ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-21 nr. 657

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HERKUS KUNČIUS. Mano Mustafa (29) • SIGITAS PARULSKIS. Dainos šokiai estrada (47) • AIDAS MARČĖNAS. Saugau akis (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis (15) • Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Komentarų paraštės (27) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Kaip sujaudinti a. a. a.? (29) • SIGITAS GEDA. Poezija (11) • MATAS DŪDA. Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę (12) • ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ. Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras (6) • RIČARDAS ŠILEIKA. Trisdešimt septynių sakinių reportažas iš praėjusio Druskininkų šeštadienio (6) • SARAH ZUSSMAN. Enigma "V&M" (15) • JONAS SERAPINAS. SHYSIS (7) • GEDIMINAS KAJĖNAS. Banalumas neturi ribų (13) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Saulės (4) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Žvilgsnis į Alytaus praeitį (4) • -vp-. Apie Vilniaus architektūrą (9) • -vp-. Galva (6) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (48) •

Saulės

DAIVA VAITKEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Senosios kalendorinės šventės turi ne vieną pavadinimą, kilusį ir susiformavusį atskiruose regionuose, į pirmąjį planą iškeliantį skirtingus šventės aspektus. Viena tokių švenčių – Kupolės, Rasos (Joninės). Kupolių pavadinimas žinomas iš XVIII a. Mažosios Lietuvos šaltinių ir XX a. Rytų Lietuvos papročių. Rytų Lietuvoje kupolėmis vadinamos gegužės pabaigos–birželio laikotarpiu vykstančios jaunimo gegužinės, Sekminių antroji diena ir kt. Anot A. H. Kirkoro ir L. A. Jucevičiaus, XIX a. viduryje vasaros saulėgrįžos šventė vadinta Rasų švente; vilniečiai jos švęsti rinkdavęsi ant Rasų kalnelio. Joninės – tai vėlyvas, krikščioniškas šventės pavadinimas. Bet yra ir dar vienas šventės pavadinimas, žinomas iš XVIII–XIX a. pradžios Mažosios Lietuvos žodynų. Anot Pilypo Ruigio ir Kristijono Gotlibo Milkaus, vasaros saulėgrįža (Sonnenwende) buvo vadinama Saulėmis.

Skirtingi šventės vardai pažymi svarbius jos bruožus: stebuklingus augalus kupoles, gydančią rasą ir – nepaprastas saules. Pastarasis lietuvių saulėgrįžos šventės aspektas iki šiol bene mažiausiai tyrinėtas ir žinomas. Jis remiasi prielaida, kad per vasaros saulėgrįžos šventę (Jonines arba Petrines) danguje ima šviesti trys Saulės. "Tai įvyksta tokiu būdu: apie saulę pasidaro didelis baltas ratas, paskui mažėja, pasidaro bliednas. Staiga danguje atsiranda antra, kartais ir trečia saulė, kurios išsimuša iš mūsų saulės. Visos saulės yra toje pačioje dangaus pusėje ir visos vienodai šviečia, nors yra gan toli viena nuo kitos". Galima ir kitokia ypatingosios Saulės raiška: sakoma, kad tąryt ji puošiasi, maino drabužius (t. y. keičia spalvas) ir šoka (juda aukštyn ir žemyn, šokinėja, "sijoja", mirga).

Saulės triplikacijos ir Saulės šokio motyvai žinomi ne tik per Jonines ir Petrines, bet ir per kai kurias kitas lietuvių kalendorines šventes, pvz., Velykas ir Kalėdas. Pasikartojantys mitiniai motyvai rodo, kad šventės kadaise buvo susijusios: metų cikle periodiškai pasirodydavo viena ar kita dievybė. Antra vertus, trijų Saulių ir Saulės šokio motyvas žinomas ne tik Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje, bet ir kitose Europos šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitur. Pvz., prancūzų įsivaizdavimu, visiškai kaip ir lietuvių, per Velykas Saulė šoka mainydama sukneles, o per Jonines galima pamatyti tris Saules (kalnuotose vietovėse tąryt buvo kopiama į kalnus stebėti šio nepaprasto reiškinio).

Svarstant trijų Saulių fenomeną reikia pažymėti, kad mitologiniai vaizdiniai visuomet remiasi tiksliais ir subtiliais realybės stebėjimais. Mitologinių tyrimų tikslas – išsiaiškinti subtilius kultūros ir gamtos derinius žmogaus vaizduotėje ir atskleisti mitinio mąstymo logiką, kuri, anot prancūzų antropologo ir filosofo C. Lévi-Strausso, yra ne mažiau sudėtinga negu šiuolaikinis mokslas.

Meteorologija: giedros ir lietaus laikotarpiai

Kaip rodo liaudies meteorologijos žinios, trys Saulės gali pasirodyti ir paprastą metų dieną; tuomet jos pranašauja orų permainą. Manoma, kad trys Saulės danguje pasirodo prieš netikėtą orų atmainą: žiemą – prieš didelį šaltį, vasarą – prieš didelį karštį arba prieš lietų. Trys Saulės – tai optinis efektas, atmosferos reiškinys, kurį sukelia refrakcija, skirtingas spindulių lūžis prie horizonto esančiuose skirtingų temperatūrų oro sluoksniuose. Teoriškai šis reiškinys gali vykti bet kada. Kaipgi atsitinka, kad trys Saulės pasirodo tam tikromis dienomis, pvz., per saulėgrįžą? Vieną aspektą paaiškintų liaudies meteorologija. Visuotinai manoma, kad orai keičiasi po saulėgrįžos, pvz., sakoma: "Kai saulė sugrįžta, tai oras pabjūra"; "Po Švento Jono, po saulėgrąžio, pradeda lyti". Joninių lietus yra mitiškai prasmingas, sakoma: "Švento Jono lietus pildo kluonus ir aruodus" (t. y. lietus, lyjantis Šv. Jono dieną ar keliomis dienomis prieš ar po Šv. Jono, naudingas javams). Dar didesnė reikšmė suteikiama Petrinių lietui; manoma, kad jei per Petrines nelyja ir šviečia saulė, tais metais bus labai daug gaisrų. O po Petrinių lietus itin dažnas, sakoma: "Prieš Petrines visi prašo lietaus, o po Petrinių ir sena boba išprašo". Taigi vasaros saulėgrįža meteorologinėje plotmėje suprantama kaip transformacija: giedrą keičia lietus. Mitinėje plotmėje tai reikštų, kad ugnies elementą keičia vanduo. Vasaros saulėgrįža yra lūžio momentas, perkeičiantis mitinį ir meteorologinį turinį; šios transformacijos vizualinė išraiška yra trijų Saulių pasirodymas.

iliustracija

Orų permainomis gali būti aiškinamas ir Saulės šokis (mirgėjimas) bei suknelių (spalvų) mainymas, kai "Šv. Joni Saula rėdas kaip ir rūbais, tai žalia, tai mėlyna spalva"; "Šv. Joni (ar Šv. Petri) par naktį raikia nemiegot, tai tekunt matysi, kaip saula šokinėja ir spalvotais rūbais rėdas". Saulė maino sukneles ne dėl to, kad būtų didelė puošeiva, bet dėl būtinybės atsinaujinti, pasikeisti, sakoma: "Ana maina sava rūbus un kitų metų"; "Senieji, ypač moterys, tai sako: reikia nors kartą saulutei naujai apsirėdyti per metus". Tam tikros spalvos parinkimas turi meteorologinę ir mitologinę motyvaciją, pvz., nuo vaivorykštės spalvų santykio priklauso (tiksliau sakant, yra prognozuojami) orai: "Jei laumės juosta raudona, bus vėjų, o jei žalia – bus lietus". Pratęsiant toliau – jei vaivorykštėje dominuoja mėlyna spalva, bus geri metai, jei raudona – blogi. Tad ir Saulės drabužių mainymas per saulėgrįžą yra tinkamos spalvos suknelės ieškojimas naujam meteorologiniam ir savo ruožtu mitologiniam sezonui.

Kito pasaulio šviesos

Jeigu neapsiribodami meteorologiniu kontekstu trijų Saulių vaizdinį tyrinėtume toliau, pamatytume, kad jis pasirodo tuomet, kai aktualizuojamas ryšys tarp šio ir ano pasaulio, kalbama apie gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą, perėjimą iš vieno pasaulio į kitą. Trys Saulės gali tapti pranašingu ženklu, plg.:

Broliui buva, jis naktį susapnavo... Tėvas jo labai pamaldus buvo, jau toks bažnyčios pelė, kaip vadina. Jis mirė, [o] tam Stasiui sapnuojas po tėvo mirties. Saka, tėvas man saka: "Stasiuk, tu atsikelk rytą penktą valandą ir atsisėsk prie lango, ir, – saka, – tau pasirodys, ir tu matysi dvi saules". Jau aš, sakė, nemiegojau po to sapno, atsikėliau, atsisėdau po tuo langu, kur jis man sakė, tas tėvukas, ir sėdžiu. [...] Žmona ateina karvę pasimelžusi, ir aš sėdžiu, tiktai žiūriu – dvi saulės! [...] Gal man akyse rodosi? Sakau: "Ateik, Genute, pažiūrėk, ką tu matai?" "Vytai, – sako, – dvi saulės!" – ir ji mato tas dvi saules.

Tai jau jis [tėvukas] sapne jam pasakė. "O, – sako, – kai trys saulės bus, – sakė, – tai aš tada pasiimsiu tave pas save".

(Jokūbaičių k., Jurbarko vls.)

Tai ne vienintelis tekstas apie tris Saules kaip mirties ženklą. Pvz., trys Saulės pasirodo prieš Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio mirtį. XVI a. lenkų kronikininkas Martynas Belskis "Lenkijos kronikose" rašė: "Prieš karaliaus mirtį (iš tiesų per gruodžio pilnatį) pusiaudienį buvo matyti trys saulės danguje".

Tai, kad trys Saulės pasirodo kaip mirties ženklas, susiję su bendrąja mitinės erdvės samprata. Baltai įsivaizdavo dangų susidedant iš devynių ar septynių (skaičius 7 yra vėlyvesnė skaičiaus 9 substitucija) sluoksnių. Sakoma, kad "dangūs susidėstę ant vienas kito, ir viršutiniame, septintajame, esąs tikrasis dangus, kur jau Dievulis gyvena". Devintasis dangus yra pats geriausias, net priežodžiu sakoma: "Laimingas kaip devintame danguje".

Yra užuominų, kad atskiruose dangaus sluoksniuose šviečia skirtingos Saulės. Pvz., įsivaizduojant, kad yra du pasauliai, manoma: "Dar yra ontras pasaulis, i sauli kita. Dar atmuš i šin posi, i žvaigždis, pavadin "Paukščių Takas". [...] Ba iš kita pasaulia dar atmuš šveisa, saulės spindulia. Didelia iš tuolybės". Kaip matome, antrosios Saulės šviesa mūsų pasaulyje yra regima tik kaip atspindys.

iliustracija

Taigi egzistuoja du pasaulio struktūros modeliai. Pagal pirmąjį, yra du pasauliai ir dvi Saulės – viena šviečia gyviesiems, o kita mirusiesiems. Latviai išskiria jas kaip "ši saulė" (šī saule) ir "ana saulė" (viņa saule). Dviejų Saulių samprata yra labai universali, žinoma daugelyje mitologijų ir religijų, taip pat kaip ir itin svarbus Saulės vaidmuo pomirtiniame gyvenime.

Pagal antrąjį mitinį modelį, yra devyni dangūs, suponuojantys devynių Saulių buvimą. Devynias Saules aptinkame latvių dainų siužete apie Perkūno trenktą ąžuolą, kurio kraujas sulaisto Saulės dukros vainiką – ji plauna vainiką ten, kur teka devynios upės, džiovina ten, kur šviečia devynios Saulės. Tą patį siužetą aptinkame L. Rėzos "Dainose":


– O kur, mamyte mano,
Drabužius išmazgosiu,
Kur kraują išmazgosiu?
– Dukryte, mano jaunoji,
Eik pas tą ežeratį,
Kur tek devynios upatės.
– O kur, mamyte mano,
Drabužiais apsivilksiu,
Baltuosius išnešiosiu?
– Dukryte, toj dienatėj,
Kad spįs devynios saulelės.

Devynios Saulės reprezentuoja arba devintąjį dangų, arba visų dangaus sluoksnių sušvitimą vienu metu. Bet kuriuo atveju tai reikštų ypatingą vietą ir laiką, ypatingą dievišką apsireiškimą. Tai mito erdvė, sunkiai suderinama su kalendoriniu laiku. Tačiau žemėje gali būti regimos trys Saulės – tobulojo modelio substitucija, prieinama žmogui: erdvės prasivėrimo momentas, leidžiantis matyti dangaus struktūros kontūrus.

Tris Saules suvokdami kaip ypatingą erdvės skaidrumo rezultatą, šį fenomeną galime lyginti su prasivėrusio dangaus mitu. Dangus prasiveria irgi tam tikromis šventinėmis dienomis, dažniausiai per žiemos ir vasaros saulėgrįžą, per Kalėdas ir Jonines. Per Jonines dangaus atsidarymas suderintas su Saulės šokiu, plg.: "Šv. Jono rytą, atsikėlusi anksti, ėjau į šaltinį vandens ir pamačiau, kad saulė rėdosi įvairiomis spalvomis ir šoka. Paskum trinktelėjo, ir atsidarė dangus. Pamačiau labai šviesų kryžių, puoliau ant kelių, bet vos pradėjau melstis, ir vėl viskas išnyko".

Saulės šokis irgi gali turėti transcendentinę perspektyvą, jis ženklina vėlių ėjimą į dangų, plg.: "Per Šv. Petrą ir Povilą ir per dvi sekančias dienas saulė rytais šokinėja, o per ją pereina šv. Petras ir Povilas. Ji šokinėja todėl, kad per tas dienas yra leidžiamos iš skaistyklos į dangų sielos". Vėlės įleidžiamos todėl, kad atidaromos dangaus durys (šv. Petras juk yra dangaus durininkas). Sakoma, kad "šviesai naktyj pasirodžius, reiškia, kad šv. Petras duris dangaus atvėrė".

Dangaus atsivėrimas – tai ne tik momentas, bet ir tam tikras laikotarpis, plg.: "Mano atsiminimi sakydava ir tebesaka, kad per Aktavą [9 dienos prieš Devintines; kilnojama šventė, kuri pagal krikščionišką Mėnulio kalendorių būna tarp gegužės 25 ir birželio 23 d.] visas devynias dienas esti atviras dangus. Ko tik nori, tadu gali iš Dieva išprašyti. Kad par Aktavas dienas kas miršta, tai tuoj aina dangun". Taigi birželio mėnesį yra ypatingas laikotarpis, kai pro atviro dangaus vartus mirusieji gali patekti tiesiai į dangų.

Tačiau atsivėrusio dangaus mitas turi ne tik pomirtinio gyvenimo atspalvį. Tai, kad pro atviras dangaus duris vėlės patenka į dangų, yra tik vienas šio mito aspektas, atitinkantis kryptį iš apačios į viršų. Galima ir priešinga kryptis, tiksliau, dvipusis judėjimas, kai pro atviro dangaus plyšį galima siųsti norą ir gauti jo išsipildymą, plg.: "Seniau pasakodavo, kad kiti žmonės matydavę, kaip atsidarydavo žiemių pusėje dangus. Pasakodavo, ką buvo matę danguje. Dar kalbėdavo, kad tada galima buvo išprašyti iš dangaus visokių malonių. Prašymai visuomet išsipildydavo".

Šis tekstas akcentuoja komunikacijos, bendravimo su Dievu ar dievais galimybę. Tai praplečia nepaprastų dangaus ir Saulės fenomenų interpretacijos lauką ir leidžia manyti, kad panašią reikšmę turi ir trijų Saulių vaizdinys: juk tris Saules galime regėti tik tuomet, kai prasiveria jas skiriantys dangaus vartai. O jie prasiveria per vasaros saulėgrįžą, birželio mėnesį, tarp Devintinių, Joninių ir Petrinių. Arba vieną kurią nors iš šių dienų.

iliustracija

Saulabroliai ir Saulės kurtai

Tris Saules galime aiškinti ir dar vienu būdu – panaudodami mitinių siužetų elementus ir suvokdami, kad po šiuo kosmologiniu pavidalu slepiasi trys skirtingi personažai, trys dieviškos būtybės. Dvi saulės palydovės, šviečiančios tikrajai Saulei iš abiejų pusių, turi atskirą pavadinimą – jos vadinamos saulabroliais: "Tris saules vadina saulabroliais"; "Tiej saulabruolia [prieš bjaurų orą] visūmet jau išeina, žinom, ka jau saulabruolia pasirod, su šeinu rek skubėti. [...] Toki panašia kap sauli šveisi, toki su raudonas, tokias geltonas, šveisos tokis y dvi. Viena pos saulies ir antro. [...] Nu, trys saulies ani yra". Saulabroliai kaip dangaus reiškinys ir kaip mitiniai dvyniai kadaise gerai žinoti, išlikęs netgi pasakymas "Du kaip vienas, kaip saulabroliai" (t. y. labai panašūs).

Saulabroliai arba Saulės broliai lietuvių mitologijoje nėra lengvai paaiškinami, kadangi Saulės mitų siužetai yra prastai išlikę. Kitaip yra Latvijoje, kur žinoma labai daug dainų apie Saulytę (arba Saulės dukrą, Saules meita) ir Dievo sūnelius (Dieva dēli) – Saulės dukros gerbėjus ir palydovus. Saulės (arba Saulės dukros) veikla kartais atitinka Dievo sūnų darbus, pvz., visi jie medžioja:


Aš regėjau Janių rytą,
Kaip Saulė eina medžioti:
Du auksiniai kurteliai
Paauksuotą antį genasi.


Dievo sūnūs eina medžioti
Ūkanotą rytelį,
Genasi sidabrinę antį
Apauksuotomis kojytėmis.

Palyginę šiuos du tekstus, matome, kad siužete dominuoja trijų (ar net keturių) šviesulių metaforinis vaizdas: Saulė centre ir du identiški broliai dvyniai, vaizduojami arba antropomorfiškai (1) kaip Dievo sūnūs, arba zoomorfiškai (2) kaip medžiokliniai kurtai (beje, kai kuriuose siužeto variantuose yra sudėtingesnė struktūra – ir Dievo sūnūs, ir jų kurtai). Pastarąją zoomorfinę dievybių formą galėtume laikyti baltų mitologijos savitumu, kurį paliudija ir latviška, ir lietuviška medžiaga apie Saulės šunelius. Saulės šuneliais (la. Saulsunītis) yra vadinamos geltonos spalvos pūkuotos kirmėlaitės, jonvabalių (!) vikšrai. Latviai juos dar vadindavę ir Dievo šuneliais (la. Dievsunītis). Saulės šuneliai buvo laikomi šventais: "Saulės šunelis yra toksai kirminėlis. Rudens laikais jis nupjautose pievose. [...] Bijodavom užminti su koja. [...] Mamytė sakydavo, kad reik šventu laikyti, nes Dievulis taip padarė, kad jis apsaugot spindulius nuo žmonių užmušimo"; "Saulės šunelis, visas apžėlęs, ir ano akelės tokios šviesios, noselė tokia šviesi šviečia. Ir sako, tas [šunelis] dūšeles veda į dangų su šviesa, ot. Tie saulės šuneliai eina pirma, o dūšelės, kurios nežino, kur eiti, [paskui]. Tad veda į dangų tas dūšeles".

Kaip matome, Saulės (Dievo, Dievo sūnų) šuneliai yra dieviški padarai, kurių mitinė prasmė sutampa su trijų Saulių ir atsidariusio dangaus prasme – kaip šviesos nešėjai, jie rodo ir atveria kelius į dangų. Šis mitinis fenomenas yra kita Saulės raiškos forma, tai dar vienas mitinės minties takas, paliudijantis Saulės ir dangaus temų svarbą per vasaros saulėgrįžą. Nepaprastų Saulės pavidalų ir įsikūnijimų variacijos šios šventės metu paaiškina, kodėl lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė buvo vadinama ne tik Kupolėmis ir Rasomis, bet ir Saulėmis – užmirštu prasmingu vardu.

____________________

Iliustracijoms panaudoti uolų piešiniai Švedijoje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4206. Jonas2003-06-23 20:10
Skaitai ir kažkaip saulėta darosi, nors už lango lietus... Geras straipsnis - gražiausia dovana Jonams, Jonėms ir Jonukams. Nes jie to verti:)

4227. Ne romuvietis2003-06-24 16:18
Neprisimenu Joninių (Rasų, Kupolinių, Saulių), kad nelytų. Kažin kodėl?

4364. p.2003-06-27 17:56
Pernai, pavyzdžiui, bent jau Nemenčinėj nelijo...

30471. justas :-) 2005-02-20 21:05
visai nieko jei turite ka nors apie spalvas atsiuskite ju reiksme balandis5@freemail.lt

Rodoma versija 27 iš 28 
14:41:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba