ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-05 nr. 875

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HAN-SHAN. Šaltasis kalnas (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pasižvalgymai šalia literatūros (2) • VITALIJA BOGUTAITĖ. Eilės (7) • -pz-. Sekmadienio postilė (41) • Su žymiu rusų etologu VIKTORU DOLNIKU kalbasi Aleksandras Nikonovas ir Jekaterina Varkan. Gyvūniški instinktai nulėmė žmogų (25) • TERESA BERGER. Ramybės sutrikdymas (3) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (9) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Fluxus šiapus geležinės uždangos (7) • RŪTA SUCHODOLSKYTĖ. Eilės (8) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • PO PALME. Šalia meksikietiškų pupelių su jautiena (96) • NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. „Nėr gražesnės vietos gyvenc kap Levūnai...“ (4) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Performatyvus menas: Urbonų atvejis (11) • Smetoniškos meilės godonės (8) • Visur balta ir švaru (533) • 2008 m. sausio 12 d. Nr. 2 (876) turinys (2) •

Šaltasis kalnas

HAN-SHAN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dzeno vienuolis (detalė)
Liang Kai (apie 1140–1210)

    Han-shanas, didis kinų dzeno poetas, gyveno maždaug VII–IX amžiuje. Vienintelis žinių apie jį šaltinis – Tangų laikotarpio valdininko parašytas Han-shano ir jo bičiulio Shih-te eilių rinkinio įvadas. Čia pirmasis pristatomas kaip nuskuręs ekscentriškas šviesuolis, gyvenęs Šaltojo kalno vietovėje ir įrėždavęs eiles medžių kamienuose, akmenyse, namų sienose. Amerikiečių vertėjas ir Rytų kultūrų žinovas Burtonas Watsonas, remdamasis pačiais eilėraščiais, mano, kad Han-shanas – neturtingas kaimo bajoras, kuris, genamas skurdo ir šeimyninės nesantaikos, gerokai paklajojęs, gal net kiek valdininkavęs, būdamas maždaug trisdešimties, pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą Šaltajame kalne ir ten praleido dar apie trisdešimt metų, medituodamas ir kurdamas (beje, kai kas Šaltąjį kalną laiko ne vietove, o proto būsena). Watsono nuomone, budistinio užmojo kinų literatūra yra silpna, o Han-shanas – ryški išimtis. Jo eilės vertintinos ir už sukrečiančius gamtos vaizdus, ir už galingą poetinę vaizduotę, ir už organišką dzenbudizmo idėjų įpynimą į ekscentrišką poetinį audinį.




          Tėvai paliko man gražų turtą:
          Netenka kitiems pavydėt jų plačių laukų.
          Pykšt pokšt – audžia staklėmis mano žmona,
          „Noo! Noo!“ – linksmai žaidžia mano sūnus.
          Aš pliaukšiu rankom tarp krintančių žiedlapių,
          Parėmęs smakrą klausaus paukščių giesmių.
          Kas ateis pasigėrėt mano gyvenimu?
          Ak, kartais praeina prošal medkirtys.


          Štai triūsiame mes, saujelė vargšų mokslinčių,
          Spaudžiami be gailesčio alkio ir šalčio.
          Atlikę darbus – guodžiamės poezija:
          Rašom ir rašom, džiovinam smegenis.
          Bet kas gi skaitys mūsų eilėraščius?
          Dūsauk nedūsavęs – tas pats galas.
          Net jei rašytume juos ant sausainių,
          Šunys tik pauostytų ir nubėgtų.


          Į rytus nuo čia gyvena sena moteriškė.
          Prieš trejetą metų ji tapo turtinga.
          Kadaise buvo – didesnė vargšė nei aš.
          Dabar jinai juokias, kad aš neturiu nė skatiko.
          Ji juokias, kad aš esu taip žemai;
          Aš juokiuosi, kad ji yra taip aukštai.
          Be perstojo juokiamės mudu tarytum pamišę:
          Jinai – iš rytų, aš – iš vakarų!


          Kadaise buvau studentas: knygos ir kardas;
          Mano ponai – du garsūs šviesuoliai.
          Paskui valdininkavau Rytuos, nepaaukštino;
          Kovojau Vakaruos, bet negavau medalių.
          Studijavau taikos meną ir karo meną,
          Karo meną ir taikos meną.
          Dabar esu vien tiktai senis.
          Ką užgyvenau – geriau neminėti.


          Paukščiai su savo giesmėm pažadina man jausmus:
          Tuomet guluos ir guliu savo šiaudinėj trobelėj.
          Vyšnios dega tamsraudone ugnimi;
          Gluosniai šukuojasi ilgas kasas.
          Ryto saulė ištrūksta iš kalnų mėlynųjų nasrų;
          Spindintys debesys prausias žaliam tvenkiny.
          Kas galėjo kada pagalvot, kad paliksiu nešvarų pasaulį
          Ir šokuosiu pietiniais Šaltojo kalno šlaitais?


          Kopiu keliu į Šaltąjį kalną.
          Šitasai kelias neturi galo.
          Slėniai aplinkui – ilgi, akmenuoti;
          Upokšniai – platūs, žolėtais krantais.
          Nelijo, bet samanos – šlaput šlaputėlės;
          Nors nepučia vėjas – pušys dejuoja.
          Kas išsivaduos iš pasaulio pančių
          Ir prisės su manim tarp baltų debesų?


          Šaltajam kalne daug baugių vietų;
          Kas mėgina kopti čionai, paprastai išsigąsta.
          Kai šviečia mėnulis, vanduo kibirkščiuoja ir žybsi;
          Kai pučia vėjas, žolės šiugžda ir dūsauja.
          Snaigės pavirsta belapės slyvos žiedais,
          Debesys tampa plikų medžių lapais.
          Kai ištinka lietus, kalnas spindėte suspindi –
          Bet kopti tegalima esant gražiam orui.


          Kaip šalta ant šito kalno!
          Ne šiemet, bet visados.
          Jo viršūnių viršūnes amžinai dengia sniegas,
          Jo tamsieji miškai nuolat iškvepia rūką:
          Kol ne birželis – čia neželia žolės,
          Dar ne ruduo – o lapai jau krinta.
          Kas užklysta čionai paskendęs iliuzijose,
          Tam dangaus tikrai pamatyt nepavyks.


          Kiaurą vasarą geistų žydėti persikai,
          Bet vėjai ir mėnesiai ragina juos ir nelaukia.
          Dairykis kiek nori Hanų dinastijos vyrų –
          Gyvo nė vieno, deja, neišvysi.
          Kas rytą nuvysta tai ta, tai kita gėlė;
          Kasmet numiršta tai tas, tai kitas.
          Šičia, kur šiandien stulpu kyla dulkės,
          Kadų kadaise tysojo jūra.


          Šiąnakt sapne sugrįžau į savo senuosius namus:
          Išvydau žmoną, sėdinčią staklėse.
          Ji laikė iškėlus šaudyklę tarytumei užsimiršus,
          Tarytum jėgų neturėdama austi toliau.
          Pašaukiau ją. Ji atsisuko ir žvelgė,
          Bet akys jos buvo tuščios – ji nepažino manęs.
          Tiek metų praėjo, kai mes išsiskyrėm,
          Nebe ta jau manų smilkinių spalva.


          Galvočiai, jūs atstūmėt mane.
          Kvailiai, aš atstumiu jus.
          Nebūsiu kvailas anei protingas;
          Nuo šiolei vienų kitiems mūsų nėra.
          Nakčia aš dainuoju skaisčiam mėnuliui;
          Auštant šoku su baltais debesim.
          Negi turėčiau tramdyt save
          Ir stirksoti kaip kuolas žilais suveltais plaukais?


          Norėjau įkopti rytinėn uolon –
          Senų seniausiai ketinau tai daryti.
          Vakar pradėjau, įsitvėręs vijoklių,
          Bet vėjas ir rūkas sustabdė pusiaukelėj.
          Takas – siaurutis, drabužiai kliūva,
          Samanos slidžios – nepastatysi kojos.
          Tai ir sustojau po raudonuoju cinamonu –
          Padėsiu galvą ant debesies, nusnūsiu.


          Ant Šaltojo kalno gyvena plikas vabzdys;
          Jo kūnas baltas, galva jo – juoda.
          Jo rankose – nuolat dvejetas knygų:
          Viena jų – Kelias, o kita – Galia.
          Kai namie – jam nerūpi krosnis nė puodai,
          Kai keliauja – verčiasi be drabužių.
          Bet prie šono – visąlaik Išminties kardas,
          Kapoti plėšikams – paikiems troškimams.


          Žmonės klausia kelio į Šaltąjį kalną.
          Į Šaltąjį kalną? Nėra į čia kelio.
          Net vasarą šičia netirpsta ledas;
          Net saulei pakilus paklysi kaip aklas rūke.
          Nesivilk ten pakliūt pamėgdžiodamas mane.
          Juk mudviejų širdys – visai nepanašios.
          Jei tavo širdis būtų tokia kaip mano,
          Tuomet ir pasiektum patį jo vidurį.


          Ar turiu aš kūną, ar neturiu?
          Ar esu, kas esu, ar – kaip tik nesu?
          Svarstydamas šitokius štai klausimus,
          Sėdžiu, atsišliejęs uolos, o metai sau eina,
          Kol galiausiai žole apželia mano kojos,
          O raudonos dulkės nukloja man galvą,
          Ir žmonės iš pasaulio, maną, kad aš miręs,
          Vyno ir vaisių aukas neša padėt prie lavono.


    Iš: Cold Mountain. 100 poems by the T’ang poet Han-shan. Translated and with an Introduction by Burton Watson. New York: Columbia University Press, 1970

    Vertė Alfonsas Andriuškevičius

     

    Kultūros kalendorius
    nuo 2011 m. Sausio

    PATKPŠS

     1 2
    3 4 5 6 7 8 9
    10 11 12 13 14 15 16
    17 18 19 20 21 22 23
    24 25 26 27 28 29 30
    31  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28 29 30 31  

    Nuorodos


    Kultūros diskusijų forumas,
    Kultūros vartai,
    Kultūros institucijos,
    Meno galerijos,
    Meno bankas 
    DAILĖ“, „VILNIUS“,
    7 MENO DIENOS“,
    ŠIAURĖS ATĖNAI“,
    LITERATŪRA IR MENAS“,
    NEMUNAS“,
    UŽUPIO ŽURNALAS
    Lietuva internete

     

    Skaitytojų vertinimai


    107081. Katė :-) 2008-01-09 12:20
    Gera...

    107090. Grebo2008-01-09 14:31
    super

    107094. vondelpark2008-01-09 14:51
    kaip cia gera nei laiko nei triukshmo tik kalnai ir debesai han-shan amzhinuma ciupineja norisi sugrizht i pabut cia geras numeris po svenciu pavyko dar tas viktoras dalkinas galva susuko

    107095. vondelpark2008-01-09 14:54
    viktor dolnik ty

    107114. po palme2008-01-09 17:53
    paprastai apie paprastus dalykus, bet jegos kiek

    107133. cc2008-01-09 19:13
    Jei kalnas būtų mažesnis, tai manyčiau, kad apdainuota mano sodyba, bet per daug būtų pesimizmo. Atrodo, kad laikas, neturi įtakos poetams, visai nesvarbu kada jų gyventa.

    107141. Magelanas2008-01-09 20:44
    Puikiai... Beje Wikipedija straipsny apie ji rasho kad sunku butu tiksliai pasakyti kad jis buvo dzeno pakraipos nes daznai jis bdavo auksciau religijos savo eilese.

    107145. krankt2008-01-09 21:23
    nuostabu

    107293. kaži, gerb cc :-) 2008-01-11 15:51
    kaži, kur čia pesimizmas?

    107305. cc2008-01-11 18:13
    2 ir 4 posmai

    107313. chm2008-01-11 18:44
    "Miškan, būdavo, eini, tai net akį veria" - kuo Baranauskas ne dzenbudistas?

    107325. r2008-01-11 19:36
    viena yra sedet nuostabiam miske ir visai kas kita visko atsisakius ledu sukaustytam kalne

    107349. 7892008-01-11 23:02
    aj, cia uz nac premija reik atidirbt?

    107362. mie - 7892008-01-12 10:52
    uz nac premijas atidirbinet nereikia, supistas asile. premija duodama uz tai kas jau nudirbta.

    107382. e -bet per daug būtų pesimizmo... poetams2008-01-12 15:37
    o gal ne todel liudnas, kad poetas, o poetas todel, kad liudnas. ? .

    107475. r2008-01-12 21:47
    o tau neliudna?as tai dabar ant ribos-iseit i kalna ar i dar viena naktini darba

    107497. krankt > r2008-01-13 04:57
    apkabinu tave svelniai per pecius ir suspaudziu, moteriskai taip. be jokiu ten.

    107607. azia2008-01-14 19:35
    vertimo vertimas..

    Rodoma versija 26 iš 26 
    14:41:07 Jan 31, 2011   
    Jan 2010 Jan 2012
    Sąrašas   Archyvas   Pagalba