ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-21 nr. 657

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HERKUS KUNČIUS. Mano Mustafa (29) • SIGITAS PARULSKIS. Dainos šokiai estrada (47) • AIDAS MARČĖNAS. Saugau akis (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis (15) • Poetas AIDAS MARČĖNAS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Komentarų paraštės (27) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Kaip sujaudinti a. a. a.? (29) • SIGITAS GEDA. Poezija (11) • MATAS DŪDA. Apie siūlelio nugarėlėje nuodėmę (12) • ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ. Kaipgi simpatiškas šiandieninis teatras (6) • RIČARDAS ŠILEIKA. Trisdešimt septynių sakinių reportažas iš praėjusio Druskininkų šeštadienio (6) • SARAH ZUSSMAN. Enigma "V&M" (15) • JONAS SERAPINAS. SHYSIS (7) • GEDIMINAS KAJĖNAS. Banalumas neturi ribų (13) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Saulės (4) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Žvilgsnis į Alytaus praeitį (4) • -vp-. Apie Vilniaus architektūrą (9) • -vp-. Galva (6) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (48) •

Poezija

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]


Iš "Atsisveikinimų"

Keista buvo tai, kas mane lydėjo
Siauromis gatvelėmis vasarą ir žiemą…
Viešpats yra tas, kursai siunčia vėjus,
Išplukdo laivus…
Didelį gaudimą
Aš girdėjau vakar, užvakar.
Rytoj turbūt
Negirdėsiu.
Bet vis viena – keista,
Kad tomis gatvelėmis
šitiek vaikštinėta,
Kartais net svajota.
Viešpats yra miglos dieną ūkanotą,
Galgi net ne Viešpats, o ženkleliai smulkūs,
Bitės, vapsvos, kurmiai,
su kuriais gyventa.
Nebėr jokios išvados, kad, girdi, tai šventa,
Kad kokia liturgija arba teologija!
Žmogui dažnai keista, jeigu pagalvoja,
Kad kažin kas krebžda, pučia, šnabžda, ūkia,
Ypač kai apžvelgia, sudeda, sumuoja, atrenka
Ir surenka visą savo ūkį.
Ypač jeigu moteris kažkuri dar ragina:
– Neik namo! Anksti dar! Dar šiek tiek pabūki.




Daugiau nevaidinsiu Sofoklio

Pagaliau! Mano spektaklis į galą.
Lyg paukščiai vaidintų, – nevykėlių snapais
belsdami į Katedros stogą.

Radarai jau išsijungė,
bet ausys ir medžiai lapsėjo.
Geležinkelis dar tebevaikščiojo,
bet žmonės nenorėjo važiuoti.
Katinas skaitė iš knygos savo galvoj –
snieguose, kur kitados poteriaudavo brolis…

Visa tai buvo iš kito rudens,
kitos vasaros, kitos žemės sniegas,
sniegas kažkurio karaliaus slapyvarde, –
jis turėjo begalę kareivių ir moterų.

Pažinti, išduoti, pargriūti ir vėl atsikelti sniege,
sugrįžti į viešbutį – tatai privilegija,
atsigulti ir užsikloti, –
tokia dabar mano misija.
Jokie lėktuvai neskraidžiojo, kaip sakiau,
viskas buvo labai panašu į užžėlusį kiemą,
upę, žvaigždėtą upėtakį, nešamą mano vaikystės
pamėlusio vandenio.

Žvaigždės kaip žvaigždės… Žiūrovai dar plojo,
bet bibliotekose žiovavo radiatoriai,
gubernatorė grįžo žūklavus.
Tepailsi ir jūsų širdis! Raudoni skrituliai,
kuriuos parnešiau po akimis, yra visas gyvenimas,
tiek uždirbau – laimė širdyje ir kišenėse,
tegul žuvys kaišioja popierių ir liežuvėlius,
kada sąvartynuos prasidės pats didžiausias pavasaris.

Mano laimė buvo pralošti, jūsų – sužeisti,
vėžliai išsibudino Galapaguos, radijas moka giedoti,
dienos žiebtuvėlis įsidega… Taip ištvėriau
nuo pat vaikystės, dainuodamas pakelėj

ir ant vieškelių.


Ką esu ne kartą regėjęs, –

Ir dar daugelį nežinomų daiktų Jisai kuria…

kad daiktai, Viešpaties sukurtieji,
nusižeminę, romūs,
meta savo šešėlius,
lenkiasi dešinėn ir kairėn savo dievui,
dėkodami, plevėsuodami
juntamom gyslom, skaidulom, neregima
savo dvasia šlovina Viešpatį, –

ko nemokame mes,
tai, ko aš nemokėjau, graužiamas
kvailos išminties
bei piktumo.


Pakeliui iš Frankfurto į Berlyną

Nejaugi čia tas, kuris žino, ką įgijusi siela?

"Griaustinis", 33 (34)

O jūs, didžiosios dievo kregždės ir visai mažos
kregždutės, žvirbliai, nulesioję klevų
viršūnes palei Nerį!
Dabar jau galėtumėt paklausyt
ir mažiausiojo žvirblio pamokslo,
nesang balandos ir balandūnės
iš žalių jau pavirto šviesiai lelijinėm,
sibirinio iriso, girių asiūklio,
dekadentiškos moters kojų spalvos!

Trumpas tatai pamokslėlis: apie žaibus,
lauko saulę, kur temsta
arba išaušta, apie didelius miestus,
mažagalvius gyventojus, apie
rožines kurveles ir beveik
muzikalų remontą.

Visa tai prasidėjo biržely, pakeliui
iš Berlyno į Frankfurtą, prasidėjo
vienaip ar kitaip ir lig šiol nepasibaigė.

Volungės buvo dar žalios, dar
skrido lėktuvai, alkoholis išplito
kraujagyslėm, pakol atsibudo
Baudėjas.
Volungės dar giedojo palei Berlyną
ir Frankfurtą, visi miestai išėjo
klausyti, sibiriniai irisai bei
jų mažagalviai gyventojai.

Mažos gėlės yra didelės gėlės, maži žmonės
yra tie patys, maži ir dideli dydžiai
tie patys, voverės ir oranžiniai skrituliai
danguje, rūdijanti geležis ir dar
neužgimusios tautos.

Didelis dievas yra baisus, mažas dievas
yra pernelyg paprastas, o daugybė dievų –
visiškai nesuprantama. Nebausk manęs
vasarą, nebausk manęs žiemą, kai
žydės nesuvokiamos gėlės,
prikelk žiemą ir vasarą,
skambant medžių, sliekų, švento Petro
varpelių, kuisių, uodų, peilio
ir skalpelio muzikai.

Tatai žvirblio pamokslas, tatai
mažo žvirblio pamokslas didelei tautai.


2002

Devyniolikto amžiaus gagaūzas

D. Kara Čobanui

Kai pavargęs ir paliegęs
Įsukau kieman per sniegą,
Šuo palaižė mano kojas,
Gyvuliai ratu apstojo.

Ir išbėgo tėvas, močia:
"Jonai, tai nejaugi tu čia!?"
Mergos: "Fu! Koksai susenęs!"
Ir žegnojosi kaip senės.
Brolis: "Mes pakūrėm pirtį!"
Sėbras: "Gal turi išgerti?"
Kitas: "Gal grąžinsi skolą?"
Sesė: "Brolis grįžo, brolis!"
Topolį aptūpę varnos:
"Karr! Sugrįžo! Kvailas bernas!"

Kas, kad akys užsimerkė,
Varnos karkė, karkė, karkė!


Iš ciklo "Politiniai sgrafitai"



Atiduokite mano laimės kapeiką!

– lieso, supančioto zuikio balsas Galasodėj –

Mes gal ir nebuvome Šūdo šalis… Čia rusų dvasia,
čia dvelkia Rusija (Aleksandras Puškinas)…
Jie užėjo, nes jų buvo tūkstantis kartų daugiau.
Laisvi likome tik šikinykuose. Ten ir rašėme, nuo-
savą pirštą pamerkę į triedalus:
– Rusai, lauk iš Lietuvos!
Be reikalo dėl tų žodžių niršta Tamošius. Jis
gėrė Stoličnają maskvoj su muravjovo-koriko anū-
kais.
Be reikalo krizena Kazelis: jis važinėjosi po ameri-
kas, rinkdamas paltus bei lietpalčius.


Kitoje bilieto pusėje

Prisiekiu – tuopos lapu
ir tuo – tekančiu vandeniu,
maitinančios moters krūtim, papu,
tuo, kas atleidžiama neatleidžiant.

Prisiekiu – gatvių sliekais,
išsikabariojusiu po lietaus – pumpotaukšliu,
visom ežero aukšlėm,
daugiaaukščio langais, durimis, kambariais,
tuo namų kampeliu, ta kerte, kur kabodavo Viešpats,
nupaišytas arba išraižytas.

Gaidžio plunksna, varnėnais,
ypač tuo vienu, apipešiotu,
vos parskridusiu iš Albanijos, Kosovo,
iš Juodkalnijos, ištrūkusiu iš burnų,
kurios vemia ir kosti.

Prisiekiu savo dantimis, kuriuos išnešiojo pelės,
kastuvu ir kirmėle iš varnėno snapo,
nereikia man rašto, lapo, moliūgo,
nereikia man jokių priesaikų buvusių, –

tatai greičiau užkeikimas, vasaros, žolės,
rudaodžio kaštono; traukinio bei lėktuvo
laukimas Düseldorfo aerouoste
2002 metų rudenį bei pavasarį.


Popiežius Grigalius apie jotvingius XIII amžiuje

Ex gentebellicosissima populus laboriosus.
(Iš karingiausios genties darbščiausi žmonės.)

Fuga chorui ir 4 balsams

O, Visaapimantis savuoju atlaidumu,
Tu – geriau mus pažįstantis,
nesgi išvedei mus iš žemės,
kaip tas morkas arba ropukus…

(Mūsų saulė žemai,
mūsų Dievas išblyškęs…)

Tu regėjai mus mūsų motinų įsčiose,
kai ropojom nelyg kirminai
arba spalvotos, dinamiškos sporos…

Aš pakėliau į dangų akis.
Ėjo žalias birželis,
jaunu mėnesiu virš Neries
apsimetęs grakštus dievaitis…

(Mūsų saulė žemai,
Mūsų Dievas išblyškęs…)

Virpėjau nuo kojų ligi galvos
su topolių ūgliais,
bėgau nuo didelių nuodėmių,
pilnas smulkiųjų prasikaltimų,
sklidinas dievobaimystės, –
ką turėčiau dar slėpt,
mano didelis Dieve!?

(Mūsų Saulė po kojom,
Mūsų Viešpats išblyškęs!..)


Naktinis pošnekis Antakalnio kapinėse

Požeminio scenarijaus apmatai

KURMIS – liaujasi kosėjęs.
SLIEKIENĖ IR SLIEKIUKAS – mažylis bailiai teiraujasi: "Kur mūsų tėvelis?", močia rūsčiu balsu: "Išėjo meškerioti…" Tada jau prasideda.

GIPSINĖ MARIJA:
Štai aš! Viešpaties tarnaitė…
KAŽI KOKIA APSIGĖRUS PANA:
Štai aš! Mėnulio tarnaitė!
JUODASIS STRAZDAS (TURDUS MUSICUS):
(kažkodėl pirmiausia prancūziškai)
Tien, quel petit pied! Tien, quel petit pied!
(paskui paaiškina)
Žiūrėkit, kokia maža koja! Žiūrėkite, kokia kojytė!
DU ŠPOKAI (pašvilpaudami itališkai):
Piu t-tosto! Piu t-tosto! Greičiau! greičiau!

SENOVINIS SIGITAS (giliai atsidusęs, pirmiau lotyniškai):
OMNIS CARO AD TE VENICT!
Prie tavęs glaudžias visa gyvastis…

Paryčiu patekėjo – ar nusileido? – mėnulis, visi
spruko nudelbę akis, aklieji bei nebylieji…



2003. VI

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4218. lietuvis2003-06-24 11:34
maitinančios moters krūtim, papu, Na nepaprastai, nepaprastai įspūdinga poezija... tiesiog stulbinančiai vežanti... tiesiog pasaulio šedevrų elitas... tiesiog popieriaus gaila... tiks prakuroms.

4230. Ona :-( 2003-06-24 16:59
...manau, lietuvis teisus: kas pasake, kad Geda geras poetas? Mitas kazkoks...

4234. Ka zmones girdi? ko jie klausosi? Balsu, paslapciu, vejo, laikrodziu? Tylos? - jie nesiklauso. Citata:2003-06-24 18:33
S. Geda: "(Mūsų saulė žemai, mūsų Dievas išblyškęs…)"

4236. 3-ciam2003-06-24 18:45
eik sikt. poezija ne ideoligija.

4240. Nagine2003-06-24 21:07
Nesuabsoliutinkim. Yra daug geros SG poezijos, interviu ir kt. Bet būna ir juodų, seklių periodų. Matyt dabar toks, - palūkėkim, ateis ir gero derliaus metas.

4245. STOP2003-06-24 21:41
Gal vertetu pradeti ne nuo poezijos, o nuo paprastesniu dalyku: netoleruoti nepadoraus elgesio (pvz ketvirtas 4-tas komentaras), reaguoti i ji. Ka bendro turi poezija, komentarai ir S.A. su vulgarybemis? Kiek galima, pasislepus uz pseudonimu, deti ant Sigito Gedos ir kitu, o skaitytojams uzsimerkus i tai ziureti. Tokiu atveju komentaru autoriai tegul pasiraso savo vardu arba El. Redakcija padeda jiems pasiviesinti.

4258. V.V.2003-06-25 11:06
Ta jo poezija nuoširdi, ir tai daug ką pykina, nes jeigu parodytų savo dūšelę...

4383. Su šypsena2003-06-28 21:32
Susireikšminęs tas Sigitas... Bet ar neveikia, galvojant apie ano poeziją, Gedos mitas? Jei pakeist pavardę, o tekstus parodyt kokiam žmogeliui (literatui nepavyks - atpažins), kaži koks "efėktas" būtų...

4391. vulfas2003-06-29 11:22
O man regis, kad šie Gedos eilėraščiai vėl pasidarė nenuspėjami, nesutramdomi, ir tai geras ženklas. Jau daug metų po "Babilono" jis rašė labai nuspėjamai, be pasaulėžiūrinės įtampos: ką turėjo prieš tai - suardė fragmentais, ir buvo ilga pauzė. O šičia vėl atsiranda nervas: "Didelis dievas yra baisus, mažas dievas yra pernelyg paprastas, o daugybė dievų – visiškai nesuprantama."

142821. brodske2008-12-19 17:54
Katinas skaitė iš knygos savo galvoj... Net nepagalvotum, kad sie eilerasciai parasyti 2003 m. jie juk pranasiski: Mano laimė buvo pralošti, jūsų – sužeisti, vėžliai išsibudino Galapaguos, radijas moka giedoti, dienos žiebtuvėlis įsidega… Taip ištvėriau nuo pat vaikystės, dainuodamas pakelėj ir ant vieškelių. Ką esu ne kartą regėjęs, – Ir dar daugelį nežinomų daiktų Jisai kuria… kad daiktai, Viešpaties sukurtieji, nusižeminę, romūs, meta savo šešėlius, lenkiasi dešinėn ir kairėn savo dievui, dėkodami, plevėsuodami juntamom gyslom, skaidulom, neregima savo dvasia šlovina Viešpatį, – ko nemokame mes, tai, ko aš nemokėjau, graužiamas kvailos išminties bei piktumo.

168145. gedvile :-) 2009-08-18 15:15
geda tiem, kas nesupranta ir savo menku isprusimu niekina bei zemina kitus! nors siais ale " pigiu meiles romanu bei coca-colos " laikais ar begalima ko tiketis.... liudna....

Rodoma versija 27 iš 28 
14:41:14 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba