Verba de verbis

Mentalinių autistų tėvynė

Andrius Jakučiūnas. Tėvynė. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Puikus stilius, išradingas pasakojimas, didžiausioji grožmena. Tokias giesmes naujajam Andriaus Jakučiūno romanui gieda oficioziniai (ak, kaip jie nekenčia šito žodžio!) kultūrologai ir literatūrologai – L. Jonušys, V. Kukulas, R. Tamošaitis (lietuviškos literatūrologijos vištelės išsigando alkoholinės romano tematikos ir kudakuodamos purptelėjo nuo laktų, tad pragysti teko drąsiems gaidžiams, anksčiau ne kartą gūžį vilgiusiems ugniniu vandeniu). Jie gieda išsproginę akis, nes kuo puikiausiai mato tuščią laisvos ir nepriklausomos Lietuvos literatūros dykynę, po kurią stūgauja utilitarinės kultūros politikos ir komercinio kičo vėjai. Jie gieda užsimerkę, nes bijo, kad tik kam nors nešautų į galvą uždaryti jų gimtųjų valstybinių institucijų vien dėl to, kad Lietuvoje beveik nebeliko jaunesnių nei 40 metų prozininkų. Jie gieda pergalės giesmę, nes manosi naujosios lietuviškos prozos šiukšlyne atkapstę tikrą grūdą – vienišą lietuvių literatūros gelbėtoją A. Jakučiūną.

A. Jakučiūnas iš tikro gana retas paukštis tamsioje ir tvankioje lietuviškos prozos vištidėje. Kažkoks laike ir erdvėje pasiklydęs ufonautas, pusiau graikas, pusiau romėnas, per klaidą atsibastęs į Lietuvą. Po pirmųjų knygų – „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ (1999) ir „Servijaus Galo užrašai“ (2005) – tokiu jį ir laikiau: egzotišku egzodo rašytoju ir prievartiniu literatūros išeiviu, kuris buvo pasmerktas rinktis dvasinę ir mentalinę emigraciją į senovės Romos laikus, nes universiteto lotynistai savo paskaitomis pramušė jo smegenų žievę ir taip pažeidė laisvos valios imperatyvą abi tuam viam. Ir tik perskaitęs trečiąją knygą suvokiau, kad vaikystėje ir jaunystėje patirtų mokymo ir auklėjimo traumų padariniai kur kas sunkesni. Bet apie viską iš pradžių.

Iš pirmųjų romano puslapių sprendžiau, kad jaunoji lietuvių literatūros viltis nepasikuklino ir kruopščiai nurašė S. Becketto „Malonas miršta“. Pagrindinis, svarbiausias ir vienintelis „Tėvynės“ veikėjas, kaip ir Malonas, gyvuliuoja užsidaręs savo kambarėlyje su vienintele, nepakartojama ir visą pasaulį atstojančia lova. Malonas turi lazdą, kuria gali stumdyti daiktus, ir pieštuką, kuriuo gali užrašinėti istorijas. „Tėvynės“ antiherojus – pats A. Jakučiūnas (autorius nė kiek neslepia, kad kūrinys autobiografinis) – turi televizoriaus valdymo pultelį, kurį gali maigyti, ir purvinas panages, kuriomis gali piešti ant tapetų. Abu jie (Malonas su... Andriumi) nepaliaujamai kalba, kalba ir plepa, pliurpia ir vapa. Bet tuo visi panašumai ir baigiasi. A. Jakučiūnas pliurpia džiugiai ir entuziastingai – kaip piršlys... per laidotuves. Paradoksas, tačiau egzistencinis siaubas, kuris S. Beckettui atimdavo net kalbos dovaną, mūsų laikų didvyriui tėra dar viena dulkelė ant nerodančio televizoriaus ekrano, kurio net įjungti nereikia, – viskas ir taip nuostabu, gera, malonu ir žavinga. Jo nė kiek nejaudina ir nešiurpina klaiki būties nykybė, jis ja mazochistiškai mėgaujasi, kaip iškrypęs hedonistas vampyras siurbia savin kančią ir vaikiškai krykštauja iš džiaugsmo. Šia filosofine laikysena A. Jakučiūnas smarkiai aplenkia visus surūgėlius egzistencialistus, palieka užpakalyje net linksmuolius amerikiečių nihilistus (J. Barthą, D. Barthelmą, T. Pynchoną, K. Vonnegutą) ir visiškai priartėja prie nūdienės būties lengvumo filosofijos viršūnės – holivudinio filmuko „Drakula: miręs ir tuo patenkintas“. Nuostabu.

Vėliau, jau gerokai įpusėjęs knygą, ėmiau spėlioti, kad autorius kuria tikrą holivudinės parodijos parodiją, rašo šiuolaikinę socialinę antiutopiją, iki kritinės ribos sukarikatūrindamas absoliučiai uždarą, intravertišką ir egocentristinį nūdienio buržujaus gyvenimo būdą. Buržujaus, kurio gyvenimo filosofija ir prasmė nusakoma lovoje drybsančio mūsų nuolat skubančios visuomenės kūdikio lūpomis: „Kažin ar apskritai esama prasmingų minčių. Prasmingas nebent išradus eilinį dviratį apimąs pasitenkinimas. Jį dar galima pakurstyti bokalu alaus, vakaro žinių laida ir šeimyniniu seksu. Dienos kokybė – garantuota, nakties miegas – taip pat. Gražu. Norėčiau tokios dienos“ (p. 98). Autoriui gal ir gražu, bet man – baisu! Jokia subtilia ar gerai paslėpta parodija, jokia pašaipia ar sąmojinga visuomenės kritika čia nė nekvepia (realiam, o ne tekstiniam A. Jakučiūnui apskritai svetimas subtilus humoro jausmas). Autorius tokio amžiaus, kad jau priklauso naujajai kartai, kurios mąstymo būdas apibrėžiamas iškraipytu lotyniškos sentencijos natura in minimis maxima vertimu: „Savo prigimtį rasi „Maximoje“.“ Bet kokią būtį – egzistencinę, metafizinę ar pagaliau kasdienę – jis negailestingai verčia paprasta buitimi, joje atrasdamas viską, t. y. neišsenkamą malonumų šaltinį. Tūkstančiais saitų saitelių prisirišusiam prie savo daiktų („Daiktus – anokia čia paslaptis – aš myliu. Be savo daiktų aš – niekas“, p. 176) mūsų laikų „maximalistui“ iki pilnos laimės galop pritrūksta vieno „daikčiuko“, ir jis atlieka žygdarbį – susiruošia į artimiausią prekybos centrą. Nepakartojama.

Taip. Egzistencinis knygos gylis primena išdžiūvusią balą, sąmoningas monologas (šiukštu ne pasąmonės srautas!) – animacinį filmuką „Tekėk, upeliuk, tekėk“, o socialinės, filosofinės arba bet kokios kitos įžvalgos – infantilią dainelę „Kaip gražu miške“. Nėra net V. Kukulo taip išgarsinto alkoholizmo – brutalaus, totalaus, sąžiningo, naikinančio. Aprašomas vyksmas panašus į realybės šou „Alkoholikai“, kurio metu lovoje gulintis virtualus „girtuoklis“ be perstojo pursloja kas ant seilės užeina.

O minėtos literatūrologų trijulės išliaupsintas rašymo stilius? Na, A. Jakučiūno pamėgta neva „aukštoji“ kalbėjimo maniera gal ir tinka Romos imperatorių ar cezarių karo ir meilės nuotykiams vaizduoti, tačiau ji atrodo kaip visiškas nonsensas, kai lotyniškomis sentencijomis ima kliedėti smarkiai pagiriotas pizdukas iš Karoliniškių. Ji sukuria milžinišką atotrūkį tarp pasakotojo minčių ir herojaus veiksmų, šiuo atveju – neveikimo, ir man, skaitytojui, sukelia pasibjaurėtiną dirbtinio farso jausmą. Niekaip nesuprantu: negi statybininkas, kuriam ant galvos kolega užmetė plytą, prabils patricijų kalba arba mandagiai papriekaištaus: „Neteisus tu, Petrai“? Autentikos, kolega Jakošai, autentikos! Dabar, deja, tenka klausytis šimtus puslapių besitęsiančios nuobodžios pusiau akademinės murmelės, kuri šiaip jau liaudyje vadinama tiesiai šviesiai – žodžių tryda.

Taigi baisiai nusiminęs verčiau paskutinius puslapius. Nesuvokdamas, kokio, atsiprašant, penio skaičiau visą antrąją knygos pusę. (Tikėjausi sulaukti triuškinančios šio non-action atomazgos? Naivuolis!) A. Jakučiūnas lieka ištikimas geriausioms Rašytnamio tradicijoms, kurios reikalauja teksto vientisumo bet kokia kaina. Nuobodu ir nyku, bet užtat vientisa! Vientisa, monotoniška, pilka... Kažkoks uždaras mąstymo būdas, uždara literatūra, narcizinė, graži tik pati sau ir abejinga kitiems – literatūra futliare, literatūrinis autizmas...

Ir staiga mane aplankė nušvitimas! Jopštralialia! Juk mano rankose – šedevras! Lietuvių literatūros šedevras, įkūnijantis pamatinius visos tautos troškimus ir slaptą jos misiją. Dvasinis, mentalinis, kultūrinis ir socialinis autizmas – štai koks skiriamasis mūsų tautos bruožas. Autizmas kaip įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kaip iškreiptas laiko ir erdvės suvokimas, kaip totalinis užsidarymas savyje, kaip nesveika simbolių ir ženklų manija, kaip nuolatinis pasenusių ritualų kartojimas, kaip kultūros tradicijų echolalija, kaip savižudiškas egocentrizmas, kaip hiperjautri reakcija į bet kokius mus supančio pasaulio pokyčius. Ne itin mėgstu kultūrinį turistą E. Ališanką, bet tokia tautai svarbia proga pacituosiu: „Lietuvių literatūra nustumta į savotišką rezervatą. Rašytojui iš dalies tokia padėtis yra palanki – jis gali atsidėti literatūrai, nesukdamas galvos dėl ideologinių, religinių ar kokių kitų metapašaukimų. Tačiau toks atribojimas ar atsiribojimas kartais pažadina atavistinius autizmo jausmus. Lietuviai turi tokį posakį: „Ne mano daržas, ne mano pupos.“ Lietuvio mentalitete šis principu virtęs posakis per šimtmečius mutavo įvairiomis kryptimis. Istorija lėmė, kad lietuviui geriau likti nuošaly, pakrašty ir taip ginti savo individualumą. Mus tenkina vieta, kurioje esame, būtų gerai, kad mažiau mus ir trukdytų.“ Cholialia! Rezervatas! Atavizmas! Autistai! Daržas! Pupos! Kiaulės! Mutavo! Istorija! Nuošaly! Esame! Netrukdykit!

Būtent dvasinė hipochondrija ir kultūrinė agorafobija kaip mentalinio autizmo simptomai yra būdingiausi šiuolaikinio homo lituanus bruožai. Būtent toks homo lituanus – hipochondrikas, agorafobas ir autistas – vaizduojamas A. Jakučiūno romane. Už šį romaną autoriui per amžius dėkos ir jį šlovins visų homo lituanus tėvynė.

Kritiko lemtis

Gintaras Beresnevičius. Ne apie tai mano dūzgelė. Eseistika ir publicistika. V.: Aidai, 2007.

Išvilkę žmogų akyse
Prieš sočią, žiovaunančią minią,
Prekiauja gyva jo dvasia
Ir rodo perpjovę krūtinę.

Tokiais žodžiais kadaise savo eilėraštyje „Poetui mirus“ pomirtinę kūrėjo dalią apraudojo romantikas Maironis, tokiais žodžiais būtų galima apibūdinti pomirtinę kito nepataisomo romantiko Gintaro Beresnevičiaus lemtį. Žymaus religijotyrininko, rašytojo ir kairiojo visuomenės kritiko publicistikos palikimą pjausto, preparuoja ir sterilizuoja leidykla „Aidai“, kurios dešinioji proamerikietiška ideologija kaip diena ir naktis skiriasi nuo knygos autoriaus mąstymo trajektorijų. Du dar palyginti jauni, galbūt per daug savimi pasitikintys ir ideologiškai lobotomizuoti vyrukai Pranas Vildžiūnas ir Virginijus Savukynas iš visų pakampių sulasiojo labiausiai nepavojingus sistemai GB publicistinius straipsnius ir sudėjo juos į „pilietinės visuomenės“ formatą atitinkančią „Civitas esė“ serijos knygutę. Prieš tai šioje serijoje išėjo kietasprandžių kultūrinių konservatorių Arūno Sverdiolo ir Laimanto Jonušio raštai.

Knygelės pratarmėje klerikalinės ir konservatyviosios ideologijos šulas Vytautas Ališauskas pristato G. Beresnevičių pirmiausiai kaip tikrą krikščionį (pats GB savo paskaitose tvirtino per gyvenimą pakeitęs penkias religijas ir teigė, kad tai postmodernizme normalu) ir Lietuvos patriotą (imperijos metafora), o kairiąsias jo nuostatas mini kaip kokią egzotiką, na, maždaug kaip bendrystę su alkoholiu. Skelbiama daug vienadienių, nereikšmingų, bet ideologiškai naudingų G. Beresnevičiaus straipsnių, pradingusių laikraščių apžvalgų ir laiškų reakcingo žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktoriui, tikėtina, parašytų dėl duonos kąsnio. Pro minėtų sudarytojų akis prasprūdo stiprūs GB tekstai žurnalui „Metai“, kuriuose jis nesivaržė ginti net visų puolamos Salomėjos. O vietoj „Omni laike“ spausdintų ir knygoje atsidūrusių tekstų atsivertę delfi.lt archyvą rastume daug radikalesnių tekstų, kuriuose nuskambėjusias idėjas reikėtų priminti ideologams, besisavinantiems G. Beresnevičių:

„Kapitalizmo kritika Lietuvoje neįmanoma, nes kapitalizmas sutapatintas su demokratija, laisve ir nepriklausomybe, o kiekvienas, galvojantis, kad kitaip, nori tempti visą reikalą atgal. Arba pasiilgęs anų senų laikų. O anie seni laikai – tai rusas ir bolševizmas.

Na taip. Prieš kapitalizmą kalbėdamas, tuo pačiu neigi demokratiją, laisvę ir nepriklausomybę... Bėda tik ta, kad kapitalizmo kritika gyva visa Europos Sąjungos gyvybingiausių šalių viešoji nuomonė ir geriausių universitetų profesūra; dešinieji globalistai yra reakcinė mažuma. Tik pas mus ji valdžioje ir įgyvendina absoliutų tiesos monopolį“ (Gintaras Beresnevičius, „Lietuva ir Noamas Chomskis“, delfi.lt, 2006.III.17).

Kodėl renkuosi H. Millerį (atviras laiškas artimam žmogui)

Henry Miller. Vėžio atogrąža. Romanas. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. K.: Kitos knygos, 2007.

Iš karto perspėsiu: jei švenčių laikotarpiu jums nusišypsojo laimė susirasti artimą draugą, niekada nerodykite jam ką tik įsigytos Henry Millerio knygos „Vėžio atogrąža“. Patirsite (ne)malonumų, kokius patiria parkelyje priešais moterį apsinuoginęs ekshibicionistas, užkluptas dorovės policijos.

Manęs tokia dalia neištiko, bet visgi buvau apklaustas to, kurį laikau sau artimu. (Panašiai kaip H. Milleris, kuris savo laikais puritoniškose JAV buvo apkaltintas nepadorumu.) Ir ne tik apklaustas – drįstu spėti, kad man artimas žmogus apie mane padarė tam tikras (gal ir visai teisingas) išvadas. Todėl su didele pagarba ir rašau Tau šį laišką.

Tu klausi – o kartu ir kaltini – mano draugiją tuo, kad, užuot maudęsi meno šviesoje tarsi vaikai žiemos sniego sūkuryje, mes voliojamės išderintų emocijų, sujauktos psichikos, suvešėjusių geidulių purve, sukamės alkoholio tvaike, nuodijamės cigarečių ir silpnų narkotikų dūmais, sekiname savo kūnus, kryžiuojame savo tapatybes ir ego. Sakai manantis, kad tikras menas gimsta tik šviesoje ir optimizme, kad jis negali būti negatyvus.

Taip, negaliu paneigti Tavo kaltinimų. Taip, aš sunkiai atsidūstu iš juodųjų sielos gelmių, aptrauktų nevilties aksomu. Bet kartu su manimi atsidūsta ir du nuopuolio amžiai, du prarūkytų, pradvokusių alkoholiu skurdžių kavinių, pusrūsių ir viešnamių amžiai, „Piktybės gėlių“ ir „Maldororo giesmių“ amžiai, „Staugsmo“ ir „Nuogų pusryčių“ amžiai, tarsi nevilties Atlantida sujungti dviejų H. Millerio „Atogrąžų“ virkštele. Du amžiai, tačiau vientisa teritorija, suvienyta amoralumo, nepriteklių, savižudybių, mirtinų venerinių ligų ir puikiojo, geidžiamojo absento, nuo kurio ne vienas apako ar išprotėjo. Orgazmo spinduliuose ir mirties sopuliuose klykianti Europa, jos amžinosios jaunystės ir dionisiškos kančios sostinė Paryžius – štai dėl ko alpo ne tik H. Milleris, bet ir E. Hemingwayus, – kaip ir daugelis kitų sugedusių Kolumbo žemyno vaikų. Kodėl? Todėl, kad matė kylančią, viską ryjančią imperiją, matė žmogų, virstantį skaitmeniniu kodu, kaulų, mėsos ir vidurių kratiniu, matė grobikišką karą, vergiją valstybei ir verslo bosams, matė tuščias intrigas, dvasinį skurdą ir vidutinybių iškilimą, matė, kaip galingieji naudojasi išvirkščia morale ir verčia savo gyvenimo stilių naująja religija...

Taip, visi jie viską matė, bet ne visi norėjo matyti. Vieni užsidėjo jiems siūlomus kreivus akinius ir apsigyveno jiems pastatytame dramblio kaulo bokšte su užrašu „Aukštasis menas“. Jie tupi vienutėse, maitina save idealistinėmis iliuzijomis ir kurpia meną menui, t. y. sėdi priešais veidrodėlį ir spaudo fenomenologinius spuogus. Tokie menami me-e-e-e-enininkai, atrodo, visam gyvenimui pakibę tarp žemės ir dangaus, veidmainiškai pliurpia apie dangų, bet mieliau renkasi žemiškus dalykus – gyvena iš valstybės didikų ir piniguočių malonės. Jiems tenka visi diduomenės prizai ir prastuomenės gėlės. Kaip atlygis už padlaižiavimo me-e-e-e-eną.

Kiti jokių akinių nesidėjo ir neužsidarė jokiuose bokštuose, o jei į kokį dirbtinį bokštą ir pakilo, tai tik tam, kad savomis akimis išvystų begalinį „aukštojo meno“ niekingumą ir skurdą. Jie spjovė į kaukėtus vienučių gyventojų veidus ir tuojau pat nusileido žemyn – čia jie atrado savo miestą: tarakonus ant pagalvių, užakusius tualetus ir padugnes kaimynus. Jiems, Ch. Baudelaire’o ir W. S. Burroughso enfants terribles, nekilo jokio noro žengti į jaukias elitinio buržuazinio meno sales, o jeigu ir būtų kilęs noras – durys vis tiek aklinai uždarytos. Jiems beliko tarakonai ir purvas. Alkoholis ir cigaretės. Narkotikai ir pigus seksas. Egzistencinis balansavimas žengiant bado mirties lynu, sarkastiškas juokas kišant galvą į nepagražintos tikrovės nasrus, tikro – bjauraus ir purvino – gyvenimo piruetai po nežinomybės kupolu. Visa tai, ką be jokių išlygų vadinu aukštuoju menu.

Taip, aš pasilieku sau teisę gerbti švarius neparsidavusius keistuolius, kuriančius savoje meno šventovėje, savajame bokšte. Bet man mielas ir purvas – kaip egzistencijos forma, kaip nuoširdumas, kaip autentika, kaip iššūkis dirbtinai surežisuotai ir šleikščiai nuglaistytai „spektaklio visuomenei“. Juk švariai, steriliai ir patikliai visuomenei nereikalingi purvini ir apšiurę menininkai, kurie niekuo netiki ir nieko nesitiki, įžūliai veltėdžiauja (toks diduomenės primestas požiūris) ir iš visų tyčiojasi – iš suktos valdžios ir tiesmukos prastuomenės, iš viso sumauto pasaulio ir patys iš savęs. Jie nereikalingi, todėl oficialiajam kultūros pasauliui jie neegzistuoja. Jie pasmerkti amžinai likti užkulisiuose, nes „spektaklio visuomenės“ scenarijaus autoriai ir režisieriai tokiems žmonėms „prie meno“ (gana tikslus terminas!) nepaskyrė jokio vaidmens – šioje butaforinėje scenoje jų paprasčiausiai nėra ir niekada nebus. Jie mirę.

Jie – tai mes. Miruoliai, besivažinėjantys smirdančiose bagažinėse, o ne prašmatniuose katafalkuose. Andergraundiniai rašytojai, savo knygas pristatantys lavonines primenančiuose pusrūsiuose, o ne prabanga spindinčiame Rašytnamyje. Kontrkultūros aktyvistai, rengiantys gedulingas meninio protesto akcijas, o ne pompastiškas poezijos ar dainų šventes... Esame mirę, bet turime kuo pasidžiaugti – tomis retomis, bet tikromis akimirkomis, kai priartėjęs pirmapradis chaosas aplieja mus – šėlstančius ir staugiančius – tobula žalzgana šviesa ir leidžia išrėkti visą susikaupusį weltschmerz gyvulišku neartikuliuotu urzgesiu. Hrrrhhhhhuuuhhhhaaaaaaaaa!

Tad štai ką Tau norėjau pasakyti, mano mielas artimas žmogau. Purvą saulė įkaitina stipriau nei marmurą. Purviname cinizme nuoširdumo neką mažiau nei šviesiame idealizme. Skirtumai tarp šviesos ir purvo, „aukšto“ ir „žemo“, tarp jūsų ir mūsų, Tavęs ir manęs – tik mums primestos kategorijos, iš tikrųjų visi mes esame kategorijos, tarp kurių nėra jokių esminių skirtumų. Viskas organiškai sumišę – kaip ir šiame laiške, kurį Tau atnešiau vietoj H. Millerio „Vėžio atogrąžos“.