Pasižvalgymai šalia literatūros

Baigiantis metams mirė estų rašytojas Jaanas Krossas, daugelį metų buvęs realiausias Pabaltijo šalių kandidatas Nobelio premijai gauti. Nobelio premija skiriama tik gyviems autoriams. O mes kartais kalbame, kad lietuvių rašytojus deramai įvertiname tik po mirties, ypač ankstyvos mirties.

Su Nobelio premija priešingai. Štai pernai ji paskirta Doris Lessing – manau, pelnytai. Kaip reta, įvairialypė autorė, ilgame kūrybiniame kelyje turėjusi net keletą literatūrinių veidų. Ko gero, dauguma rašytojų visą gyvenimą rašo maždaug tokiu pat stiliumi, kuria panašaus pobūdžio tekstus. Ir tai, žinoma, nieko blogo – gero daikto nebus per daug. Tokia buvo Iris Murdoch – ko gero, literatūriškai subtilesnė rašytoja nei Lessing. Murdoch romanai vieni nuo kitų skiriasi tik, tarkim, kokybe, kai kuriuos galima laikyti lengvasvoriais. Tačiau Murdoch Nobelio premija seniai nebegresia, ji mirė 1999 m., ir nors jos knygos tebeskaitomos (viena geriausių – prieš porą metų lietuviškai pakartota „Jūra, jūra“), bent šiuo metu ji Lessing šlovei prilygti negali – taip sutvarkė visagalė giltinė; o gimė abi rašytojos tais pačiais 1919 m., tik su trijų mėnesių skirtumu...

1998 m. Nobelio laureatas José Saramago galų gale prakalbintas lietuviškai – pernai „Alma littera“ išleido net du jo romanus. Praėjus kokiems trims mėnesiams po jų pasirodymo, pasiteiravau viename iš „Vagos“ knygynų Vilniaus centre. Kad pardavėjos tokio autoriaus nėra girdėjusios, nebegali stebinti. Tad pasižiūrėjo kompiuteryje: nėra ir nebuvo.

Kažkodėl knygų prekyba yra ydingai ekonomiškai sutvarkyta. Gamyba turėtų būti atskirta nuo prekybos, leidyklos nuo knygynų, o pas mus, kitaip nei Europoje, šitie dalykai susipynė, ir dabar leidyklos turi didelius knygynų tinklus. Rezultatas tas, kad kiekvienas knygynas, savaime suprantama, pirmenybę teikia savo leidyklos knygoms. Be abejo, „Pegaso“ knygynuose (kurie priklauso „Alma litterai“) rasime ne tik Saramago, bet ir kai kurias tokias šios leidyklos knygas, kurių kitur jau nebėra. Taip galima ir lakstyti iš knygyno į knygyną ieškant ko nors retesnio. Žinoma, tokių priklausomų knygynų skelbiamais perkamiausių knygų sąrašais irgi negalima pasitikėti.

Lietuvoje trečią kartą vyksta metų knygos rinkimai. Šįkart žvelgdamas iš šalies, nesutikčiau su Kęstučiu Navaku, žiniasklaidoje teigusiu, kad dabartinis ekspertų išrinktas suaugusiųjų knygų penketukas yra skaitytojams palankesnis, t. y. lengvesnis, negu ankstesniais metais. Nieko sunkaus nebuvo ir pernai, bent jau nebuvo tokio sudėtingo romano kaip Donaldo Kajoko „Kazašas“. Beje, penketuke tai vienintelis romanas, dar yra du apsakymų rinkiniai ir dvi eseistikos knygos. Dalios Staponkutės esė, tiesiančių asmenine patirtimi paremtą tiltą tarp Lietuvos ir Kipro, toks įvertinimas yra didelis autorės laimėjimas. Sigito Parulskio eseistika ir Renatos Šerelytės novelės, kaip visada, parodo šių autorių meistriškumą, bet, regis, anksčiau jie yra išleidę ir geresnių to paties žanro knygų. Todėl geriausiomis iš penkių laikyčiau „Kazašą“ ir išskirtinio lygio bei nekasdieniškos tematikos Jaroslavo Melniko novelių ir apysakų knygą „Pasaulio pabaiga“ (ji, beje, išleista 2006 m. – čia renkamos knygos, pasirodžiusios nuo rugsėjo iki rugsėjo).

Ši akcija kelia polemiką – tai normalu; dar geriau būtų, jeigu kritikuojantys kritikuotų konkrečią knygų atranką siūlydami alternatyvas, o ne vien neigtų pačios akcijos sumanymą nepasiūlydami geresnio. Reikia priminti, kad tikrasis tokių rinkimų tikslas – ne išrinkti objektyviai geriausią knygą ar knygas (čia ne sporto varžybos), o paskatinti žmones skaityti gerą literatūrą. Todėl kai kurios komercinei veiklai būdingos viešųjų ryšių priemonės čia yra labai tinkamos (jų reikėtų dar daugiau), nes jos skatina nekomercinės kultūros sklaidą.

Didesnėse Vakarų Europos šalyse tokią funkciją sėkmingai atlieka literatūrinių premijų varžytuvės, lydimos geroko žiniasklaidos ažiotažo. Ten ekspertai renka ne tik geriausiųjų penketuką (paprastai – šešetuką), bet ir vieną nugalėtoją. Kadangi pas mus literatūrinės premijos dar negali išsikovoti tokio plataus dėmesio ir populiarumo, į antrąjį etapą bandoma tiesiogiai įtraukti skaitytojus.

Žinoma, Vakaruose rengiami ir įvairūs kitokie reguliarūs arba vienkartiniai knygų rinkimai, kuriuos neretai organizuoja kokia nors žiniasklaidos priemonė. Pvz., buvo renkama mėgstamiausia britų skaitytojų knyga – laimėjo Tolkieno „Žiedų valdovas“. Tokią pat akciją surengus Vokietijoje, laimėjo... taip, Tolkieno „Žiedų valdovas“. Kas gi neleidžia kokius nors panašius rinkimus suorganizuoti žurnalui „Veidas“ ar kokiam kitam leidiniui?

Šiaip jau knygų ir autorių populiarumą rodo bestselerių sąrašai. Pvz., Edmundo Katano romanas „Moterys ir meilužiai“ išpopuliarėjo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, kur vieno knygynų tinklo visų 2007 metų perkamiausių knygų sąraše užėmė antrą vietą, aplenktas tik Coelho „Piligrimo“; trečioje vietoje atsidūrė A. Goldfarbo ir M. Litvinenko knyga apie Aleksandro Litvinenkos nužudymą.