ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-21 nr. 657

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HERKUS KUNČIUS. Mano Mustafa (29) • SIGITAS PARULSKIS. Dainos šokiai estrada (47) • AIDAS MARČĖNAS. Saugau akis (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis (15) • Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Komentarų paraštės (27) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Kaip sujaudinti a. a. a.? (29) • SIGITAS GEDA. Poezija (11) • MATAS DŪDA. Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę (12) • ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ. Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras (6) • RIČARDAS ŠILEIKA. Trisdešimt septynių sakinių reportažas iš praėjusio Druskininkų šeštadienio (6) • SARAH ZUSSMAN. Enigma "V&M" (15) • JONAS SERAPINAS. SHYSIS (7) • GEDIMINAS KAJĖNAS. Banalumas neturi ribų (13) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Saulės (4) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Žvilgsnis į Alytaus praeitį (4) • -vp-. Apie Vilniaus architektūrą (9) • -vp-. Galva (6) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (48) •

Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę

(Tarptautinė dailininko knygos trienalė "23 nuodėmės")

MATAS DŪDA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tamara Jelaša (Jugoslavija). Nuodėmių dienoraštis, arba Kaip būti geresniu žmogumi. 2002

Gyveno kartą dailininkas ir knyga.
Jie mėgo daryti 23 nuodėmes per dieną.
Galų gale jie ėmė ir susituokė ir tapo Dailininko knyga.
Rimvydas Kepežinskas

Tekstas apie dailininko knygos parodą ŠMC. Ir kaip pradėsi rašyti, jei, vos įėjęs į salę, bemat pasiklysti stiklinių dėžių labirinte. Todėl pradžioje, išgąsčio apimtas, tiesiog bandžiau rasti išėjimą, kad žinočiau, jog esu čia, tarp nuodėmių, įkalintas ne ilgam, kol jomis apsikrėsiu, o tik tol, kol apžiūrėsiu jas tose hermetiškose kolbose. Tad pradžioje tiesiog ieškojau išėjimo.

Ieškodamas išėjimo, kartu ieškojau ir ramybės: argi gali jaustis ramus pasiklydęs (kas keisčiausia), atrodo, neblogai pažįstamoje vietoje? Tai turbūt dar baisiau, negu pasiklysti kokioje visiškai nepažįstamoje vietoje: tuomet tiesiog susikaupi ir vynioji sau siūlą atgal, kol randi, kaip išeiti. Štai dabar sėdžiu prie to žydrojo ekrano ir stengiuosi perprasti jo žydrumą, kurio visiškai nepažįstu. (Kaipgi kitaip įsiliesiu į bendrą skaitančiųjų ir rašančiųjų bendriją, jeigu neperprasiu kompiuterinio rašymo tipo?) Beje, tai nėra visai nesmagu. Bent jau smalsu – prisimenu jausmą, kartais apimdavusį vaikystėje, kai gaudavau kokią neblogą dovaną... Ir nors čia ne dovana ir net ne vaikystė, jausmas kažkodėl panašus. Todėl šioje nepažįstamoje erdvėje ir jaučiuosi gerai. Bet knyga – gerai pažįstamas daiktas. O juk jeigu pasiklysti visiškai pažįstamoje vietoje ir tarp gerai pažįstamų daiktų, reikalai dažnai atrodo daug prastesni, kartais net ima pilti šaltas prakaitas: pradedi abejoti situacijos realumu, apskritai pradedi blaškytis ir taip tik dar labiau įpainioji save į siaubą. Bet tenka liautis bijoti šios dalykų padėties, tenka vis dėlto pradėti rašyti apie "dailininko knygą"...

Pradėsiu iš toliau. Susiūti knygą yra sudėtinga, jeigu tai nėra daroma dažnai ir, tiesą sakant, beveik visą gyvenimą. Kiekvienas geras knygrišys turi savo braižą, turi savo paslapčių, kurios slepiasi knygos nugarėlėje lyg koks smuiko lako receptas. Knygrišiai būrėsi į gildijas. Beje, tokios gildijos būta ir viduramžių Vilniuje; ji prieš keletą savaičių čia vėl atkurta. Todėl, tiesą pasakius, jau pati menininko knygos idėja – geras tuzinas nuodėmių iš tų dvidešimt trijų... Juk jų knygos paprastai nesusiuvamos. O patys žinote, kokios nuodėmės pradeda lįsti iš dažnos (ypač klijuotos) nesusiūtos knygos, kaip ji pradeda skleistis ir irti, kaip ji susidėvi ir išsitepa, meta lapus, lyg būtume ją be galo nuvarginę, nors nesame jos dar net įpusėję, kaip ji sulūžta (tiesiog palūžta), jeigu paliekame ją atverstą nakčiai... Dabar knygos dažniausiai būtent klijuojamos, neberišamos, kaip turėtų būti iš tikrųjų. Jos tapo silpnos, nuodėmingos, be siūlo nugarėlėje, tiesiog kažkokios bestuburės, dažniausiai minkštais viršeliais, vadinasi, minkštos. Tiesą pasakius, galbūt visa tai ir yra mūsų dabartinės nuodėmės, besireiškiančios knygos pavidalu...

Bet čia viskas po blizgančiu stiklu, galbūt net vakuume, o tai reiškia, kad ir nuodėmės čia truputį kitokios, nebūtinai susijusios su čiupinėjimu, o kartais – net ir su skaitymu. Nekyla abejonių, kad stiklas (ir greičiausiai beorė erdvė po juo) skirtas ir saugoti šių knygų nuodėmes, ir apsaugoti nuo nuodėmių. Juk ne šiaip sau didelė dalis maisto produktų dabar pakuojama hermetiškai, kad nei įleistų, nei išleistų nuodėmių. Visi tie ir po stiklu, ir parduotuvėje hermetiškai "užklijuoti" daiktai, matyt, ir patys yra tokie nuodėmingi, kad, niekaip neapsaugoti, tučtuojau būtų suvirškinti turbūt... šventųjų, mus taip nuolat saugančių nuo pavojaus užsikrėsti bet kokiais nešvarumais. Iš visos knygų padermės užkrato ypač bijo, atrodo, telefonų knygos, kurias dabar taip pat supakuoja į oro nepraleidžiantį celofaną; tačiau tuomet joms gresia, kad jos gali būti niekada neišvyniotos iš tų hermetiškų talpyklų; šiosios tarsi saugo knygą nuo to, kad ją kas nors atsiverstų, nors tai, regis, vienintelė jos paskirtis (kai tokia knyga taip supakuota, daug paprasčiau ir maloniau tiesiog susukti informacijos telefoną). Ši telefonų knygos savybė yra tiesioginė nuoroda į dar vieną rimtą, jau gimtąją, menininko knygos nuodėmę: knyga, pasirodžiusi parodoje, bet, kas baisiausia, niekada nepasirodysianti bibliotekoje, yra pasmerkta visą savo amžių kankintis, kad gyvena ne pagal savo, o pagal jai primestą kitokio daikto prigimtį. Blogiausias dalykas, galintis nutikti telefonų knygai, kaip sakiau, yra tas, kad jos niekas neatsivers. Kartu tai ir didžiausia pastarosios nuodėmė... Tuo ji tapati menininko knygai šioje parodoje – menininko knygos čia irgi niekas neatsivers. Tiesą pasakius, jos niekas neatsivers ne tik čia, jos niekas neatsivers niekur. Tai dar vienas tuzinas jos nuodėmių iš tų dvidešimt trijų...

Iš vaikystės gerai pamenu vieną istoriją, kuo glaudžiausiai susijusią su dvidešimt trimis menininko knygos nuodėmėmis. Toji istorija nutiko gal prieš kokius du gerus dešimtmečius, taigi dar tolokai iki menininko knygos eros. Abu tėvai turėjo (matyt, netikėtai) kažkur išeiti, diedukai ir bobutės taip pat dar buvo jauni, vidury dienos negalėjo mesti savo darbų, o mudu su broliu buvome per maži, kad mus paliktų vienus namuose (filmas čia visiškai niekuo dėtas). Todėl tėvas paprašė vieno draugo menininko (linkėjimai Jam, nes Jis skaito "Šatėnus"), kad šis mus "padabotų". Tačiau mes buvome geri vaikai ir dėdei ant galvos labai nelipome; tiesą pasakius, net neprisimenu, ką veikėme, bet kad nelipome, prisimenu tikrai. Tad dėdė, kad neleistų laiko veltui ir nenuobodžiautų, veikiamas kuo nuoširdžiausių paskatų, nutarė truputį pertvarkyti mamos knygų lentynas. (Beje, mano mama tada dirbo bibliotekoje, ir apskritai ji yra begalinė knygų mylėtoja (mylėtoja, t. y. skaitytoja, o ne kolekcionierė), jos knygų lentynose – Tvarka iš didžiosios raidės.) Knygos lentynose ėmė rikiuotis pagal aukštį, pagal storį, buvo kuo nuoširdžiausiai derinamos pagal nugarėlių spalvą, buvo bandoma sukurti grafišką, žaismingą, subtilų, estetišką lentynose stovinčių knygų vaizdą. Esu tikras, jog visa tai kėlė neišmatuojamo dydžio estetinį išgyvenimą mūsų vargšui (tada jis dar to nežinojo) sargui... Tiesiog kūrėsi menininko knygų lentyna...

iliustracija
Virginija Degenienė (Lietuva). Mažosios nuodėmės. 2002
Vytauto Balčyčio reprodukcijos

Žinau tiktai tiek, kad dėdė nesitikėjo, jog mūsų mama gali būti tokia griežta. Dabar jie jau susitaikę, dėdė ateina į svečius, jie kalbasi. Bet tada, prieš dvidešimt metų, dėdė tikrai padarė nuodėmę, nors jam, kaip menininkui, visai taip neatrodė. Turbūt nedaugelis, o greičiausiai – nė vienas šioje tarptautinėje parodoje dalyvaująs menininkas nesijautė darąs nuodėmę. O tai turėtų būti baisi, slegianti nuodėmė: žinoti, kad kuri knygą, kad ji bus graži ar kitaip estetiškai patraukianti, bet patraukianti ne skaitytoją, o žiūrovą. Čia jau visos dalykų padėties apvertimas, čia jau destruktyvi ir griaunanti tvarką jėga. Bent jau žiūrint skaitytojų akimis...

"Žiūrėtojas žiūri vien dėl malonumo žiūrėti. Technika pagaliau jam leidžia be apribojimų ir išlygų mėgautis libido videndi žavesiu, dėl kurio visada perspėdavo Bažnyčios Tėvai: tai malonumas matyti, matyti viską, ypač tai, ko aš neturiu teisės arba galios matyti, taip pat malonumas matyti, pačiam liekant nematomam, trumpai tariant, akimis valdyti tai, kas man nepriklauso, jei pats neišstatau savęs kito asmens žvilgsniui. Taigi žiūrėtojas palaiko iškrypusį ir bejėgį santykį su pasauliu, kurio jis vengia ir kurį drauge valdo atvaizde" (Jean-Luc Marion,Atvaizdo dovana, Vilnius, 2002). Skaitydami knygą, t. y. elgdamiesi su ja pagal jos prigimtį, retai reikalaujame, kad ji atitiktų savo vidujybę; knyga, tekstas per skaitymą patenka į mus kanalais, neribojančiais paties dalyko sklaidos, skaitomas tekstas vienu metu yra nukreiptas į visas įmanomas puses. Pasak viduramžių metaforos, knyga yra nuolat besiskleidžianti kaip rožės žiedas, kai vienu metu gali matyti ir atskirą žiedlapį, ir kartu – apžvelgti visus. Knyga panaši į žiedą ne vizualiai (nors truputį į jį gali būti panaši ir šitaip), ji panaši į žiedą veikiau mentaliai, t. y. į jo skleidimąsi, kai skaitant vis išsiskleidžia naujas lapelis. Turbūt todėl mano žmona ir sako, kad pats gražumas tuomet, kai žiedai dar ne iki galo išsiskleidę... Dažnai būna apmaudu padėti jau perskaitytą knygą: ar dėl to, kad praėjęs pats žydėjimo metas, ar dėl to, kad "nužydėjėlis" pradeda mėtyti lapelius, parodydamas tikrąjį, visai netikėtą, savo būdą. Bet kokiu atveju pradžioje yra pasaulio tekstas, kuris vėliau, jau kaip nuodėmė, atsiranda atvaizdo pavidalu menininko knygoje. "Atvaizdas, tas linksmas savo originalo našlys, nieko neišlaisvina, neatveria jokios naujos perspektyvos: jis tik patvirtina apibrėžtą metafizinę situaciją – nihilizmą. Jeigu darysime prielaidą, kad metafizika savo platoniškoje pradžioje paties daikto ir atvaizdo priešpriešą įtvirtino daikto naudai, o ničeistinėje pabaigoje šią priešpriešą apvertė atvaizdo, laikomo tokiu pat realiu kaip ir pats daiktas, naudai, tai turėsime pasakyti, kad žiūrėtojo stabas tiesiog tiksliai patenkina nihilizmo poreikius: nėra nieko, kas būtų pats savaime, viskas egzistuoja pagal vertinimo matą, kuris jį patvirtina arba paneigia" (ten pat).

Į nieką kitą nepanašus knygos egzistencijos pavyzdys – Šventasis Raštas, kuris kasdien atverčiamas, paskaitomas ir netgi parodomas dangui, kad Jis Ten, Viršuje, tikrai matytų... Be Šventraščio, gerai prisimenu tik dar vieną knygą, kuri, nemeluoju, būdavo atverčiama ir padedama ant stalo kasdien kokius gerus penkiolika metų, galbūt ir dar ilgiau. Tai buvo L. Brežnevo "Aktualnyje problemy ideologičeskoj borby", knyga, likusi nuo jaunystėje tėvukų laikyto kažkokio egzamino. Kadaise buvusio viršelio raudonio jau nebesimatė, jis buvo juodui juodas, lapai viduje, kaip dabar prisimenu, buvo beveik skaidrūs, kaip reikalas permirkę riebalais. Ant tos knygos buvo dedami karšti puodai su garuojančiomis bulvėmis, o ant atverstos knygos tilpdavo ir ką tik iš orkaitės ištrauktas padėklas su kepsniu, apdėtu keptais obuoliais ir morkomis. (Štai kaip vykdavo tyliųjų disidentų pietūs virtuvėje...)

Turbūt vis dėlto ir tai būdavo nuolatinė nuodėmė, nors tikrai ne tokia didelė kaip menininko jo knygos atžvilgiu. Galbūt pasaulyje yra dėsnis, nustatantis glaudų knygos ir nuodėmės sąryšį, ką jau čia tie menininkai... Bet turbūt šis sąryšis atsiradęs ne be pastarųjų noro vaizduoti, kad mes galėtume į tai spoksoti, papildydami savo ir taip nešventas prigimtis vis naujomis nuodėmėmis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4144. Margarita2003-06-22 22:11
Drįstu paspėlioti,kad skaitantys elektroninius rašmenis,dažniau ar rečiau ir patys parašo komentarą,laišką.Ir dar kartą bandau spėti,kad retkarčiais darom nuodėmę - neperskaitę ką parašėme,spaudžiam "siųsti".Ir raustam akis pakėlę,kai akis "bado" teksto rinkimo skubotumo klaida,ypač jei ji dar sutampa ir su gramatinės klaidos reikšme,o apie tai ką norėjom pasakyti ir kaip mus supras skaitantieji, dar dažniau tenka suabejoti .Šios recenzijos autorius tikriausiai irgi neperskaitė ką parašė,nes iki teksto vidurio perskaičiusi,išsigandau,kad pasiklysiu ir akimis susiradusi duris su užrašu:"Parašykite savo nuomonę",apsidžiaugiau ir įkvėpusi gaivaus oro,išpažinau savo nuodėmę:ir aš kartais ne[be]perskaitau ką parašiau:)

4244. Begemotas2003-06-24 21:26
matas duda zino ka rasho!!! Jis kietas menininkas! taip, kag margarita, siulychiau susipazinti geriau su jo grafika, tada bus viskas papraschiau!!!

4261. Margarita2003-06-25 12:40
Begemotai, jeigu pažinotum mane, irgi būtum kitokios nuomonės apie mano komentarus:)))

4273. Oragutangas2003-06-25 14:31
Margarita, tave visi jau seniai labai gerai pažįsta ir niekas į tave rimtai nežiūri

4280. Begemotas2003-06-25 16:29
Ko chia man nepazinoti, taves? Margarita? Vienishiu gyvenimas yra vienishiu gyvenimas...kurybingas tai gyvenimas turetu buti, ar ne, Margarita? O Matas Duda tikrai puikus menininkas. Tik tiek ;)

4284. xX2003-06-25 16:58
Orangu-Tangai & Hipopotamai, aš tai labai rimtai žiūriu į Margaritą. Nors pažįstu seniai, tik ne iki galo.

4294. Margarita2003-06-25 20:02
Ačiū,xX:)

4297. p.2003-06-25 20:31
Retą kurią iš ten buvusių galėčiau pavadinti knyga, IMHO...

4328. Begemotas2003-06-26 13:43
xX esu uskaudintas gyvunas:( nesu nei orangutangas nei Hopopotamas:( jei zinotumei kas slepiasi uz sio slapyvardzio - labai susigestum;), bet man tik idomiau del to... O del margaritos as nesuku sau galvos, man labiau rupi Menas.

4331. Margarita2003-06-26 14:41
Kaip lengva gyventi,kai nereikia slėptis už slapyvardžio:) Net galiu sau leisti suabejoti Menininko M.Dūdos gebėjimu rašyti recenzijas:)

4390. Senbernaras Mauricijus2003-06-29 11:02
Ale zinok, kai koki prieteliu pagaidyji ir pasirasai tikruoju vardu, tai paskuites gali labai skaudziai uzusibaigti daug geru dalyku - karjera, sveikata ir etc. Ant sv.ramybes todel geriau koki kita grazu varda ipiesti po pagaidyjimu,o i akis tik girti ir liaupsinti visaip.

152565. jamaica2009-03-02 17:35
pasirodė, kad šiek tiek neaiški teksto mintis.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:41:25 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba