ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-05 nr. 875

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HAN-SHAN. Šaltasis kalnas (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pasižvalgymai šalia literatūros (2) • VITALIJA BOGUTAITĖ. Eilės (7) • -pz-. Sekmadienio postilė (41) • Su žymiu rusų etologu VIKTORU DOLNIKU kalbasi Aleksandras Nikonovas ir Jekaterina Varkan. Gyvūniški instinktai nulėmė žmogų (25) • TERESA BERGER. Ramybės sutrikdymas (3) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (9) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Fluxus šiapus geležinės uždangos (7) • RŪTA SUCHODOLSKYTĖ. Eilės (8) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • PO PALME. Šalia meksikietiškų pupelių su jautiena (96) • NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. „Nėr gražesnės vietos gyvenc kap Levūnai...“ (4) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Performatyvus menas: Urbonų atvejis (11) • Smetoniškos meilės godonės (8) • Visur balta ir švaru (533) • 2008 m. sausio 12 d. Nr. 2 (876) turinys (2) •

Fluxus šiapus geležinės uždangos

LINARA DOVYDAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Prieš prasidedant Fluxus koncertui Vilniaus pedagoginiame institute. 1966, pavasaris

Praėjusių metų lapkričio 30 dieną Šiuolaikinio meno centre atidaryta paroda „Fluxus East: Fluxus tinklai Vidurio Rytų Europoje“ prasidėjo bausmės aktu. Per atidarymą istorinio Fluxus judėjimo dalyviai Ericas Andersenas ir Tamásas St. Auby atliko performansą: pirmajam davus ženklą, antrasis lygiai 4 minutes 33 sekundes – tiek, kiek trunka Fluxus idėjinio pirmeivio Johno Cage’o tylos kūrinys fortepijonui, – laikraščiu mušė jam ant kelių gulinčią moterį. Iš pirmo žvilgsnio performansas priminė sadomazochistinę sceną (čia psichoanalitinės meno istorijos gerbėjai prisimintų Fluxus įkūrėją Jurgį Mačiūną turėjus mazochistinių polinkių, aprašytų jo žmonos dienoraštyje). Kita vertus, performanso veiksmas rutuliojosi pagal klasikines Fluxus muzikinio įvykio strategijas: metodiški kirčiai buvo skirti tyloje aidinčiam garsui išgauti, o garso šaltinio netikėtumas turėjo šokiruoti publiką. Tačiau, skirtingai nuo tokių enciklopedinių Fluxus darbų kaip George’o Brechto „Lašėjimo muzika“ („Drip Music“, 1959), kurio prasmė tiesiogiai siejosi su kasdieniško veiksmo – vandens lašinimo iš indo – pavertimu meniniu gestu, ŠMC atliktas kūrinys turėjo akivaizdžių politinių nuorodų: kaip bausmės įrankis buvo pasirinktas rusiško dienraščio „Komsomolskaja pravda“ numeris, o ant menininko kelių gulinčią auką vaidino pirmojo faktinio posovietinės Lietuvos prezidento Vytauto Landsbergio duktė. Taip „Fluxus East“ paroda atvėrė duris į politinę šio meninio judėjimo Rytuose istoriją.

Vakaruose politinės Fluxus ambicijos jau yra tapusios neatskiriama audringojo 7-ojo dešimtmečio neoavangardo istorijos dalimi. Fluxus menininkai, išgarsėję muzikiniais ir teatriniais performansais, tekstiniais darbais, savito dizaino leidiniais, pašto meno kūriniais ir gausybe efemeriškų akcijų, kaip ir būdinga avangardo atstovams, labiau domėjosi ne meno objektų kūrimu, o įvairiomis transgresijomis. Jie mėgino pažeisti rūšines ir žanrines meno taisykles, suardyti menininko ego, ištrinti meno ir gyvenimo skirtį (šiuokart psichoanalitinės meno istorijos apologetai prisimintų ir Jurgio Mačiūno, mėgusio persirenginėti moterimi, transvestizmą). Fluxus transgresijos kilo iš dviejų pagrindinių šaltinių, radikaliausių XX a. pradžios avangardo krypčių – dada ir sovietinio produktyvizmo: iš vieno pasiskolinus meninės kalbos (ready-made), iš kito – menininko tapatybės (menininkas-gamybininkas-visuomenininkas) idėjas.

Tačiau prieškario europinio avangardo užmojai, ypač siekis menu pakeisti visuomenę, šaltojo karo metų Amerikoje atrodė mažų mažiausiai „pasimetę istorijoje“. Ypač skaudžių pasekmių tai turėjo ne mene, o tikrovėje – Fluxus impresarijus Jurgis Mačiūnas, kūręs finansiškai rizikingus (Fluxus kooperatiniai namai SoHo rajone Niujorke) ir utopinius (Fluxus sala Viduržemio jūroje) projektus, buvo turbūt labiausiai prasiskolinęs to meto menininkas ir nuolat kentėjo nuo įtūžusių kreditorių. Kita vertus, pasak meno istoriko Benjamino H. D. Buchloho, Fluxus propaguojamos idėjos ir praktiniai veiksmai buvo kupini prieštaravimų. Ko vertas vien faktas, kad judėjimas, kovojęs su menininko asmenybės kultu ir išpažinęs kolektyvinę autorystę, buvo nuolat kontroliuojamas „pirmininku“ save titulavusio Jurgio Mačiūno. Vis dėlto didžiausi judėjimo paradoksai išryškėja šiam kirtus geležinės uždangos ribą – turbūt keisčiausios Fluxus transgresijos šviesoje.

Šaltojo karo metais įvykusi Fluxus kelionė į Rytų Europą iki šiol buvo žinoma fragmentiškai, iš pavienių vardų ir įvykių, išsibarsčiusių plačioje buvusio bloko teritorijoje. Parodoje „Fluxus East“ ji pirmą kartą iškyla kaip istorinis įvykis ar, greičiau, įvykių grandinė, pasibaigusi taip pat nenuspėjamai, kaip ir prasidėjo. Parodą Berlyno Künstlerhaus Bethanien užsakymu parengusi meno istorikė ir nepriklausoma kuratorė Petra Stegmann rėmėsi beveik dvejus metus trukusių tyrimų rezultatais. Kruopščiai sudarytoje ekspozicijoje lengva orientuotis ir sekti istorijos intrigą – pasakojimas susideda iš teminių skyrių, kiekvienas faktas patvirtinamas gausia archyvine medžiaga (fotografijomis, laiškais, dokumentais) ir amžininkų liudijimais, kuriuos kuratorė surinko 2006–2007 m. Parodoje pavyko išvengti tradicinio archyvinės medžiagos pateikimo būdo – Fluxus daiktai eksponuojami ne įprastose muziejinėse vitrinose, o VDR laikų balduose, kuriuos parodos architektė Andrea Pichl pigiai nupirko eBay. Architektūrinis sprendimas, veikiantis kaip laiko mašina, šiandieninį žiūrovą nukelia į nykoką socialistinės kasdienybės aplinką. Kažką panašaus prieš penkiasdešimt metų išlipę iš traukinio Prahoje pajuto Alison Knowles ir Dickas Higginsas, amerikiečių menininkų pora, atvykusi į vieną pirmųjų Fluxus koncertų Rytų Europoje. Bet pradėkime nuo pradžių.

Pagrindiniam Fluxus kelionės į Rytus sumanytojui Jurgiui Mačiūnui 7-ojo dešimtmečio pradžioje erdvė anapus Berlyno sienos anaiptol neatrodė slegiantis, totalitarizmo nualintas kraštas. Prisiekusiam marksistui tuometinio Rytų bloko šalys, ypač Sovietų Sąjunga, regėjosi ideali vieta Fluxus tikslams įgyvendinti, t. y. „apjungti kultūrinės, socialinės ir politinės revoliucijos kadrus bendram frontui ir veiksmui“. 1962 m. išsiuntęs laišką pačiam Nikitai Chruščiovui (kaip manoma) ir nesulaukęs jokio atsakymo, Mačiūnas bandė savo sumanymais užkrėsti bendražygius: „Jis norėjo, kad mes visi susėstume į komunistų traukinį, išpuoštą puikiais jo paties sukurtais grafinio dizaino darbais, ir patrauktume iš Maskvos į Vladivostoką. Kelionės metu mes būtume koncertavę kiekvienoje stotelėje, kur mūsų lauktų susižavėję vietiniai gyventojai. Pagal planą po koncerto dėkinga publika būtų mus dosniai vaišinusi ir apibėrusi dovanomis ir rubliais.“ Parodoje rodomame interviu danų menininkas Ericas Andersenas prisimena ir tai, kad tuomet gerdami „Carlsberg“ alų Kopenhagoje jie tik juokėsi iš Mačiūno agitpropinių fantazijų. Tačiau nepraėjus nė dvejiems metams pats Andersenas kartu su broliu architektu, sėdę į ką tik įsigytą „Renault“, atliko pirmąjį beveik pusę metų trukusį turą per Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos ir Sovietų Sąjungos miestus, rodydami performansus daugiausia privačiuose butuose ir andergraundiniuose klubuose. Dar po dvejų metų Vilniuje įvyko pirmasis Fluxus koncertas, kuriame tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto studentai kartu su dėstytoju Vytautu Landsbergiu atliko kūrinius pagal įvairias Fluxus „įvykių partitūras“. Tais pačiais metais surengtame koncerte Prahoje dalyvavo penki Fluxus menininkai iš Vakarų.

Pats Jurgis Mačiūnas niekada nekirto Berlyno sienos. Negana to, jo sumanytas Rytų projektas nuo pat pradžių slydo jam iš rankų. Gavęs atviruką iš Maskvą pasiekusio Anderseno su ten neva atliktų performansų aprašais, judėjimo „pirmininkas“, pasipiktinęs netinkamais Rytams kūriniais, nedelsdamas paskelbė bendražygius apsišaukėliais ir „ekskomunikavo“ iš Fluxus. Susirašinėjęs ir kūręs bendrus planus su daugeliu menininkų iš Rytų Europos, taip pat ir su buvusiu klasės draugu Vytautu Landsbergiu, Mačiūnas iš tiesų dalyvavo (virtualiai) organizuojant tik vieną konkretų renginį – 1977 m. įvykusį Fluxus festivalį legendinėje „Akumulatory 2“ galerijoje Poznanėje. Tuo tarpu kitų Fluxus atstovų kontaktai ir pasirodymai šiapus geležinės uždangos nešė visai ne tą žinią, kurios būtų norėjęs projekto sumanytojas, 1964 m. rašęs Emmettui Williamsui: „[...] mes visi turėtume siekti, kad Fluxus būtų laipsniškai įdiegtas TS [Tarybų Sąjungoje]. Ar ne? [...] Geriausia būtų veikti per politinius agitatorius ir pristatyti Fluxus kaip priešnuodį bręstančiam meno maištui, kurio jie seniausiai ieško. Mes galėtumėme padėti jiems įvesti politinę visų rūšių meninės veiklos priežiūrą. Ar sutinki?“

Politinės priežiūros sistema socialistinėje erdvėje veikė gana gerai, ir tai netruko savo kailiu patirti patys Fluxus renginių dalyviai. Parodoje eksponuojama prancūzų menininko Serge’o Oldenbourg’o knyga „Kalėjimo dienoraštis“ (1966–1967), parašyta praleidus metus Čekoslovakijos kalėjime po Fluxus koncerto Prahoje, tėra vienas iš pavyzdžių. Ne kartą buvo kalintas ir „Flux-East pirmininku“ Mačiūno tituluotas čekų akcionistas Milanas Knížákas. Kitiems, kaip lenkų konceptualistui Jarosławui Kozłowskiui, susekus „neteisėtą“ jų veiklą, buvo draudžiama dėstyti ir keliauti. Tačiau Fluxus ideologijos požiūriu įdomiausi (o iš Vakarų atvykusiems menininkams – labiausiai įstrigę į atmintį) buvo tokie bausmės metodai kaip prievartinis ilgų plaukų kirpimas. Beviltiška kovos priemonė – ilgaplaukio puoselėjamos idėjos niekur neišgaruodavo, plaukai greitai ataugdavo, ir juos vėl tekdavo kišti po milicininkų žirklėmis. Atidžiau pažiūrėjus, beprasmiai, tačiau be paliovos kartojami gestai sudarė didžiąją socialistinio gyvenimo dalį – bereikšmės viešumoje visų vartojamos frazės, pompastiški lozungai, kuriais niekas netikėjo, kariniai paradai ir ritualiniai vienos partijos rinkimai, kuriuose visi masiškai dalyvavo. Pasirodė, kad čia, Rytuose, Fluxus menui būdingais „tuščio veiksmo“ principais veikė pati tikrovė. Kirtęs geležinės uždangos ribą, Fluxus netikėtai atsidūrė priešais veidrodį.

Nenuostabu, kad kai kuriems rytų europiečiams Fluxus menas, pagrįstas kasdienybės estetizavimu, atrodė perdėm teatrališkas (šiandieniniam žiūrovui tuo nesunku įsitikinti žiūrint kad ir į 1977 m. Poznanėje įvykusio festivalio „Trys dienos Flux linksmybių ir ketvirtoji – Flux klinikoje“ nuotraukas). Kiti jame įžvelgė tik socialistinės kasdienybės absurdo kopiją (pavyzdžiui, Jurgio Mačiūno kūrinį „In memoriam to Adriano Olivetti“ (1962) atliekanti uniformuotų žmonių, įsmeigusių akis į sunumeruotas juostas, grupė). Treti Fluxus laikė tiesiog nekaltu pokštu, kaip antai Vytautas Landsbergis, atvirai rašęs Jurgiui Mačiūnui: „[...] sėkmės Tau tame, ką tu laikai rimtu dalyku, o aš tik linksmu“ (ne veltui Fluxus koncertas Vilniaus pedagoginiame institute buvo vadinamas kabaretu).

Vis dėlto Fluxus dėka į Rytus atkeliavo ir vertingos „kontrabandos“, kuria pasinaudojo čionykštę tikrovę savo darbuose kritikavę menininkai. Vienas įdomiausių meno kaip pasipriešinimo sistemai atvejų – Rytų Europos konceptualizmas, sujungęs lingvistines strategijas su Fluxus būdinga paradokso estetika. Atvirai kritikuoti valdžią, kaip mėgo tas pats Mačiūnas, kaltinęs Amerikos vyriausybę nusikaltimais žmonijai („JAV lenkia visus nacių genocido faktus!“, 1965), socialistiniame lageryje neišėjo – čia, skirtingai nei Vakaruose, valdžia į tokią kritiką „reaguodavo“. Todėl menininkams šiapus geležinės uždangos itin pravertė paradokso logika – užuot priešinęsi, jie kopijavo ir, smarkiai persūdydami, naudojosi čionykštėmis klišėmis savo kūryboje. Antai visą 8-ąjį dešimtmetį „biurokratinio impulso“ ištiktos valdžios panosėje vengras Endre Tótas su buhalterio uolumu spausdino nulius – parodoje galima pamatyti iš nulių sukomponuotą „Anuliuoto dialogo“ knygą. Čia verta prisiminti ir to paties menininko „Džiaugsmo kūrinius“ – seriją fotografijų, kuriose Tótas stovi šalia milžiniško paminklo Leninui (su prierašu „Aš laimingas, galėdamas stovėti šalia tavęs“, 1973–1975) arba švytinčiu veidu skaito laikraštį „Pravda“ („Aš laimingas, galėdamas skaityti laikraštį“, 1973–1975). Rytų Europos konceptualistų darbai, tarsi tobulas socrealizmo menas, atspindėjo, kaip to geidė Partija, „optimistinę“ tikrovę, tačiau atsuktame į save veidrodyje ji galėjo išvysti tik savo pačios grimasą.

Šiandien sunku pasakyti, ar Fluxus Rytų Europoje prisidėjo prie totalitarinės sistemos ardymo. Atrodo, valdžia gana lengvai toleravo šio judėjimo idėjas ezoteriškoje, mažai kam suprantamoje eksperimentinėje muzikoje, kur jos daugiausia ir plito. Vis dėlto nepavadinsi atsitiktinumu to, kad Fluxus, į Lietuvą dar kartą įsiveržęs 1987–1990 m. „Jaunos muzikos“ festivaliuose, tapo Sąjūdžio aplinkos dalimi. Parodos pabaigoje kuratorė Petra Stegmann užduoda kitokį klausimą – ar Fluxus tebėra aktualus Rytuose šiandien, kai „Rytai“ jau nebeegzistuoja? Tačiau kad „Rytai“ tebeegzistuoja, nesunku įsitikinti apžiūrėjus parodoje eksponuojamą Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliaciją „Pro-testo laboratorijos archyvas“ apie viešųjų erdvių naikinimą Vilniuje. Galbūt todėl paroda „Fluxus East“ buvo atidaryta atliekant bausmės aktą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


107194. a2008-01-10 14:00
geras straipsnis. perskaiciau.

107227. 2008-01-10 22:21
Neperskaičiau. Va tokie menotyrininkai ir atkrato žmones nuo domėjimosi menu. Ponia rašo sau ir tikrai ne šiuolaikiniam žmogui, kuris neturi laiko sėdėt prie tokių "paklodžių" sauso teksto. Taigi čia FLIUXUS, o ne skrandžio opretacija...

107229. 3202008-01-10 23:05
o jus dar ko nors tikites is smc institucijos?)

107238. krankt2008-01-10 23:45
fluxus yra blobiau, nei skrandzio operacija - tai yra iseinamosios zarnos vezys, kurio gydymas kainuoja penkis milijonus. :)

107268. RB :-) 2008-01-11 10:22
Taigi lengvai visai skaitosi.

107523. cc2008-01-13 17:57
Fluksus pionierius buvo vienas kunigas, o ne John Cage. Jis dėstė tikybos pamokas. Vaikai prastai mokėsi, todėl jis mokinį pasiguldydavo ir taip vargšelį prilupdavo su rykšte, kad nabagui buvo skaudu sėdėti. Jie sugalvojo po kelnėmis prisikišti laikraščių. Klebonas labai nustebo, pamatęs mokinius linksmus po mušimo. Sekančią savaitę atsinešė lazdą ir gerai prikūlė. Mokinukai visai negalėjo prisėsti. Dar po savaitės mokiniai drebėdami laukė pamokos. Išskyrus vieną. Jis ramiai sėdėjo ir nesijaudino. Šį kartą vėl skambėjo graudūs verksmai ir aimanos. Prisiėjo ir ramiajam gultis ant kėdės. Koks buvo visų nustebimas, kai po pirmo kirčio pasigirdo garsus melodingas metalo skambesys. Susiorentavęs klebonas liepė mokinukui nusimauti kelnęs ir išsižiojo pamatęs bažnyčios metalinę plokštelę su gražiai išgraviruotu užrašu - "maloniai prašome paaukoti bažnyčios intencijai".

107558. M2008-01-14 01:16
Linarai gerai raso - yra ir kalbos jausmas ir zinios. perskaiciau su malonumu.

Rodoma versija 26 iš 26 
14:41:11 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba