ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-21 nr. 657

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HERKUS KUNČIUS. Mano Mustafa (29) • SIGITAS PARULSKIS. Dainos šokiai estrada (47) • AIDAS MARČĖNAS. Saugau akis (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis (15) • Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Komentarų paraštės (27) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Kaip sujaudinti a. a. a.? (29) • SIGITAS GEDA. Poezija (11) • MATAS DŪDA. Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę (12) • ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ. Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras (6) • RIČARDAS ŠILEIKA. Trisdešimt septynių sakinių reportažas iš praėjusio Druskininkų šeštadienio (6) • SARAH ZUSSMAN. Enigma "V&M" (15) • JONAS SERAPINAS. SHYSIS (7) • GEDIMINAS KAJĖNAS. Banalumas neturi ribų (13) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Saulės (4) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Žvilgsnis į Alytaus praeitį (4) • -vp-. Apie Vilniaus architektūrą (9) • -vp-. Galva (6) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (48) •

Mano Mustafa

HERKUS KUNČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kaukė. Kamerūnas. XIX a. pab.–XX a. pr.

Visą amžinybę aš priverstas gyventi drauge su netolerantišku kitatikiu Mustafa. Jis – nepataisomas vampyras, beatodairiškai į save siurbiantis visa, kas buvo ar dar yra gyva. Mano bičiulis (dieną) ir priešas (naktį) Mustafa yra nesveikas galiūnas, todėl jam vis reikia, reikia, reikia... kad galėtų būti, nes atseit tik tokiu būdu jam skirta mane džiuginti ir šviesti. Jis vis kartoja ir kartoja, kad teikia man būtinus išgyvenimus, malonumus. Malonumus... Mano Mustafa – chroniškas ligonis, neišgydomas sektantas, kuris ką tik prabudo, suburzgė ir patraukė link... Jis tariasi, kad miršta, todėl privalo aplankyti, jis vėl atseit nenormaliai dvasiškai išsekęs etc. Aš nebeturiu nei valios, nei jėgų, nei intelekto, kad galėčiau jį perkalbėti ir sustabdyti. Štai jis jau eina ir veda mane paskui... Mustafa – visada pirmas. Mustafa – nakties pionierius, pilnaties vergas, ūmus šikšnosparnis, nervinga peteliškė. Jis – piligrimas. Ir iškrypėlis – taip man dabar, pakilus iš jaukaus guolio, atrodo.

Mustafa stovi prie "Snaigės" durų ir priverčia mane jas atverti. Aš silpnas, nenuosekliai tikintis, todėl paklūstu jam, mat nėra šią akimirką kitos išeities: aš – Mustafa įkaitas, grandine prirakintas vergas mauro galeroje.

Staiga prieš mus atsiveria tuščias ir beprasmis pasaulis – juoda kosmoso skylė, kurios nesušildo sklindanti iš kampo vieniša 5W švieselė. Tuščia. Tuščiau ir būt negali. Beprasmybė... Skaudi nakties beprasmybė ir mano tikintis stebuklais Mustafa...

– Mustafa, gal šį kartą nereikia, – sakau jam. – Nereikia, pakentėkim, pademonstruokim valią...

– Reikia, bičiuli. Reikia... – atseit draugiškai kužda jis man ir priverčia atplėšti prišalusias kameros dureles, už kurių, žinau, mūsų niekas nelaukia.

– Mustafa...

Įveikus dureles manęs nė kiek nenustebina nesvetinga amžinojo įšalo žemė – stingdantis kraują ledo kalnas. Aš veju šalin tremties prisiminimus. Ši staiga atsivėrusi žemė yra skausmingai skurdi – asketiška, sukaupta ir nelinkusi pradžiuginti, pasveikinti, paguosti ir... pamaitinti. Nėra čia nei baltųjų meškų, nei vilkų, nei elnių, nei ruonių, vėplių, pingvinų. Nėra čia gyvybės. Amžinojo įšalo žemė... Dienos čia trumpos, naktys – be galo ilgos. Alkis... Badas... Skurdas...

– Mustafa, eime atgal, – sakau. – Eime, kitą kartą...

– Niekada, – nedraugiškai prieštarauja ir suurzgia, norėdamas iššiepti savo bedančius beduino nasrus.

– Mustafa...– noriu verkti, nes nerandu priešnuodžio prieš jo fanatizmą.

Poliarinis šaltis smogia man į veidą. Šiurpas perbėga nugara. Jam tai nė motais. Jam nusispjaut į mano patirtus išgyvenimus, moralines ir fizines kančias, kurias dabar patiriu, nes jis tiki. Jis – tiki! O aš?..

– Allah-hu-akbar! – šaukia Mustafa į kamerą. – Allah-hu-akbar!

– Mustafa, miega gi jau visi, – bandau jį raminti. – Tuščia čia, nesvetinga, tai ne išsvajota Meka, ne Teheranas, ne Samarkandas ir ne Bagdadas.

– Allah-hu-akbar! – nerimsta Mustafa ir nekreipia į mane dėmesio. – Allah-hu-akbar!!! – užbaubia, užgargaliuoja, staugdamas į kamerą.

– La ilaha illa-llah, Mukammad rasuku-llah! – netikėtai atsako silpnas balsas iš kameros gelmių. Aš krūpteliu.

– Allah-hu-akbar, – pakartoja mano Mustafa.

– La ilaha illa-llah, Mukammad rasuku-llah! – jau garsiau antrina jam moteriškas balsas.

– Mustafa, nepradėk, – beveik maldauju ir instinktyviai užsimoju, nors dievaž neketinu jo mušti.

– Allah-hoo, Allah-hoo, – uždainuoja linksmai Mustafa. –Dam Dam Karo Fareed, Dam Dam Karo Fareed, Dam dam Karo...

– Mustafa, čia nieko nėra, – bandau įtikinti jį. – Tai tik nualinto proto haliucinacija, tai miražas netikroje sniego dykumoje. Čia nėra jokio Kabos akmens. Čia nieko nėra, nes tai "Snaigės" šiaurės polius.

– Sab Vird Karo Allah Allah, – vis stipriau skelbia žinią pasiekiantis mane ir Mustafa balsas, ir aš negaliu apsimesti, kad jo neišgirdau.

– Un Ka Andaz-E-Karam, – sąmoksliškai porina Mustafa.

– Hoo!.. Hoo!.. – nedraugiškai stebisi balsas iš kameros. – Sab Vird Karo? – šaipydamasis klausia.

– Dam Dam Karo Fareed, – kantriai aiškina jam mano Mustafa. – Fareed Karo. Dam Dam Karo Fareed.

– Karo...

Aš prisimerkiu. Dar kartą... Ir staiga "Snaigėje" išvystu baltą it nekaltybė Meką. O švento miesto kameros gilumoje – šalia nesuskaičiuojamų sniego mečečių – pamestinukę mažytę krevetę su ledine čadra, kuri staiga nuo šilumos ima tirpti, varvėti. Atrodo, kad krevetė verkia... Man, gašlūnui, ištrykšta seilė. Baltas krevetės veidas, protingos akys, kūnas... Ne, ji neverkia – išsirenginėja prieš mane ir mano Mustafa ledinio minareto fone. Krevetė gudriai žiūri į mus su Mustafa ir pašaipiai šypsosi. Taip pašaipiai... Prisidengia letenėle veidą, atseit susigėsta, atseit nurausta. Ko čia dabar rausti? – mintyse klausiu savęs. Akivaizdu, kad ji kviečia... į šiaurės Meką. Aš apsilaižau.

– Karo?.. – pasitikslindama klausia ir vos nesusijuokia.

– Dam Dam Karo Fareed, – dalykiškai dar kartą paaiškina jai Mustafa. – Karo Fareed, – rodo į save ir mane.

– Iš kur tu čia atsiradai? – nusipurtau ir piktai klausiu atitirpinėjančios krevetės. – Iš kur tu čia? – puolu desperatiškai kramtyti savo lūpą.

– Aš... Aš... – nedrąsiai ima lementi, tačiau vandens gyvio akys išduoda, kad šaiposi, niekina mane. – Aš iš Viduržemio jūros haremo, aš – paskutinis islamo inkliuzas ledo lyty, – aiškina man. – Mane atplukdė religinės srovės ir sūkuriai.

– Tu neturėjai čia būti. Tu negalėjai čia atsirasti, tavęs čia niekas nekvietė, – piktinuosi vis dar kramtydamas lūpą. – Tai visai kita terpė, kitas kontekstas, kitas tikėjimas, kultūra.

Mustafa man rodo ženklais, kad tylėčiau ir nesileisčiau į beprasmę polemiką su atklydusia iš Viduržemio jūros haremo krevete, kuri jau beveik nepadoriai nuoga – laukia geidulingai tirpstanti, nors vis dar slepia savo veidą letenėle, – religinių prietarų kalinė, šelmė, odaliska. Man kyla begalinė pagunda pamatyti jos veidą. Manęs nedomina šią akimirką krevetės kūnas, nors ji bando mane pradžiuginti pilvo šokiu. Aš noriu veido. Tik veido. Tik tos vilioklės veido, kurį taikosi vis giliau paslėpti krentantis nuo baltos mečetės šešėlis.

– Gerai, baikim tas nesąmones. Ateik čia, – griežtai pareikalauja mano Mustafa. – Baik išsidirbinėti ir kraipytis – ne vieta ir ne laikas.

– Neisiu, – koketiškai sako jam krevetė ir it kengūra strikteli tolyn nuo mūsų. – Ir neisiu, – erzina siūbuodama klubais. – Aš neisiu pas Mustafa, nes kitam esu pažadėta, – pasako ir įsitaiso ledinio minareto galerijoje.

Mano Mustafa susinervina, jį užpuola traukuliai ir sąrėmiai. Aš bandau jį raminti, tačiau bergždžiai. Bijau, kad jo neištiktų priepuolis. Labai bijau.

– Ateik čia, aš tau sakau! – užbaubia išvestas iš kantrybės ir netrukus nualpsiantis Mustafa. – Man jau laikas melstis, aš privalau atlikti religines apeigas ir pagarbinti...

– Negerais, labai negerais keliais eini čia, Mustafa, – ima pamokslauti įsispraudusi tolimiausiame minareto galerijos kampe krevetė. – Negalima taip. Negalima naktimis. Oi, kaip negalima naktimis... melstis. O tu – valios neturi. Tu neturi valios, – pakartoja man ir demonstratyviai išlaisvina savo krūtį iš ledinio liemenėlio.

– Moterie...– bando ją nutildyti mano bičiulis, – tai šventa vieta.

– Mustafa, eime gulti, kodėl turime kęsti tas krevetės patyčias, – sakau einančiam iš proto bičiuliui, kuris, suvokiu, mirs, jei dabar nepasimels. – Ji nepadės nei tau, nei man. Eime... Be to, ji jau pasenusi, negraži, – grimztu į melo nuodėmę, nes vilioja ta rytietė mane, oi, kaip ta pridengtu letenėle veidu ir nuoga krūtimi haremo kitatikė vilioja... Oi, iš proto gali išsikraustyti. – ...Turiu aš valią. Ir dar kokią valią turiu, – pridedu delną prie Mustafa ir rodau krevetei.

– Ar tai aš pasenusi, nuvytusi ir negraži?! – įsižeidžia krevetė ir apnuogina kitą savo krūtį. – Gurmanų aš esu vertinama su Beaujolais, Coteaux du Languedox, Corvo, Balnc Moelleux, Kourtaki, Chianti, Merlot, Villa Doluca, Castel del Monte, Soave Classico, Montepulciano d’Abruzzo, Valpolicella Classico, Chateau Veyrac, Rioja La Estocata, Sangiovese di Romagna, Chateau Saint Benezet, Sangiovese Daunia, Beau Reve, Sangiovese Rubicone...

– Būk tu kaip tik nori ir ko nori vertinama, – sakau jai piktai ir jau ketinu užverti Mekos kameros duris, nes nebegaliu kasnakt kęsti seksualinių-ritualinių-religinių patyčių, į kurias mane įtraukia mano fanatikas piligrimas Mustafa. – Ir lik čia viena – tame bokšte suledėjusi, nebegyva...– jau veriu Mekos kameros duris.

– Vaikinai, aš su jumis! Aš visada su jumis, aš tik pajuokavau, nes jūs vėlavote, – strykteli iš Mekos minareto aukštumų link manęs krevetė ir aš staiga pajuntu palaimingą jos kūno šilumą savo burnoje – komuniją.

Ji manyje! Man lengva. Man gera. Man taip malonu, sotu... Mustafa palaimingai juokiasi. Didis Alachas, įnoringos haremo krevetės pavidalu, apsigyvena mano sieloje ir nuramina – tą kartą. Aš vėl džiaugiuosi aplankęs naktį Meką – švenčiausią iš švenčiausių miestų.

– Tu geras man, – sako Mustafa, kai iškreiptu ritualiniu būdu patenkinti ir pasitenkinę drauge gulime lovoje. – Tavo kitas tikėjimas, kitos tradicijos, kita pasaulėžiūra, tačiau mes visada randame bendrą kalbą, nes esame dvi vieno kulto dalys. Mes negalime vienas be kito – tai lemtis. Nesvarbu, ką kalba dietų pamokslininkai, vegetarizmo pranašai, sveikos mitybos apaštalai...

– Miegok, ir aš negaliu be tavęs. Allah-hu-akbar, – sakau Mustafa, įsivaizduodamas besisupantį it lopšį pusmėnulį virš aplankyto miesto.

– La ilaha illa-llah, Mukammad rasuku-llah, – palinki man geros kloties ir patenkintas užknarkia rachitiškai išpampęs Mustafa, nes vėl šiąnakt, nors ir trumpam, sugrąžino mane į savo tikėjimą.

– Iki ryto. Iki... Sudiev, mano bičiuli...– susisuku į pilnaties kamuolį po antklode ir užsimerkiu.

P. S. O tie, kurie nepagrįstai kartoja, kad islamo fundamentalistai beprasmiškai žudo kitatikius, skaudžiai klysta.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4139. skaitytoja2003-06-22 21:38
gan neblogas kūrinėlis bentjau įdomu skaityti(palyginus su kitų autorių šiame numeryje)

4155. sakuda2003-06-23 08:33
Tinka tiems, kurie iš smalsumo ar iš nuobodulio sutiktų kelias naktis praleisi beprotnamyje.

4159. @2003-06-23 09:42
pirmadienio rytas, persunktas pagiriu ir erotikos...ta krevete atrodo nerealiai gundanti, ir sugebek tu man taip- shaldymo kameroj ir dar taip rangytis,na, zhinote, net pavydas ima, tokis grynai moterishkas...

4161. Ta :-( 2003-06-23 10:00
Buvau panašiam susitikime, tik ten aukštesnis lygis - Jūros Vėplys bendravo su Austrėmis.

4168. ffa2003-06-23 10:59
:) O, labas. Seniai nesimatėme, Alisa. Žinoma, kad Tavo šalyje- aukštesnis lygis.

4176. nesusipratelis2003-06-23 12:18
tai visishka nesamone

4189. cikada2003-06-23 13:28
zhavumelis!

4204. Ž,Ž,2003-06-23 19:57
Visokių yra visokių reikia

4228. Ona :-( 2003-06-24 16:18
...Kuncius jau seniai nusirases..., nesamone kazkokia...

4268. Kirilas2003-06-25 13:39
Puikus tekstas, labai juokingas ir tikrai geras. Ona, matyt, esate kitokios prozos gerbėja. Kunčius visada provokuoja, ir labai talentingai, o jeigu norit ko artimesnio sau, tai gal skaitykit Bubnį.

4271. Frekenbok :-( 2003-06-25 14:28
laikrastis spausdina niekus. bjauru skaityti. Fu!

4295. Kanai2003-06-25 20:14
Iki puses nieko,veliau vis prasciau.Pasak,V.Folknerio,Vieni raso apie sirdi, kiti apie liaukas.Sis tekstas prie pastaruju.Kazkoks nuobodus."Traukiniu zymejime" kalbedami apie liaukas pasako apie sirdi, o cia nieko nepasako.Nors " Pilnaties linksmybes" dievinu.Reikia nerasyti,kol vel turesite ka pasakyti, nors ir labai norisi.Nepiktai visai:)

4322. Ra :-) 2003-06-26 12:36
...alkis,alkis,alkis..,lindintis gyvuliskai-zmonisko saldytuvo turinyje..jei ne sintetika,tai virskinimas ilgai nelauks... skanaus,ambrozijos ieskotojai..

4361. Arabiskos naktys :-( 2003-06-27 16:35
Beje,arabu kalba,kuria autorius neva tai kalba Mustafa lupomis,tragiskai netaisyklinga ir iskraipyta.

4369. arabiškoms naktims2003-06-27 19:50
Jūsų lietuvių kalba, kuria demonstruojate savo atsiliepime, siaubinga - nesugebate vartoti norminės abėcėlės ir normalių tarpų po kablelių. Nemėginsime spėlioti, kokiu nuostabiu lygiu išmanote arabų kalbą. O kad neįkertate humoro, tai čia jau niekas nekaltas - tiesiog stokojate talento...

4373. Juokas uz kadro2003-06-27 21:08
Geras patarimas arabams. Herkus kita savo rasini igarsins, bus su garsiniais intarpais: paspaudus mygtuka, pasigirs balsai: juokas, verksmas ir kita, ka vienas Herkus tezino (garsus jis pats parasys). Dar po keliu metu teksta bus galima skaityti su video intarpais, pasivaiskciojimais po Arabija, nukrypimais, sian bei ten. Bus labai paprasta: visi supras, ka Herkus raso, ar atpazins gatveje Mustafa.

4386. nustebusi2003-06-28 21:42
Kodėl Parulskis iliustruoja apsakymą apie musulmoną afrikietiškos kaukės fotografija?

4392. Ona :-( 2003-06-29 12:15
Kirilui:as patarimu ka skaityti neprasau, o kad kurie liaupsina Kunciu be reikalo, tai faktas.

4394. Pranas2003-06-29 14:17
Ona, kur atkasei ta fakta?

4396. Hazord2003-06-29 17:02
:O Galingai. Pamalta. Bet tą objektą gali malti nemalęs - objektu buvo ir bus - vaško neišspausi.

4397. dvikates@one.lt :-) 2003-06-29 17:17
Savates pabaiga ir, viliuosi, niekam nebekils pagundu komentuoti manes. Tiesiog, norejau pasakyti, jog nieks nekaltas, kad kai kuriems humoro jausmas yra iskastruotas. Su pagarba likusiems.

4405. berniukas dideliais kareiviškais batais - 21)2003-06-29 21:23
Jūs čia H.Kunčiui taikot?

4406. as2003-06-29 22:34
Del nuotraukos gera pastaba. Daznai tekstai nesamoningai iliustruojami.

4410. Jadze2003-06-29 22:59
Berniuk su tais savo kazkokiais batais, jei tau nepatinka Kunciaus humoro stilius, tai dar nereiskia, kad Kuncius neturi (ar nebeturi) humoro jausmo ir nemoka to perteikti. Stai tavo juokavimas apie tuos batus man irgi neatrodo labai vykes, bet nesakau, kad pats neturi humoro jausmo.

4414. lietuvis2003-06-30 10:44
Varge, kiek gi galite čia komentuoti ir pyktis. Kam nepatinka, lai parašo geriau nei Kunčius, tada mes juos pakritikuosim. Pastebėta, kad nenusisekę ir pavydūs poetai/rašytojai patampa geriausiais kritikais.

5643. elle :-) 2003-08-13 14:10
fantastiškas nakties fragmentas. ir nebutinai patiriamas kandidatu i beprotnami, kaip kazkas bandė teigt. problema yra ne humoro jausmo turėjimas ar neturėjimas, o postmodernistinės jausenos ne-įsisavinimas.

33455. JURGA :-) 2005-04-29 13:48
FAINASSSSSSSSSSSSSSSSSSSS STRAIPSNISS

Rodoma versija 27 iš 28 
14:41:16 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba