2005
Lapkričio 8, antradienis
Šalis
Lietuva pagal naujausius apklausos rodiklius yra šalis, kur didžiuma žmonių labiausiai vertina demokratiją ir iš 25 apklaustųjų šalių... mažiausiai jos turi. Esame paskutinėje vietoje.
Žinutės
Vyras:
– Ačiū už eiliuką! Saugok savo kailiuką. Kai pataisys dantis, jis man bus reikalingas.
Moteris:
– Vietoj bonkių nusipirk bombonkių!
Vyras:
– Negaliu meluoti trokšdamas myluoti.
Moteris:
– Gali sau svajoti... Ką nori myluoti?
Vyras:
– Aišku, moteriškę!
Moteris:
– Palūkėk, turiu darbų.
Vyras:
– Meilė jokiems darbams netrukdo.
Iš naujausios istorijos
1991-aisiais Algirdas Mykolas atėjo į valdžią su šūkiu: „Reikia gelbėti Lietuvą!“ Tada jo reitingas buvo aukščiausias. Atėjęs į valdžią, t. y. sugrįžęs į aukščiausią valstybės postą, pamažu tą reitingą iššvaistė. Laikėsi tuo, kad žmonės lygino jį su kitais ambicingais ir pretenzingais pretendentais. Dabar tų pretendentų beveik neliko. Vieni nukaršo, kiti nukvėšo, treti žiūri iš Briuselio balkonų... Likę Lietuvoje nuskurę rinkėjai galop išvydo savo vadą be fono – karalius nuogas, bet jo damos miegamajame dešimtys, jei ne šimtai milijonų... Tai kas čia buvo, – galvoja mulkiai, akis prasitrynę... Apgavo, ir šis mus apgavo!
Mes visad gudrūs, kai šaukštai po pietų. Esame šalis, kur šeimininkauja ėdrios žiurkės.
Kas netingi, tas mulkina kasdien, visur, nepaliaujamai.
Tas nuosmukis – visuotinis.
Atskirų žmonių šauksmas – balsai tyruose. Paksas su savo komanda išsislapstė pakampėmis, avantiūristai ir intrigantės iš jo dvarelio – profesoriauja, verslauja, siuntinėja depešas iš to paties Briuselio.
Nieko sau! Lietuva valdoma iš Briuselio aludžių ir viešnamėlių.
Belieka sulaukti visuotinio žydrukų suvažiavimo ateinantį rudenį Vilniuje. Moterys jau išparduotos Emyratuose, belieka išparduoti spuoguotus paauglius.
Mėsa milijardierių pasturgaliams. Algirdas Mykolas su prezidento pritarimu tuo pačiu metu gina savo žmonos milijonus. Dūstantis ir suirzęs.
– Nekaltumo prezumpcija!
Atsiminė, kai užkliudyti pinigų maišai.
Gėlė prieš žiemą –
Sanpaulijos – namudinės žibuoklės,
jos žydi ant palangių;
žmonės išsituokę jomis žavėtis
gali, kai ruduo,
kai lietūs juokias...
Jei nori, tai ir tu, žmogau, šypsokis.
Pamestas mobilusis
Vyras:
Sanpaulijos žydėjo ant staliuko,
Bet man tavęs čionai labiausiai trūko.
Moteris:
Ar norėtum mylėti mane, kur sanpaulijos,
Vakare, kai pro langą saulutės gaisai,
Kai nereikia anei prašyti, nei kaulyt,
Kai abiem nei per daug, nei per mažai?
Vyras:
Taip, pasiutėle, stiebias jurginas,
Jis mylėti tave apkabindamas imas.
Moteris:
Nors ruduo, bet pražydo rausvai pinavijos,
Ak negundyk, tu šelmi, su tavim susivijus,
Jungiu pavarą penktą ir griausmingai važiuoju...
Vyras:
Tu važiuoji, aš einu krantu,
Tegul myluojas upė. Su Martynu, šventu...
(Šv. Martyno dienos!)
Regis, dulkės netrukus liks iš Martyno,
O mes ar mylėsimės? Viešpats bežino!
Moteris:
O neišeik, kai upė mylisi su Martynu,
Plačiai praskėtus kojas – du krantus,
Tavęs aistra nejaugi nekankina?
Gal man apnuogint rudenio papus?
Vyras:
Aš jau grįžau. Geriau apnuogink pilvą
Ir dar žemiau, ir dar, ir dar žemiau.
Pati žinai, jog ten grožybių pilna,
O aš kvailys, kad po mažai ėmiau...
Iš Rusijos gilumų
Istorija apie sodžių, kurio vyrai kreipėsi į D. N.
– Kas atsitiko?
– Bobos kažką sumanė. Susirenka visos, paskui dingsta po vieną...
D. N. aiškinasi tol, kol viena išduoda.
Uogaudamos jos pamatė prie medžio stovintį žmogų, susitraukusį, vasarą su paltu... Priėjo įsidrąsinusios, atlupo paltą... Nuogas. Tada įsiutusios bac šaka per galvą, surišo.
Manote, kad atidavė milicijai? Kur tau! Parsivedė į sodžių, užrakino į rūsį. Kasdien po vieną ar dvi aplankydavo, pavalgydindavo ir (...). Kol įvyko vyrų sukilimas. Vyrai, žinoma, irgi kalti – per daug gėrė.
Apie girdėtojus
Kunigas Antanas S.:
– Jeigu Dievas girdi žmogaus balsą, tai gerai, bet jeigu žmogus sakosi girdįs Dievo balsą, tai reikia pasitikrinti...
(Klausimas buvo apie Poviliuką iš Česukų piramidės, didieji jo gynėjai – buvusi prezidentienė iš Padumblio sodžiaus ir Tatulio atžalėlė.)
Kaip žemaitis kailinius prarado
Senovinė pasaka. Žemaitis įsileido į kailinius utėlę. Čia ir prasidėjo. Ilgainiui jų užsiveisė tiek, kad nuo žemaičio pečių nukėlė... kailinius.
Nurengė.
Kinivarpos
Žemaitis nusipirko spintą. Į ją įsisuko kinivarpos. Ilgainiui spinta buvo sudorota. Žemaitis, keikdamas tas kinivarpas, ištempė spintą į kiemą. Pareina trobon – spinta stovi savo vietoje. Vėl ištempia, grįžta, spinta vėl stovi!
Žemaitis artinasi prie spintos, kinivarpų vyriausioji užkerta jam kelią ir šaukia:
– Nedrįsk, čia mūsų spinta!
(Papasakojo V. M.)
Lapkričio 9, trečiadienis
Iš Herakleito
Jeigu nebūtų teisingumo, tai žmonės nežinotų, kas yra teisingumas.
Antanas Mockus
Lietuvis Kolumbijoje, buvęs universiteto rektorius. Sutvarkė studentus tada, kai nusimovė kelnes ir... parodė jiems užpakalį.
Labai bijo savo lietuviškų šaknų, bet, mano galva, šis reliktinis judesys jas ir išdavė.
„Parodyti zerkolą“ (sėdynę) mano vaikystėje dar buvo nebaisu. Kritišką valandą, pristigus argumentų.
Mockus tapo Bogotos meru ir 10 metų ją „valdė“, įvedė daug gerų dalykų.
Į žmones žvelgė kaip į milžinišką studentų auditoriją. Smarkiai sumažėjo nusikaltimų (ragino nusiginkluoti, nes mūsų amžiuje reikia kariauti ne ginklais...), sutvarkė eismą (vietoj policininkų pastatė sankryžose mimus, aktorius, rodančius, kaip judėti...), sumažino vandens sąnaudas (nusifilmavo – duše Mockus išjungia vandenį, kai muilinasi). Ir dar, ir dar.
Kodėl gi lietuviai negalėtų jo prisišaukti? Zuoko, o gal ir Adamkaus pakaitai.
Mokslininkas, administratorius, politikas... Rinkimus laimėjo vos už 12 000 dolerių, kuriuos jam surinko jo draugai.
Mokė, kad ne tik valdžia gali padėti žmogui, bet ir žmonės vienas kitam.
Po klevais
Žalias lapų kilimas po kojom – be žado –
viskas. Deimanto arba smaragdo.
(...) toji meilė ir visos tos aistros
akyse dar švytėjo kaip gaisras.
Rožė irgi atšvaitas gaisro, akyse švytuliuojantis, grojantis ir smuikuojantis, rėkiantis apie amžiaus gelmėj jau nuskendusią, jau nuplaukusią upę, žuvį, šešėlį – deimanto ir smaragdo.
Žliumbianti intelektualė
– Kas yra? Nuskriaudė kas?
– Ne-e...
– Tai ko dabar?
– Jis.
– Ką jis?
– Jis iš mano sėdynės padarė...
– Ką?
– Viduramžių rudenį...
Išmintis kaip ir šventumas
Jai privalomi sakramentai – sutvirtinimas. Tą, pavyzdžiui, liudija karalius Saliamonas. Prieš juo tapdamas išvyko į Gedeono šventyklą, prisipažinęs, kad neturi išminties... Žmogiškoji išmintis čia ir baigiasi.
Per naktį vienas budėjo šventykloje, laukdamas Dievo ženklo. Kai Viešpats patvirtino ir suramino, tada ir Saliamonas atkuto.
Mūsų laikais daug išmintingų žmonių, bet jie neturi sutvirtinimo. Charizmos.
Charizma yra Jo valioje.
Šv. Pranciškus
Nepaprastus žmones siuntė pas paprastus tam, kad palaikytų paprastųjų paprastumą.
Didieji žydai
Vienas didelis žydas tarė:
– Viskas širdy.
Kitas didelis žydas tarė:
– Viskas kiaušiniuos.
Trečias didelis tarė:
– Viskas pilve.
Ketvirtas:
– Viskas reliatyvu.
Lapkričio 10, ketvirtadienis
Sibiro leksika
Moteris:
– Kai aš už tavęs ištekėjau, tu vis vien savo vaikdarystės įnagiu švaisteisi į kairę ir dešinę...
Vyras:
– Dar prasižiosi, tai nuleisiu į žemę subine spanguolių spausti!
(Suprask – į liūną, pelkę...)
Skambutis iš Pumpėnų
Tamsų rudenį žmogų pradžiugina mažieji džiaugsmai. Taip ir toji mokytoja, kuri paskambino iš Šiaurės Lietuvos, nepaliaudama kalbėti, kad jos mokinukai be galo norėtų matyti mane, nes neatsidžiaugią „Strazdelio dainomis“.
O kaip aš nusikasiu į tuos Pumpėnus? Apie šį miestelį esu daug girdėjęs iš kolegų.
Pumpu pumpu per sniegus, –
traukia meškinas smagus!..
Didysis rudens klausimas
Ar Lietuvos premjeras pasitrauks iš politinės arenos kaip ir kiti didieji prichvatizuotojai. Ar kris kaip ąžuolas?
(Vytauto R. mintis.)
Nomenklatūros galas artėja, bet po to liks... košė.
Apie „Dieviškosios...“ vertimą
Kadangi dabar tai kasdienis mano darbas, turiu progų įsitikinti Guido Michelini pastebėjimu. Jis palygino originalą su vertimu ir, lietuvių paklaustas, pasakė:
– Sunkiausios vietos neišverstos.
Aš suprantu šią pastabą kaip teksto suprastinimą, ėjimą lengviausiu keliu. Pavyzdžių galima pririnkti. Šiandien, versdamas devintąją giesmę, užtikau tokią eilutę:
Ir mums ilgai pamūriais teko eiti.
Pažodžiui būtų:
Ėjome kančios lauku ir dantytų bokštų (tarpais).
Kiekvienam aišku, kad tercinose esi priklausomas nuo rimo, todėl man išėjo:
[...] eisim
kančios lauku, dantytais bokštų lieptais.
Regis, lieptai čia nėr blogai, nėr buvę pilių be pakeliamų tiltų, lieptų ir lieptelių.
ATĖNAI
Lietuva internete
