ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-16 nr. 757

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Sniegenos ir zylėsGINTARAS BERESNEVIČIUS. Krintantys daiktai (43) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. PastoralėALGIS KALĖDA. Žodis magistrams (9) • SARA POISSON. EilėsBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Sugriautos erdvės (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Trys viename: 51-oji tarptautinė Venecijos bienalėTAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. EilėsVLADIMIR KAGANSKIJ. Baltijos AziopaRENATA ŠERELYTĖ. Lietuviai pasauliniame konteksteSIGITAS PARULSKIS. Kūryba kaip bandymas atpirktiINDRĖ KLEINAITĖ. Senųjų baltiškų vertybių atgimimasJUOZAS SAVICKAS. Iš praeities. Mokinys apie savo mokytojąAURELIJA JUODYTĖ. Paplūdimio sindromas televizijoje–gk–. Saldainių popierėliai (103) • Nominacija (163) • Balsavimas (68) • L A I Š K A I (33) •

Pastoralė

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Nėra nei kaimo, nei miesto, kuriame nerastum girtuokliavietės. Negali nepripažinti: žmonės, mėgstantys pradėti ir pabaigti dieną stipriu, slaptu gurkšniu, yra bent jau romantikai, gal – estetai.

Girtuokliavietę turi ir Palūšė. Ta Palūšė, kurios medinukės baroko bažnyčios atvaizdas kadaise buvo atspaustas ant menko banknoto – ant popierinio pinigo. Kad prisiminčiau – ant lito? Ar dviejų?

Tikrai nedaug reikia litų, kad apsigyventum Palūšėje. Žaliojoje gatvėje – žali nameliukai. Kambarėlyje jautiesi beveik kaip palapinėje – tik sienos stipresnės, tik lietus pranašauja kitaip. "Nuotaiką gadins trumpi lietučiai", – taip skelbė per radiją sinoptikė.

Gadins?

Gal daugiau ir neberegėsiu tokios vasaros – gausiai drėkinamos trumpo, dosnaus, auksuoto lietaus. Per lubinus ir žemuogynus ateini su kuprine nuo Ignalinos į Palūšę, – per juos ir išeini. Šiek tiek šaipaisi, bet ir dėkoji sinoptikei – tegu baugina tais lietučiais cukrinius žmones! Tegu gąsdina!

Nes...

Lūšio paežerė buvo beveik tuščia... Tik mes...

Ir smagūs atvažiavėliai, byrantys iš savo atostogų laikinumo – iš automobilių furgonų – namų ant ratų; ir jų aistringi šūksmai: belissimo, belissimo, belissimo!

Palūšėje mėgstu kraštinį namelį – arčiau ežero. Pirmą kartą dievaž buvau sunerimusi: ko sukinėjasi palei tvorą – mano! mano! mano kelių dienų namą! – tie diedai.

Tik to – kad ramiai pasėdėtų... Įkaltų...

Mano nuoma – kelių dienų. Jie ten gyveno – gyvena – gyvens – visada. Jų girtuokliavietė – krūmynuose ant kalno; nuo jo regėti visas ežeras. Poilsiavietė – ir mes, laikinieji – jiems liekame už nugaros.

Matytumėt, kaip eina ryžtinga kaimo moteris į girtuokliavietę – ji eina parsivesti savo vyro. Girdėtumėt jos tarmiškus žodžius, – miestelėnui gal sunkiau suvokiamus. Šienas, šienas, šienas – kartoja ta moteris, beveik rauda.

Ir nulinguoja atgalios – į savo sodybą, o paskui ją dviračiu važiuoja – vingiuoja – jos kaltas vyras. Toks kaltas, kad...

– Ta moteris bent jau turi mišką. Ir ežerą. Ji gali išsirėkti, išsibliauti, išsiraudoti. O Vilniaus moterys? Ministerienės, seimūnienės, verslininkienės? Kur išsibliaus jos? Kaip atrodys jų elegantiški drabužiai, aplieti bobiškomis ašaromis?

Taip sako mano bendrakeleivis – į Palūšės pastoralę įsijautęs labiau nei aš.

Pastoralė!

Tik taip galiu vadinti Vilnių, atlaikiusį Mindaugo karūnavimo šventes. Nespėjau į "Balticos" renginius, – nepersiplėši...

Ar Kalnų, ar Vingio parke – moksleivių šokių ir dainų dienose – norom nenorom – skendėjau praeityje. Šiek tiek...

Giliai užkišta glūdi nuotrauka: mudvi – vyresnė sesė ir aš – tautiniais drabužiais papuoštos. Ikimokyklinės... Pakeliui į Dainų slėnį – į šventę. Dvi klusnios chorvedžio dukros, niekada jokiame chore nedainavusios. Užčiaupė tėvas! Arba dainuoji tobulai, arba niekaip...

Nei šokusi, nei dainavusi šventėse, tik atidžiai jas stebėjusi, galėčiau ir šiemetinei rasti priekaištų. Cinikas jų rastų... ir randa... šimtus...

Pirmasis (ir vienintelis...) mano priekaištas šis: veteranus – chorvedžius, choreografus, režisierius, scenografus, jų asistentus ir... – ilgus metus šventėms dirbusius žmones – į aukštus Kalnų parko kalnus, į Vingio vingiuotus kelius – gražu būtų kad ir karieta garbingai atvežti. Jei ne karieta, tai atviru autobusu. Arba uždaru. Kuo tik įmanoma. Slogu jiems likti namie, – prie televizoriaus.

Tos šventės – pastoralė su akimirkos idilės skoniu. Mergaitės, jų tarmė... Jos Vingio parke aptaria, kaip dainavo – pirmu ar antru balsu. Kaip nuklydo...

Ir vaikinai – kad šitiek jų Lietuvoje pūstų dūdas, ir dar kaip pūstų...

– Ne vaikiškas repertuaras! Bet jie sugros, – sakė vieno orkestro vadovas.

Didžiavosi... Kodėl ne – vaikus jis surinkęs Kauno gatvėse; jis turi orkestrą, – jo muzikantai nori groti.

Laikas, pasak jauno pedagogo, gerėja.

Nekenčiu masinių renginių. Spūsties. Žygiavimo. Muštro. Tvyro ore civilizuoto sadizmo dvelksmas.

Ne man tos šventės. Kitiems.

Kai kas alpsta. Kai kas atgyja – įsimyli. Visiems laikams ar...

Šiltą liepos naktį matėme: išvyksta iš Vilniaus vienas paskui kitą autobusai; vaikai mojavo mums, o mes – jiems.

Gal... sugrįš?

O jei negrįš, jei pastoralės žavesy ir nevilty visiems laikams įstrigs?

Tai saugos albumuose svarbią nuotrauką: 2005 metų liepos mėnesį buvau Vilniuje – dainavau ir šokau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:41:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba