ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-05 nr. 875

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HAN-SHAN. Šaltasis kalnas (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pasižvalgymai šalia literatūros (2) • VITALIJA BOGUTAITĖ. Eilės (7) • -pz-. Sekmadienio postilė (41) • Su žymiu rusų etologu VIKTORU DOLNIKU kalbasi Aleksandras Nikonovas ir Jekaterina Varkan. Gyvūniški instinktai nulėmė žmogų (25) • TERESA BERGER. Ramybės sutrikdymas (3) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (9) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Fluxus šiapus geležinės uždangos (7) • RŪTA SUCHODOLSKYTĖ. Eilės (8) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • PO PALME. Šalia meksikietiškų pupelių su jautiena (96) • NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. „Nėr gražesnės vietos gyvenc kap Levūnai...“ (4) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Performatyvus menas: Urbonų atvejis (11) • Smetoniškos meilės godonės (8) • Visur balta ir švaru (533) • 2008 m. sausio 12 d. Nr. 2 (876) turinys (2) •

Performatyvus menas: Urbonų atvejis

AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Šiame tekste norėčiau apsvarstyti performatyvo, performatyvumo ir performatyvaus meno kūrinio sąvokas. Visas šias sąvokas kaip šešėlis lydi performanso sąvoka, kuri pati savaime lyg ir neatrodo komplikuota. Kitados su Alfonsu Andriuškevičiumi esame aptarę „darbinę“ hipotezę, kad kiekvienas performatyvas reikalauja tam tikro performanso (tam tikrų aplinkybių, scenos ar konvencijos), tačiau ne kiekvienas performansas turi performatyvią galią. Kitaip tariant, ne kiekvienas performatyvus meno kūrinys turi realių socialinių ir politinių pasekmių. Kita vertus, galime klausti, iš kur performatyvus meno kūrinys ima šią galią. Ar nėra taip, kad meniniai performatyvai, kaip ir kiekviena fikcija, parazituoja esamų reikšmių sąskaita, minta kažkieno sukurtomis reikšmėmis, tačiau būtent todėl „išdega“ ir netgi tampa „sėkmingi“?

Tačiau pradėkime nuo pačios performatyvo sąvokos. Performatyvo sąvoką pradėjo vartoti Johnas Langshaw Austinas, 1955 metais Harvardo universitete skaitęs paskaitų ciklą „Žodžiai ir veiksmai“ (vėliau jis buvo išleistas knyga pavadinimu „Kaip kurti daiktus žodžiais“). Labai apibendrintai kalbant, Austinas pasiūlė skirti konstatyvų ir performatyvų kalbos vartojimą. Konstatyvūs teiginiai tiesiog konstatuoja dalykų padėtį („šiandien šalta“), be to, šie teiginiai gali būti vertinami kaip teisingi arba klaidingi. Performatyvai, priešingai, nieko nekonstatuoja, nėra nei klaidingi, nei teisingi; tačiau tokio teiginio ištarimas jau yra ir veiksmo atlikimas. Austino pateikiami pavyzdžiai – tai teiginys „sutinku“, ištartas santuokos ceremonijoje, arba teiginys „šį laivą pavadinu Karalienės Elžbietos vardu“, ištartas sudaužant šampano butelį į laivo korpusą. Austinas teigia: „Iš šių teiginių aišku, kad ištardamas teiginį aš ne apibūdinu savo veiksmus, [...] bet juos atlieku.“ Tačiau įdomiausia, kad didžiąją performatyvų teorijos dalį sudaro atvejai, kai performatyvai būna nesėkmingi arba nepavykę. Nepavykusius performatyvus Austinas skirsto į dvi grupes: viena jų – tai nesėkmės (misfires – „neišdegę performatyvai“), kai veiksmas nėra atliktas iki galo, todėl negali būti laikomas įvykusiu. Antroji grupė – tai „piktnaudžiavimai“ (abuses). Šiuo atveju galime konstatuoti ne paties įvykio, bet intencijos nesėkmę, nes pats veiksmas laikomas įvykusiu, tačiau jis yra netikras, nenuoširdus (pavyzdžiui, jei ką nors pažadėjome, nors nesiruošiame pažado laikytis, arba jei kas nors prisiekė vestuvių ceremonijoje būdama(s) visiškai girta(s)). Kitaip tariant, esama nenusisekusių performatyvų, kai intencija ir realus veiksmas nesutampa.

Tačiau esama ir trečios grupės nepavykusių performatyvų – tai vadinamieji „nerimti“ performatyvai. Kaip teigia Austinas, performatyvai, kaip ir kiti teiginiai, užsikrečia tam tikrais negalavimais. Čia turimi galvoje tokie atvejai, kai performatyvas tam tikru būdu tampa tuščias, jei aktorius jį ištaria scenoje arba jis yra eilėraščio dalis, arba ištariamas vienatvėje. Tokiais atvejais, teigia Austinas, kalba vartojama nerimtai, kitaip tariant, ji vartojama būdu, kuris parazituoja įprastinio vartojimo atžvilgiu. Fiktyvūs performatyvai elgiasi kaip parazitai: nors jų intencija yra tuščia, jie kopijuoja, skolinasi, nelegaliai užgrobia tikrųjų performatyvų galią. Jacques’o Derrida manymu, Austinas įveda moralinę perskyrą tarp fiktyvių performatyvų, arba parazitų, mintančių kito organizmo syvais, ir tikrų performatyvų, „dirbančių savo darbą“. Tačiau, Derrida manymu, fiktyvūs performatyvai yra ne kokia nors išimtis, bet būdas, kuriuo funkcionuoja kiekvienas performatyvas: „Ar nėra taip, kad tai, ką Austinas pašalina kaip anomaliją, išimtį, kaip tai, kas „nerimta“, cituojama (scenoje, eilėraštyje ar vienatvėje), yra apibrėžta modifikacija bendro citavimo modelio, [...] be kurio nebūtų įmanomas joks „sėkmingas“ performatyvas. Ar performatyvus teiginys galėtų būti sėkmingas, jei jo formuluotė nekartotų „kodifikuoto“ ar nuolat pakartojamo teiginio arba, kitaip tariant, jei formuluotė, kurią ištariu norėdamas pradėti susirinkimą, nuleisti laivą į vandenį ar sutuokti porą, nebūtų laikoma atitinkančia nuolat kartojamą modelį, jei ji nebūtų laikoma šio modelio „citata“?“

Dabar trumpam norėčiau palikti Austiną ir pereiti prie feminizmo teoretikės ir filosofės Judith Butler. Butler performatyvo sampratą perkėlė į socialinio ir politinio veiksmo plotmę: čia kalbama ne apie performatyvą (performatyvas – tai teiginys, kuris ne konstatuoja, o atlieka tam tikrą veiksmą), bet apie performatyvumą. Performatyvumas – tai veiksmas, kuris ne išreiškia tam tikrą duotą tapatybę, bet ją sukuria, konstituoja. Butler performatyvumo sąvoką analizuoja lyčių studijų kontekste: ji teigia, jog „giminės tapatybė yra performatyvi, o tai paprasčiausiai reiškia, kad ji tampa reali tik tokiu mastu, kiek yra suvaidinama (performed)“. Kitaip tariant, kiekvienas veiksmas remiasi tam tikrų konvencionalių praktikų pakartojimu: kad giminės performatyvas būtų nusisekęs, turime „vaidinti savo giminę“ atsižvelgdami į tam tikras socialines konvencijas. Taigi performatyvumas veikia kaip normalizuojanti praktika, kuriai pajungiama mūsų kūniška tikrovė. Tačiau Butler įžvelgia ne tik normatyvinę performatyvumo galią, bet ir jo kritinį potencialą: kaip nurodė Austinas, kartojant kurią nors konvenciją galimas „piktnaudžiavimas“, kai intencija ir veiksmas nesutampa, arba performatyvai gali būti „nerimti“, fiktyvūs arba parazitiniai, kai pažeidžiamos tam tikros teiginio ištarimo sąlygos. Kas atsitinka, pavyzdžiui, kai kas nors juokais ima kartoti santuokos ceremonijos žodžius – tuomet santuokos ceremonija virsta parodija. Butler tokius nerimtai cituojančius performatyvus vadina „parodijiniais performatyvais“. Butler manymu, „parodijiniai performatyvai“ turi išlaisvinančios galios, nes jie dekonstruoja konvenciją, kurią tariamai cituoja. Knygoje „Paveiki kalba: performatyvumo politika“ Butler kalba apie katachrezinį (gr. katachrēsis – piktnaudžiavimas) kalbos vartojimą: kiekvienas socialinis veiksmas (pavyzdžiui, rinkimų kalba) yra „piktnaudžiaujantis“, nes naudojasi reikšmėmis, kurios jau yra institucionalizuotos, ir perkelia jas į kitą kontekstą: čia reikšmė yra atplėšiama nuo konteksto ir iškraipoma. Pavyzdžiui, žodis queer, anksčiau vartotas niekinamąja prasme, buvo išplėštas iš pejoratyvinio konteksto ir pradėtas vartoti pozityviai: šiuo požiūriu jis kvestionuoja kontekstą, kuriame buvo sukurtas.

Kitas svarbus momentas, kurį atskleidžia Butler teorija, yra tas, kad performatyvumas, bent jau socialinėje erdvėje, yra neatsiejamas nuo performanso, t. y. vaidybos, veiksmo meno, nes visus savo socialinius vaidmenis mes vienaip ar kitaip vaidiname. Iš esmės nė viena socialinė pozicija negalėtų būti laikoma „pavykusia“, jei jos įtikinamai neparemtų vienoks ar kitoks performansas. Čia jau galime pereiti prie trečios aptariamos sąvokos – performatyvaus meno kūrinio. Norėdami apibrėžti skirtumą tarp performanso ir performatyvumo, galime teigti, kad performansas visuomet orientuojasi (arba pretenduoja) į tam tikrą apibrėžtą tapatybę, o performatyvumas nurodo tam tikrą identifikacijos procesą, kuris nebūtinai baigiasi sėkmingai. Kitaip tariant, performansas gali tiesiog imituoti vienokią ar kitokią tapatybę ir baigtis be politinių ar socialinių pasekmių, o performatyvumas, priešingai, pasitelkęs interpeliacijos mechanizmą, kviečia subjektą prisiimti naują identifikaciją. Mano hipotezė, kurią čia norėčiau patikrinti, būtų tokia: performatyvus meno kūrinys yra toks, kuris sukuria naują identifikaciją, naują subjektyvumo formą. Čia, žinoma, turimas galvoje ne individualus, bet kolektyvinis subjektyvumas. Meno kūrinio negalime laikyti performatyviu, jei jis pakeičia tik kurio nors individo „vidinį pasaulį“ (pavyzdžiui, jei namų šeimininkė, pažiūrėjusi filmą ar spektaklį, staiga supranta, kad visą gyvenimą praleido tuščiai). Performatyvus kūrinys interpeliuoja ir įsteigia naują kolektyvinį subjektą ir generuoja naują įvykį, kurį, sekdama Alainu Badiou, norėčiau pavadinti politiniu.

„Kada ir kokiomis sąlygomis įvykis tampa politinis? Kas „turi atsitikti“, kad įvykį galėtume pavadinti politiniu? – klausia Badiou. – Įvykis yra politinis, jei jo medžiagą sudaro kolektyvas arba jei įvykį galima priskirti kolektyviniam daugialypumui. „Kolektyvinis“ čia nėra tik kiekybinė sąvoka. [...] „Kolektyvinis“ reiškia tiesioginio universalizavimo galimybę.“ Taigi galime daryti prielaidą, kad performatyvus meno kūrinys yra veiksmas, performansas, kuris „piktnaudžiauja“ institucionalizuotomis reikšmėmis, perkeldamas jas į kitą kontekstą. Šis „piktnaudžiavimas“ potencialiai sukuria naują kolektyvinį subjektą, naują politinio subjektyvumo formą.

Čia norėčiau pereiti prie konkretaus pavyzdžio ir apsvarstyti Nomedos ir Gedimino Urbonų projektą „Villa Lituania“, eksponuotą 52-ojoje Venecijos bienalėje. Projekto pagrindinis pasakojimas konstruojamas pasitelkiant Villa Lituania – tai tarpukario Lietuvos ambasados Italijoje pastatas, kuris po sovietų okupacijos tapo TSRS nuosavybe, o šiuo metu veikia kaip Rusijos konsulatas Romoje. Kitaip tariant, Villa Lituania gali būti pagrįstai laikoma „paskutine okupuota Lietuvos teritorija“. Šio projekto protesto akcija turėjo tapti sportinių balandžių varžybos iš Venecijos į Romą, simboliškai siunčiant į Villa Lituania „taikos balandžius“ – susitaikymo simbolį. Tačiau tam, kad balandžiai skristų į Villa Lituania, jie turi būti ten užauginti, nes balandžiai visuomet skrenda „namo“. Kaip skaitytojai jau turbūt žino, prašymus leisti pastatyti balandinę greta Villa Lituania Rusijos valdžios atstovai ignoravo. Tuomet menininkai pradėjo ilgą derybų procesą su Romos municipalitetu – galime teigti, kad derybos dėl balandinės čia simboliškai pakeitė „nesamą“ ar „trūkstamą“ derybų dėl Villa Lituania procesą. Kaip žinome, Lietuvos diplomatai šiuo klausimu laikosi „švelnumo politikos“, t. y. daro viską, kad tik Rusija „neįsižeistų“, išgirdusi apie Villa Lituania likimą. Be šio sportinių balandžių varžybų performanso, projektą dar sudaro ekspozicija Venecijos bienalės paviljone, kuriame demonstruojamas balandinės maketas, architektūriškai „cituojantis“ neoklasicistinį Villa Lituania fasadą. Kaip teigia patys menininkai, šis architektūrinis sprendimas rodo tam tikrą „atkūrimo“ logiką, nes „nacionalinės reprezentacijos jausmas yra atkuriamas (performed) ambasados pastatą įkūnijant į balandinę“.

Kadangi varžybų iš Venecijos į Romą scenarijus užstrigo biurokratinėse įstaigose, Venecijos bienalės atidarymo dieną įvyko improvizuotos varžybos, kuriose dalyvavo balandžiai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Italijos – jie buvo atplukdyti barža į Didįjį kanalą ir ten (netoli Lietuvos paviljono) paleisti skristi namo. Galima teigti, kad, nepaisant viso „grožio“, šios varžybos neatliko savo misijos, nes nei pats skrydis, nei jo kryptis neturėjo nieko bendra su Villa Lituania. Veikiau šios varžybos „citavo“ tai, kas neįvyko – t. y. „tikrąsias“ varžybas iš Venecijos į Romą. Austino terminais šį performatyvą galėtume pavadinti „neišdegusiu“. Kita vertus, šį skrydį galime apibūdinti ir kaip „intencijos nesėkmę“, t. y. savotišką „piktnaudžiavimą“ sportinių varžybų simbolika, kuri šaltojo karo sąlygomis žymėjo „santykių sureguliavimą“. Kitaip tariant, sportinis „susitaikymo“ diskursas čia pasirinktas neturint jokios intencijos taikytis; galima teigti, kad tiek sportinių varžybų, tiek „taikos balandžių“ diskursai išplėšiami iš konteksto ir verčiami žymėti ne „susitaikymą“, bet veikiau konfliktą ir priešpriešą. Akivaizdu, kad tiek „taikos balandžiai“, tiek sportinės varžybos kaip komunikacijos žanras yra pasiskolinti iš totalitarinio diskurso; paradoksalu, kad projekte „Villa Lituania“ šie totalitariniai diskursai priverčiami „skraidinti“ nacionalinius Nepriklausomos Lietuvos sentimentus.

Nacionaliniai sentimentai įkūnijami ir paviljono ekspozicijoje. Galima teigti, kad ambasados pastato įkūnijimas balandinėje, kitaip tariant, tai, kad balandinė akivaizdžiai „cituoja“ Villa Lituania architektūrinį stilių, yra savotiškas katachrezės, arba „piktnaudžiavimo“, pavyzdys: šiuo atveju balandžiai ir „atkurtoji“ Villa Lituania-balandinė pateikiami kaip fantazminis būdas sugrįžti į „prarastą teritoriją“. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šio projekto žiūrovas, norėdamas suvokti ekspoziciją ir peržiūrėti joje rodomą filmuotą medžiagą, paradoksaliai pats turi užimti balandžio poziciją ir „pritūpti“ balandinėje. Čia man į galvą ateina mintis, kad balandžiai yra ne tik taikūs, bet ir šiek tiek kvailoki gyvūnai, nuolat tūpčiojantys aplink savo narvą ir negalintys iš jo niekaip išsilaisvinti (ar remdamiesi analogija negalime pasakyti, kad lygiai taip pat lietuviai negali išsilaisvinti iš savojo nacionalizmo?). Šiame kontekste Villa Lituania „atkūrimas“ balandinės forma rodo savotišką dabartinės politinės vaizduotės suspensą, negalėjimą išsilaisvinti iš fantazijų apie „prarastas teritorijas“ – nuo LDK žemių iki Valdovų rūmų ir ambasados pastato imtinai.

Sunku pasakyti, koks yra Urbonų meno kūrinio pranešimas – ar tai yra nacionalinio sentimento išraiška, perteikta pasitelkus totalitarinio diskurso „citatas“, ar tiesiog „piktnaudžiavimas“ politinėmis realijomis, tikintis, kad kuris nors iš pasitelkiamų performatyvų vienaip ar kitaip „išdegs“. Kaip teigėme, performatyvus meno kūrinys yra tas, kuris, naudodamasis performatyvia pakartojimo, citavimo galia, geba dekontekstualizuoti tam tikrus reiškinius ir suteikti jiems naują reikšmę, naują kontekstą. Kartu jis interpeliuoja, kuria naują kolektyvinį subjektą, sugebantį panaudoti, paleisti į apyvartą naujai aktualizuotas reikšmes. Tačiau ar galima performatyvų meno kūrinį gretinti su politiniu įvykiu Badiou apibrėžta prasme? Ar nėra taip, kad menininkai kuria fiktyvius, parazitinius performatyvus, kurie sukelia efektą, labai panašų į tą, kurį sukelia ir politinis įvykis, tačiau patys išlieka apsaugoti nuo realių politinių pasekmių (panašiai kaip santuokos ceremonijos žodžiai, ištarti scenoje ar sapne, neturi teisinių pasekmių).

Kitas klausimas, kurį čia norėčiau apsvarstyti, toks: ar menininkų vaidinamas aktyvizmas gali būti vertinamas kaip politinis veiksmas, politinė akcija? Kaip teigia Larsas Bang Larsenas, „politinis sambūris yra universalaus pobūdžio, arba, Alaino Badiou žodžiais tariant, jis yra topologiškai kolektyvinis; nėra vietos, kur jis būtų negaliojantis. Meniniai kolaboraciniai projektai (artistic collaborative) ne tik remiasi saviorganizacija, bet ir yra savyje pakankami. Jie gali būti savo pačių auditorija.“ Larsenas teigia, kad meninio kolaboracinio projekto sambūris skiriasi nuo politinio sambūrio dėl vienos paprastos priežasties: „kolaboraciniai projektai nepritraukia naujų narių. Kiek žinau, nėra tokio meninio kolaboracinio projekto, kuris pabaigoje turėtų daugiau narių nei pradžioje.“ Kita vertus, net jei performatyvai tik „cituoja“ politinius ieškinius be jokios politinės „vidinės intencijos“, jie vis tiek gali būti laikomi sėkmingais. Pavyzdžiui, Lietuvos užsienio reikalų ministerija „perskaitė“ projekto „Villa Lituania“ intencijas visiškai rimtai ir nuoširdžiai pasipiktino, kad „kišamasi į jų teritoriją“. Savo ruožtu Lietuvos premjeras paskelbė, kad sudaroma dar viena komisija ambasados klausimui spręsti („Lietuvos rytas“, 2007.X.26). Tiesa, tikrasis „politinis“ atsakymas atėjo iš Romos municipaliteto – balandinę pasiūlyta statyti... zoologijos sode. Turint galvoje tai, kad Villa Lituania-balandinė buvo sukurta nacionaliniams sentimentams priglausti, tenka pripažinti, jog šis atsakymas yra politinis par excellence. Be to, šis atsakymas tiksliai parodo mūsų visų (t. y. naujo kolektyvinio subjekto) vietą Europos politinėje erdvėje; ta vieta, neapsigaukime, yra Europos zoologijos sodas.

Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą 13-ojoje tarptautinėje performatyvumo studijų konferencijoje 2007 metų lapkričio 7–11 dienomis Niujorko universitete

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


107050. toto2008-01-09 03:33
Neapsigaukite ir jūs, AUDRONE ŽUKAUSKAITE. Romos municipalitetas nurodė tik Villa Lituania-balandinės vietą, tiksliau, par excellence nurodė Venecijos bienalės laureatų pademonstruoto „meno“ vertę („vietą“, kaip teisingai išsireiškėte).

Būtent, neapgaudinėkite savęs ir neapgaudinėkite, neklaidinkite „mūsų visų“. Nefantazuokite nerišliai, Romos municipalitetas nenurodė jokio „mūsų visų naujo kolektyvinio subjekto". - Gi nenurodė jis jums, nei mums jis nenurodė jokios „mūsų visų naujo kolektyvinio subjekto" vietos jokioje „Europos politinėje erdvėje“. Man, vietiniam, žinoma, gerai suprantamas jūsų patriotizmas ir iš jo išplaukiantis noras susireikšminti „erdvėje“. Bet ginkdie, tik ne šiuo atveju, tik ne daktaro laipsniu iš infantilaus burliokiško kakučio spaudžiant zoologinį vašką. Perskaitykite tą nelemtą Lietuvos Rytą darkart - gi nei jums, nei „mums“ Romos municipalitetas nenurodė imt spekuliuoti savo ar Europos vardais.
Susumąstykim trumpam, vardan Laisvos Lietuvos: sakykim, jūs čia sau (savo „politinėje erdvėje“) leidžiate ...arba, pvz., N., G. Urbonai čia sau leidžia (balandžius),... dar vienas kitas... čia sau leidžia elgtis kaip zoologijos sode, - na ir gerai, sakykim, bel`tik sau leidžia, - tegyvuoja laisvė! Tik argi tai reiškia, kad visa likusi Europa, toji, kuri sau to neleidžia, yra zoologijos sodas, a?


107077. manhattan2008-01-09 11:55
Ar tik ne Nacpremija cia kvestionuojama taip elipsiskai?

107079. nesupratau2008-01-09 12:09
kodel komentatoriams uzkliuvo Zukauskaites straipsnis. Jo pabaiga galima pavadinti retorine figura. Autore tarsi pritruko kvapo isvynioti pabaiga. O Urbonu Villa Lituania projektas labai idomus. Ne tiek pats savaime, kiek tuo, kaip buvo suprastas ir ivertintas. Is ivairiu pusiu. Apie tai ir kalbekim. Nac. premija siuo atveju dar vienas papildomas demuo. Pirmakart skirta mediju menininkams. Nenuostabu. Sities mediju menininkai sekmingai "lipa ant mazoliu". Ir tiksliai, nors, atrodo, kad kartais patiems sau netiketai...

107111. jotvingas2008-01-09 17:20
cia gerai isvartaliota :) urbonams apmastymui :) skaityta NY . nieko sau :)

107187. cc2008-01-10 11:38
Mano nuomone Urbonai yra daugiau politikai nei menininkai. Reikia ir tokių. Gal.

107332. duobe2008-01-11 20:14
as sutikciau su toto, kad projektas Villa Lituania tai" is zoologinio vasko isspaustas biurokratiskas kakutis"

107504. ss2008-01-13 12:27
juokingiausia kai gaunama uz protesta is tos institucijos pries kuria lyg ur protestavo (kult.ministerija-Lietuvos kinoteatras), urbonai sauniai plauna smegenis ir sekmingai mulkina visus jie puikus aferistai.

107507. qerį2008-01-13 13:32
nesupratu kodel afersitai ? tai cia kulturos ministerija ir vilniaus savivaldybe aferistai jei pardavineja kulturos objektus

107559. mo2008-01-14 02:05
Wow, koks geras tekstas!!! Kas galejo geriau isnarstyt Urbonu piktnaudziavima. Jie taip madingai moka sutirshtinti nac. dalykus, pagroti stygomis. Bet bet bet man uztenka paziuret i viena Urbono aki, kad aiskiai pamatyt, jog politikos ju darbuose yra daugiausia asmeninio meno vadyboje. Sloves noreti nedraudziama ir nera labai blogai. Neskanioji dalis ju kuryboje yra ta manipuliacija. Jie kaip kokie politikai elgiasi - ojoj kinas, ojoj Villa, ojojoj moteru balsai, nors tiksliai zino kad saukstai po pietu. Cia tas pats kaip pribegti prie atsalusio lavono ir dramatiskai aistringai pulti daryti dirbtini kvepavima, sirdies masaza, po to garsiai raudoti , draskytis drabuzius ir plaukus, menesi demonstratyviai nesioti gedula ir kiekvienam sutiktam nepriklausomai nuo ju noro ir galimybiu plauti smegenis apie gilia dvasinga patirti bei tarp kitko paprasyti paaukoti keleta organu transplantacijai. Man Urbonu projektai visi kazkokie simuliakriniai. Jei butu atvirai simuliuojama, tai as plociau. Bet tas falshyvumas realiai visa laika jautesi, taciau pirmam zvilgsniui atrodydavo labai prisofistikuota (tiesiog tingedavau gilintis, sorry Urbonai, negaliu paskirti jums viso savo gyvenimo) tik tam, kad taip gerai nurengti ta nematoma karaliaus ruba reikia tokio dydzio smegenu kaip Zukauskaites. Bravo!

107566. qerį > mo2008-01-14 08:28
kzka labai norejai pasakyt ir pasakei . bet ka tu cia pasakei ? :) karalius nuogas ? :) lyg ir neisejo tau taip pasakyti . bet kad labai norejai igelt tai taip :)

107677. xX2008-01-15 23:09
Geras pavyzdys, kaip galima kalbėti, kalbėti, kalbėti ir ... nieko nepasakyti. Pavadinkim tai "Pseudofilosofų duonos valgymu (tiksliau - parazitavimu) ant meniškai veikiančių ir kažką konkretaus nuveikiančių nugaros".

Rodoma versija 26 iš 26 
14:41:08 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba