ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-21 nr. 657

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HERKUS KUNČIUS. Mano Mustafa (29) • SIGITAS PARULSKIS. Dainos šokiai estrada (47) • AIDAS MARČĖNAS. Saugau akis (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis (15) • Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Komentarų paraštės (27) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Kaip sujaudinti a. a. a.? (29) • SIGITAS GEDA. Poezija (11) • MATAS DŪDA. Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę (12) • ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ. Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras (6) • RIČARDAS ŠILEIKA. Trisdešimt septynių sakinių reportažas iš praėjusio Druskininkų šeštadienio (6) • SARAH ZUSSMAN. Enigma "V&M" (15) • JONAS SERAPINAS. SHYSIS (7) • GEDIMINAS KAJĖNAS. Banalumas neturi ribų (13) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Saulės (4) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Žvilgsnis į Alytaus praeitį (4) • -vp-. Apie Vilniaus architektūrą (9) • -vp-. Galva (6) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (48) •

SHYSIS

JONAS SERAPINAS

[skaityti komentarus]

Kai, gulėdamas dienos pogulio lovoje, kaire ranka save sviedžiau prie Indijos vandenyno, tiesiai į bangų mūšos suplaktą smėlėtą krantą, tiesiai į rožinių kriauklių ir smulkių vėžiagyvių karalystę, o dešine ranka savo moliuskinius vidurius – ant kasdieninių grindų – manyje įvyko susidvejinimas ir gavimas dieviškos galybės. Atleiskite, kad ne to Dievo, o kito, kuris rašomas mažąja raide, o jo pobūdis ir jo galybė kitokio mastelio. Bet vis tiek tai dieviška galybė ir todėl visi jo veiksmai neapskundžiami, o dažnai ir visai nesuprantami. Ta galybė spiria kaip užsisenėjęs ir pamirštas kelerių metų nėštumas, apie kurį nei tėvas, nei motina nieko negalėjo pasakyti. Galybė, suteikusi tą stanginimosi ir ne gimdos apsitraukimo jėgą, pasipylė rašmenimis, sukėlė nerimastingą bangą, pakėlė iki svaiginančio aukščio. Ir kai visi daiktai tapo smulkūs, bet dar gerai įžiūrimi, pradėjo vykdyti tą skilimą, kitų vadinamą susidvejinimu ir palaimintąja liga, kuri sparnų ilgosiomis plunksnomis nešė tolyn ir tolyn, nesiruošdama nei tėkšti į žemę, nei kitaip paniekinti ar dar kelti į viršų, kur nuo oro trūkumo lauktų žūtis ir dangus yra juodas, juodas.

Koks buvo viso to akstinas ir varomoji jėga, nežino niekas, – nei apsimetėliai, nei pranašai, nei pilvakalbiai, kurių niekada neskyriau nuo eunuchų ir man visada būdavo gėda. Raustu ir dabar, nes klausiančioji visada yra paprasta moteris, rausdavau ir tada, kai klausiančioji buvo gražaus vardo kiemo mergaitė Sonia, kurios baltų kelnaičių paveiksluose ir ten gyvenančių žvėrių mėlynuose ir variniuose plaukuose atsirasdavo pinigėlio dydžio dėmė nuo šlapimo gintaro ir perlo, kuris krisdavo į vidurinę siūlę ir, paryškinęs dėmę, padarydavo ją gerai matomą. Bet dar labiau sutrikdavo mūsų žaidimo fantais ritmas, kai ji nei iš šio, nei iš to pakėlusi akis į dangų užduodavo klausimą, kuo skiriasi eunuchai nuo pilvakalbių, ir nesulaukusi greito atsakymo kaip niekur nieko tęsdavo žaidimą. Mane tokiais atvejais ištikdavo trumpalaikis paralyžius. O vėliau pasirodė, kad jos užduoti klausimai ir paskesniam gyvenimui liko paslaptis, nors kitados Tomas Sojeris, kai dažyti tvorą jam buvo likęs vienas juokas, buvo davęs išsamų ir paniekinantį atsakymą. Taip buvo.

Deja, dabar susidvejinimas kyla kitaip ir naktį, kaip kokia ūmi virusinė liga, kurios staigi pradžia ir lojantis lapės kosulys, ir 42 laipsnių sukeltas karštis, kuris užplūsta visą kūną, palikdamas kojų pėdas ir rankų delnus šaltus kaip ledas, sukelia miražus ir traukulius, ir aplinkinių išgąstį dėl ligonio, o jie – tik taip mane priima, – nes mato, kaip juodi akių ratilai ima darytis violetiniai ir tamsiai žali, atsiveria stigmos, ore pasklinda nepaprastai žaibuojančio dangaus kalio ir magnio salietros ir ozono, ir parako aštrumo kvapas, kuris artėja, palikdamas nustebusiam dangui susitraukusį žydrą lopinėlį. Akimirkos pačios laukė, kada vyksmas sukils į nuožmią bangą ir virs grynaisiais jausmais ir įvyks reikšmingas stebuklas, pakeliantis nuo žemės, spėdamas parodyti, kad ant kvarco dulkėmis apnešto namų slenksčio liko kreivi ir juokingi pėdų atspaudai, kaip paskutinis nuolankumo parašas po dokumentu, kad esi perkeliamas į laisvųjų vergų niekam nežinomą turgų.

Dažnas mano dužimas vyksta, kai kalbuosi su man malonia moterimi, nors ir apie einamuosius reikalus. Jį, tą dužimą, pradeda vidinis, antras mano žmogus, pradėdamas rausti vidurines ir vidines ausis iki jų plaktukėlių, priekalėlių ir kilpų, kurie perkaista nuo įrodinėjimų iki sugedimo ir sukelia smegenų problemas, – kad aš tos moters labai fiziškai noriu ir todėl privalau jos neprileisti arčiau nei per sulenktos rankos ilgį. Nes tik tokiu ats. nuo kūno bus patenkintos mano gerosios, pavydžiosios ir kerštingosios ir jos bus neužgautos kito artimu buvimu ir bendravimą turiu nutraukti, nes už neklusnumą būsiu numestas pajuokai į griovį. Ir kai visi aplink sakys, kad man taip ir reikia, bus tik kikenimai ir grumstų byrėjimas į pilką su mėlynu gūnią. Ir tai bus ženklas, kad esu suvyniotas ir paspirtas ir kad paslika kūno padėtis yra pamoka kitiems ir dabar jie turi norą spjauti.

Tačiau kai vyksta priverstinis pokalbis su nemalonia moterimi, kurios nekenčia visos kūno fibros ir mažai kraujo turinčios gyslos, viską užpildančios juodąja tulžimi, – nepadeda niekas, jokie antrininko ar tretininko maldavimai ir perspėjimai, kad tai yra labai pavojinga, nes nekenčiamoji yra mintanti žmogiena grobuonis, ir joje esantis vienintelis išsigelbėjimo kanalas, jungiantis smegenis su gimdos figūrine ertme, dabar yra užimtas ir ji nenori sutikti, kad bendrinė situacija lengvėtų, kadangi ieškoma priežasčių ir kliaučių. Todėl prieš save esantį ji nori nuryti kaip kokią moliusko riciną ar blogiausiai pagamintus žuvies taukus, kurie šlykštūs ir sukelia vėmimą, bet yra reikalingi sveikatai kaip odos grožiui reikalinga makštyje brandinama ir sendinama sperma pačia kilniausia pavartotų žodžių prasme.

Galop mano skilimas verčia būti atgrasiu neapykantos, paniekos moteriai bepročiu, siurbiančiu į save ir žmoną, ir dukterį, ir motiną, kuri ir yra baisiausia nusikaltėlė, nes yra mano nelaimių priežastis ir pasekmė, ir jos mirtis būtų išlaisvinimas iš juodųjų kerų, kuriuos taip lengvai valdo tie mano antriniai ir tretiniai asmenys.

Tačiau nieko nėra amžino ir ilgai trunkančio. Kitas tvarumas ir perėjimai į kitus būvius viską keičia, o keitimasis keičia spalvas ir primena, kad gyvenimas šešių vaivorykštės spalvų gamoje yra klaida, nes ji yra septyniaspalvė. Gyvendamas baltojoje juostoje esi nematomas, deja, nematai ir pats savęs. Tiesa, ne viskas taip tiesmukai ir ženklinta gerais-negerais ženklais. Kartkartėmis ištrūksta pagiežos požymiai, skilimų dalys, primenantys save piktais atodūsiais, žemomis tonacijomis ir priekaištais, pavyzdžiui, – tu moteris, ir gamta į tavo burną įkišo savo kerštingą ranką. Jos ranka yra labai giliai, pačiam dugne ir ten, apačioje, ji tave paėmė už gimdos ir visą kūną išvertė tarsi rankovę, ir tu tapai sraigė išvirkščiai, – toks gleivėtas pykčio gumulas, kurio viduje, tos pasiutusios gimdos ertmėje, pro lytinį plyšį sklinda tai užspeistas nevilties staugimas, tai tulžingas falceto lojimas... kas ėjo pro šalį, nesuprato: ar kviečia kas, ar šaukia gelbėkit, ar varo lauk iš čia.

Gana. Dabar aš darausi atlaidus ir minkštas savo moteriai. Dabar jums nesakysiu, kas ji ir kokia ji – ar ta pirmoji, kurios labai geidžiu, ar ta, kurios taip nekenčia mano gyslos ir... gana. Tai jau nesvarbu. Svarbu, kad pradedu jai, savo moteriai, pasakoti legendas ir pasakas, deklamuoti japonų tankas, arabų rubajatus. Primenu kad ir ne savo sakytas tiesas, – kad Jėzus buvo vyras ir Šventą Raštą rašė vyrai, nesvarbu. Svarbu, kad tik vyrai yra juokdariai ir teisėjai, ir budeliai, ir žudikai ir mirties bausmės jiems tokios paprastos ir natūralios. Kad pasaulio pasakose velniai ir jų vyriausiasis yra nevykėliai, kažin kieno pastumdėliai, seilėti tinginiai su aiškiom invalidumo žymėm, o pasaulio pasakose raganos – griežtų akių niekšės, liesos ir raumeningos, ir žino, ką daro.

Mūsų bendravimui baigiantis, mes pradedame dainuoti sutartinę dainą, kuri grojama namų koncertinio pianino juodaisiais klavišais ir yra panašių žodžių – aš jai – ne jėga pasaulį valdo, ne jėga, neapsimesiu, kad esu stiprus, sakysiu, kad viską valdo ženklai, tyla, nakties, dienos, ir vėl nakties šviesos, ir meilė. Ir ta meilė nebūtinai tau, mieloji. O ji man atsako – ne jėga pasaulį valdo, ne jėga, brangusis, žinai, nesakyk, koks tu stiprus, žinai, kad viską valdo ženklai, o labiausiai skyrybos ženklas, padėtas sakinio gale, ir nutylėjimai, ir suflerio būdelės tekstas.

Pradedu verkti, o moteris pradeda manęs gailėtis ir, sau nejučiom, mane praleidžia pro savo kojų tarpą, kad paskui nebūtų ką sakyti, – lieka blausioje šviesoje žiūrėti, kaip stanginasi ir kriuksi gerokai plikas vyriškas pakaušis, stengdamasis pasiekti taip trokštamą glitų dugną.

Po viskam, pasiilsėjęs ir norėdamas užglaistyti kartėlį, pradedu jai, savo moteriai, pasakoti, kaip aš mylėčiau mūsų berniuką ir mūsų mergaitę ir nuo rytdienos pradėsiu: dovanoti jai brangias dovanas, būsiu begaliniai atlaidus, pirksiu jai intymias smulkmenas ir dalykėlius, tarsi ji būtų mano meilužė, apipilsiu ją hiacintų ir krokų violetiniais žiedais ir, prie savęs pakvietęs mažojo piršto judesiu, kreipsiuosi – mano arkliuk, ir, mano sidabrine coliuke, duok man savo sidabrines ašaras į mano nesidabrinį delną ir jas surinksiu, ir, pasukęs veidą, pasakysiu: čia tau nuo mano pirmojo asmens ir mano antrojo asmens, ir mano trečiojo asmens, kurio tu dar nepažįsti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4135. lanka2003-06-22 18:48
Magiskasis realizmas lietuviskai:) Labai primena Salman Rushdie....

4185. Gra2003-06-23 13:13
Ar čia beletristika? Iš pradžių galvojau, kad kažkoks reportažas iš Indijos. Labai neblogas. NES KAS NELAIŽO, TAS GAIDYS!!!

4186. eLIJAS2003-06-23 13:18
Jonai, rašyk paprasčiau.
1. Pradėti lytiškai santykiauti yra baisu.
2. Nepainiok makšties su gimda.
3. Gleivės yra ne "gličios", o nuostabus nektaras. Kuo jo daugiau, tuo smagiau. Bo tik kas dešimta turi gerą sutepimą.
4. Moters reikia bijoti, bet niekinti neverta.

4190. sakuda2003-06-23 14:32
Labai painu... Jono moteris perdėm motiniška: arba besigailinti ("praleidžia pro savo kojų tarpą" lyg paaugusį berną pažįsti krūties); arba grasinanti dantyta, viską gromuliuojančia makštimi. XIX amžiaus schizma: mylėti gražu, mylėtis - ne... Paprastai taip atsitinka augantiems puritoniškoje aplinkoje, ir neįsivaizduojantiems, kad jų tėvams dulkintis gali būti tiesiog smagu.

4207. Vaiva2003-06-23 20:12
Jonas yra vargšas, jei jomoteris tik pasigailėjusi nusileidžia

4221. Arle2003-06-24 12:18
Mane žavi šio rašytojo ekspresija. Deja, turiu mažai informacijos apie jį... Ar J.Serapinas yra išleidęs knygą?

4378. olegas2003-06-28 19:45
Tekstukas beviltiškas. Nuoširdžiai gaila autoriaus...

Rodoma versija 27 iš 28 
14:41:14 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba