ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-21 nr. 657

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HERKUS KUNČIUS. Mano Mustafa (29) • SIGITAS PARULSKIS. Dainos šokiai estrada (47) • AIDAS MARČĖNAS. Saugau akis (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis (15) • Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Komentarų paraštės (27) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Kaip sujaudinti a. a. a.? (29) • SIGITAS GEDA. Poezija (11) • MATAS DŪDA. Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę (12) • ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ. Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras (6) • RIČARDAS ŠILEIKA. Trisdešimt septynių sakinių reportažas iš praėjusio Druskininkų šeštadienio (6) • SARAH ZUSSMAN. Enigma "V&M" (15) • JONAS SERAPINAS. SHYSIS (7) • GEDIMINAS KAJĖNAS. Banalumas neturi ribų (13) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Saulės (4) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Žvilgsnis į Alytaus praeitį (4) • -vp-. Apie Vilniaus architektūrą (9) • -vp-. Galva (6) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (48) •

Komentarų paraštės

Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus

[skaityti komentarus]

iliustracija

– Tavo pastarojo meto publikacijos – ilgi, poemas ar jų ištraukas primenantys tekstai – su gausiais paaiškinimais. Prašau, pasiaiškink: ar tai tam tikras (ne be ironijos) didžiųjų poetų eruditų (Elioto, Platelio, Poundo) "citavimas" (nori sugriauti verleniško – geriančio ir dainuojančio, bet nemąstančio – poeto klišę?), ar apeliacija į sąžinę skaitytojų, kurie kuo toliau, tuo labiau nebenori ir nebemoka skaityti poetinio teksto, ar to reikalauja, tarkime, biografinio pobūdžio tekstų turinys, provokuojantis naują eilėraščio žanrinę atmainą – turiu galvoje, kad komentarai irgi yra kūrinio, o ne pagalbinė dalis?

– Kaip filme "Paprastas stebuklas" sako karalius – jei nori nurodyti trūkumus, tai pirma pagirk... Ką gi, Sigitai, savo sukto klausimo bumerangu pats į jį ir atsakei.

Taip, tai didžiųjų poetų eruditų citavimas. Tiek, kiek Eliotas ir Poundas citavo vienas kitą. Ar Platelis, vertęs juos abu ir, žinoma, neišvengęs tiek vieno, tiek kito įtakos. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Jei baigiantis septintajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui sovietinio kultūrinio badmečio metais antipoliglotinėje lietuvių literatūros erdvėje nebūtų pasirodžiusi "XX a. Vakarų Europos poezija", lietuvių lyrikos peizažas atrodytų visai kitaip. Neįsivaizduoju, ką (teisingiau – kaip) būtų rašę jaunieji šiandieniniai penkiasdešimtmečiai, o iš dalies ir iš jų šio to pasimokiusi mano karta. Tam tikromis aplinkybėmis viena plonutė knygelė gali daugiau nei šiandien prieinamas labiau griaunantis nei kuriantis informacijos srautas.

Tai štai – citavimai; kartais, deja, paviršiniai, bet dažniau gilesni ryšiai su svetimu tekstu, tam tikras intertekstualumas, "svetimų" teritorijų siaubimas, kuriuo esu visai be reikalo kaltinamas, o kai kada ir (taip pat visai be reikalo) pagiriamas, kaip antai Alfonso Andriuškevičiaus – postmodernistinės poezijos kontekste greta Neringos Abrutytės ir dar vieno neblogo poeto, kurio pavardės susitarėme neminėti: "Kitas poetas, kuriam nesvetima yra pastišo technika, būtų Aidas Marčėnas". Visų pirma – tos intertekstualios vagystės gal užkoduotos mano varde, kaip, tarkime, Gedos – paskutinė gamos, aukščiausia giesmės (gitos), didžiausios įtampos nata. "Normaliam" žmogui ar kompiuterio tinkladurniui tai turbūt juokinga, juokinga ir man – kiek esu "normalus". Žinoma, tai nerimta, humoristinė etimologija, tačiau gan tiksliai nusakanti tiek S. Gedos, tiek dar vieno, neminėtino, poeto kūrybinę raišką. Nenormalaus mano vardo slėpinius – susijusius su Hadu (komentaras: pragaru; komentaras: nuo žodžio "gerti") ir Hermiu (komentaras: vagis globojančiu dievu) – kartą "Santaros-Šviesos" suvažiavime šiek tiek atsipalaidavęs labai įtaigiai išdėstė filosofas A. Mickūnas. Ir, žinai, patikėjau.

Tačiau svetimos prozodijos nepavogsi, kaip nepavogsi svetimų pirštų atspaudų ar – dar tiksliau – alsavimo. Tikslus yra B. Okudžavos padainavimas – kaip alsuoja, taip ir rašo. Kai kurie poetai alsuoja panašiai užnuodytu oru. Prieš kelias dienas V. Kukulas paklausė, ar vienas mano sonetas, kuriame minima žiema, "Vaiva" ir Saros parduotuvė, neparašytas maždaug tuo metu kaip E. Kelmicko "Žiemos parafonija", atseit – temos labai jau panašios. Tikrai taip, bet "Žiemos parafonija", minima ir viename Tau įsiminusių tekstų, apie kuriuos čia klausi, niekuo dėta – tiesiog kaltas Gorkynas, kuris tiek Edmondui, tiek man labai daug reiškė ir tikriausiai tebereiškia. Tad viena svarbesnių priežasčių, paskatinusių parašyti tuos nelemtus komentarus – sąžiningai pasiaiškinti, ką, iš ko ir kodėl nukniaukiau. Ir dar labiau viską supainioti. Nes niekada nesu "savinęsis" to, ko nebūtų "pasisavinęs" tasai, iš kurio "savinausi". Ir niekada nepykstu, o tik džiaugiuosi, atradęs ką nors nugvelbta iš manęs. Nevadinkime to postmodernizmo grimasomis, pavadinkime tai tradicijos tęstinumu.

Taip, Sigitai, tai mėginimai sugriauti geriančio ir dainuojančio, bet nemąstančio poeto klišę. Nes, žinok, mąstau, kad ir kaip mums abiem būtų keista. Kadai gan rimtai juokavau, jog protas – varža, kliudanti tekėti poetinės energijos srovei. Ir kuo įtampa galingesnė, tuo didesnis pavojus, jog toji varža perkais. Argi mažai literatūroje pavyzdžių? Tad akistatoje su poezija kartais saugiau apsimesti kvailesniam, nei esi, nors ir neapsimestinis superlaidumas man nėra svetimas. Gerta dažniau, nei dainuota, ir dainuota dažniau, nei mąstyta. Dabar viskas atvirkščiai. Ypač susimąstau pagiriom. Ir, patikėk manim, – jokio noro dainuoti. Ką jau čia pričiulbėsi – metas ir kiaušinius dėti.

Taip, tai šiokia tokia apeliacija ir į skaitytojo sąžinę, savotiškas dviejų sąžinių dialogas, bandymas šį tą išsiaiškinti, šiek tiek oponuoti mokyklose praktikuojamiems dar gyvų tekstų skrodimams. Nes poezija, kaip žinai, iš ilgesio, o ne iš tezių. Štai ištrauka iš mano eilėraščio "Valiau jo batus" tezinės analizės: "Poetas postmodernistas be emocijų konstatuoja gyvenimą. Eilėraščio žmogus valė "jo" batus, o "jis" vaikščiojo basas. Vadinasi, "aš" egzistencinis tikslas bevertis. Vyrauja nesusikalbėjimas. Atrodo, XX–XXI a. žmogui būdingas atskirumas, fizinis bei dvasinis kurtumas". Tebūnie – vaikai nekalti dėl jiems diegiamo idiotizmo. Bet dėl fizinio kurtumo suabejočiau. Kaip, beje, ir dėl dvasinio. Antra vertus, abstrakcijų analizėje tikriausiai būtų mažiau, jei analizuotojai žinotų eilėraščio kontekstą: J. Brodskio pasakymą vienoje esė, regis, iš Konstantinopolio, jog filosofavimas tėra didžiulių dievo batų valymas. Gal tada ir "bevertis egzistencinis tikslas" įgautų šiokios tokios vertės. Kaip ir kiti beverčiai užsiėmimai, pavyzdžiui – eilėraščių rašymas. Ar mėginimai suprasti (nujausti), kas ir kodėl juose parašyta.

Pavyzdžiui, Sigito Gedos eilėraštis "Angelas krintantis Palangoj" (beje, taip pat esantis vienos Tavo minimų "poemų ištraukų" kontekste) man tapo daug prasmingesnis, reikšmingesnis ir net, sakyčiau, gražesnis, sužinojus, jog yra parašytas gimus poeto dukrai. Arba kitkas: man visada buvo įdomūs Tomo Venclovos komentarai savo eilėraščiams. Nesakau, kad dėl jų eilėraščiai tampa geresni ar prastesni, ir nemanau, kad komentarai labai būtini, tačiau jei tokie komentarai būtų išleisti atskira knyga, aš ją būtinai ir tikriausiai su dideliu malonumu perskaityčiau. Arba – jei Rimvydas Stankevičius viename literatūros vakare nebūtų įtaigiai pakomentavęs vieno savo eilėraščio, vargu ar ligi šiol turėčiau jo poezijai tinkamą raktą ir jau tikrai nesiimčiau redaguoti poeto eilėraščių knygų.

Ir – kas arčiausiai tiesos – komentarų pareikalavo biografinio pobūdžio tekstų turinys (ir ryškėjanti būsimos knygos struktūra). Tai, ką vadini poemomis ar jų ištraukomis, – žinoma, pastebėjai, o jei ne, tai dar geriau, nes to ir buvo siekta, – yra ciklas trijų sonetų vainikų: su nukapotomis sonetų galvomis, t. y. sonetų vainike pasikartojančiomis pirmosiomis sonetų eilutėmis. Taip pat atsisakius sonetų numeracijos, o keturias soneto strofas sujungus į vieną. Jei, priklijavęs galvas, skaitytum kiekvieną sonetą kaip atskirą vienetą – pastebėtum šiek tiek daugiau "dainavimo". Dabar gi, sumezgus juos į vientisą pynę, mastį, techniškai – į vieną sakinį nuo teksto pradžios iki jo galo, atsiranda taip mus abu sugluminusi lyg ir "mąstymo" iliuzija. Visi tie "pasimąstymai" išties šiek tiek biografiniai, teisingiau, pseudobiografiniai, aprėpiantys ir autoriaus, ir lyrinio herojaus gyvenimą nuo gimimo ligi mirties beigi atvirkščiai. Dabartinis pavadinimas, prisiminus H. Hesse, ir buvo "Trys autobiografijos", dabar tikriausiai vadinsis "Metrikai". Gimimo arba mirties liudijimai, tik šiame cikle (tekstų) gimimas ir mirtis liudijami vienu metu.

Ar tai atsakymai, kodėl rašiau komentarus? Ne. Atsakymas tėra vienas – aš nežinau, kodėl juos rašiau. Aš nekaltas, jie patys... Ar komentarai irgi kūrinio, o ne pagalbinė dalis? Veikiau eilėraščiai – pagalbinė dalis tiesą meluojantiems gyvenimo komentarams. Nors ir jie neišgelbės nuo vis greitėjančios entropijos. Ir vis dėlto "aš dar dainuosiu, nors balsas užkimo", Rimbaud.

– Visi poetai daugiau ar mažiau yra "homo ludensai", – o ką tu galvoji apie šį žaidimą? Suaugęs vyras, rimtai skaitantis savo eiles auditorijai – ar tau tai neatrodo komiška? Ypač jeigu tai tekstai, skirti ne klausytis, o tik skaityti? Ar šis autoironiškas poeto padėties komiškumo suvokimas nepersimeta ir į patį tekstą – gatvės, slengo, "liaudies" kalbos formomis? Noriu pasakyti, ar dar tiki, kad poetiniame tekste galima išsaugoti kalbos, žmogaus egzistencijos tragizmą?

– Be gero "erectuso", rimto "faberio" ir nemenkos dozės "sapienso" joks "ludensas" nesužais. Regis, šiuo klausimu į mano trobelę projektuoji Tau pačiam ramybės neduodančią problemą. Pamenu, kažką panašaus klausei Kornelijaus Platelio jo penkiasdešimtmečio ir naujos poezijos knygos pasirodymo proga. Tik nepamenu, ką jis Tau atsakė. Tačiau Tavo klausimas ir pamatuotas, ir aktualus. Apskritai vadintis poetu kažkaip nepadoru. Kai girdžiu, jog kadenciją baigė televizijos ir radijo komisijos pirmininkas poetas Marcelijus Martinaitis, tai nei "pirmininkas", nei "televizija ir radijas", nei "komisija" nesukelia jokių įtarimų, o "poetas" – kažkaip įtartina. Nes, mano galva, komisijoms pirmininkauja Marcelijus Martinaitis, o poetas Marcelijus Martinaitis rašo eilėraščius – ir nieko daugiau. Tad poeto tragiška ar komiška "padėtis" – viena: prie darbo stalo, tualete ar ant kelmelio – ten, kur jis kuria eilėraštį ar, prisiminus Heideggerį, eilėraštis kuria jį. Tiesą sakant, ir ši "padėtis" verta visokeriopos autoironijos, bet taip pat – pagarbos ar bent jau užuojautos. Visos kitos poeto "padėtys" man mažų mažiausiai – įtartinos. Kad ir šis mūsų interviu.

Kaip poetui, man svarbiausia – eilėraštis, kurį šiandien rašau. Kas kartą tai – geriausias mano eilėraštis. Dar gan svarbu knygos sudarymas – nes tai irgi rimta kūryba, smegenų stalčių apvalymas, rūšiavimas ten susikaupusių šiukšlių – to, kas lieka iš "geriausių eilėraščių", kai juos parašai. Šiaip ar taip, vis tiek tai – geriausia mano knyga. Kol pradedi sudarinėti naują. Visa kita – knygos leidyba, pristatymai, tekstų sklaida, jų vertimai į kitas kalbas, kritika, premijos ir t. t. – neturėtų labai jaudinti. Meluočiau sakydamas, jog visiškai nejaudina. Bet ne kaip stiprų ir abejingą poetą postmodernistą, o kaip silpną ir jautrų žmogutį tradicionalistą.

Šiame kontekste išties juokingai atrodo Tavo nupaišytas eilėraščių skaitymas auditorijai, ypač tai publikai, kuri ne ką nutuokia apie poeziją. Tai ypač akivaizdu, pavyzdžiui, per Poezijos pavasario šventę, kur, nesistengdamas pataikauti publikai, amžiams liksi nulis ne tik prieš G. Grajausko elegantišką žaismę, bet ir prieš R. Kluso nebūtinai vykusius pašmaikštavimus. O didžiumos lietuvių "poezijos paukštės mylėtojų" lygis būtent toks. Ko vertas vien šių metų Poezijos pavasario pristatymas per radiją: "Į Kauną linksmai klegėdamas sugužėjo daugiabalsis poetų choras". Nepykina?

Tačiau ne dėl to komiškumo slengas ar, kaip sakai, "liaudies" kalba veržiasi į tekstą – tai tiesiog savotiška poetinė "alchemija", mėginimai jungti sacrum ir profanum, "daryti" eilėraštį iš viso kalbos reiškimosi spektro, siekiamybė to būvio, kai "malda ir keiksmai kalboje susilieja į vientisą gausmą". Beje, yra viena gera išeitis – vengti publikos, bet jei to nepavyksta – skaityti jaunystės eilėraščius. Juos parašė ne šitas poezijos galimybėmis (teisingiau – savo galimybėmis poezijoje) abejojantis cinikas, o tasai įsimylėjęs ir poezijos jėga tikintis jaunuolis, kuriam dar viskas prieš akis. Bet tai ir yra žmogaus egzistencijos tragedija, greičiau – tragikomizmas.

Yra labai gražus epizodas filme apie Jokūbą Josadę: sėdi senas ir liūdnas žmogus, žiūri išmintingomis akimis ir sako, maždaug – "per savo ilgą gyvenimą aš nieko doro nesukūriau, visas mano gyvenimas – beprasmis". Man rodos, šis tragiškas gyvenimo beprasmybės suvokimas prasmingesnis už pačią iškiliausią kūrybą. Tačiau kol Juozas Erlickas dar moka krūvą mano eilėraščių atmintinai ir, kai kada kokį padeklamavęs, įrodo, kad tikrai nešpėtną tekstą esu suraitęs, dar pagalvoju, jog gal tikrai ne be reikalo, kaip rašė Jonas Strielkūnas, skrebenau. Skrebenu ir skrebensiu. Nepataikaudamas net Juozo E. geram literatūriniam skoniui.

– Jeigu manysim, kad poezija visų pirma (žinoma, čia neišvengiamai glūdi apibendrinimas) kyla iš Mnemosinės požemių, – ar turi kokių nors specialių būdų provokuoti atmintį – knygos, kinas, muzika, apskritai menas, alkoholis, sadomazochizmas, ir ar tikrai tau visos priemonės priimtinos, viską gali aukoti dėl gero eilėraščio?

– Tiek visko "paaukojau", o gero eilėraščio taip ir neparašiau. Visą gyvenimą jį rašau ir vargu ar kada parašysiu. O jei dar rimčiau – nieko sąmoningai neaukojau ir neaukosiu dėl kažkokio sumauto teksto (kaip rezultato). Ir vis dėlto vienatinis patikimas būdas provokuoti atmintį – pats kūrybos procesas, kurio, nepaisant varganų rezultatų, nežadu atsižadėti. Kaip rašiau jau prieš dešimtį metų, kai dar viskas buvo lyg ir prieš akis: "Neliūdna man. Ir netgi nebaugu. / Aš suprantu, kad laikas šis praėjęs. / Ir nesikausiu – gaila net ragų. / O kaip ant daug ko jau esu padėjęs! / Tad nebesiųsk man meilės. Pinigų / pasiųsk. Bet gal dar vieną sykį / suteik giliam alsavimui jėgų. / Ir išklausyk. Ir jau visai išnyki". Po šiais žodžiais ir šiandien galiu pasirašyti. Ir neduok dieve kada nors tą gerą eilėraštį sukurti ir žinoti, jog jį sukūriau. Prarasčiau atmintį.

– Gerai neatmenu, bet, rodos, Gumiliovas yra prašęs savo tuometinės žmonos Achmatovos, kad jeigu jis pradėsiąs mokyti žmones, kaip gyventi, tegul jinai jį nušauna. Nors jį nušovė ir ne žmona, bet tam tikra prasme jis išsipranašavo. Tau nenusibosta būti Donaldo K. gėle, nenorinčia keisti pasaulio? Eiti per žmones ir aiškinti, kad žinai, jog nieko nežinai? Arba užsiimti kokiu nors "rimtu" darbu, nebūti "parazitu" ant visuomenės kūno? Arba atvirkščiai – nepasiilgsti, tarkime, vagabundiško gyvenimo būdo?

– Retai, bet pagalvoju, jog būtų neblogai, jei mane kokie bolševikai neskausmingai nušautų, nes pats bijočiau. Bet jei tokia siaubinga kaina, tai tegul palieka gyvą, – nes mokyti žmones gyventi – tai tas pats kaip šlapintis prieš vėją.

Jei jau, provokatoriau, patręšei mane kaip Donaldo K. gėlę, tai turiu pasakyti, jog mano buvimas panašesnis į Kristijono D. šūdvabalio. Irgi gražus gyvis. "Živu ja tut", – kaip sakė O. Jankovskio herojus A. Tarkovskio "Nostalgijoje". Gan šilta, visai malonu ir taip pat nieko nesinori keisti. O dideliu parazitu ant visuomenės kūno nesijaučiu – turint omeny, kad kalinio išlaikymas valstybei atsieina pusantro karto daugiau, nei skiriama menininko stipendijai, kurią dar nežinia kada gausiu, jei gausiu apskritai. Tai negi dabar eisiu plėšti? Geriau rašysiu eilėraščius, kuriais mokyklose bus kankinami dvyliktokai – vis menkesnis nusikaltimas.

Beje, apie gėlę, kuri nekeičia pasaulio. Gal pameni iš paauglystės R. Bradbury apsakymą, kur medžiotojai laiko mašina vyksta medžioti dinozaurų, kuriuos galima medžioti, nes jie ir taip išnyko, o vienas medžiotojas nužengęs nuo takelio netyčia sumindo drugelį. Ir kokį tada pasikeitusį pasaulį jie randa sugrįžę... Tokios tokelės.

Kitados esu prisigalvojęs, jog sokratiškasis "Žinau, kad nieko nežinau" – filosofų reikalas. Poetui labiau tiktų apvertimas – nežinau, kad žinau viską.

Rimtu darbu tikrai norėčiau užsiimti, deja, esu iš tų žmonių, kuriems žmonija turėtų būti dėkinga vien už tai, kad jie niekuo rimtu neužsiima.

Vagabundiško gyvenimo būdo pasiilgstu, kaip pasiilgstu jaunystės, tačiau kiekvienam amžiui savi džiaugsmai.

– Kartais užduodamas toks keistas klausimas – ką tu poezijoje labiausiai vertini, galėtum į jį atsakyti, galvodamas ne tik apie savo tekstus?

– Į keistą klausimą ir atsakymas keistas – poezijoje labiausiai vertinu talentingą poeziją. Ši tautologija nėra tokia beprasmiška, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Vertinu tai, ką gali išreikšti tik poezija, kai, regis, visiškai įžemintame tekste pro kokią skylę akimirką šmėsteli priartėjusi anapusybė – tartum iš tiesų egzistuotų. Vertinu tai, ko pats parašyt nesugebėčiau. Vertinu savo, kaip skaitytojo, nuostabą, vertinu nuostabą autoriaus, kuriam kalba atsidėkojo už pastangas. Kokiu būdu tai pasiekiama – tai jau kitas klausimas, tebus tai maža mūsų – autoriaus, skaitytojo ir kažko trečio – trumpos bendrystės paslaptis.

Štai, pavyzdžiui, paskutiniame "Poezijos pavasario" almanache vertinu šiek tiek koketuojantį Gintaro Grajausko eilėraštį "Nieko nematau". Regis, labai paprasta – tiesiog artikuliuota kalba, tikra istorija "iš gyvenimo", poetinių priemonių minimalizmas, formos pojūtis, žinojimas, kas norima pasakyti, ir pasakymas daugiau, nei buvo norėta. Kita vertus – kukli autoironija, galiausiai – pasiektas efektas: labai juokinga ten, kur visai neturėtų būti juokinga. Bet man įdomiausia (kas toli gražu ne pirmą sykį mano kūrybinėje biografijoje nutinka), kad dieną prieš perskaitydamas šį G. Grajausko tekstą užrašiau šiek tiek grajauskiškai stilizuotą eilėraštį "iš gyvenimo", pavadintą "Saugau akis". Tad kitą dieną vietoj paskyrimo Gintarui Grajauskui teliko įrašyti moto, paimtą iš jo eilėraščio – nieko nematau! nieko nematau! Kaip baigia vieną savo poetinį tekstą Vytautas Rubavičius – "poetinėj visatoj / stipriausiai ir sieja / tos pačios banalybės pavidalai".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4164. Luria2003-06-23 10:22
Rašykite, A. M., savo meistrišką poeziją (čia be ironijos, tikrai) ir nekomentuokite. Palikite kitiems tą malonumą. Nepykit, bet Jūs (kaip ir bet kuris kitas poetas) kaip asmuo, kūnas ir kraujas, savo poezijai ir ją skaitantiems nerūpit, man regis, niekas kitas geriau už Jus to nesupranta. Kaip ir Jums juk nelabai nerūpi, koks konkretus pilietis ar pilietė Jūsų poeziją skaitys. Leiskit užsimiršti ties tuo, "ką tik viena poezija tegali išreikšti", slėpkite savo veidą ir rankas - deja, jos ir taip ilgainiui išnyks, kaip ir skaitančiųjų. Dėl valstybės nesigraužkite, ji irgi laikina. Juk liks tik K.D. atodūsis, žvelgiant ir į mėšlavabalį, ir į kilnius erelius - "Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!"

4170. fanta2003-06-23 11:25
"rodos, Gumiliovas yra prašęs ..jeigu jis pradėsiąs mokyti žmones, kaip gyventi, tegul jinai jį nušauna." Taip įdomiai, S.P. :) Įdomu, ar S.P. jaučia, kaip senokai jis beveik TIK TUO ir užsiima. :) Moko savo skaitytojus, kaip gyventi, žaviai moko... :):)

4235. @2003-06-24 18:42
Marcenas atrodo vis prasciau.

4238. Jonas2003-06-24 20:22
Trečiam komentuotojui

Svarbiausia, kad rašo A.Marčėnas vis geriau ir įdomiau.


4249. J.B. :-) 2003-06-25 06:36
Luriai: Jūsų gyvenimas iš tiesų niekam nerūpi ir apie save galite nepasakoti, tikrai neskaitysiu, nes esate bejėgis ir netalentingas. O Marčėno gyvenimas tikrai rūpi, tiems kurie gyvena šviesoje, o ne pseudosvetainės požemiuose, nepasirašinėja slapyvardžiais, tiems, kurie dar moka atpažinti talentą ir jį vertinti.
Trečiajam komentuotojui: Atidžiai pažvelkite į save veidrodyje. Vis gražėjate? Ir tikitės vis labiau išgražėti? Ypač - turbūt, išėjęs į pensiją. Sekmės Jums - neblėstančiam gražuoliui. Tačiau ir grožis ir Jums nebepadės, nes esate neblėstantis kvailys. Ar kvailė.
Elektroninei redakcijai: nelabai suprantu, kodėl Jūs skatinate ir palaikote šį apgailėtiną diskursą. Gal būt Jūs turite kokių nors finansinių sumetimų, tačiau sunaikinate pačią "Šiaurės Atėnų" dvasią. Juk laikraštis atsirado ir gyvavo palaikydamas dvasinį aristokratizmą, o Jūs šioje svetainėje sudarote sąlygas išspiaudyti visą susikaupusį idiotizmą žmonėms, kurie tarsi išnyra iš sielos "Kariotiškių". Kūrėjai su Jumis bendradarbiauja, o Jūs juos išstatote idiotų paniekai.

4250. xX2003-06-25 07:54
J.B. teksto paviršutiniška analizė:
Negatyvai
Pirmoji pastraipa - netalentingas
Antroji pastraipa - kvailys/kvailė
Trečioji pastraipa - apgailėtinas, išspjaudyti, idiotizmas
Pozityvai
Pirmoji pastraipa - neaptikta
Antroji pastraipa - neaptikta
Trečioji pastraipa - dvasinis aristokratizmas

Tiesą sakant, pasimečiau - kas J.B. - dvasinis aristokratas ar tiesiog žmogus?


4254. Gyventoja2003-06-25 10:40
1 klausimas autoriams: kas yra vagabundiškas gyvenimas? Visai rimtai klausiu. Būtų įdomu sužinot.
2 komentaras JJJJonui BBBBiliūnui:)) (nr. 5) - jūsų nihilizmas ar hilizmas mano vargšę dūšelę nuteikia liūdnai. Nuoširdžiai jus užjaučiu.
3 komentaras xx (nr. 6): super`istinis komentaras. Viskas aišku. Ačiū.

4257. cikada2003-06-25 11:06
kol mes deklaruojame demokratija, tol kiekvienas turi teise ishsakyti savo nuomone, netgi jei ta nuomone igyta Kariotishkese."Dvasinis aristokratizmas" skamba labai pretenzingai ir tokios pretenzijos, manau, yra ish anksto pasmerktos mirti. Gal nereikia atsiriboti nuo "nearistokratu", jei dvasia yra, ji negali buti sunaikinama. Kaip sakoma- tebunie shviesa, ir teshviechia ji visiems- ir padangiu sakalams, ir zhemes vabaleliams... Skrebenkite ir toliau,Aidai, bet akis saugokite.

4260. fanta2003-06-25 12:00
Aristokratas, nusileidžiantis iki to, kad nebenusiperka laikraščio, idant skaityt jį padorioj kompanijoj, prie žvakių sidabriniuose kandeliabruose, o nykiai skaitinėja jį "na chaliavu", kartu su visokiais i-neto plebėjais, vagabundiškais valkatom, nepraustaburniais Atėnų Dvasių naikintojais...:):)Sunki dalia.

4269. cikada2003-06-25 14:01
...saugokite akis, idant koksai dvasios aristokratas neikristu... :)))

4270. Miesto ribos2003-06-25 14:24
Realiam pasauly aristokratiskumo mazai, vyksta visai ne "kulturingos" grumtynes del "teritoriju". Dvasiniu "Kariotiskiu" ir "aristokratizmo" jegos Lietuvoje nelygios, jos ne "aristokratu" naudai, ir puola ne "aristokratai" - tie nekariauja, jie karus pralaimi. Reiketu atsargumo delei pasiziureti, kur siuo metu eina riba tarp "Kariotiskiu" ir "Atenu".

Kol skiriamoji linija aiskiai matoma, viskas tvarkoje. Bet ji atrodo vis maziau pastebima, net jos realus buvimas kvestionuojamas. Jei viena diena riba isnyks, tai reisks, kad "Kariotiskes" tapo "Atenais", bus kita tvarka, beje, visai nekomfortiska, be dialogo, diskusijos ir kompromisu, kiti sokiai dainos ir zaidimai. Beje, kas ten gero tose "Kariotiskese"?

Taigi, jeigu kas nori is geros sirdies paremti "silpna" drakona, turetu pagalvoti, ar uzauges padaras ju nesuvalgys. Kazin ar tie Atenai (miesto zmones jie) ziuri is auksto i tas "Kariotiskes", nenuvertinkim ju. Taciau vienu klausimu jie, matyt, kompromiso nedarys: nesutiks, kad kulturoje "Atenai" ir "Kariotiskes" vienas ir tas pats.


4274. cikada2003-06-25 14:41
jus jau man atleiskite, gal nuskambes perdem katalikishkai, bet reikia nepamirshti, kad yra desniai negailestingi, ir ju deka Atenai gali buti nutrenkti i Kariotishkes. Nereikia gasdinti(s). Jei bus brezhiojamos ribos, "aristokratai" visada pralaimes ir galu gale ishnyks...hmm, nors ash labai abejoju, kad tokie egzistuoja:))))

4276. Architektas2003-06-25 15:30
Kas ka nusibrezia (koki vaizdeli nusipiesia), toki ir turi. Idomu, ar mintys irgi turi ribas, ar ne? Bet galvoti, kad mes visi esame tobuli dailininkai ir musu nupiestas piesinys vaizduoja realu peizaza butu per drasu. Lieka praktikuotis. Beje, musu kraste vertetu kritiskai vertinti sava profesionalia "desniu kurimo" produkcija. Atrodo, zinomi visi desnai, tik pasaulis kazkodel pagal juos negyvena. Zodzius ir savokas kiekvienas irgi vartoja savaip. Pradzioje butu galima susitarti, kad gatveje "aristokratas" yra tas, kuris nesistumdo, nesimusa, nenaudoja fizines prievartos, neuzpuola nakti is uz kampo. Internetineje erdveje "aristokratas" butu tas pats, tik kiek aukstesnes kategorijos: tas, kuris nesikeikia, nesipravardziuoja, nenaudoja emocines ir psichologines prievartos, nezemina kito, ypac anonimiskai pasislepes tamsoje uz ekrano. Jei kas nori suvesti asmenines saskaitas, pazeminti kita, tegul nebuna bailys ir daro tai atvirai, parodo savo veida.

4277. -->122003-06-25 15:55
kazkodel mes vis irodinejame vieni kitu klydimus. Tai beprasmiskas darbas, akligatvis. Argi tai svarbiausia musu problema ir gyvenimo tikslas? O katalikai irgi turi "rojaus" ir "pragaro" savokas, nuodemes ir sventumo supratima. Jie diferencijuoja, mato skirtumus - tai zmogaus stiprybe, nemaziau svarbi nei tureti "geras akis". Tai gyvas procesas ir visai kas kita, nei apsimesti ir vadinti save "sventu" ar "aristokratu", priespastatyti save kitiems, buktai "maziau vertiems".

4278. @2003-06-25 16:14
"Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę prekyvietėje, šaukia vieni kitiems: `Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte`"/Mt 11,16-19 Evangelija pagal Luka

4287. berniukas kareiviskais sandalais2003-06-25 17:50
Toks jausmas, kad tarp pashnekovu buvo tarpelis, o jame stovejo skaidriosios butelys.

4301. Ji2003-06-25 21:08
komentarai ne apie A.Marceno ir S.Parulskio dialoga o apie save pacius... Tekste uzkabinta geniali tema, i kuria jau seniai nerandu atsakymo: kaip humanitarui ir apskritai mastanciam zmogui nebuti parazitu visuomeneje ir dirbti?Kai dirbi, atrodo, kad savo laika atiduodi banalybei, bet kaip save islaikyti ir nedirbti banaliu darbu.Juk ne visi gali buti poetais, kaip jus, ir ne visi turi galimybe mokytis(vis arciau ne banalumo)

4316. jis2003-06-26 08:00
poetas dirba išlaikytiniu...

4320. Gyventoja2003-06-26 09:02
Nematau nieko bloga, kad komentarai išvirsta į ... apie save pačius. Kad ir kaip stengtumės, va tai ir parodo, kad kišame vis dėlto tas savo "nuotraukas" kitiems po nosim. Gal tai neišvengiama? O dėl parazitavimo - tai nereikia čia verkšlenti ir demonstruoti, kokie mes čiuplučiai. Menas yra gerai, laisvė yra labai gerai, bet gyventi reikia, vadinasi, pinigų irgi, vadinasi, už juos vartoti meną irgi, linksmintis irgi, tobulintis irgi ir t.t. Visos tos "banalybės" viena su kita susiję, ar ne?

4330. cikada2003-06-26 14:19
parafrazuojant J.Meka:yra medis. Yra daug shaku.Yra daug shakeliu. Yra daug daug lapu ir lapeliu. Vieni lapeliai aristokratishki. Kiti snobishki. Kiti talentingi. O yra ir vabaleliu. Aristokratishku. Snobishku. Sochiu ir alkanu. Jie ropineja po tuosiuos lapelius. Ir ieshko, kur skaniau. :))

4345. Gyventoja2003-06-27 08:26
Cikadai: labai gražiai parašei. Ar tai Mekas parašė. Tikrai.

4376. keule2003-06-27 23:07
Taip, Cikada, kur skaneu :)

4407. Ji gyventojai2003-06-29 22:44
Sakote reikia uz pinigelius mena vartoti. Butent, Kraupus vaizdelis, kai savaite atidirbes, savaitgali iseini "pasikulturinti" ir jauties laimingas, kad pinigus dorai leidi, bet is tikruju esi taip pavarges, pasidares monotoniskas, kad nieko tame mene neizvelgi, o save apgaudineji - buvau ten ir ten, maciau ta ir ta... bet nieko nesupratau.

4408. Ji Jam2003-06-29 22:48
Kaip dirbti islaikytiniu, bet nebuti poetu? Ar poetai yra dirbe sunku fizini darba? Ar fizinis darbas trukdo kurti poezija? Ir is vis daugybe ar?

4435. Gyventoja2003-06-30 16:06
Jai: na, yra tiesos jūsų žodžiuose, tikrai. Labai daug. Labai nusivarai dėl tų pinigų per savaitę. Ir savo menišką prigimtį nuvarai:-))) Ir hedonistinę beigi optimistinę:-)) Ale ką daryt?

4511. Benigna2003-07-01 23:01
cikada - 10 balu

28488. :D2005-01-12 19:24
reikia man parasyti peizaza literaturai apie ziema o ce nera neidomu

Rodoma versija 27 iš 28 
14:41:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba