ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-16 nr. 757

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Sniegenos ir zylėsGINTARAS BERESNEVIČIUS. Krintantys daiktai (43) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. PastoralėALGIS KALĖDA. Žodis magistrams (9) • SARA POISSON. EilėsBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Sugriautos erdvės (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Trys viename: 51-oji tarptautinė Venecijos bienalėTAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. EilėsVLADIMIR KAGANSKIJ. Baltijos AziopaRENATA ŠERELYTĖ. Lietuviai pasauliniame konteksteSIGITAS PARULSKIS. Kūryba kaip bandymas atpirktiINDRĖ KLEINAITĖ. Senųjų baltiškų vertybių atgimimasJUOZAS SAVICKAS. Iš praeities. Mokinys apie savo mokytojąAURELIJA JUODYTĖ. Paplūdimio sindromas televizijoje–gk–. Saldainių popierėliai (103) • Nominacija (163) • Balsavimas (68) • L A I Š K A I (33) •

Karalienės sekretai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

2003

Apie Juozą Erlicką

Jis "užsiėmė nišą" kalbėti apie absoliutų žmonių išsigimimą šitam krašte. Apie bet kokių pastangų dvilypumą.

Apie kasdienes niekšybes. Nieko pozityvaus.

Išlįs koks Pilypas iš kanapių, pažiūrės ir paklaus:

– Žmogau, kaip tave šventa žemė nešioja?

(Taip yra klausę ne vieną mūsų.)

J. pažiūrės ir suvapės, vidujai sutrikęs. Geriau būtų, kad rimtai tartų:

– Tai nereiškia, kad man neskauda širdies!

Kad skauda – galima buvo suprasti išgirdus jį dainuojantį.

Apie teises

Pirmą kartą (bent jau aš) šį pavasarį užtikau spaudoje kartojamą nuostatą, esą žmogus "turi teisę būti nesąžiningas".

Ėmiau galvoti ir – sutikau. Vargas man! Nuo mažens tokia nuostata būdavo smerkiama. Arba – priduriama:

– Toks jau jis gimė. Toks jau jis buvo, toks yra, ir ką tu jam padarysi!

Nesąžiningumas vis dėlto, bent jau viešai, nebuvo įteisintas ir toleruojamas greta kitų žmogaus teisių. Vagis dabar gali tarti vogdamas:

– Turiu teisę!

– Tu pažeidi mano teisę būti nesąžiningam!

Ciniškoji realybė – juridinis daugelio amoralių dalykų įteisinimas.

Taip keičiasi tai, kas priimta, moralu etc. Ilgainiui virs norma.

Kaip kokių nors balsių ar priebalsių artikuliacija.

Ar šitai eina su liberaliąja nuostata? Bėda, kad liberalizmo esama visokio.

Tataigi: turiu teisę trenkti į ausį ar neturiu? Šiaip sau, be priežasties?

Taip beveik normalu būdavę "prie rusų".

– Man tavo morda nepatinka! – ir pykšt!

Taip du ruseliai 1962 metais sudaužė man akinius ten, kur dabar prezidentūra.

Taip išmušė dantis. Švendubrėj...

Betgi: pirmu atveju žmonės buvo jauni ir įgėrę, antru – beprotis, kuriam pasakiau, kad taip negalima elgtis.

– Turiu teisę!

Labai slidus kelias.

– Mosuok kumščiais, bet tik apie savo galvą, Sigitėli! (Laisvės zona.)

P. S. Cz. Miłoszas apie prieškarinį Vilnių: visų kūrybinių sąjūdžių žmonėms, bohemininkams, maištininkams buvę įprasta susibadyti. Špygomis... O kas iš to išėjo?

Andai vienoje leidykloje

Buvau jau beveik suderėjęs: išleis net tris poezijos vertimų knygas (tarp jų "Giesmių giesmę" ir Ch. Baudelaire’ą).

Paskui paprašiau honoraro. Šiek tiek. Vasarai. Kur tau!

Vakare – nieko nepešęs pasigėriau... Tada paskambino leidėjas. Atvažiavo į namus.

– Kodėl taip elgiesi, t. y. nemoki nė cento?

– Dukrai renku...

– Ką? Dukrai? Tokiu nedoru būdu? Blogai baigsi ir tu, ir tavo dukra.

Vėl susirovėm.

Dar po mėnesio – vėl skambutis. Nuvažiavau, manau, taikysimės. Kur tau?

Verksmingu balsu apreiškė negalįs sumokėti.

– Tada apsižiok savo b...ką ir žįsk vietoj kalėdinės eglutės...

Persiuto baisiausiai. Sušaukė visą savo "chebrą". Priremtas prie sienos, aiškinausi taip:

– Tenorėjau pasakyti, kad tokiems Jėzus Kristus niekados neužgims.

Žmogus su ramentais

Krantinėje prie Neries. Gatvėje – dabar P. Vileišio. Karštą pavasario dieną valkatos jį prigirdė pilstuku. Teko vemt. Kam teko, tas žino: patogiau, kai kur nors įsirėmęs...

Pirmą sykį mačiau, kad žmogui vidury gatvės taip puikiai pravertė ramentai.

"Dėjo šliaukas" fontanais! Atsilošęs, mašinos turėjo sustoti ir apvažiuoti lanku.

Kitądien tas pats kovų ir darbų veteranas atklibinkščiavo prie sukčių fabriko tvoros. Ten kabėjo jaunojo A. P. agitacinis plakatas. Elegantiškas vyras, balti marškiniai, švarkas permestas per petį...

Reikėjo tik pamatyt, su kokiu įtūžiu ramentininkas išarė jam... snukį.

Kas brėžė lazda ar lenta per iškabintus skelbimus, maždaug įsivaizduoja.

Nespėjau paklaust, ar tas žmogus turi sąskaitų su visa kandidato gimine, ar su pasauliu, ar dar su kuo nors.

– Maža ko! – sakydavo mano vaikystėje.

Iš anekdotų istorijos

Taip tik atrodo, kad jie nuolat kuriami. Mačiau rimtą rusų televizijos laidą, kur šitas žanras labai rimtai nagrinėjamas.

Paradoksalus žanras. Po karo kurį laiką apmiręs (grėsė ir kalėjimas, ir lageris nuo 2 iki 5 metų). Vos tik Stalinas nusibaigė, ir pasigirdo:

Leninas, gulėjęs ilgą laiką mauzoliejuje vienas, staiga pamato, kad šalia jo guli... Stalinas.

Leninas (atsiduso ir sako):

– Na nemaniau, kad šalia manęs šitą kiaulę paguldys...

Manoma, kad atėjus Chruščiovui atgijo didžiuma anekdotų, sukurtų dar prieš karą, ketvirtajame dešimtmetyje.

Garsusis (ar pirmas iš jų – kaip istorinė novelė), gimęs 1934 metais, po Kirovo nužudymo:

        Agurkėliai, pomidoriukai,
        Stalinas Kirovą užmušė koridoriuky...

Tyrinėtojai juokauja, kad šia tema rimčiau nieko ligi šiolei nepasakyta.

Apie Stalino baimės anekdotus

Vienas Tbilisio laikų seminarijos studentas, dabar šventikas, atvažiavo į Maskvą. Norėjo pasimatyti su Stalinu, studijų draugu, bet labai bijojo. Išdrįso paskambinti ir buvo pakviestas. Ilgai sprendė, kaip rengtis – kostiumu ar sutana? Nusprendė – kostiumu... Stalinas jį meiliai priėmė, pavaišino gruziniškais vynais, o išlydėdamas bakstelėjo pypkės kotu į kostiumą ir parodė į save bei dangų:

– Manęs bijai, o ano nebijai?

Stalino dukterėčia, apie 1937 metus sėdėjusi lagery, pasakojo, kokie anekdotai kursavę čia. Pavyzdžiui, Sliekienė ir Sliekutis išlenda iš po žemių. Sliekutis:

– Mama, kaip čia šviesu!

– Čia, sūneli, Stalino šviesa.

– O kur mūsų tėvelis?

– Nuėjo žvejoti.

– O kodėl po žeme taip tamsu?

– Ten mūsų Tėvynė...

Šeštojo dešimtmečio studentų anekdotas apie komunizmą.

– Jeigu komunizmas būtų mokslinis, tai pirmiausia jį būtų išbandę su šunimis.

Stalinas mėgo aktorių kompanijas. Vieną vakarą jam (ir kitiems) ilgai dainavo dain. Kozlovskis. Paskui pavargo, repertuaras išseko. Stalinas vis prašo:

– Dar ką nors padainuok!

Kozlovskis braukia sau ranka per kaklą:

– Viskas, negaliu.

Stalinas braukia sau ant munduro ratuką.

Suprask, padainuosi, čia kabės ordinas... Padainavo ir gavo. Ta proga atsirado daug anekdotų.

– O kas būtų buvę, jei Kozlovskis būtų brėžęs ratu apie širdį?

– Stalinas būtų parodęs, kad patrauks jam per gerklę.

Maskvoje ilgą laiką nebuvo paminklo Leninui. Nutarta pastatyti. Architektas atnešė projektą, ten – stovi Leninas, ištiesęs ranką. Stalinas:

– Viskas gerai, bet dar trūksta. Pagalvok.

Atnešė antrą. Stovi jau abu – Leninas ir Stalinas.

Stalinas:

– Viskas gerai, bet dar trūksta. Pagalvok.

Atnešė: Leninas sėdi, Stalinas stovi, padėjęs ranką Leninui ant peties... Stalinas:

– Labai gerai, bet dar trūksta.

Atnešė tą patį, tik Stalino rankose – Lenino raštų tomas...

Stalinas:

– O, šitas labai gerai.

Tokį ir pastatė.

Kalbama, kad šito anekdoto Stalinas itin nemėgęs. Jis dažnai prašydavęs, kad Berija papasakotų naujus anekdotus, sklindančius apie jį mieste. Betgi buvo tokių, kuriuos pasakoti Berija bijojęs, kad pačiam nenulėktų galva.

Apie aktorių Gelovanį (Stalino antrininką) – Berija sako:

– Visi kalba, kad po Maskvą šlaistosi žmogus, be galo panašus į jus. Ką daryt? Ar sušaudyti?

Stalinas (pagalvojęs):

– O gal nuskusti ūsus?

Leninas ir Stalinas (čia gal iš trečiojo dešimtmečio).

Leninas:

– Draugas Stalinai, ar galima sušaudyti vieną nekaltą žmogų vardan revoliucijos?

– Vieną tikrai galima.

– Draugas Stalinai, ar galima vardan revoliucijos sušaudyti tūkstantį nekaltų žmonių?

– Dėl revoliucijos galima.

– O dešimt tūkstančių nekaltų?

– Dėl revoliucijos pergalės galima.

– O dešimt milijonų?

Stalinas:

– Galima.

Leninas (grūmoja piršteliu):

– Draugas Stalinai, tada mes jus lengvai pabartume.

Ketvirtajame dešimtmetyje sušaudė, regis, 40 milijonų...

Ilgą laiką visi tikėjo, kad anekdotus apie Staliną kuria Radekas (politinis perbėgėlis, vėliau miręs lagery).

Stalinas išsišaukė jį ir klausia:

– Draugas Radekai, tai jūs kuriate šituos anekdotus apie mane?

Radekas:

– Tai ir yra didžiausias anekdotas.

Pati SSRS realybė buvo anekdotas.

Dar iš RSFSR laikų buvo likęs trumputis anekdotas apie Leniną ir Trockį. Kam tas RSFSR.

Matot, Leninas – rusas, jam patogu skaityti iš vieno galo. Trockis – žydas, jam patogu skaityti iš kito galo.

Birželio 10, antradienis

W. Churchillis (83 metų), klausiamas, kur jo ilgo gyvenimo paslaptis, atsakė:

– Aš niekada nestovėjau, kai buvo galima sėdėti, ir niekada nesėdėdavau, kai buvo galima gulėti...

O vis dėlto, kodėl neprasitarė apie cigarus ir konjaką?

Lyg kas nežinojo! Net vonioje gulėdamas suspėdavo išlakt butelį ir sutraukti cigarą.

Laiškelis iš Amerikos

Mergaitė, vardu Ieva, kuri klausė, ar "labai krato muitinėse". Ji išvažiavo dirbti tarnaite.

"Laimingai persivežiau dešras, nors šunys ir užuodė, bet muitininkai nieko nedarė... Esu laiminga kaip baravykas. Sutikau Rasą, pakuojasi grįžti. Laiminga pirks mašinukę. Tavo (ne mano – S. G.) Ievukas".

Politinė poezija

Ūmai mano požiūris į ją pasikeitė. Ėmiau galvoti, kad retkarčiais, tam tikrais atvejais nėra nieko baisaus, jeigu poetai ima cypti kaip užspeistos pelės.

Pavyzdžiui, karo, okupacijos, vergovės, baisingo išnaudojimo atvejais.

Kodėl gi nepaskolinus, neatidavus tam tikros dalies kraujo! Visi doresni atiduoda!

Jeigu Ch. Baudelaire’as aukštino karius, kunigus ir čigonus... (žinoma, labiausiai – poetus, visus tris anuosius jungdamas į vieną).

Jeigu politinė, socialinė poezija yra tam tikros "prabos". Jeigu viskas susiklosto taip, kad poetas idealizuoja (nesąmoningai), tarkime, Juliaus Janonio Gražioji Dama – Revoliucija.

Juk jis buvo vargeta ir už viską sumokėjo džiova bei gyvenimu. Pavydėtina jauno žmogaus askezė, beveik vienuolystė.

Betgi visi paskyrimai jam – nuo A. Miškinio iki Jono Strielkūno – yra privalomos anuomet konjunktūros ženklas.

Duoklė, pyliavos. Tai kas, kad su sentimentais, neva su užuojauta. Viskas buvo padaryta didelės Niekšybės akivaizdoje. Tikintis dividendų. Komunistai mokėjo atsilyginti – tiražais, honorarais, rinktinėmis, butais, paskyromis, anuomet valdžios dievinamomis volgomis.

Nei Janonis, nei Montvila (gavęs nacių kulką į kaktą) apie tai negalvojo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:41:55 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba