ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-21 nr. 657

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HERKUS KUNČIUS. Mano Mustafa (29) • SIGITAS PARULSKIS. Dainos šokiai estrada (47) • AIDAS MARČĖNAS. Saugau akis (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis (15) • Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Komentarų paraštės (27) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Kaip sujaudinti a. a. a.? (29) • SIGITAS GEDA. Poezija (11) • MATAS DŪDA. Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę (12) • ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ. Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras (6) • RIČARDAS ŠILEIKA. Trisdešimt septynių sakinių reportažas iš praėjusio Druskininkų šeštadienio (6) • SARAH ZUSSMAN. Enigma "V&M" (15) • JONAS SERAPINAS. SHYSIS (7) • GEDIMINAS KAJĖNAS. Banalumas neturi ribų (13) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Saulės (4) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Žvilgsnis į Alytaus praeitį (4) • -vp-. Apie Vilniaus architektūrą (9) • -vp-. Galva (6) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (48) •

Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Trokštantis rytas visada pabunda dar naktį, trokštantis vandens ar kitokio nieko, blėnimis einančio dieną ar niekur neinančio, varvančio ir netikro dienos šviesoje; obuoliškas norėjimas, obuolio katiniškas norėjimas katės ir maldos, sudėjus letenas, didelis norėjimas pataisyti ir pasitaisyti; sapno skaistykla, netikėtas išsiskirsčiusios ir išsiskaidžiusios tautos susitikimas rinkiminėje pasąmonėje; naktį, kada visi persigalvojo, apsisprendė, susikrimto ir laimėję jau buvo susapnavę pralaimėjimą, o pralaimėjimą sapnavę jį nejučiomis pavertė laimėjimo aistra; visi buvo "už", išskyrus tuos, kurie buvo "prieš"; tai natūralu, natūralu ir netikėta kaip arabas, girtas su kalaviju ir arkangelo sparnais, nutūpęs ant Šv. Onos bažnyčios špilio, ar kaip, sakyčiau, marsietis, bet ta tema jau pabodus; na, sakykime, marsietis visai kitokiu, ne įprastu, ne klasikiniu kirmino žmogaus pilve pavidalu. O, tarkime, marsietis ant piliakalnio, kepantis turkams kebabus, paskutinius kebabus iš savo sudužusios raketos atsargų, marsietis kebabistas beorėje Mėnulio erdvėje, tyrai besistebintis, iš kur ten tiek daug turkų.

Kažkodėl, kalbant apie sapnus, iliuzijas ir Europą, ten pasirodo daug kebabų su arabais. Bet tai visai tarp kitko.

Referendumas buvo įvykis, patvarkytas, sutvarkytas, padarytas, tačiau padarytas akivaizdžiai visiems sutikus. Vieni sutiko, nes sutiko, kiti pamatė, kad yra maustomi ir kad juos nuoširdžiai nori apmauti, taip labai, kad už apmovimą žada alaus ir skalbimo miltelių, Veničkos Jerofejevo fantazijos vertas kokteilis, kokteilis didelis, kokį duoda už aukso gyslos atradimą; ir vieni apsimetė, kad mausto, kiti sutiko, kad jeigu mausto, vadinasi, gerbia, vadinasi, galima ateiti balsuoti; apgaulė ir didelė mėlyna agitacija, visa tai buvo suprasta kaip sutartinis ženklas, nulaužta medžioklio šakelė, skauto įbrėža medyje, nėriniuota batisto nosinaitė, krentanti ant persiško kilimo; viskas buvo pagaliau gražu, didinga ir niekas nieko neapmovė.

Per referendumą gražiai išsibūrė, išsikerėjo ir išsikerojo susitarimas, dėl kurio nesitarta dar iš vakaro, tauta susišnekėjo naktį, per archetipus, ir vožė kūju per didelį galimybių ir galimos šlovės būgną, gal pernelyg perdedu, bet koks perdėjimas, jeigu ne pernelyg; tiesiog pavyko susišnekėti, kas, atrodo, buvo prarasta, gabalų tauta, suplėšytas cepelinas, kurio nesuklijuosi, pasimetusi ežiukų kompanija pačių prisipūstame rūke, ogi tai buvo paprastas ir nuobodus kaip grybas stebuklas, o grybai būva stebuklingi, kaip ir rūkas, kaip ir ežiai; niekų pliauškimas, pavyzdinis niekų pliauškimas yra tam, kad dar neužmirštume, jog nesame skiautės vėjyje, vėliavų ar bananų skiautės, jog iš mūsų galima sulipdyti kumščio jėgą, neapčiuopiamą ir mušančią į tikslą; o tas, kuris iš mūsų visa tai gali formuoti, vaduoti iš trylikametės nelaisvės, – ne kas kitas, kaip pasakų karalaitis ant balto žirgo, sutrikęs tautos įsikūnijimas, apsimiegojęs karys, arkangelo balso iššauktas iš piliakalnio ir nežinąs, ką jam, po diedais, daryti, kur kariauti ir kur link joti, bet pažadinta kariauna buvo; ar mes tai suprasime, yra klausimas, didelis kaip turkų kebabas, įvyniotas į čiureką, dešimtsyk už mako donaldą didesnis, tik su žolėm ir aviena, kas labai sveika europiečio skrandžiui.

Painioti, ne, aš nieko nepainioju, tenoriu pasakyti, kad mes išlindome iš chaoso; galbūt į kitą chaoso rangą, tačiau, palyginti su praėjusiomis nesąmonėmis ir absurdais, tai yra laimėjimas ir jau dabar mūsų šalis sodinama prie Europos stalo, iš mūsų tikintis žaidimų, rinkos, pigių darbininkų ir aukščiausios kvalifikacijos specų; tačiau jeigu mes tinkami išnaudoti, galime smarkiai džiaugtis – išnaudojama publika anksčiau ar vėliau perima vadžias; tai ne kokia nauja atrastis ar kalambūras, tai istorinis dėsnis ir laimė, kad mes susipratome.

Chaosas buvo stiprus ir žvėries nagais, o visa kita rūkas; joks politikos analitikas nepasakys, ranką ant širdies uždėjęs, esą jam suprantama, kas vyko per penkiolika metų, – jis nežino, o žinantieji tyli, todėl jie ir valdžioje. Chaosas drėskė aklai ir žiauriai, tiesiai iš neteisybės rūko, dengiančio tikruosius procesus, ir visi galėjo į tą chaosą spjauti, priartindami daug aiškesnį chaosą. Labiau suprantamą ir pažįstamą nei savasis. Kiekvienas buvo pažeistas to nago, kiekvieną artimąjį savasis chaosas drėbė į apačias, kiekvieną tolimąjį iškėlė – yra ko įsiusti ir nebedraugauti su chaoso šeimininkais.

Įsiutimas, nepasitikėjimas, skurdas buvo tokie dideli, kad niekas nebūtų nustebęs dėl neigiamo referendumo rezultato. Net aukštus reitingus turinti žiniasklaida, vaizdinė ir rašto, bijojo ką per daug prireklamuoti, pernelyg agituoti, kad nebūtų įtarta; hierarchai nežinojo, ką daryti, agituoti ar ne, politikai ir intelektualai lindo į giliausią provinciją, kalbėti, kalbėti – ir bijodami gauti ausų. Galiausiai vis dėlto apsispręsta imtis besaikės propagandos, ir rizika padidėjo trigubai, tačiau ir laimėjimo šansas – vienu procentu. Ta rizika buvo šventa rizika. Praradome valstybę šlovingai ir dabar prieš save pagaliau turime gana garbingą drakoną, kuris baudžiasi mus maitinti už prievoles ir drakono urvo valymą.

Balsavimas tikrai buvo vieningas, niekur nedingsi, pribloškiamai vieningas. Net ima kartais ir atrodo, jog tautą vėl suvienijo tas pats Sąjūdžio nervas, ta pati sąsaja, metusi tautą prieš tankus ir beginklius žmones prieš automatus. Gal balsavimo vieningumas tos pačios kilmės kaip ir Sąjūdžio beatodairiškumas?

Gal balsavimo vieningumas – tai ūmai sujudęs bendras savižudybės nervas, kuriam krustelėjus tauta paklusniai reaguoja, eina ten, kur laukia žūtis, šiuo atveju etninė. Drakonas didelis, jo pažadai kol kas nėra melagingi, bet tai drakonas, kuris yra geras, bet kuris valgo mažas mergeles, nes taip įprasta drakonams, ir mes metamės į savižudybę.

Tačiau iš kokios padėties? Galima sakyti, vietoj anoniminio išnykimo niekšybėje buvo pasirinktas kitas būdas – galbūt sąmoningas išnykimas ateityje. O kiek ta ateitis tęsis, pirmą kartą priklauso nuo mūsų ir pirmą kartą tai nėra melas. Nuo kiekvieno žemdirbio, politiko, sportininko, popsininko – jie tampa istoriniais veikėjais, ir jų gyvenamoji vieta, darbas, kasdienis elgesys, kalba, kuria jie moko vaikus, kalba, kuria jie rašo ant vitrinų, jų žvilgsnio įtampa liudija vidinį apsisprendimą. Galimas dalykas, mes artėjame prie palaimingos SSRS būsenos – pagaliau skirsime gėrį ir blogį. Gera yra tai, kas didina tautos jėgas ir išlikimą. Kas stiprina jos savimonę, kas neša mus dar per žingsnį į ateitį. Gera yra tai, kas naudinga genčiai. Ir tai tiesa nuo mamutų medžiotojų laikų. Ir ši laikysena, leidusi skirti gėrį nuo blogio, leido mums išlikti Sovietijoje. Kartais bjauriais ir klastingais, nesąžiningais būdais, tačiau būdai nesiskaito. Drakonas neryja karingų damų su kalavijais; iš jų sudaroma jo artimiausia svita. Stovinti drauge su geruoju drakonu, bet tuo pačiu metu išlaikanti ganėtiną atstumą. Kad ir drakonas, ir svita galėtų nuspėti vienas kito ketinimą. Be abejo, gerą. Bet vienu lemtingu akimirksniu ankstėliau už kitą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4140. p.2003-06-22 21:43
Sakiniai tai galėjo būti trumpelėsni, na, nebent straipsnyje būtų buvę kalbama apie Mindaugo Karūnavima ar kitus be galo prakilnius dalykus...

4154. xX2003-06-23 08:12
Taip taip, kebabai nugalės Kliackus/Zepelinus, nes mūsų gaspadinės pamiršo magiškus jų darymo algoritmus. Žiū, jie suvisam ištižo, subliuško, ir dar vietinės kiaulpienės lyg netyčia, lyg ir atmestinai įdrįso skristi ne į Afriką, o-į-iš Peru per Europą atgabentų bulvių laukus. To menkniekio ir pakako kebabų galutinei pergalei. Liko susikauti su Makais D. Ye-e-e, sudėtinga, juk ta pati Azija. Spėju, nugalės paprastesnis algoritmas.

4162. Luria2003-06-23 10:01
Suprantama, kad G. B. tas reikalas visai neatrodo juokingas, bet ar toks painus, kad reiktų šito lyrinio patoso miglos? Na, bet perteikti ežiuko rūke ir begalinio chaoso karalijoj savijautą pavyko. Be dramatizmo priimti "istorinį tautos žingsnį" kažkaip nejauku, būtų visai baisu pripažinti, kad to aukštojo tragiškojo Lietuvos istorijos lygmens, visada prakilniai kybojusio kaip Damoklo kardas virš kiekvieno lietuvio galvos, pragmattiškame pasaulyje lyg ir nebeliko... Kas mobilizuos tautą? Kova su McD ir kebabais? Ne, geriau jau dar vienas drakonas. Vis tiek labiau pažįstamas objektas... Lietuvių tapatybės ašis.

4165. Margarita2003-06-23 10:32
Oi,čia labai gera mankšta smegenims:)Cubic Rubic:)

4166. xX2003-06-23 10:35
Gerai, kad kai kurių orga(ni)zmų genetinis modifikavimas nebeįmanomas - draudžia grėsmingai artėjantys ES įstatymai, o tai būtų gi kaip toje mums artimoje Inkų imperijoje, palaipsniui perėmusioje Naskos teisę modifikuoti ne pupeles ir kopūstus, bet antrąją signalinę sistemą turinčiuosius, pajėgius generuoti chaosą. Pažiūrėkim, kiek jie ten nuveikė, nepalyginti su mumis, sugebėjusius tik šaknis (žodžių) išsaugoti. Štai ką reiškia gerai organizuota civilizacija, net tikrų priešų neturinti. Geras Vadas? Vargu ar sužinosime, jei ir toliau jankiai kolekcininkai siaubs Maču Pikču tūkstančius km spinduliu (iki Irako ir dar toliau)? Ir kaip mūsų įvaizdžių formuotojai susiprato įkinkyti archetipus į tokį nekilnų darbą? Taip lengvai, už tokią mažą sumą ir taip vikriai? Net tūkstantmečių nereikia - kelios dienos - šast ir yra Prezidentas, šast - ir ES. Ir dar sugebėti pamaitinti plejadą archetiporių tais juridinais aktais ar paprotine teise - mokslas ir žinios - jėga! Teisus tas Baconas buvo. Tik kad nesugriūtų tas žinių/kortų namelis...

4167. xX2003-06-23 10:57
Nueinu pas burtininkę ir ji man įkalba laimę. Na sumoku jai, aišku. Bet įkalba, aš tampu laimingas. Sužinau, kad buvau po laiminga žvaigžde pagimdytas. Kad mano gyvenimo linija yra kreiva, bet ilga. Dar krūvą faktų sužinau. Ir tampu laimingas. Už pinigus, viskas už pinigus.
Mano broliai ūkininkai prieš 43 dienas (skaitliukas aukščiau rodo - pats neskaičiavavau, tik pakilau su pelyte) irgi tapo laimingais. Už pinigus irgi. Valdžia buvo ta burtininkė, kuri jų pinigus panaudojo jiems tomis įsimintinomis dienomis gabenant laimę, net pro VP Market automatiškai atsiveriančias duris. Tik tiek, kad turės atidirbti. Smulkmena. Darbas (neintensyvus) jiems irgi laimė.

4199. cikada2003-06-23 16:50
netark Vienichkos vardo be reikalo!!!

4201. sima2003-06-23 17:41
Vieničkos vardas buvo tartas visai su reikalu, dideliu beigi svarbiu. Priminė man šitas G.B. kūrinys vieną tokį drakoną iš Kauno pilies griovio, kurį neatsakingai prisijaukinau. Numesdavau vis jam po irisą, kurie šiam visus dantis seniai praradusiam ropliui kažkodėl patiko. O paskui pamiršau jį visai. Siaubas koks, kaukia dabar turbūt iš vienatvės ir irisinio bado, gal net kokį šunėką ten vaikštinėjantį suėda su visa šeimininke, ar klieriką, apie aukštas materijas mąstantį...

4246. xX2003-06-24 23:49
APIE TYLĄ, arba Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis

El. Red.: Tokio pobūdžio anekdotai nepageidautini.


4286. sakuda2003-06-25 17:44
Netoliese mano vaikystės namų - medžiais peraugę ir dešimtis kartų dar iki mano vaikystės perkasinėti tūkstamečio senumo pilkapiai. Kažin ar juose rasta drakono dantų, spėju ten guli žmonės iš nežinomos klajoklių genties, šiuose kraštuose stabtelėjusios keliems šimtmečiams ir išguldytos/išstumtos/suvirškintos mūsų kraujo protėvių. Gi savo netolimoje praeityje aptinku lenkiško kraujo, studijų laikais mane įtarinėjo esant semitu, o viena pagėrusi moteris iš Kauno įžvelgė manyje mongoliuką. Sudėjus krūvon abi aplinkybes man vaidenasi, jog tas Europos drakonas mus jau seniai prarijo, suvirškino ir atrijo trumpalaikiu tautiniu pavidalu. Genai jau seniai persimaišę, tapatumas - grynai simbolinis, ir be referendumo skubamas prarasti. šiemet pradinukai, baigdami vieną iš Vilniaus pradinių mokyklų, pusę tėvams skirtos programos skyrė anglų kalbai: vaidybai ir dūdmaišio muzikos lydimoms britų dainelėms. Ar prieš dvidešimtį metų būtume taip pat palaimingai šypsojęsi, jei tokiame pat koncerte vaikai būtų dainavę častuškas (su ilgesingu balalaikos pritarimu?). tad referendumas - tik reveransas drakonui. Mes jau seniai jo pilve.

4314. Gintarui Beresnevičiui2003-06-26 03:40
Esu girdėjęs, kad Jūs analizavote senąją kosminę struktūrą, kaip iš penketo randasi septynetas. Nerandu šio straipsnio. Gal galėtumėte nurodyti, kur jo ieškoti. Padėkite! Avino Ausis.

4333. Elfas :-) 2003-06-26 16:16
Geras straipsnis, menesi prabuvus ES idomu skaityti. Labai realistiskas. Parasyciau autoriui asmeniskai jei atsiustu savo e-pasta.

4334. Mitai ir pasakos2003-06-26 16:48
Problemos idomios svarbios ir reikia jas aptarti, antraip ju nepamatysi: realios jos, ar issigalvotos, isivaizduotos, kaip tos zvaidgzdes, spindincios gudziam lapkricio danguj. Kas zino, kas tose zvaigzdes - problemose gyvena? Beresnevicius galetu pabuti kosmonautu, ten nuskristi ir mums papasakoti. Senais laikais zmones apie zvaigzdes kure mitus ir pasakas, kurios buvo grazios ir teisingos. Drasesni i jas keliavo mintimis, ir negrizo. Beresnevicius yra ir rasytojas ir mastytojas viename asmenyje. Savo mastymui isreiksti jis naudoja dvejopa buda: netradicini eksperimentini - romano, mito pasakos , arba klasikini tradicini israiskos buda, ta kuriuo remiasi visi "mastytojai". Belieka pastebeti, kad nors netradicinai eksperimentinai budai, daznai rizikingi, jie buna drasiu ir rizikuojanciu kelias i sekme (jei jie gime po laiminga zvaigzde) arba nesekme. Tradicine raiska ne viena amziu naudota ir patikrinta.

4365. jis2003-06-27 18:39
Is kur cia bus aiskumas, jei net pats autorius nezino, kokiai sventai misijai pasiaukojo referendumu tauta. Issekimo virsune...

4399. bro1 :-( 2003-06-29 18:44
Nesupratau, ka autorius norejo tuo pasakyt...

Viena vertus sako, kad blogai valdzia elgesi agituodama... Kita vertus, kad gerai, kad zmones nubalsavo uz.

Jeigu rezultatas geras, tai ir priemones vadinasi tinkamos buvo... Ner cia ko daugiau pilstyt is tuscio i kiaura.


Rodoma versija 27 iš 28 
14:41:20 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba