ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-16 nr. 757

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Sniegenos ir zylėsGINTARAS BERESNEVIČIUS. Krintantys daiktai (43) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. PastoralėALGIS KALĖDA. Žodis magistrams (9) • SARA POISSON. EilėsBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Sugriautos erdvės (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Trys viename: 51-oji tarptautinė Venecijos bienalėTAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. EilėsVLADIMIR KAGANSKIJ. Baltijos AziopaRENATA ŠERELYTĖ. Lietuviai pasauliniame konteksteSIGITAS PARULSKIS. Kūryba kaip bandymas atpirktiINDRĖ KLEINAITĖ. Senųjų baltiškų vertybių atgimimasJUOZAS SAVICKAS. Iš praeities. Mokinys apie savo mokytojąAURELIJA JUODYTĖ. Paplūdimio sindromas televizijoje–gk–. Saldainių popierėliai (103) • Nominacija (163) • Balsavimas (68) • L A I Š K A I (33) •

Trys viename: 51-oji tarptautinė Venecijos bienalė

SIMON REES

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Mekas. Home videos. 1987–2005. Instaliacijos Lietuvos paviljone vaizdas.

Globalizacijai, besikeičiančioms geopolitinėms realijoms (taip pat skoniams) slegiant, nuolat keičiasi ir Venecijos bienalės pavidalai bei mastai. Nacionalinio dalyvavimo požiūriu šiemetinė bienalė yra pati didžiausia; net 74 šalys joje prisistato nacionaliniais paviljonais – ji plečiasi parodomis, įrengtomis už 30 nuolatinių paviljonų (esančių garsiuosiuose Giardini) ribų. Neturintieji nuolatinių erdvių (taip pat ir lietuviai) nuomoja visame mieste išsibarsčiusias laikinas patalpas, moka už jas nemenkas sumas, atsiveža techniką ir įdeda daug darbo, kad komercinė ar namų architektūra taptų tinkama ekspozicijoms. Šioje bienalėje puikiausiu meno geopolitiškumo ženklu tapo Vidurinės Azijos šalių paviljonas, pristatęs Kazachijos, Kirgizijos ir Uzbekijos menininkų kūrybą: gal žiūrovų iš Baltijos kraštų jis ir nenustebino (tiesa, net jie išpūsdavo akis sužinoję, kad projektą kuravo rusas), tačiau mažiau jos "prisivalgę" "vakariečiai" paviljoną itin gyrė. Beje, kad ir plėsdamasi, bienalė iki šiol vis dar neįtraukė nė vienos Afrikos šalies: gal tai "egzotiška" 2007 metų bienalės ateitis.

Dvi kuruojamos tarptautinės parodos, įrengtos didžiajame Arsenalo komplekse (ekspozicijoms pritaikytuose Arsenalo sandėliuose) ir Italijos paviljone, palyginti su ankstesniais metais, atrodo sumažėjusios. Abu projektai: ir Rosos Martinez "Vis į priekį" (Arsenale), ir Marios de Corral "Meno patirtys" (Italijos paviljone) – tarsi sąmoningos prieštaros daugianarėms 2001 ir 2003 metų parodoms. Jų ekspozicijose kūriniams (ir žiūrovams) palikta daug erdvės, abiejų eksponatus sieja alegoriniai ryšiai (kai, pasak Douglaso Crimpo, du greta esantys dalykai produkuoja naują, trečiąją, prasmę). Arsenale šios alegorijos konstruojamos linijiniu būdu, darbus dėliojant tarsi domino principu; Italijos paviljone jos grindžiamos "diptikų", kambarių, puokščių struktūromis. Svarbu pažymėti ir tai, kad M. de Corral poruoja skirtingų kartų menininkų kūrybą, vyresniuosius pristatydama kaip jaunesniųjų pirmtakus ar įkvėpėjus. Neretai tai skatina kitaip pažvelgti ir į "suaugusiųjų" kūrinius, sukuria jiems palankų naujų asociacijų kontekstą: pavyzdžiui, jau meno istorija tapusiai Francio Bacono, Philipo Gustono ir Antonio Tàpieso tapybai.

Beje, apie bienalę jau pradėję rašyti kritikai pasidalijo kartomis taip pat kaip "padalytas" M. de Corral projektas. 8–9 dešimtmečių intelektualinėje aplinkoje subrendę bienalės kuratorių kartai priklausantys kritikai ir komentatoriai (pvz., "New York Times" apžvalgininkas Michaelas Kimmelmanas) gyrė 2005 metų parodas už jų "muziejinį" stilių ir menininkų, kurių dauguma taip pat priklauso šiai kartai, atranką, bienalę vadindami brandžia reakcija į ankstesniąją ar tiesiog – atgaiva. O jaunesnieji ją mirtinai sukritikavo, teigdami, kad bienalė turi rodyti tai, kas vyksta čia ir dabar, pirmiausia – dairytis naujausių (desperatiškos) mados dvelksmų.

Mano paties nuomonė yra maždaug per vidurį; ją neišvengiamai veikė ir darbo (techniku bei prižiūrėtoju) įrengiant ir atidarant Lietuvos paviljoną patirtis bei pasekmės – kitoms parodoms galėjau skirti tik ribotą laiko kiekį. Galutinis įspūdis – tarsi įspūdžiai iš trijų skirtingų bienalių, susijungę į vieną.

1. Kaip daugelis jūsų teisingai manote, kritikai ir kuratoriai apskritai yra gana paklusni publika. Jie eina kaip avys paskui savo vedlį. Šiemet kažkas nusprendė, kad Lietuvos paviljonas ir Jono Meko kūriniai yra būtent tai, ką visi turi pamatyti. (Įtakingas britų meno žurnalas "Frieze", SMS žinutėmis siuntęs bienalės naujienas mobiliųjų telefonų vartotojų miniai, taip pat išskyrė Lietuvos paviljoną kaip privalomą: eikite pažiūrėti, kaip Johnas Lenonas ir Milesas Davisas žaidžia krepšinį Jono Meko parodoje Lietuvos paviljone.) Visi ir nuėjo. Netrukus patį paviljoną pasiekė žinia, kad esame "tai".

Kaip (ne)šališko asmens, manęs tai nė kiek nenustebino. J. Mekas – vienas iš būrelio žymiausių 7-ojo dešimtmečio menininkų / kritikų / kino kūrėjų / vedlių, tikrųjų savo srities metraštininkų (kaip ir Stanas Brakhage’as, Maya Deren, Lenas Lye, Normanas McLarenas, Hansas Richteris, Michaelas Snow). Šis vardas nuolat kartojasi pasakojimuose apie Niujorką kaip pokario meninio avangardo sostinę: jis susijęs su Fluxus, bytnikų poezija, hepeningais, Warholo "fabriku", SoHo scena ir kt. J. Meką žino kiekvienas XX a. pabaigos meno studentas (taigi – kiekvienas meno profesionalas).

Trečiąją atidarymo dieną lankytojus ekspozicijoje jau buvo sunku besuvaldyti, nes pasklido gandas, kad Lietuvos paviljonas kažką laimės ar jau laimėjo, kad buvo pagirtas oficialiojoje ceremonijoje ar panašiai. Užuodusi "naujieną" ar "būtiną reginį" minia tiesiog siūbtelėjo mūsų link.

iliustracija
Guerrilla Girls. Immagine. 2005. Giorgio Zucchiatti nuotrauka. Venecijos bienalės fondas

J. Meko pasiūlytą filmų kolekciją, pavadintą "Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais", sudarė jo dienoraštiniai kino ir videodarbai, sukurti 1949–2005 metais; pabrėžtas nuolatinis filmuotos medžiagos permontavimas ir "maišymas laike" kaip struktūrinė kūrybos priemonė. Dienoraščiai, žinia, yra labiausiai išgryninta autobiografijos forma, tad šis projektas itin priartino žiūrovą prie paties menininko, jo gyvenimo, vaizdžiai tariant, prie jo pasaulėvaizdžio. Tai ypač būdinga naujausiam kūriniui "Home videos" (1987–2005), kuriame rodoma menininko šeima, patys artimiausi jam žmonės. Trijų metrų skersmens ratu sustatytų 8 monitorių instaliacija apgaubė žiūrovą ypatingu intymumu, priartino jį prie J. Meko kameros objektyvo. Šis intymumas priminė menininko amžių (jam aštuoniasdešimt dveji), trapumą ir tapo tikru begęstančių vaizdų pašlovinimu. Net gaila, kad jį trypė minia, nesusimąsčiusi, jog menas nėra apdovanojimai.

2. Paroda Arsenale – apie "merrrgaites" (grrrls, pasak feminizmo teoretikės). Padaryta su feministiniu užmoju. Tiesa, jūsų kritikui, aštrinusiam plunksną 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, tai veikiau priminė tik nuslopintų dalykų grįžimą (o paprasčiau tariant – pasikartojusį blogą sapną). Ekspoziciją pradedantis prancūzų / portugalų menininkės Joanos Vasconcelos XXL dydžio kandeliabras iš higieninių tamponų tesukėlė vienintelę asociaciją su gal prieš 15 metų princo Charleso savajai Camillai Parker-Bowles (tuomet dar mylimajai) išsakyta svajone (pasklidusia laikraščiuose iš nelegaliai įrašyto pokalbio telefonu) suteikti jai tampono paslaugą – na, ar ne blogas sapnas, sakykite? Toje pačioje erdvėje eksponuota ir (9-ajame dešimtmetyje išgarsėjusių) niujorkiečių Guerrilla Girls tekstinė instaliacija, kuriai buvo pritaikyti jau anksčiau jų naudoti (ne kartą regėti) tekstai; dėl to jie atrodė prigesę ir, pasak vieno jų, – sunkūs (SEVERE). Košmaras pasikartojo ir Reginos Jose Galindo videoperformanse, rodančiame menstruacijų išskyras ir plastinę operaciją, atkuriančią mergystės plėvę. Gal tai išties svarbu šiai trisdešimtmetei menininkei ir Dominikos Respublikos kontekstui, tačiau Venecijos bienalės žiūrovams, pažįstamiems su Judy Chicago, Valie Export, Emiko Kasaharos, Orlan, Carolees Schneeman praktikomis, plėtojamomis nuo 7-ojo dešimtmečio, tai negalėjo neatrodyti pasenę. (Taip pat neįmanoma buvo nepastebėti nuolat šmėkščiojusių kiek anksčiau – šių metų pradžioje – Maskvos bienalėje rodytų tų pačių kūrinių.) Visko buvo daug, bet, mano galva, – vis to paties.

3. Nacionaliniuose paviljonuose Giardini teritorijoje buvo daug erdvės. Atsitiktinai ar neatsitiktinai susitelkę nemažai erdvinės / institucinės kritikos pobūdžio projektų, kuriais siekta panaikinti parodos vietoje įsigalėjusias reikšmes, atrodė lyg koks konceptualus force majeure. Carstenas Hölleris ir Miriam Beckström, demontavę stiklo sieną, visiškai apnuogino Šiaurės šalių paviljoną, pavertė jį apleistu angaru: šioje aplinkoje papildomai instaliavę mikrofonus ir stiprintuvus, kūriniu jie pavertė "sustiprintą tuštumą". Tą patį savajame paviljone padarė rumunai (nuėmę šviestuvų konstrukcijas, sienų apdailą, stoglangius, kt.), kūriniu paskelbę anksčiau nematomą, o šiuosyk plačiai atvertą tarnybinį išėjimą į priemiestį, plytintį už Giardini. Belgijos paviljone Honoré d’O žaidė kino filmų architektūros pertekliumi, graikų menininkai – šiurpokais beprotnamio vaizdais, o austras Hansas Schabusas – pasakojamuoju segmentinės architektūros potencialu, fantazija ir rankų darbo technologijomis. Vaizdas, atsiveriantis nuo H. Schabuso "Stebuklingo kalno" viršūnės (į kurią tenka gana aukštai kopti laiptais, kol "pasieki dangų"), beje, buvo toks pat kaip iš rumunų paviljono, skatinantis pagalvoti: kas tai – konceptualus manipuliavimas ar nereikalingos pastangos?

Klausimas, beje, iš bienalių praeities (pakanka prisiminti atsiliepimus apie Santiago Sierra "modifikuotą" Ispanijos paviljoną 2003 metų parodoje, kai jis užmūrijo pagrindinį įėjimą ir privertė žiūrovus veržtis pro užpakalines duris, pro kurias kai kurie apskritai nebuvo įleidžiami, o įėjusieji pamatydavo tuščią erdvę). Atsakymas tas pats – laikas parodys.

Vertė L. J.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:41:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba