ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-16 nr. 757

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Sniegenos ir zylėsGINTARAS BERESNEVIČIUS. Krintantys daiktai (43) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. PastoralėALGIS KALĖDA. Žodis magistrams (9) • SARA POISSON. EilėsBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Sugriautos erdvės (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Trys viename: 51-oji tarptautinė Venecijos bienalėTAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. EilėsVLADIMIR KAGANSKIJ. Baltijos AziopaRENATA ŠERELYTĖ. Lietuviai pasauliniame konteksteSIGITAS PARULSKIS. Kūryba kaip bandymas atpirktiINDRĖ KLEINAITĖ. Senųjų baltiškų vertybių atgimimasJUOZAS SAVICKAS. Iš praeities. Mokinys apie savo mokytojąAURELIJA JUODYTĖ. Paplūdimio sindromas televizijoje–gk–. Saldainių popierėliai (103) • Nominacija (163) • Balsavimas (68) • L A I Š K A I (33) •

Krintantys daiktai

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Žinome tokius žmones, apie juos ir klasikai rašė, ir anekdotai sklisdavo; jų išskirtinis, ypatingas požymis – pamesti daiktus. Priklausomai nuo epochos. Dažniausiai pametami lietsargiai arba kišeniniai laikrodžiai. Cilindrai. Elegantiškos lazdelės. Pirštinės su pirštinaitėmis. Na ir taip ilgai, be galo. Anksčiau, matyt, būdavo mamutų šonkauliai ar akmeniniai kirvukai. Jie lyg ir vadinami išsiblaškėliais (ne kirvukai), bet manyčiau, kad čia ir gilesnių kampų esama. Ar aštresnių. Jeigu žmogus pameta daiktą, jis, matyt, pasąmoningai jo nenori. Ir tvarkytis su pasąmone ne juokai. Tiesa, yra kitas vertinimas – žmogus tiesiog žioplas. Bet žioplumas kaip toks tėra intelekto rūšis. Ar atmaina. Kas supaisys. Bet tai ne kvailumas, kvailiai paprastai laikosi daikto įsikibę ir pameta jį retai. Mat kvailiai, šiaip ar taip, daiktus vertina. Šie jiems įdomūs. Turiu omenyje kvailius. Žiopliams daiktai irgi įdomūs, bet šiuos jie dažniau užmiršta. Tada daiktai supykę krinta, dingsta, atsikrato tokio savininko. Nevėkšla, – sako jie, dingdami iš būties ir pėdindami kažkurion kiton dimensijon.

Yra žmonių, kurie tvirtina niekad nieko nepametantys, ir aš jais beveik tikiu, bet jie būna neįdomūs pašnekovai ir apgailėtinai stokoja patirčių. Tarkime, jie sakosi nepametantys piniginių nei pirštinių, nepaliekantys kortelių bankomatuose nei taksofonuose. Na ir kas čia ypatingo? Kiekvienam žmogui yra kas panašaus nutikę, tarkime, paskambinus išsitraukti kortelę ir su atradėjo dėmesiu apžiūrinėti šį keistą plokščią ir spalvotą padargą.

O anie, nepametantys, net nėra pajutę šito tyro nustebimo džiaugsmo. Arba to kiek niūresnio nustebimo, kai toje vietoje, kur kažkas neabejotinai turėtų būti, pasirodo, nieko nesą. Nieko pajutimas. Ne kiekvienas egzistencialistas iki grynojo niekio prisikasa, juolab nuosavoj kišenėj.

Mobilieji, lietsargiai, piniginės, peiliukai, trintukai; viskas dingsta, viskas teka ir prateka. Tarkime, esu mėginęs kovoti su lietsargiais, bet tai labai nelygi kova; lietsargį pameti antrą judviejų kelionės dieną. Galima su lietsargiais kovoti paliekant juos namie, bet namie jie irgi dingsta, todėl aš nebeperku lietsargių, kad ir kokie pigūs jie būtų. Pirštinės, šalikai – irgi daiktai, mokantys ir norintys pasimesti; pirštinės, tiesa, moka pasimesti po vieną, t. y. viena dingsta, o antra uoliai vypso kišenėje ir sako tau tyliu, kiek švogždžiančiu pirštinės balsu: o aš tai nepasimečiau, aš gera. Ne tokia kaip ta antroji... dabar draugausime, ilgai. Ir ta pirštinė būna teisi – jos nepamesi, ji visada bus su tavimi, iki dienų galo. Jos ar tavo.

Gal dėl to, kad mėgini juos sulaikyti, gal dėl to, kad jie svarbūs, dingsta ir krepšiai, portfeliai, aplankai, – jie išbūna du tris mėnesius, palaukia akimirkos, kai į juos susikiši visokių jaukių dalykėlių, rašiklių, popieriaus, užrašų knygučių, kai jau imi pasitikėti tuo krepšiu, įsidedi naują žurnalą, dvi neskaitytas ir vieną skolintą knygą, straipsnio rankraštį. Štai tada, kai jau patiki, kad nugalėjai likimą, ir išeini mojuodamas rankomis ir slapčia akies kampučiu nužiūrėdamas praeivius: ar mato jie, kad aš turiu juodą šaunią rankinę ir kad ji nuo manęs nepabėgs, aš ją prisijaukinau, jai gera su manimi... Žinia, tai ženklas, kad šįkart tu ją pamesi kur nors kavinėje, autobuse ar tiesiog kitu būdu ji tave ims ir pames. Ar duosis pavagiama. Bet jau iš tikro ir visiems laikams. Jūs nebesusitiksite. Nebesusitiksi žmogus nei su ja, nei su jos brangiu turiniu.

O piniginės – atskira kalba, aš jų irgi nebesinešioju, jos yra tam, kad jose pamestum reikalingus ar brangius daiktus ne po vieną, o visus iškart, tam žmonija ir sukūrė pinigines. Jeigu jau pamesti – tai ir kortelę, ir grynuosius, ir asmens pažymėjimą, ir vairuotojo kortelę – viską iškart. Piniginės ir išrastos šiam gūdžiam reikalui. Pametimo malonumui. Abejotinam, žinoma.

Akiniai irgi moka pasimesti. Nesvarbu, ar jie ant nosies, ar kur laikinai kišenėlėje, ar padėti priešais kavinėje ar bibliotekoje ant stalo. Tamsūs akiniai apskritai to reikalo specialistai, ir kuo brangesni, tuo jie greičiau pasimeta. Matyt, žino savo vertę. O kiek akinių yra išmėtę neprimatantys, verčiau tegu jie patys papasakoja. Man jie pasakojo gūdžiomis žiemos naktimis apgraibomis mėgindami sučiupti alaus bokalą ir verkdami graudžiomis ašaromis. Tamsūs akiniai palieka šeimininkus todėl, kad jie, tie šeimininkai, – pižonai grynaveisliai, juk jiems tų akinių nereikia, o neprireginčius jų akiniai palieka būtent todėl, kad jaučiasi esą reikalingi.

Matyt, daiktai turi savo išskaičiavimų. Yra žmonių, kuriems jų daiktai yra įkyrūs, kažką neteisingo ar negero primena, varo melancholiją, tokie, kuriuos žmogus mielai pamestų ar bent leistų jiems netyčiom sudužti. Tai ne, šitokie daiktai niekada nepalieka šeimininko, jie brūžinasi su juo ir būna amžinai prie jo prisikabinę, it magnetais prilipdyti; jie įsitvėrę žmogaus, nes žino, kad jis jų nenori. Klastingi tai daiktai, nemieli, neteisingi. Įkyrūs, pasakyčiau. Bet jie neatsikabins. Jie primins apie save įkyriu tiksėjimu, svambalavimu, styrojimu kambario kampe ir niekada nesiduos išnešami į sandėliuką ar paslepiami po lova; ne, jie vėl atšokuos prie tavęs, idant parodytų, ką apie tave mano.

Kita vertus, mieli tau daiktai yra kiek ironiški: mobilieji telefonai, pamėgti ir įprasti, perpetės, rankinės, šveicariški lenktiniai peiliukai, gauti dovanų. Jie žino, kad tu su jais tapatiniesi ir negali be jų išsiversti. Kad tas laikrodis tau mielas, jis irgi žino. Ir todėl būtinai nukris, suduš, o ką nors kitą tau pavogs, ištrauks ar tu pats paliksi, atsikratydamas amžiams tarsi netyčia.

Bet, matyt, tokia jau žmonių ir daiktų dalia. Ir tokie nekorektiškai dialektiški jų santykiai. Matyt, per didelis prisirišimas klaidingas. Žmogus neturėtų tapatintis su savo daiktais, nes jie laikini, o jis amžinas. Dingdami jie tai primena. Ir geriausias būdas, kaip elgtis su mėgstamu daiktu – apsimesti, kad jis tau visai nerūpi ir tu vien "iš reikalo" dalyvauji būtyje kartu su juo.

Arba jūs pasislepiate nuo būties slėgio, pagelbėdami vienas kitam būti.

Tarp daikto ir žmogaus yra skylė, į kurią viskas subyra, ir nesinori labai ilgai ton skylėn žiūrėti. Jie skirtingi, bet vienas be kito negali būti. Todėl ir dingsta kiekvienas savu būdu. Kiekvienas kitaip. Ir dingimas – tai vienas iš daikto egzistavimo būdų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


37947. liosha2005-07-18 08:16
lengvas straipsniukas, bet man patiko - gryna tiesa, lietsargiai, pirstine, salikaj, galima butu atidaryti visa ju parduotuve vien is tu, kuriuos pameciau as

37948. cha cha2005-07-18 09:42
Kaip maloniai paglostė širdį man, žmogeliui, sugebėjusiam pamesti net tris bibliotekos knygas. Ne man vienai! Vis šiokia tokia paguoda.

37949. dratelė2005-07-18 09:49
kaip ir visada - Beresnevičius super :)

37950. xX2005-07-18 10:10
Daiktai keliauja, jie nemėgsta užsibūti pas Gintarą, Iloną, Renatą, Artūrą. Jie nutaiko progą, kai esamasis daiktvaldys užsisvajoja apie kokias nors neapčiuopiamybes ir sprunka iš vieno akiračio į kitą. Aišku, sprukimas gali būti nejudamas - juk visiems žinoma, kad judėjimas kažkieno atžvilgiu yra reliatyvus.
Daiktai yra beduinai, būriais keliaujantys per žmonių dykumą. Deja, kartais jie miršta, suradę nežioplą oazę. Nepaisant to, daiktų keliavimas yra viskas, tikslas - tik iliuzija.

37953. kaimietė2005-07-18 10:47
Manyčiau, kad tai, apie ką rašo GB, yra gerokai seklu. Tikėjausi didesnio autoriaus pastabumo, dingstančių (nebūtinai) daiktų susiejimo su … Na, sakyti - su likimu, būtų per plačiai užsimota, bet tegu nors su kokiomis tai asmeninio gyvenimo įvykių tendencijomis. Sakysit – mistika? Nebūčiau tokia griežta. Pats daikto pametimo faktas jau kalba apie žmogaus tam tikrą vidinės būsenos stovį, kuris gali įtakoti jo nuotaiką, elgesį, gal net sprendimus, iššaukiančius velniai žino kokią atsakomąją aplinkos reakciją. Tai pastebintis galėtų įžvelgti ir tam tikrus dėsningumus. Būtų nepaprastai įdomu.

37959. dB2005-07-18 11:51
GB mat jauciasi gerokai auksciau uz kitus,tude rainys "gerokai seklus"

37969. cha cha kaimietei2005-07-18 12:56
Beresnevičius seklus? Ką čia paistai, moterie! ,,Būsenos stovį" ir daiktų sąsajas su lemtimi (!) gerai aiškina apsišaukėlis parapsichologas ekstrasensas profesorius Kazlauskas, pas jį ir kreipkis. Pats tas lygis.

37970. zeta :-) 2005-07-18 12:59
Liko pamirstos rankenos. Jos nepasimeta, nes prisuktos, bet labai dalyvauja gyvenime - graibo uz rankoviu, skvernu ir kiseniu, ypac jei skubi. Jom budingas tas pats mentalitetas, kaip ir daiktams, pasimetantiems namie. Tie isdavikai (pavyzdziui, raktai) gali dienu dienom tunot sleptuvej, o kai nusibosta, tai atsigula kur matomoj vietoj lyg niekur nieko - taigi as visada cia buvau! Nu labai jau man patiko sitas straipsnis. Ir pazistama ta skyle tarp daikto ir zmogaus. Kartais tas tarpiukas prasiveria antikvariatuose, ten buna dar idomesni - palikti daiktai, neteke seimininku, apleisti. O kartais kas nors tycia nori atsikratytt kokiais perlu karoliais. Ir tada jie pradeda savo kelione. Tuomet pasimaiso koks nenuovokus, likimo ir istorijos neismanantis pirkejas, ir vel viskas is pradziu. Kaip Joselianio "Menulio favorituose". Sitas straipsnis tikrai labai tinkama vieta visokioms asociacijoms, laisvalaikiu besiduodancioms po galva. Dekui.

37972. ebola2005-07-18 13:05
as irgi viska metau, bet niekada apie tai negalvojau. Ar daiktu metymas is tikro toks vertas demesio dalykas?

37974. zeta>ebolai2005-07-18 13:33
Is tikro. Paklausk bet kokio psichiatro, net paties sumauciausio, isgirsi idomiu dalyku.

37975. ebola2005-07-18 13:40
nezinau, bent jau dabar man nueiti pas psichiatra yra tolygu kas nueiti pas kosmetologa.Tai reikstu kad man p**diec.Manes nedomina "idomus dalykai":).Laiko gaisimas.Galva per mazos kubaturos, kad kisti i ja visoki "idomu" slamsta.

37977. A+A2005-07-18 13:45
Na, a+a prof. Kazlauskas tai jau tikrai pamestas. Amžinai... laikinai?..

37978. :D2005-07-18 13:49
Manes nedomina "idomus dalykai":).

37979. zeta2005-07-18 13:50
Niekas tau nesiulo eit pas psichiatra. Turesi laiko - pakalbink kokiam vakarely. O jei visai neidomu, tai nekalbink. Koks skirtumas. Man tai be "idomiu dalyku" butu liudniau. Teliktu ziuret kartingu varzybas per televizoriu.

37981. ebola2005-07-18 13:58
na va, as ir ziuriu.Jei kas imestu i vakareli su psichiatrais, begciau lauk kad net dumai ruktu.Net pagalvoti baisu.As gi megstu sitaip: "atsikeli su ausra, pasedi minute, tyliai apgalvoji darbus kuriuos reikia testi.Imiesi darbo.Baigi darba kuo veliau vakare - taip islieka ramybe.Eini paziuret i vaikus trumpam.Guli.Keliesu su ausra ir .t.t Dingo daiktas? Neuzsikrauk nesamonemis - eik dirbti toliau...."

37982. ebola2005-07-18 14:01
> 987.Zeta mane suprato.O tu ne.Ir neprivalai, nes as ne su tavim kalbuosi.Ir neprivalau, nes tu nesupranti elementariu dalyku.

37987. Zvirblys2005-07-18 14:17
Zmones dirbantys psixiatrais patys vengia "dekonstruktyvistu", nes "uzp***u" negyvai,kaip pvz. mazulyte tv laidoj izymu darbo partijos psixiatra:)

37988. zeta2005-07-18 14:22
Ebola, vos speju lakstyt paskui tave is puslapio i puslapi, net juokas ima - hop hop padurkus pasikaisius, grybst uz klesnes, o tas jau kitur nubeges greit ka paraso ir vel atgal. Bet kava isgerta, melynos minutes pasibaige, tai einu darbo dirbt.

37992. kaimietė>cha cha2005-07-18 15:42
Na, kam pulti į kraštutinumus – iš kart pas ekstrasensus. Ne apie tai kalbu. Man įdomesnė tyrinėtojo pozicija, požiūris į aplinką kaip gyvą (beje ir pas gb daiktai gyvi;)), besimainančią, pulsuojančią, jautriai reaguojančią į kiekvieną krustelėjimą, nesvarbu, suvokiamą ar ne, besikalbančią. Deja, tos kalbos supratimas… Nesigviešiu į vandenyno tyrinėjimus, tačiau ir siaurutėlis pakrantės ruoželis – terra incognito. Ir žiaurus nepastabumas. Iš čia ir noras sužinoti, kaip sekasi kitiems, atidesniems.

37995. cha cha kaimietei2005-07-18 17:09
Terra incognita, beje.

38001. dalgis2005-07-18 19:09
pinigines nepametu (kazkaip), ant akiniu visada atsisedu, portfeli veziojuosi ant masinos stogo, mobilus turi kojas del to nuolat pabega ar palenda kur po kruva rubu ir is ten svirpia, lietsargiams turiu kompleksa - ju neperku, tv pultas nuolat uzkrenta uz lovos, o dvd pulta megsta ishsinesti draugai, bet blogiausiai kojines - ju niekad nera po dvi.

38002. xX2005-07-18 19:23
dalgi, kad dvd pultus išsineša draugai, tai čia jau ... paranoja:) Atidžiau pažiūrėk po čiužiniu - ten jų bus visas spiečius!

38003. upe2005-07-18 19:42
Man atrodo, kad daiktus pametame tada, kai buna kazkur "ishsimeciusios" musu mintys. Tada koks daiktelis pajunta musu nedemesinguma ir, isizeides, tyliai pasimeta, suprask "gal netekes manes suprasi, koks buvau reikalingas..". Beje, man labiausiai nesiseka su pirshtinemis, vis nusiperku itin draugishka porele, tad ir dingsta abi ish karto.:)

38010. bridaugilos2005-07-19 04:40
Sestadieni vienu metu isejo keli daiktai: ranksluostis ir maudymosi apranga. Itariu, kad kazkas paviliojo juos pirstu i naujus namus, bet man vis tiek liudna. Siandien sapnavau, kad pameciau pinigine. Kad tave kur, GB, gali taip itaigiai nerasyti, nes puse nakties nemiegojau. Dabar sedziu istinusiom akim. Nes vakar zliumbiau. Nes mylimas katinas, sulaukes sesiolikos metu, isejo. Visiems laikams i dausas. Tikiuosi, kad yra tokios Katinu Dausos. Kazkaip per daug pastaruoju metu tolstanciu dalyku. Ar mano mintys del to kaltos?..

38011. IVS2005-07-19 06:18
Bridaugilos, jūs privalote įsigyti naują kačiuką, kitaip jums bus labai liūdna. O kai jūs būsite labai liūdnas, su jumis nenorės gyventi ir kiti jūsų daiktai. Išeis ne tik maudymosi apranga, matysit. Vieną dieną gal net visai neturėsit kuo apsirengti. O katinas buvo jau pilnametis, kelią į Dausas būtinai susiras, juk ne kartą sapnavo kelią į Katinų Dausas.

38037. rasa :-( 2005-07-19 13:43
o aš pasak įžvalgiojo B esu kvailė ir žioplė kai pamečiau tvirtą japonišką skėtį man jo buvo gaila dabar vis kamuojuos su neaiškios gamybos parazitais kurie vis lūžta ryt eisiu pirkt naują -patarkit kokį?

38038. 2 rasa2005-07-19 13:50
ar ne drazdauskienė būsi? pirk japonišką.

38040. nestrazdauskienė2005-07-19 13:54
iš kėdainių esu o japoniškam pinigų neužtenka kas lieka?

38045. dalgis2005-07-19 15:01
uzuojauta brigaudiloms (visoms kiek ju ten yra) del katino.

38066. nemo2005-07-19 19:58
16 metu katulis - jau tikras patriarchas, nusipelnes poilsio ilgu ir doru gyvenimu...

38069. pasi2005-07-19 20:59
...o mano viena kate nebepasirodo 4 diena. Jai dar tik metai...

38070. liosha2005-07-19 22:01
gal seip pa b..dziam pa lebiadziam isejo:)

38072. dalgis > pasi2005-07-19 23:14
metai, jau pats tas pradeti gastruoliuoti... bet jei buvo priprates prie namu, o katinas gyvena zmoniu daugiabutyje, tai gal paieskok prie kitu laiptiniu, nes jie zinai, laiptiniu nelabai skiria gali sumaisyt. bet jei kasdien vedziojai pasivaiksciot, pvz as dariau iki kokiu 6 menesiu, tai - atpazista... nes siaip, jeigu tik pirma kart isejo: kitu katinu visur primyziota, pasimete tarp kvapu, apsisuko galva nuo svaigiu minciu, dar koks kaciu i kaulus dave, kur toliau nuvijo ar kokia mergike sesiamete namo parsinese ... va taip su tom katem buna.

38075. bridaugilos2005-07-20 04:42
Aciu uz gerus zodzius. Ir lengva, ir skauda vis dar. Galvoj gi vejai – lyg kas mintis butu suslaves vienon kruvon, o as vis niekaip ju atrinkti negaliu. Gal karstis kaltas? Siandien atsiverciau naujienas ir skaitau: "Libane susaudyta pirmoji vyriausybe" (nors parasyta "sudaryta"), "Benzinas pademonstravo: savo dvasia jis nepaluzes" (isties tai prezidentas, o ne benzinas). Psichoanalitikai, matyt, padarytu atitinkamas isvadas. Nors man atrodo, kad as cia save taip linksminu nevalingai.

38083. pasi > dalgis2005-07-20 10:06
Katinas pareina kasdien. Kitu laiptiniu cia, hm, kaip ir nera. Pasivaiksciot irgi nevedzioju - jie patys vaiksto, sode ir ant jo sienu, ir islipa, kur tik nori. Pareina, is tikruju, tik paesti, ir siaip patunoti - nezinomi tu katinu ir kaciu keliai. T.y., kate nebepareina :(

38085. Zosė2005-07-20 10:47
nuo Berenevičiaus... iki kačių... chmmm... vasara, visi kvankam, ir dideli, ir maži...

38105. desra2005-07-20 18:56
nuo beresneviciaus iki kaciu ne taip jau ir toli

38120. Link debesijos2005-07-21 14:18
Labai gerai. GB moko pastebeti, kad yra ne tik "AS" bet ir daiktai, kurie turi sugebejima DINGTI (kada jiems reikia). Toks pastebejimas galetu ne vienam isgelbeti gyvenima.

38165. Si2005-07-23 14:47
Senokai nebenešioju piniginės, lietsargio iš viso neturiu. Knygas palieku namuose. O visokių kortelių niekada neturiu su savimi, kai jų reikia. Chroniškas dalykas.

38458. Saulius M. :-) 2005-07-29 22:57
Gerai parašyta; ačiū !
Ypač patiko dėmesio atkreipimas į egzistencinį "nieko pajautimą" :-)

Dar tai primena berods irgi GB analogiškas kūrinėlis apie sugendančius daiktus :-) :-)

39508. aukstuma :-) 2005-08-14 19:02
ai daiktu tai daug pameciau o tekstas vertas pagyrimu daug

39870. Ninze2 :-) 2005-08-18 09:55
kva kva faina

Rodoma versija 24 iš 25 
14:41:58 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba