ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-21 nr. 657

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HERKUS KUNČIUS. Mano Mustafa (29) • SIGITAS PARULSKIS. Dainos šokiai estrada (47) • AIDAS MARČĖNAS. Saugau akis (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis (15) • Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Komentarų paraštės (27) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Kaip sujaudinti a. a. a.? (29) • SIGITAS GEDA. Poezija (11) • MATAS DŪDA. Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę (12) • ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ. Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras (6) • RIČARDAS ŠILEIKA. Trisdešimt septynių sakinių reportažas iš praėjusio Druskininkų šeštadienio (6) • SARAH ZUSSMAN. Enigma "V&M" (15) • JONAS SERAPINAS. SHYSIS (7) • GEDIMINAS KAJĖNAS. Banalumas neturi ribų (13) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Saulės (4) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Žvilgsnis į Alytaus praeitį (4) • -vp-. Apie Vilniaus architektūrą (9) • -vp-. Galva (6) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (48) •

Korektūros klaida

Liūnė Janušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

1938 m. "Sakalo" leidyklos išleistą Liūnės Janušytės knygą "Korektūros klaida" verta perskaityti dėl keleto priežasčių: 1. Lietuviai Europoje (savimonės slinktis per daugiau nei pusę amžiaus – ar ji pastebima?); 2. Autoironiška pasaulėjauta ir autoanalizė; 3. Viktoro Petravičiaus iliustracijos; 4. Autorė už valdžios įžeidinėjimą savo raštuose pašalinta iš Rašytojų d-jos ir Žurnalistų s-gos; 5. Komiškos situacijos, parodija, hiperbolė, lengvas satyrinis stilius.

1

Kelinta jau diena slankioju po Paryžių ir vis dar negaliu įsisąmonint, kad esu Paryžiuje. Atrodo, kad vis dar Kaune, kad tuoj iš už kurio nors kampo išners kuris pažįstamas ir pakvies į Konrado kavinę...

Kartais net pradedu vytis kurį nors praeivį ir jau jau noriu šūktelėti: "Ei, palauk!" Visai tokia pat eisena, toks ūgis, toks apsirengimas... Ir tik paskutiniu momentu, vietoj šūktelėjus jam tą "palauk!", šūkteliu jį sau...

– Juk tu Paryžiuj, – tikinu pati save. – Jau keturios dienos Paryžiuj... Kaip tu to negali įsisąmoninti?

Ne, negaliu.

Ilgai lauktas, svajotas, tiek sykių apdūmotas Paryžius ir aš – jau esu jame!

Tas pirmas dienas tiek bėgioju, kad pagaliau viskas susipina krūvon ir iš tikrųjų atrodo lyg koks sujauktas sapnas, iš kurio nubudęs galvoji:

– Nagi ir prisisapnuok tu man tokia makalynė!

Dabar man atrodo, kad Notre-Dame katedroje palaidoti įžymieji Prancūzijos žmonės, o Panteone – šoka Žozefina Beker... Kad Luvre gyveno Marija Antuanetė, o Eifelio bokštas ir Triumfo arka – tai tas pats, tik kitais pavadinimais...

Viskas susipynė, ir kol aš atraizgysiu tą susivėlusią giją, turės praeiti truputis laiko.

Apsigyvenau, žinoma, Lotynų kvartale. Tradiciniame Lotynų kvartale! Net jei ir būtų pinigų pakankamai – kitame kvartale negyvenčiau, tik šiame, – na, o pinigų aš niekad pakankamai neturėjau ir neturiu.

Ir jis toks mielas, tas senas, apdulkėjęs Lotynų kvartalas! Nors ir svetimas dar, ir nepažįstamas, bet išsyk jau drauge lyg ir artimas. Su žmonėmis kartais taip irgi būna: pamatai pirmą sykį ir jau nori iš karto pulti ant kaklo, sakyti "tu" ir stebėtis, kad iki šiol dar jis nebuvo tavo geriausias draugas. Žinoma, vėliau gali ateiti apsivylimas ir vėl stebėjimasis: "Kaip aš jam galėjau sakyti "tu" ir kaip jis galėjo būti mano draugas?.."

Bet Lotynų kvartalas, tikiu, manęs neapvils, nes jis dar nieko nėra apvylęs. Galima apsivilti Operą supančiu triukšmu, Elisėjaus laukų žibėjimu, Versalio rūmais, Paryžiaus lengvumu ir nuolaidumu, – bet jokiu būdu negalima apsivilti susidūmojusiu senuku – Lotynų kvartalu, apsikrovusiu knygom ir paveikslais, perpildytu besišypsančia jaunuomene...

Negalima buvo nemylėti Tumo-Vaižganto baltais plaukais ir visad jauna siela.

Negalima nemylėti Lotynų kvartalo tokia pat jauna siela ir raukšlėtu veidu.

– Bonjour, merci, pardon.

Trys žodžiai, kuriuos moku. Ir tai visa. Su tokiu kalbos mokėjimu toli nenueisi. Bet aš stengiuos nueiti toli, viena pati, net iki Operos. O kai paklystu ir nebesusivokiu, kurioj pusėj galėtų būti mano namai, sustoju vidury gatvės, sustabdau kurį praeivį ir, pasakiusi "pardon", apsimetu išsigandusi. Tada jis nustato mane lyg laikrodžio rodyklę ir pamojuoja ranka. Pasakiusi du likusius žodžius "merci, bonjour", slenku toliau, iki vėl pasidaro nebeaišku ir vėl reikia leisti apyvarton savo negausų žodyną.

Bet užtai, parėjus namo, galiu visai ramia sąžine girtis savo draugams:

– Ėjau, ėjau, ėjau... Dievas žino, iki kur nuėjau! O vis tik ėmiau ir nepaklydau! Pardon, sakau, kur yra San-Mišelio bulvaras? Tas tuoj mane ir pasuko į tą pusę!..

– Lietuviškai suprato?!

– "Lietuviškai!" Bet: San-Mišel, San-Mišel... Kelis kartus pakartojau, tai ir suprato! Ot ir parėjau! Viena pati!

– Turi galvą, ką čia ir šnekėt, – pagiria ir draugai.

Gyvename mūsų viešbuty net keturi lietuviai: Paulius ir Viktoras, du dailininkai, studijuoją Meno Akademijoj, ir Juozas, prancūzų filmų artistas.

Viktoras su Paulium jau seni mano draugai, išsyk paėmę mane čia savo globon, kurioj aš jaučiuos labai saugiai, lyg užuvėjoj. Su Juozu gi susipažinome tik čia. Jis baisiai žvėriškos išvaizdos, suveltais plaukais ir tokia pat suvelta barzda, bet akys geros ir atrodo, kad ir su juo susidraugausiu.

Paulius su Viktoru gyvena net septintame aukšte, pačioj pastogėj, iš kurios, ypač vakarais, matyt įdomus vaizdas: balta, žibanti Sacre-Coeur bažnyčia, parūkavę Paryžiaus stogai, rausvas nuo šviesų dangus. Juozas turi mažą kambariuką ketvirtame aukšte, aš gi, kaip ką tik atvykusi iš Lietuvos ir, mūsų maštabu, beveik milijonierė, apsigyvenau net antrame.

Kambariūkštis mano mažytis, mažytis... Kaip matuok, vis tiek tik vienas metras teišeina! Sofa, komoda, drauge einanti ir rašomojo stalo pareigas, viena kėdė ir prausykla. Viskas. Ties prausykla kabo veidrodis, bet kas į jį bežiūrėtų, visad jis rodo vieną ir tą patį, kažkokį iškraipytą, degeneruotą šešėlį, kuris visada gali būti ir mano, ir Juozo, ir medžio.

Sienos, aišku, su rausvom gėlelėm, kaip ir visame Paryžiuje; viršum tų gėlelių aš pakabinau du paveikslu: Pauliaus ir Viktoro. Kad dar kiek suteikčiau jaukumo savo narviukui, nupirkau porą metrų šilko ir užtiesiau jį ant sofos. Gal ir gražiau dabar.

Visi jie trys kas vakarą verda vakarienes Pauliaus kambary, kur turi įsigiję ir gražiai susistatę primusą, puodą ir net keptuvę. Dabar ir aš įėjau į virėjų kolekciją. Virti reikia iš eilės: kas vakarą kitam. Ir kas vakarą baisiausias skandalas: kuris verda – keikiasi paskutiniais žodžiais ir kolioja kitus "ponus", susėdusius ant lovos ir išdidžiai laukiančius vakarienės. "Ponai" gi tokiais pat žodžiais kolioja blogą patarnavimą ir peikia kiekvieną kąsnį.

Tokios jau susidarė koliojimosi tradicijos ir kiekvienam ateina savo eilė išsikolioti.

Vakar koliojaus aš. Koliojaus visai nuoširdžiai, nes jokiu būdu nemokėjau įdegti primuso. "Ponai" gi, ant lovos susėdę, ironiškai iš manęs šaipėsi ir rėkavo:

– Na, greičiau, greičiau! Koks čia patarnavimas?! Lauk išmesim iš virėjų už šitokį darbą! Kokia čia dabar kava išvirta?! Ne kava, o kiaulėms pliurpalas!

Bet visi valgome su šypsenom ir patenkinti.

Baisiai linksmos ir įdomios tos mūsų vakarienės!

Teoriškai visada žinojau, kad kurtiems ir nebyliams sunku gyventi, o dabar ir praktikoje tuo įsitikinau. Mano draugai atstoja man ir ausis, ir liežuvį, nesgi su savo trim prancūziškais žodžiais didelio ir protingo pasikalbėjimo niekaip neiškombinuoju.

2

Šiandien visą popietę slankiojau kažkokiuose Monmartro užkampiuose ir mokiausi važiuoti požeminiu traukiniu.

Slankioti be galo įdomu, kai tavęs nė vienas žmogus nepažįsta, kai tu taip pat nė vieno nepažįsti... Susilieji su visa minia ir eini, kur akys rodo. Eini valandą, kitą, trečią... kol kojos pavargsta ir galutinai atsisako eiti savo tiesiogines pareigas. Tada įslenki kurion mažon, tamsion kavinėlėn, kurių čia pilna kiekvienam žingsny, pailsi, išgeri kavos puodelį, parašai laišką Lietuvon ir – vėl slenki toliau.

Beslankiojant sutemo. Gatvėse atsirado kažkokių neaiškių tipų, bandančių pasikviesti mane kavinėn... "Ma petite", sako. Padarau žvėrišką išvaizdą, ir jie atsitraukia.

Kažkurioj mažoj gatvelėj pasijaučiau visai lyg ne Paryžiuj esanti, bet galbūt Arabijoj ar kur kitur. Nors ten dar nesu buvusi, bet įsivaizduoju, kad maždaug taip turėtų atrodyti: abipus gatvės krūvom suversti vaisiai, daržovės, medžiagos, mėsa... Aitrus kvapas troškina ir verčia greičiau iš čia bėgti. Pardavėjai rėkia užkimusiais balsais ir trauko praeivius už skvernų:

– Tik septyni frankai metras! Tikras šilkas! Tik septyni frankai!

Tokius žodžius kaip "tikras" ir "šilkas" žinojau seniai jau iš madų žurnalų ir supratau, ko pardavėjai iš manęs nori. Bet šilko nepirkau. Nupirkau virtinėlę žalsvų karoliukų kažkokioj egzotiškų prekių krautuvėj. Sako, iš Taiti. Galbūt. Visai tinka prie šios gatvės egzotiško stiliaus.

Paskui vis negalėjau rasti metro. Kai nereikėjo, tai kiekvienam žingsny jo buvo pilna, o kai tik susigalvojau važiuoti namo – dingo ir dingo, tartum niekad ir nėra buvę Paryžiuje jokių požeminių traukinių!

Tik po ilgų ieškojimų suradau taip išsiilgtą, žibančią raidę M.

Aišku, porą kartų išlipau visai ne ten, kur reikėjo, bet vis tik galų gale atsiradau namuos.

Užlipti į septintą aukštą pas Paulių buvo tikra Golgota! Įėjau – ir dribau lovon.

– Kur tu buvai? – išsigando draugai. – Mes jau galvojome su policija ieškoti! Visai dienai prapuolei! Manėm, ar paklydai, ar automobilis suvažinėjo!..

Namuos radau didelį skandalą: pasirodo, Paulius ir Juozas nusipirkę batus ir, kaip vėliau paaiškėjo, abu vienoj krautuvėj ir viena kaina. Ir dabar didžiausias triukšmas: niekaip negali išspręsti, kieno batai gražesni? Juozas rėkia, kad jo, Paulius – kad jo.

– Būk tu teisėju, – sako man. – Katro gražesni?

– Mano gražiausi, o judviejų abiejų šlamštas, – ištiesiau kojas.

– Jeigu mano batai negražūs, tai aš neisiu į negrų balių, – suurzgė iš lovos Juozas.

Tiesa! Aš visai ir pamiršau, kad šiandien buvom sutarę eiti į negrų balių. Pati be galo agitavau dėl to ėjimo, rėkiau labiausiai už visus, o dabar taip nuvargus, kad jokios nuotaikos nėra kilti nuo lovos.

– Gal kitą šeštadienį... Jie gi čia kas šeštadienis būna...

Bet Paulius užsispyrė:

– Nuspręsta, tai ir turim eiti! Jūs visi kaip sau norit, galit ir neiti... Aš ir vienas nueisiu!

Visada su juo taip: švelnus, geras, ramus, bet jeigu jau ką sugalvojo, tai nors užsimušk – vis tiek neperkalbėsi.

O Viktoras baliaus atžvilgiu laikosi abejingai:

– Galim eiti, galim ir neiti.

Aš galvoju.

– Nuvargau... Verčiau neit... O gal? Hm... Kaip manot? O gal vis tik nueiti?..

Paulius jau velkasi paltą ir orientuojasi durų link.

– Na, palauk. Einame visi!

– Kieno batai gražesni... – vėl pradėjo Juozas, bet mes riktelėjom "tik ne tavo!" – ir jis taip ir liko sėdėti ant lovos papūsta barzda.

Autobusu nuvažiavome beveik visai į užmiestį.

Maža, tamsi, siaura gatvikė. Rue Blomet. Jau iš tolo girdėti džiazo garsai ir vaikšto daug negrų.

Pakeliui mažoj kavinėlėj sustoję išgėrėm kažkokio aperityvo. Pirmą sykį jį gėriau ir jis taip mušė man į galvą, jog iš karto visas gyvenimas pasirodė šviesesnis!

Įėjom, atsisėdom. Pavadinta "balius", o iš tikrųjų paprasta karčiamikė, žemom lubom ir tvankiu oru. Rausvoj šviesoj negrai atrodo dar labiau juodi, o baltieji, kurių čia nemaža ateina pasižiūrėti ir pasistebėti, nuo tos šviesos taip pat panašūs į indijonus.

Žinoma, visi apsirengę kasdieniniais drabužiais ir aš savo baline suknele atrodau lyg pelėda tarp žvirblių.

Šoka visi, šokame ir mes – baltaodžiai iš Kauno. Viktoras pašoko su viena negriuke ir po to jautėsi lyg didvyris, atlikęs didelį žygį: "Su negre šokau!"

– O tu, Liūne, nenori pašokti su kokiu negru?

– Ne, ne, ne! Jie man kažkaip baisūs! Verčiau iš tolo į juos pasižiūrėsiu.

Staiga – žiūriu: netoli mūsų, vyrų būry, stovi gražuolis-juodukas. Nors tamsiai rudas, bet kitokio atspalvio, bronzinio, aukštas, lieknas, taisyklingu profiliu, siaurom lūpom. Mėlynai juodi plaukai ne avinėliais susiraitę, bet vingiuotom bangom dengia galvą.

Stovi tarp kitų juodų vyrų, pašokdina porą baltaodžių blondinių, o į mane nė neatsigręžia!

– Dieve mano! – sušukau aš. – Žiūrėkit! Ot, kad šitas mane išvestų! Su šituo tai tikrai norėčiau vieną kartą pašokti!

– Tiesa, labai gražus vyras, – pritaria man Viktoras su Paulium. – Bet keista, kad visai nepanašus į kitus negrus.

O tas nė akies nepakreipia į mane, nors aš ir pasistengiau padaryti viliojančią išvaizdą, maždaug: "Eikš pas mane, brangusis!"

Ir tada Paulius padaro triuką. Žiūriu, akis išpūtus, kaip jis prieina prie juoduko, sako jam kažką, abu šypsosi ir Paulius išdidžia ir patenkinta eisena grįžta prie mūsų staliuko.

– Na?.. – pastačiau akis.

– Pasakiau jam, kad tu nori su juo šokti, – visai ramiai praneša Paulius. – Jis atsakė: "Avec grand plaisir". Tuoj ateis.

Kai jis mane apkabino savo juoda ranka, aš vos nenuleipau... Pirmą kartą šokti su spalvotu vyru ir ne bet kaip spalvotu, bet beveik visai juodu!

Šokdama žiūriu į jį, išsišiepus iki pat ausų, ir net pamirštu, kad tiek daug nereikia išsišiepti, nes tada matyti kiauras dantis, kurio matyti niekas neprivalo.

Jis stengiasi suprasti, ką aš noriu jam pasakyti, bet tai ne taip lengva, nes mano žodynas, nors jau kiek ir prasiplėtęs, bet iš dešimties žodžių ribos neišeina, o jis – jokios kitos Europos kalbos nemoka, tik prancūzų.

– Aš būti Paryžius septyni dienos, – sakau, – aš nieko nesuprantu. Norėti su jumis šokti... Mano draugas pasakyti.

Žibančiom juodom akim jis šypsosi man ir matau, kad supranta, ką aš kalbu.

Norėjau pradėti kraipytis ir vaikščioti aplink jį, rankom mojuodama, kaip kiti negrai, bet jis mane sustabdė:

– Ne, taip nereikia šokti.

Aš vėl pradedu pašnekesį:

– Kodėl jūs būti kitaip, kaip kiti negrai? Kodėl jūs būti didelis, didelis ir profilis kitaip?

– Nežinau, – šypsosi jis. – Mano tėvas ir motina tokie buvo...

Ir prasidėjo. Atvedžiau jį prie mūsų staliuko, mano vyrai įpuolė entuziazman, kad, girdi, "Liūnė turi gražiausią baliaus vyrą!", ir čia pat, per kelias minutes, beveik susidraugavo su juo.

B. d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4203. Margarita2003-06-23 18:30
"Slankioti be galo įdomu, kai tavęs nė vienas žmogus nepažįsta..." Ši citata primena klaidžiojimą, rašymą (ar kalbėjimą) čia, virtualioje erdvėje. Susilieji su minia komentuotojų, kuriems esi lygiai tokia pati pilka ir nepastebima, jei tik netyčia nepaliesi kurio nors sieloje gėrybinio ar piktybinio achilo kulno. Gali slinkti iš puslapio į puslapį tuo pačiu "veidu", gali žaisti nuotaikom, kol vieną gražią dieną pajunti, kad tavyje apsigyveno ...ilgesys. Spaudi: rašyti laišką ir palikusi pasiilgau Tavęs... slenki toliau.

4384. Nebuvęs paryžiuj2003-06-28 21:37
Tekstas - liuks "Šatėnų" atradimas. Geriau "veža" nei kiti šio numerio tekstai. Palyginkit "pasakotojus": anys kaip kokie ligoniai, o čia - paprasta mergina kaip trys kapeikos, bet kokia dvasios sveikuolė!

Rodoma versija 27 iš 28 
14:41:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba