Trokštantis rytas visada pabunda dar naktį, trokštantis vandens ar kitokio nieko, blėnimis einančio dieną ar niekur neinančio, varvančio ir netikro dienos šviesoje; obuoliškas norėjimas, obuolio katiniškas norėjimas katės ir maldos, sudėjus letenas, didelis norėjimas pataisyti ir pasitaisyti; sapno skaistykla, netikėtas išsiskirsčiusios ir išsiskaidžiusios tautos susitikimas rinkiminėje pasąmonėje; naktį, kada visi persigalvojo, apsisprendė, susikrimto ir laimėję jau buvo susapnavę pralaimėjimą, o pralaimėjimą sapnavę jį nejučiomis pavertė laimėjimo aistra; visi buvo "už", išskyrus tuos, kurie buvo "prieš"; tai natūralu, natūralu ir netikėta kaip arabas, girtas su kalaviju ir arkangelo sparnais, nutūpęs ant Šv. Onos bažnyčios špilio, ar kaip, sakyčiau, marsietis, bet ta tema jau pabodus; na, sakykime, marsietis visai kitokiu, ne įprastu, ne klasikiniu kirmino žmogaus pilve pavidalu. O, tarkime, marsietis ant piliakalnio, kepantis turkams kebabus, paskutinius kebabus iš savo sudužusios raketos atsargų, marsietis kebabistas beorėje Mėnulio erdvėje, tyrai besistebintis, iš kur ten tiek daug turkų.
Kažkodėl, kalbant apie sapnus, iliuzijas ir Europą, ten pasirodo daug kebabų su arabais. Bet tai visai tarp kitko.
Referendumas buvo įvykis, patvarkytas, sutvarkytas, padarytas, tačiau padarytas akivaizdžiai visiems sutikus. Vieni sutiko, nes sutiko, kiti pamatė, kad yra maustomi ir kad juos nuoširdžiai nori apmauti, taip labai, kad už apmovimą žada alaus ir skalbimo miltelių, Veničkos Jerofejevo fantazijos vertas kokteilis, kokteilis didelis, kokį duoda už aukso gyslos atradimą; ir vieni apsimetė, kad mausto, kiti sutiko, kad jeigu mausto, vadinasi, gerbia, vadinasi, galima ateiti balsuoti; apgaulė ir didelė mėlyna agitacija, visa tai buvo suprasta kaip sutartinis ženklas, nulaužta medžioklio šakelė, skauto įbrėža medyje, nėriniuota batisto nosinaitė, krentanti ant persiško kilimo; viskas buvo pagaliau gražu, didinga ir niekas nieko neapmovė.
Per referendumą gražiai išsibūrė, išsikerėjo ir išsikerojo susitarimas, dėl kurio nesitarta dar iš vakaro, tauta susišnekėjo naktį, per archetipus, ir vožė kūju per didelį galimybių ir galimos šlovės būgną, gal pernelyg perdedu, bet koks perdėjimas, jeigu ne pernelyg; tiesiog pavyko susišnekėti, kas, atrodo, buvo prarasta, gabalų tauta, suplėšytas cepelinas, kurio nesuklijuosi, pasimetusi ežiukų kompanija pačių prisipūstame rūke, ogi tai buvo paprastas ir nuobodus kaip grybas stebuklas, o grybai būva stebuklingi, kaip ir rūkas, kaip ir ežiai; niekų pliauškimas, pavyzdinis niekų pliauškimas yra tam, kad dar neužmirštume, jog nesame skiautės vėjyje, vėliavų ar bananų skiautės, jog iš mūsų galima sulipdyti kumščio jėgą, neapčiuopiamą ir mušančią į tikslą; o tas, kuris iš mūsų visa tai gali formuoti, vaduoti iš trylikametės nelaisvės, ne kas kitas, kaip pasakų karalaitis ant balto žirgo, sutrikęs tautos įsikūnijimas, apsimiegojęs karys, arkangelo balso iššauktas iš piliakalnio ir nežinąs, ką jam, po diedais, daryti, kur kariauti ir kur link joti, bet pažadinta kariauna buvo; ar mes tai suprasime, yra klausimas, didelis kaip turkų kebabas, įvyniotas į čiureką, dešimtsyk už mako donaldą didesnis, tik su žolėm ir aviena, kas labai sveika europiečio skrandžiui.
Painioti, ne, aš nieko nepainioju, tenoriu pasakyti, kad mes išlindome iš chaoso; galbūt į kitą chaoso rangą, tačiau, palyginti su praėjusiomis nesąmonėmis ir absurdais, tai yra laimėjimas ir jau dabar mūsų šalis sodinama prie Europos stalo, iš mūsų tikintis žaidimų, rinkos, pigių darbininkų ir aukščiausios kvalifikacijos specų; tačiau jeigu mes tinkami išnaudoti, galime smarkiai džiaugtis išnaudojama publika anksčiau ar vėliau perima vadžias; tai ne kokia nauja atrastis ar kalambūras, tai istorinis dėsnis ir laimė, kad mes susipratome.
Chaosas buvo stiprus ir žvėries nagais, o visa kita rūkas; joks politikos analitikas nepasakys, ranką ant širdies uždėjęs, esą jam suprantama, kas vyko per penkiolika metų, jis nežino, o žinantieji tyli, todėl jie ir valdžioje. Chaosas drėskė aklai ir žiauriai, tiesiai iš neteisybės rūko, dengiančio tikruosius procesus, ir visi galėjo į tą chaosą spjauti, priartindami daug aiškesnį chaosą. Labiau suprantamą ir pažįstamą nei savasis. Kiekvienas buvo pažeistas to nago, kiekvieną artimąjį savasis chaosas drėbė į apačias, kiekvieną tolimąjį iškėlė yra ko įsiusti ir nebedraugauti su chaoso šeimininkais.
Įsiutimas, nepasitikėjimas, skurdas buvo tokie dideli, kad niekas nebūtų nustebęs dėl neigiamo referendumo rezultato. Net aukštus reitingus turinti žiniasklaida, vaizdinė ir rašto, bijojo ką per daug prireklamuoti, pernelyg agituoti, kad nebūtų įtarta; hierarchai nežinojo, ką daryti, agituoti ar ne, politikai ir intelektualai lindo į giliausią provinciją, kalbėti, kalbėti ir bijodami gauti ausų. Galiausiai vis dėlto apsispręsta imtis besaikės propagandos, ir rizika padidėjo trigubai, tačiau ir laimėjimo šansas vienu procentu. Ta rizika buvo šventa rizika. Praradome valstybę šlovingai ir dabar prieš save pagaliau turime gana garbingą drakoną, kuris baudžiasi mus maitinti už prievoles ir drakono urvo valymą.
Balsavimas tikrai buvo vieningas, niekur nedingsi, pribloškiamai vieningas. Net ima kartais ir atrodo, jog tautą vėl suvienijo tas pats Sąjūdžio nervas, ta pati sąsaja, metusi tautą prieš tankus ir beginklius žmones prieš automatus. Gal balsavimo vieningumas tos pačios kilmės kaip ir Sąjūdžio beatodairiškumas?
Gal balsavimo vieningumas tai ūmai sujudęs bendras savižudybės nervas, kuriam krustelėjus tauta paklusniai reaguoja, eina ten, kur laukia žūtis, šiuo atveju etninė. Drakonas didelis, jo pažadai kol kas nėra melagingi, bet tai drakonas, kuris yra geras, bet kuris valgo mažas mergeles, nes taip įprasta drakonams, ir mes metamės į savižudybę.
Tačiau iš kokios padėties? Galima sakyti, vietoj anoniminio išnykimo niekšybėje buvo pasirinktas kitas būdas galbūt sąmoningas išnykimas ateityje. O kiek ta ateitis tęsis, pirmą kartą priklauso nuo mūsų ir pirmą kartą tai nėra melas. Nuo kiekvieno žemdirbio, politiko, sportininko, popsininko jie tampa istoriniais veikėjais, ir jų gyvenamoji vieta, darbas, kasdienis elgesys, kalba, kuria jie moko vaikus, kalba, kuria jie rašo ant vitrinų, jų žvilgsnio įtampa liudija vidinį apsisprendimą. Galimas dalykas, mes artėjame prie palaimingos SSRS būsenos pagaliau skirsime gėrį ir blogį. Gera yra tai, kas didina tautos jėgas ir išlikimą. Kas stiprina jos savimonę, kas neša mus dar per žingsnį į ateitį. Gera yra tai, kas naudinga genčiai. Ir tai tiesa nuo mamutų medžiotojų laikų. Ir ši laikysena, leidusi skirti gėrį nuo blogio, leido mums išlikti Sovietijoje. Kartais bjauriais ir klastingais, nesąžiningais būdais, tačiau būdai nesiskaito. Drakonas neryja karingų damų su kalavijais; iš jų sudaroma jo artimiausia svita. Stovinti drauge su geruoju drakonu, bet tuo pačiu metu išlaikanti ganėtiną atstumą. Kad ir drakonas, ir svita galėtų nuspėti vienas kito ketinimą. Be abejo, gerą. Bet vienu lemtingu akimirksniu ankstėliau už kitą.
ATĖNAI
Lietuva internete
