ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-16 nr. 757

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Sniegenos ir zylėsGINTARAS BERESNEVIČIUS. Krintantys daiktai (43) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. PastoralėALGIS KALĖDA. Žodis magistrams (9) • SARA POISSON. EilėsBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Sugriautos erdvės (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Trys viename: 51-oji tarptautinė Venecijos bienalėTAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. EilėsVLADIMIR KAGANSKIJ. Baltijos AziopaRENATA ŠERELYTĖ. Lietuviai pasauliniame konteksteSIGITAS PARULSKIS. Kūryba kaip bandymas atpirktiINDRĖ KLEINAITĖ. Senųjų baltiškų vertybių atgimimasJUOZAS SAVICKAS. Iš praeities. Mokinys apie savo mokytojąAURELIJA JUODYTĖ. Paplūdimio sindromas televizijoje–gk–. Saldainių popierėliai (103) • Nominacija (163) • Balsavimas (68) • L A I Š K A I (33) •

Eilės

TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iliustracija: Joan Lyons. Autoportretas. 1974

Drakonas


        Ir atvėrė drakonas duris iš sunkiausio metalo,
        Ir pradėjo mums rodyt erdviausius rūsius,
        Jei ką nori daryt, tai daryki pirmiausia be melo,
        Nes kitaip rūsiuose uždarytos būtybės pasius.

        Pirmame rūsyje ąžuolinės statinės puikavos
        Su herbu ir išpilstymo metais jose įbrėžtais,
        Drąsiai nišoje jautėsi žalias krūmelis agavos,
        Kitoje aplinkoj jau gerokai apvytęs prieš tai.

        Antrame rūsyje augo butelių miškas tankiausias,
        Jį prožektoriai apšvietė tam, kad nebūtų klaidu:
        – Išbujojo jis pats tol, kol aš po pasaulį trankiausi, –
        Mums drakonas pasakė, neskaitęs savų valandų.

        Na, o trečias rūsys, na, o trečias rūsys uždarytas
        Ir užstumtas sunkiu gal volframo, vanadžio skląsčiu,
        Tos baisiausios būtybės galėtų kiekvieną praryti
        Ar paversti dar gyvą netinkamu vienaląsčiu.

        Karalaičiai, karaliai valstybių iš užjūrių bandė
        Su kariuomene kilti prieš tas uždarytas duris,
        Bet tepasiekė vien, kad per šturmą atskridus balandė
        Su savim juos sutaikė, ir jų jau pabaisos neris.




Girtuoklio malda


        Apsaugok, Viešpatie, nuo girtuoklystės,
        Nuo peilio jos be galo buko,
        Nes tiktai kartą leidžiama suklysti,
        Kol kūdikio dar nematei bambuko,

        Kol už save kol kas tik atsakingas –
        Už dangiškojo Tėvo skirtą būtį,
        Toks talentingas kaip ir Stephen Kingas
        Ar liumpeniška patvorių žibutė.

        Deja, neapdraustas nuo jos nei vienas,
        Nei koręsis, nei besipjovęs veną,
        Nei plėšiantis praeivių rankines,

        Nei tas, kurs sklandžiai siekė profesūros,
        Nei tas, kurs matė tiktai vargą sūrų, –
        Apsaugok juos ir pagailėk manęs.




Leidimasis


        Leidimasis prasideda. Tai Al’Koholis,
        Toks tamsiaveidis ponas apglėbia pečius
        Ir vedasi žemyn pro pagrindinį holą,
        Nelaukdamas, kol erzelis svečių nuščius.

        Dar liko du ar trys. Atsirakinę
        Duris, netrukus dings jie tamsoje
        Be kontūrų. Namie pasigendi rankinės,
        Bet neatsimeni, kur tu su ja

        Ėjai, kada tai buvo ir kodėl palaidojo
        Tave tokie kaip tu, jau butelius renką
        Nuo svetimų stalų, tik šunį dar palaidą jų
        Kažkas lyg priglaudė. Natūralioji atranka.




Vasario trigonometrija


        I

        Koks sniego švarumas! Jis toks akinantis kontrastas mane
        sužeidusio Gyvenimo aštrumui, kad norisi įsmukti į sniego
        patalus ir niekada neprabusti. Prisimenu save skambinančią
        greitajai, paskui zujančią su arbatinuku, pilnu drungno vandens,
        paskui kibiru, paskui rankšluosčiu, paskui kėdėmis Gyvenimo
        Draugo skrandžio plovimui; taip, kėdės bus suleistos į jo gerklę,
        ant vandens pasodinsiu sanitarus, seseles, gydytojus; jie išdygs
        kaip lelijos Žiemos Miego šalyje; bus iškviesta apsauga gelbėti
        ligonį prieš jo paties valią, nes taip gundomai tviskės Ledo
        iltys; laikysiu jo ranką, kad jis neiškristų iš automobilio, paskui

        priimamojo pas Dangaus Raštinės tarnautojus ir man gyvenimo
        neužteks viską paliudyti; tik vėl tas švarus sniegas, naktį vienai
        grįžtant namo iš reanimacijos; jie sako –
            skambinkite po dvyliktos, skambinkite septintą, devintą,
        vienuoliktą, skambinkite ir skambinkite džiaugdamasi, kad dar
        nereikia skambinti varpais.


        II

        Vasaris man pakišo sudėtingą trigonometrijos teoremą: 330
        laipsnių kampu Tu pasviręs nebūtin, iš Tavo skrandžio šokinėja
        maži pragaro fakelai, aš vos spėju juos gesinti rėkdama:
        "Daugiau ir greičiau!", Tu nieko nesupranti, ką padarei ir kas su
        Tavimi daroma, tačiau priešiniesi pagalbai tokiu stačiu kampu,
        kad mano ir gydytojų žinios neatitinka staiga prasiplėtusios
        tikrovės kontūrų: aš suvynioju Tave į skarą ir mes jau
        Madagaskare rankiojame karoliukus nuo medžių per Mardi
        Gras karnavalą; karr – krankia varnas, – ką Tu, Karoli, iškrėtei
        šį kartą, skelbiu Tau karantiną be garantijos, kad pasikartojimo
        nebus.



P. S.


        Finansų nėra; Katinas Buhalteris
        Guli ligoninėj ir miaukdamas
        Prašo mėsytės; o dar Jam reikia
        Cigarečių, gėrimo, kavos. Žodžiu,
        Dopingo, kuris ne tik kad nepinga,
        Bet padeda susitikti su
        Den Siao Pinu ir sužaisti su juo
        Pingpongą. – Ne Siao, bet miau, –
        Į bendrą chorą įsijungia Katinėlis Jaunesnysis,
        Reikalaudamas vairuotojo teisių ir vaistų
        Nuo skrandžio bei pervargimo.
        – Ne miao, bet auo, – įsiterpia
        Jo sesytė Kalytė. – Lygiai po savaitės
        Mano gimtadienis, į kurį pasikviečiau
        Draugų, o dabar man reikalingas
        Vaistų preparatas kraujo pagerinimui,
        Mokestis už mokslą ir klasėje statomus
        Naujus langus.
        – Dar neišmokėjote visų pinigų už
        Buto remontą, – praneša darbų vykdytojas
        Arnas. Yra tokia upė Italijoj, galiu
        Pasiguosti nors tuo, kad stovėjau ant tilto
        Per šią upę Florencijoj, į kurią pėsčias
        Keliavo Leonardo da Vinci,
        Ir besivartančios vandenyje sidabražvynės žuvys
        Man įstrigo labiau nei nuolat
        Iš rankų sprūstantys pinigai.




Pėdsekiai


        I

        Pėdsekiai vis vėluoja. Jie mano,
        Kad vilkai tebėra senojoje gūžtoje,
        Kur sotinas meile visais kūno nareliais.
        O, kad taip būtų! Bet vilkei juokingos
        Jų pastangos prisiskambinti gyvūnams mobiliuoju telefonu,
        Apie kurį jie nieko nenutuokia.
                      Ir kam jis jiems?
        Vilkų karalius surado nakvynės namus, kuriuose
        Labdaringa organizacija perrišinėja jo žaizdas,
        O žmona ir toliau rūpinasi vilkiukais.
        Tačiau tai nereiškia, jog jie nesimato.
        Kiekvieną dieną, pamaitinusi vaikus, vilkė
        Atideda šį bei tą gardesnio ir buvusio karaliaus
        Daliai. Po to, paropojusi atbula
        Ir sumėčiusi pėdas, vilkė velkasi
        Gerus dvidešimt kilometrų ligi susitikimo vietos.
        Ne, ji neišduos jo pėdsekiams. Kiekvieną dieną
        Vilkas tampa vis stipresnis, ir netrukus
        Ateis laikas, kai jis pareikš savo teises
        Į Žvėrių Karūną.


        II

        O štai ir nakvynės namai. Vos
        Įėjus pro duris vilkė mato, kaip
        Balerinos pa de deux koridoriumi
        Iš vilko kambarėlio išplasnoja
        Susiraukšlėjusi kaip figa varna, burnoje
        Laikanti šlapią neužsidegančią cigaretę.
        O, šiandien vilko kambarėlis
        Pasikeitęs, nes į jį įkėlė jauną bebrą,
        Kuris aštriais priekiniais dantimis mėgino
        Persigraužti sau veną. Kas gali žinoti
        Dėl ko, nes bent kartą per dieną
        Apie tai pagalvojame visi.
        Vos vilkas pradeda kandaruoti, labiau panaši
        Į pelkių rupūžę negu į varną
        Būtybė prisistato ir atkanda
        Vilkės sumedžioto zuikio kulšį.
        Čia tokia tvarka: šių namų gyventojai
        Turi dalytis tuo, ką turi, nes visi
        Griebia neatsiklausdami
        Vienas kito; Vilkas žybteli nagu ir
        Galų gale kaip džentelmenas pridega
        Raganai neužsidegusią cigaretę.
        Kai vakare jie šoks, senė tupės vilkui ant peties.




Vilius Telis


        Gyvenu su vyru, apie kurį nieko nežinau.
        Viską apie jį žino tik laikraščiai
        Ir žurnalai, nes jiems lengviausia.
        Man jis taiko savo mastelius
        Ir mano, kad aš ištekėjusi už kito
        Vyro, nuo kurio susilaukiau vaikų,
        Jūrų kiaulytės ir vokiečių aviganių
        Veislės šuns. Dabar aš vėl nėščia
        Ir pagimdysiu kokį nors monstrą.
        Jis neturi jokio pagrindo taip
        Galvoti, tačiau, mūsų bendrame
        Gyvenime nesant jokios ribos tarp
        Tikrovės ir fantazijos, skeldėja
        Ir po mano kojomis likęs
        Pagrindas.
        Balansuojame ant prarajos krašto, ir
        Jei per ją būna permestas lieptelis,
        Aš atsiduriu Antalieptėj, aklavietėj,
        Kad Vilius Telis
        Pirmiausia taikytųsi į mane.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:41:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba