ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-21 nr. 657

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HERKUS KUNČIUS. Mano Mustafa (29) • SIGITAS PARULSKIS. Dainos šokiai estrada (47) • AIDAS MARČĖNAS. Saugau akis (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis (15) • Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Komentarų paraštės (27) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Kaip sujaudinti a. a. a.? (29) • SIGITAS GEDA. Poezija (11) • MATAS DŪDA. Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę (12) • ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ. Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras (6) • RIČARDAS ŠILEIKA. Trisdešimt septynių sakinių reportažas iš praėjusio Druskininkų šeštadienio (6) • SARAH ZUSSMAN. Enigma "V&M" (15) • JONAS SERAPINAS. SHYSIS (7) • GEDIMINAS KAJĖNAS. Banalumas neturi ribų (13) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Saulės (4) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Žvilgsnis į Alytaus praeitį (4) • -vp-. Apie Vilniaus architektūrą (9) • -vp-. Galva (6) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (48) •

Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras

arba Trys geraširdiški Naujosios dramos akcijos spektakliai

ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Madagaskaras". Ramūnas Cicėnas ir Mantas Vaitiekūnas

Nors kiekvieną pavasarį palydintis tarptautinis teatro festivalis Naujosios dramos akcija jau pačiu savo pavadinimu manifestuoja ketinimą tapti teatrinių naujovių potvynio zona, vis dėlto kas kartą jis paliudija kitką – jog naujumas priklauso sąlyginių, dirbtinių ir pažeidžiamų sąvokų bagažui. Kitaip sakant, Naujosios dramos akcija, pristatydama įdomiausius šiuolaikinio Europos teatro įvykius, reguliariai "aplamdo" šokiruojamai ar provokatyviai naujoviško teatro lūkesčius. Ir kiekvieną kartą ji įrodo, kad paveikiausias yra ne naujumo, o paprasčiausio nuoširdumo siekiantis teatras – toks teatras, kuris, vienaip ar kitaip apnuogindamas opias šiandienybės vietas, svarstydamas aktualias egzistencijos dilemas ar spręsdamas žmonių tarpusavio santykių problemas, nebijo ir moka būti jautrus bei švelnus. Vis intensyvėjanti pastanga tapti švelnumo ilgesio erdve – toks yra šiuolaikinio teatro akibrokštas. Ir tai labai simpatiškas akibrokštas. Be jokios abejonės. Jau vien todėl, kad sušvelnėjęs teatras puikiai dera prie (pa)vasariškų nuotaikų. O dar ir todėl, kad, perfrazuojant žymųjį Andriaus Mamontovo šlagerį, "niekada mums švelnumo nebus per daug". Ne nusaldinto, bet tikro švelnumo – atidaus, geraširdiško, dėmesingai įsiklausančio ir subtiliai save iškalbančio. Ir nors švelnumui atsivėręs teatras tikriausiai negali būti taip agresyviai pribloškiantis kaip švelnumui neatsivėręs teatras, jis gali būti sukrečiantis kitkuo – savo žmogišku tikrumu. Jautraus ir švelnaus kalbėjimo siekis, pakoregavęs pastarojo laiko teatro aktualumo sampratą, vis dėlto yra ne tik graži, bet ir ganėtinai rizikinga pagunda. Teatras, tapdamas jautriųjų gyvenimo vietų tyrimų aikštele, rizikuoja prarasti aštrumą, smogiamąją savo jėgą. Tačiau jeigu jis aptinka turįs dar ir pakankamai ironijos ar geraširdiško juoko, rizika pasiteisina.

Kad ir kaip ten būtų, švelnumo siekis įsisunkė bemaž į visą nepaprastai įvairų šiųmetės Naujosios dramos akcijos teatrinį meniu. O jame buvo visko ir, regis, nieko netrūko. Buvo svaigių arabiškų naktų – režisierius Cezaris Graužinis su savo studentais, Teatro ir kino fakulteto antro kurso magistrantais, pastatė Rolando Schimmelpfennigio "Arabišką naktį", pasakojančią apie miesto daugiabutyje vykstančius šachrazadiškus stebuklus. Buvo čia ir nelabai svaigių sovietmečio realybės užuominų – režisierius Andrejus Mogučis ir Sankt Peterburgo "Formalnyj teatr" parodė savąjį "Durnių mokyklos" spektaklį. Dar buvo tūžmingai "blet’sinti" latvio Viesturo Kairišio pastatytos Ingos Abelės "Jazminos" jaunuomenė ir dvi didžiulės gorilos, su kuriomis, anot šio spektaklio vieno herojaus, geriau nejuokauti ir atsargiai elgtis. Gintaro Varno režisuotoje Tankredo Dorsto dramoje "Merlinas, arba Nusiaubta šalis" buvo karaliaus Artūro laikų Anglijos burtininkas Merlinas su grandioziniais užmojais pertvarkyti šio pasaulio sanklodą. Oskaro Koršunovo "Žiemoje" buvo du žmonės, mėginantys užmegzti tarpusavio ryšį, suprasti save ir vienas kitą. Suomių režisieriaus Kristiano Smedso pastatytame Georgo Büchnerio "Voiceke" buvo trankūs roko muzikos ritmai, užtvindantys sceną ir taikliai atitariantys analizuojamai išprotėjusiai kasdienybei. Ir "atsiduodamas" atidžioms šiandieninio žmogaus psichologijos studijoms, ir ieškodamas socialiai aktualios bei aštrios sceninės raiškos, teatras neatsisakė žmogaus sielos, jo vidinio pasaulio stabos rakurso. Ir tuo savo žmogiškumu jis pasirodė esąs labai simpatiškas. Teatro simpatiškumas tapo, ko gero, leitmotyviniu skirtingažanrės, skirtingakryptės, skirtingatemės teatrinės Naujosios dramos akcijos savaitės akordu. Dar daugiau – teatras paliudijo savo rūpestį dėl to, kad publikai čia būtų ne tik įdomu, bet ir patogu, malonu bei jauku. Ir nors Sigito Račkio ir Šiaulių dramos teatro trupės pristatytoje pjesėje "Minetti" visuomet įnirtęs žymusis austras Thomas Bernhardas žiūrovus išvadino asmeniniais savo bei apskritai teatro priešais, vis dėlto draugiško, šilto publikos ir teatro dialogo siekiamybė ženklino kone visą Naujosios dramos akcijos eigą.

Štai kad ir O. Koršunovo "Žiema", pastatyta su dviem norvegų Tošovo teatro aktoriais. Labai jau nešalta ir nežiemiška ši žiema. Spektaklio pavadinimas čia, regis, yra tam, kad disonuotų su spektaklio turiniu ir šiek tiek klaidintų. Arba kad parodytų ir įrodytų, jog žiema gali pasibaigti, vos spektakliui prasidėjus. Interpretuodamas su absurdo teatro tradicija siejamo ir žmonių tarpusavio susvetimėjimą tyrinėjančio populiaraus šiuolaikinio norvegų dramaturgo Jono Fossės pjesę, O. Koršunovas suteikia jai jaukaus ir šilto skambesio. Susitelkdamas į aktorių duetą, gilindamasis į dviejų pjesės personažų tarpusavio santykių dinamiką, O. Koršunovas sukuria intymų, švelnų ir geraširdišką spektaklį, stebinantį šiam režisieriui nebūdingu raiškos priemonių paprastumu. "Žiemoje" O. Koršunovui pakanka tik scenos centre stovinčios plačios dvigulės lovos, apklostytos baltomis marškomis, ir dviejų simpatiškų žmonių, mėginančių susikalbėti ir niekaip nesusikalbančių. Šie du atsitiktinai susitikę paprasti jauni žmonės – Vyras ir Moteris – čia vis bando išgirsti vienas kitą, atsiliepti vienas kitam. Tačiau jie nuolat užkliūva už neperžengiamo nesusikalbėjimo slenksčio. Ir nors trūkčiojantis, užsikertantis dialogo ritmas vis nubloškia juos į nemalonias tylos pauzes, šių žmonių tarpusavio santykiuose nėra trikdančio ar gąsdinančio šalčio. Nes nežinoti, ką pasakyti, ir iš to nežinojimo paskui ištarti kažką ne visai "pagal temą" – šitai kartais gali atrodyti netgi labai patrauklu. Nuoširdūs, šiek tiek juokingi, šiek tiek nelaimingi, truputį entuziastingi, truputį sutrikę, kartais švelnūs, kartais šiurkštūs – šie O. Koršunovo "Žiemos" veikėjai paprasčiausiai stengiasi būti vienas kitam geri. Bet šitai jiems, žinoma, ne visuomet pavyksta. Ir tada situacija įgyja lengvo komizmo atspalvį – dėl to geranoriškų siekių ir ne visai geranoriškų rezultatų neatitikimo – na kad ir tuomet, pavyzdžiui, kai norėdamas pamaloninti savo draugužę madingais drabužiais, vyriškis padovanoja jai gražias, tačiau per plačias kelnes. Šie du "Žiemos" žmonės, mėginantys būti artimi ir geri vienas kitam, nepažįsta vienas kito taip, kad galėtų tapti iš tikrųjų artimi. Tada jie supyksta, bet paskui ir vėl kabinasi vienas į kitą, bėgdami nuo savo vienišumo. Ir nors O. Koršunovo "Žiema" neišsiplėtoja, o ir negali išsiplėtoti į visa išsprendžiantį finalą – nes ne taip jau paprasta padėti galutinį tašką painių šiuolaikinių santykių istorijose, – vis dėlto šio spektaklio herojams pabaigoje leidžiama vienam apie kitą ir apie save suprasti šiek tiek daugiau, nei kad jie suprato anksčiau, savosios pažinties pradžioje. Iš nuolatinės dviejų žmonių nuotaikų ir emocijų kaitos, iš čia blykstelėjančio, čia išnykstančio artumo, iš čia įsižiebiančio, čia nuslopstančio švelnumo – iš viso šito susidėliojantis netrankus ir efektingai paprastas O. Koršunovo "Žiemos" spektaklis yra geraširdiškai atidus ne tik jame vaidinantiems aktoriams, bet ir jame suvaidintam šiandienos žmogui.

iliustracija
"Madagaskaras". Ramūnas Cicėnas ir Mantas Vaitiekūnas

Kitaip atidi yra A. Mogučio "Durnių mokykla", pavadinta "vizualinėmis asociacijomis pagal Sašos Sokolovo romaną". Šis spektaklis pakviečia į savotišką vaikystės prisiminimų terapiją. Prislopinto vizualumo priemonėmis – blausiomis spalvomis ir švelniais potėpiais – "nudažydamas" "Durnių mokyklos" sceną, A. Mogučis pasiūlo kelionę klaidžiais atminties labirintais. Ir sukuria spektaklį, prie kurio, atrodo, baisu net prisiliesti – jis trapus ir dužus kaip patys atsiminimai. Baisu išsklaidyti kerus, kurių apsčiai palieja bežodžiai "Durnių mokyklos" etiudai, susidėliojantys į eskiziškas vaikystės prisiminimų istorijas. O, regis, nėra toje "Durnių mokykloje" nieko itin sudėtingo ar stebuklingo. Yra du simpatiški vaikinukai, geraširdiškai pasakojantys apie savo vaikystę ir kartu esantys pagrindiniais tų pasakojimų herojais. Ir yra iš poetiškų vizijų iškylantis kaleidoskopinių vaizdų vėrinys, įnardinantis į plūstantį praeities atsiminimų srautą – apie mokyklą, apie piktus ir gerus mokytojus, šeimą, kiemo draugus ir panašius gražius dalykus. Tie "Durnių mokyklos" prisiminimai plūsta labai lengvai – tarsi savaime, žaismingai improvizuojant, nelyg be jokios iš anksto nustatytos režisūrinės tvarkos, ir leidžiant nujausti, kad spektaklio ritmą diktuoja ne režisūra, o pasakojanti prisimenančiojo sąmonė. Ir nors neretai publiką nuo spektaklio veikėjų atskiria nusileidžiantis plonytis uždangos šydas, režisieriaus pretenzija sukurti spektaklį, išsiveržiantį iš scenos ir susiliejantį su žiūrovų vaikystės atsiminimais, nėra dirbtinai pretenzinga. A. Mogučio "Durnių mokykla" iš tiesų yra labai paveikus spektaklis. Jis turi savos ypatingos nuotaikos – tokios truputį lyriškos, truputį nostalgiškos, truputį ironiškos – užtaisą. Ir dar jis turi sveiką dozę geraširdiškumo.

Ko gero, smagiausias šiųmetės Naujosios dramos akcijos, o gal ir apskritai viso šių metų lietuvių teatro sezono nuotykis buvo režisieriaus Rimo Tumino pastatyta pirmoji naujos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės "Madagaskaras" dalis. Nors ne vieną žiūrovą šis spektaklis "nokautavo" juoku, reikia pripažinti ne tik "Madagaskaro" juokingumą, bet ir jo geraširdystę. Tai reikia pripažinti jau vien todėl, kad lietuviai nedažnai imasi tautinės tematikos. O štai M. Ivaškevičius naujojoje savo pjesėje prikėlė ne tik chrestomatines lietuviškosios bei lietuviškos-prancūziškos kultūros figūras – Salomėją Nėrį, Oskarą Milašių, – bet ir kiek primirštas praeities asmenybes – tokias, kaip žymus tarpukario geografas Kazys Pakštas. Būdamas tam tikra prasme dokumentinis spektaklis – sukurtas iš žymių tarpukario lietuvių biografijų, – "Madagaskaras" kartu yra ir savotiškas sociologinis tyrimas. Jis tyrinėja patį lietuvybės fenomeną, gilinasi į lietuviškojo mentaliteto problematiką, vaizdžiai pasakoja apie grandiozines lietuvių tautos ambicijas ir absoliutų jų utopizmą. M. Ivaškevičius ir R. Tuminas "Madagaskare" ryžtingai ir ironiškai revizuoja lietuvybės vaizdavimo tradiciją, sukurtą daugiausia iš šlovingų nenugalimojo Vytauto bei jo kolegų žygių, iš narciziško gėrėjimosi tautiečių garbingumu, dvasiniu kilnumu, didvyrišku mokėjimu aukotis dėl tėvynės. Šio spektaklio prasmė yra ta, kad lietuviai, "išgliaudyti" iš patetiško kalbėjimo kevalo, pasirodo "nesvietiškai" patrauklūs. Truputį "vėplos", bet begaliniai žavūs savo vaikišku naivumu – tokie yra "Madagaskaro" lietuviai ir būtent tuo jie gali būti įdomūs, anot M. Ivaškevičiaus ir R. Tumino. Pribloškiantys "fantazieriai" – kaip kad Kazimieras Pokštas (Ramūnas Cicėnas), kuris apimtas ramybės neduodančios lietuvių gelbėjimo aistros vis žvalgosi po Afrikos žemyną lietuvių kolonijoms tinkamų regionų. Naivūs svajokliai – kaip kad poetiškoji Salė (Gintarė Latvėnaitė), patosiškai laukianti jai skirtojo "ne lenko", liepsningai pasiryžusi sekti Žanos "iš Frančios" pavyzdžiu ir Vilnių nuo blogųjų lenkų vaduoti. Pakilę nuo realybės net iki mėnulio – kaip kad baikštus ir prancūziškai galantiškas Oskaras (Mantas Vaitiekūnas), dėstantis savo teoriją apie kadais iš saulėtosios Atlantidos atkeliavusius lietuvius, apie pirmuosius jų lyderius – žymųjį Sofoklį, Homerą, Sokratą – ir atsisakantis Kazimiero Pokšto pasiūlyto lietuvių ambasadoriaus posto Angoloje, nes juk būtent mėnulis, anot jo, yra ne metaforinė, o labai reali geografinė sritis priešų skriaudžiamiems lietuviams įsikurti. "Madagaskaro" herojai yra dosniai apdalyti įspūdingai nerealiomis, naiviomis, bet azartiškai tikimomis svajonėmis. Skaidri M. Ivaškevičiaus ironija, jaukus R. Tumino humoras, talentingas Mažojo teatro jaunimas – iš šių puikiai tarpusavyje derančių "stygų" susidėlioja efektinga melodija apie gražų lietuvių naivumą. O naivumas yra dalykas su "super" kokybės ženklu, anot kultinio norvegų romanisto Erlendo Loe. Ir nėra jokių priežasčių taip nemanyti.

Lygiai taip pat nėra jokių priežasčių manyti, jog šiandieninis teatras, pasišovęs tapti geraširdiškas, gali būti neaktualus ar nepaveikus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4224. @2003-06-24 15:28
Na taip

4283. Amonas RA2003-06-25 16:36
nemegstu teatro... aktorius- savo sielos isdavikas.

4303. Nuomone2003-06-25 21:41
O tas Ivaskevicius duoda-vel nauja pjese.Paskaicius susodaro nuomone, kad siuolaikinis teatras grizta i zmogu, bet ne grubiai, kaip tai daro ziaurusis teatras, o svelniai.

4305. Margarita2003-06-25 22:25
Kažin ar C.Graužinis paaugo nors kiek po "Dėdulės sapno"?Katastrofa o ne spektaklis buvo.

4352. "Madagaskaras"2003-06-27 13:33
Sarune raso: "O štai M. Ivaškevičius naujojoje savo pjesėje prikėlė ne tik chrestomatines lietuviškosios bei lietuviškos-prancūziškos kultūros figūras – Salomėją Nėrį, Oskarą Milašių, – bet ir kiek primirštas praeities asmenybes – tokias, kaip žymus tarpukario geografas Kazys Pakštas." Tiketis kad Ivaskeviciusi kaip kokiam stebukladariui pavyks sias asmenybes prikelti butu per daug optimistika. Lengviausias ir populiariausias kelias - padaryti is siu zmoniu karikatura. Gerai, jei taip neatsitiko, bet fotografijos nepaguodzia. Meniniai eksperimentai kaip ir moksliniai labai daznai nepavyksta, taciau pirmieji visuomenei kazkodel pateikiami visi, o is antruju tik maza dalis- tiek kurie sekmingi.

4430. Cha2003-06-30 15:52
krc, madagaskaras normalus, bet ne kaip textas, o kaip spektaklis, kur maybe, labaj maybe pavyx, ir jei pawyx, tai gerai. beje, tik kontextinis spektaklis, nes niekam niekad niekur, taigi , jokiu gastroliu uz lt ribu, jis nebus idomus

Rodoma versija 27 iš 28 
14:41:21 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba