie gyvens

Jis nusileido ties loma, kurioje ji miegojo. Jis skaitė jos mintis ir kalbėjo. Ji buvo girdėjusi, kad apie "aš myliu" nieko negalima pasakyti, ir sakė "myliu", jis jautė ją, jis guodė ją ir pats buvo guodžiamas, jis klausėsi jos ir buvo klausomas. Jis išgirdo ją, o ji išgirdo jį ir atsirado nauja, jie tęsėsi vienas kitame, jie gimė ir mirė vis iš naujo. Pasirodė žvaigždės tamsiame danguje virš lomos. Viskas yra Matematika, pasakė jis, viskas yra Skaičius. Viskas yra Idėja ir Žodis, atsakė ji. Viskas yra Matematika ir Žodis, viskas yra Skaičius ir Idėja – nusprendė jie. Žodis yra Dievas, Žodis yra Gyvybė, Šviesa ir Tiesa, priminė Jonas iš Evangelijos.

Jis parašė testamentą, kad jis ir ji būtų klonuoti: tą pačią dieną, tą pačią valandą, tą pačią minutę, kad ateitų į šį pasaulį tuo pačiu laiku, gyventų greta. Jie bus klonuoti.

Kūnas

Rytas. Atmerkusi akis pajutau vyriškų kvepalų kvapą ant odos. Atrodo, lyg Faraonas būtų užlašinęs lašelį esencijos ant kairiojo peties. Kūnas jautė vasaros orą. Kūnas gėrė į save saulės spindulius ir lietų, kūnas šaukė, kūnas kvietė, kūnas tylėjo, kūnas lietė, kūnas prisilietė. Buvo tik kūnas ir vasara, kūnas kažkur keliavo... Kūnas jautė, kūnas svaigo. Kūnas paniro į rožių žiedlapių vandenį. Kūnas sklendė. Kojos ir rankos buvo apmaustytos papuošalais. Jie skambėjo. Ant žemės nusileido balta plunksnelė. Kūnas ilsėjosi. Kūnas šypsojosi. Kūnas verkė. Viskas kvepėjo. Kvapas. Tai Faraonas. Šilkas kvepėjo brangiu tabaku, gėrimais ir naktimi. Vanduo šnibždėjo.

Šeštą dieną nuo literatūros filosofijos pradėjau klejoti.

OMNITEL PRANEŠIMAS: IŠNAUDOKITE NAKTIES LAIKĄ

Ilgesys ir mėlyna

Jaučiau metafizinį ilgesį. Kažkas labai ilgėjosi iš pačių gelmių. Ar taip buvo iš tikrųjų, ar tik taip atrodė?

Ji stovėjo prie mėlynos jūros kranto. Ji vilkėjo balta suknele ir žvelgė į tolį. Ji laukėsi. Tai buvo nežinia kelintieji metai.

Įgyvendinti idėjas? Kas slypi už šių žodžių, kas atsiveria už įgyvendintų idėjų, kokios sferos kalba? Kam tarnauja idėjos? Kas ateina per idėjas?

Jie sėdėjo kubizmo laikų fotelyje. Mergaitė valgė persiką.

"Ring my bell, ring my bell", – skambėjo daina.

Jeigu ji iškeliautų, ar nesustabdytų jos mėlyna Žemės spalva, ar neužsibūtų ji ties langu, kur du, ir jie myli, ar neįeitų ji į naktį? Ar pasitiktų ją dievai? Ar ji neišsigąstų? Mėlyna Žemės spalva. Persmelkti gyvybės esmę. Trauka.

Keista galvoti apie ateivius, jei mes negalime net suprasti visų Žemės kalbų...

Meilės nėra / tikra

Jėzus mus myli ir mes tikim Dievą. O meilės juk nėra. Yra jaunystė ir grožis, pinigai ir pianino muzika, o meilės juk nėra. Meilės nėra, tik pianino muzika ir klavišais bėgantys pirštai. Yra tik konkurentės, nes meilės nėra, o yra tik... Yra skurdas, ligos, nelaimės, karas, o meilės nėra. Yra pavydas, o meilės nėra. Yra silpnumas ir yra stiprybė, bet meilės nėra. Yra geri darbai ir yra blogi, o meilės nėra. Yra tamsios mintys ir yra šviesios, bet meilės nėra. Kaip svarbu, kad būtų tikra, nesvarbu, tegu būna liūdesys, vienatvė – bet tikra, nes meilės nėra, meilės tikrai nėra. Nunešiau sraigės namelį nuo keliuko į žolę, kad kas nesumindytų, o meilės juk nėra, sraige. Saugojom kregždžių lizdelį, o meilės juk nėra, kregžde. Ryte ant savo laukujų durų pamačiau drugelį. Nešiau tave bijodama, suėmusi už plonų šilkinių sparnelių, paleidau į laisvę pro koridoriaus langą, galvojau, kad miręs, bet tu buvai gyvas ir nuskridai, o meilės juk nėra, drugeli machaone. Štai atėjo geltonplaukis angelas mini sijonėliu, nes meilės juk nėra. Jei būčiau angelas, būčiau tavo juodžiausią valandą, kovočiau už tavo sielą iki paskutinio atodūsio, paskutinės minties, iki pasaulio krašto, nes meilės nėra, o angelai, kaip žinai, nemiršta ir pasaulio krašto nėra... Žemė apvali, bet meilės nėra, Žemė sukasi, o meilės tikrai nėra. Man patiko žiburiukai tavo akyse, nes meilės juk nėra. Tu tada turėjai juodą paltą ir buvai panašus į M. R..., krito tokios mažos snaigytės, o meilės nėra ir niekada nebuvo. Ir nesvarbu, kad šalta, kad žiema, kad šiaurė, kad tamsa, kad vėjas, nes meilės juk nėra. Štai tu sakai: ėjom šituo keliu – žydėjo vyšnios, paskui vyšnios noko, paskui mes jas valgėm, o paskui šermukšniai raudonavo, dabar jie raudoni, sakai, štai – atėjo ruduo. O meilės nėra. Mirksi žvaigždelės auksinėmis blakstienomis, o dangus beribis, mums jos atrodo mažos, o yra didelės, žodis gyvas, o meilės nėra, yra tik burtai. Štai miestas žiburiuoja apačioje ir groja muzika, nes meilės nėra. Pagaliau nesvarbu, svarbu, kad yra miestas ten, apačioje, ir groja muzika.

Žemė ir Margarita

    "Весь мир против меня идет войной"
              (V. Cojus)

Ji ėjo, ir žemė slydo jai iš po kojų. Didelė Šv. Jonų bažnyčios aikštė, jos juodos trinkelės kažkur neapčiuopiamai spruko. Kojos, apautos juodais kedais, nebejuto stabilios žemės būsenos. Ji manė, kad miršta. Buvo 14 val. Tai buvo žemės drebėjimas. Žurnalo antraštė šiandien skelbė: "Žmogau, pasaulio pabaiga jau visai arti".

Ji skirstė žmogaus amžių: princo Sidhartos amžius (29), Margaritos amžius (30), Kristaus amžius (33), Mahometo (40). Dar buvo nelemtas 26 metų amžius, tik nežinia, kokiu vardu jį reiktų įvardyti, kieno tai amžius. Taip pat buvo begalė kitų amžių, kurių ji, deja, nežinojo... Ji gyveno Margaritos amžių. Iki jo pabaigos buvo likusios lygiai aštuonios dienos. Ji negalės tą dieną išvykti į Meksiką švęsti Šv. Mykolo karnavalo, negalės pranykti minioje ir linksmintis. Ji žinojo, kad vienintelė išeitis yra būti laimingai, tai vienintelis kelias ir vienintelis ginklas, bet juk tai buvo Margaritos amžius, iki jo pabaigos buvo likusios aštuonios dienos. Ji išdaužė visiems langus, pasiuntė visas bobšes, kurios siurbė jos kraują, pavydėjo, kenkė, kaišiojo pagalius į ratus, žemino, troško, kad būtų nelaiminga, įžeidinėjo, skaitė moralus, skriaudė, elgėsi neteisingai, visus nelaimingus mergišius diedus, kurie taip pat ją skriaudė ir nemylėjo, visus, kurie norėjo ją nublokšti pragaran, visus, kurie įsibraudavo į jos sapnus ir nuo kurių buvo galima atsiginti tik sukalbėjus maldelę, visus, kurie ją gąsdino ir jai grasino, visus, kurie tik ir laukė jos nuopuolio, – taigi ji pasiuntė juos "na tri bukvy", nusiaubė žemę, ir tik vaikas, tik vaikas ją galėjo sustabdyti. Ji skrido kaip Ragana. Atsikniskit, niekšai... (jūs visi man ne teisėjai). Tebūnie paminėti geru žodžiu tie, kurie ištarė šviesius žodžius, palydėjo baltuoju žvilgsniu, linkėjo gero, padavė ranką, šypsojosi, niekada neišdavė...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


150649. 20092009-02-18 14:46
tik dabar suradau netyčia. vat tai tau. beatriče, tu tikra poetė. O meilė gal ir yra, tik ne poetams?

160624. Kristina :-) 2009-05-20 18:25
Linkiu Autorei sėkmingo kelio iki pirmosios knygos! Būtų patraukli trumpų novelečių knyga, lietuviškai mažybiškai tariant - novelyčių rinkinėlis. \:)

Rodoma versija 24 iš 25 
14:41:59 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba