ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-05 nr. 875

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HAN-SHAN. Šaltasis kalnas (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pasižvalgymai šalia literatūros (2) • VITALIJA BOGUTAITĖ. Eilės (7) • -pz-. Sekmadienio postilė (41) • Su žymiu rusų etologu VIKTORU DOLNIKU kalbasi Aleksandras Nikonovas ir Jekaterina Varkan. Gyvūniški instinktai nulėmė žmogų (25) • TERESA BERGER. Ramybės sutrikdymas (3) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (9) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Fluxus šiapus geležinės uždangos (7) • RŪTA SUCHODOLSKYTĖ. Eilės (8) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • PO PALME. Šalia meksikietiškų pupelių su jautiena (96) • NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. „Nėr gražesnės vietos gyvenc kap Levūnai...“ (4) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Performatyvus menas: Urbonų atvejis (11) • Smetoniškos meilės godonės (8) • Visur balta ir švaru (533) • 2008 m. sausio 12 d. Nr. 2 (876) turinys (2) •

Ramybės sutrikdymas

TERESA BERGER

[skaityti komentarus]

Luko evangelijos skaitinyje (Lk 12, 49–56) susiduriame su smarkiais ir prieštaringais Jėzaus žodžiais, kurie vargiai dera su šiuolaikiniais Dievo vaizdiniais. Mūsų kultūra linkusi Dievą vaizduoti kupiną begalinės užuojautos ar įsijautimo, Dievas įsivaizduojamas „malonus“ (lipdukai ant automobilių tau teigia, kad „Jėzus tave myli“ netgi tada, kai visi aplinkiniai tave laiko „žmogėdra milžinu“ ar kuo blogesniu). Tokiam įsivaizdavimui Lukas meta iššūkį. Jis siūlo pažvelgti, kokio atpirkimo reikia pasauliui, kuris toli gražu nėra „malonus“. Tokiam pasauliui atpirkti reikia toli gražu ne „malonaus“ Dievo.

Šitaip stulbinamai prabilęs pakeliui į Jeruzalę, Jėzus tampa konflikto ir prieštaravimo šaltiniu. Jo žodžiai pažymėti neišvengiamos apokalipsės nuojauta ir giliu sielvartu. Galiausiai juk kelias į Jeruzalę veda į žiaurų susidūrimą su mirtimi. Nenuostabu, kad Jėzaus gyvenimo patirtis pasirodo esanti kaip „ryjanti ugnis“ (Hbr 12, 29). Šitaip Lukas mums teigia, kad kai kas liepsnojantį krūmą pažįsta artimai.

Tas, kuris savyje jaučia liepsnojantį krūmą ir ugnį, negali būti „malonus“. Priešingai, susidūrimas su liepsnojančiu krūmu neišvengiamai veda į susipriešinimą ir konfliktą. Pavyzdžiui, sutikęs Dievą liepsnojančiame krūme, Mozė sulaukė ne ramybės ir problemų išsprendimo, o kaip tik buvo įstumtas į konfliktą su pačiu faraonu. Dievo kurstoma Mozės konfrontacija su egiptiečiais yra platesnės vizijos dalis, kuri būtina išsilaisvinimo ir suklestėjimo labui – kad būtų išsiruošta kelionėn į pažadėtąją, nors ir tolimą, žemę.

Liepsnojančio krūmo patirties, kovos už išsilaisvinimą ir pažadėtosios žemės vaizdinių sąsajos paaiškina smarkius Jėzaus žodžius. Prieštaraudamas jam gimus angelų duotam pažadui apie ramybę žemėje, Jėzus įsijautęs neigia atėjęs atnešti žemei ramybės. Vietoj to jis teigia esąs nesantarvės nešėjas: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies.“ Ir: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.“ Šį savo teiginį jis iliustruoja įsigalėjusių supratimu ir tarpusavio sąryšiu grindžiamų sistemų ignoravimu. O ypač – ignoruodamas šeimos narių ir skirtingų kartų tarpusavio santykių normas (ir tai daro tame kultūriniame kontekste, kuriame giminystės ryšiai lėmė žmogaus gyvenimą). Kaipgi tai gali būti geroji naujiena? Atsakymas priklauso nuo to, kaip mes žiūrime į pasaulį, kuriame gyvename, į tame pasaulyje nusistovėjusias supratimu ir tarpusavio sąryšiu grindžiamas sistemas.

Jei mūsų pasaulis būtų pilnas vien tik gėrio ir grožio, jei klestėtų visi, jei jis būtų teisingas ir teiktų gyvybę visai Dievo kūrinijai, tada šis Jėzaus mestas iššūkis keltų rimtą abejonę. Tačiau jei mūsų pasaulis yra didžiai sužalotas ir sudarkytas, skleidžiantis mirtį, jei jame klesti išnaudotojiškos ir netvarios supratimu grįstos sistemos, tada atpirkimas įmanomas tik sudaužius ir ugnimi sunaikinus tokias sistemas. Be susipriešinimo gyvybė neatgims. Tai ir yra Jėzaus minimos nesantarvės pagrindas. Jis atėjo drumsti ne malonaus pasaulio, o sugriauti nerimą ir mirtį skleidžiančių supratimu grįstų sistemų, kurios smaugia gyvybę.

Panašu, kad šį Jėzaus kvietimą įkūnyti krizę suprato Lisa Fithian. Fithian yra visuomeninio globalaus judėjimo už taiką ir socialinį teisingumą aktyvistė. Trisdešimt kartų ji buvo areštuota už sąmoningai sukeltas krizes, t. y. tokias situacijas, kurios privertė galingas organizacijas – tarptautines korporacijas, žiniasklaidą, saugumo pajėgas, vartotojų asociacijas – nutraukti įprastą veiklą, išnagrinėti, ar jų veikla nėra neteisinga, ir pakeisti buvusias nuostatas. Prieš metus duotame interviu Fithian aiškino: „Kai manęs klausia, ką aš veikiu, atsakau, kad kuriu krizes, nes krizė yra ta riba, kurią pasiekus įmanomos permainos.“

Ar tik ne apie tai kalbėjo Jėzus, kai sakė, kad atėjo įžiebti žemėje ugnies? Argi šitaip jis nemėgino sukelti krizės, kuri leistų pasiekti ribą, kai permainos tampa įmanomos? Argi, pasitelkus Fithian terminologiją, jis nesakė, kad atėjo sukelti krizės, nes nusistovėjusi tvarka reiškia neteisybę ir mirtį?

Smarkiuose Jėzaus žodžiuose glūdinti vizija nėra konfliktas dėl konflikto. Tai fragmentacija dėl vientisumo. Vienas tai supratusių žmonių buvo Dietrichas Bonhoefferis. Stengdamasis kantriai pakelti gyvenimo iššūkius, 1944 m. kalėjimo kameroje Bonhoefferis rašė, kad jo gyvenimas „skilęs į fragmentus, tarsi bomboms pataikius į pastatus“. Nežmoniško karo smurtas, kurį jam teko matyti, jo gyvenime sugriovė bet kokį vientisumo pojūtį. Tačiau iš šios skaudžios patirties radosi gili įžvalga: „Iš tiesų pats šis fragmentiškumas, ko gero, nurodo anapus ribotų žmogaus galimybių glūdinčią pilnatvę.“ Jį supančiam pasauliui toliau grimztant į chaosą, Bonhoefferis rašė: „Šiandien svarbu tai, kad iš savo gyvenimo fragmento pajėgtume įžvelgti, kaip sudaryta ir suplanuota visuma, kokia medžiaga ją sudaro. Nes iš tiesų esama fragmentų, kuriuos dera tik išmesti šiukšliadėžėn... ir tokių, kurie svarbūs šimtmečius, nes jų išbaigtumas priklauso vienam Dievui, tad jie yra fragmentai, kurie ir turi būti fragmentai.“

Galiausiai paties Bonhoefferio gyvenimas virto fragmentu – šiurkščiai nutrauktas, o vis dėlto nurodantis vientisumą. Kalėjimo kameroje Bonhoefferis suvokė, kad jei sudužimas ir krizė tampa „riba, nuo kurios įmanomos permainos“, – vadinasi, šią krizę sukelia kažkas stipresnis už žmogų. Pasaulyje, kuriame supratimu grįstos sistemos neneša gyvybės ir suklestėjimo, liepsnojančio krūmo ugnies sukelta krizė kaip tik ir gali būti geroji naujiena. Šis Evangelijos skaitinys kviečia mus liudyti šią gerąją naujieną ir krizę, kuri yra ryjanti ir prikaustanti Dievo artybė. Be šios krizės gyvenimas negali suklestėti.


„The Christian Century“, 2004.VIII.10

Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


107072. florestanas2008-01-09 10:40
nu visai a kukuku ..

107437. Neo2008-01-12 18:44
Koks geras straipsnis. Retas mūsų laikais, kai kiekvienas konstruojasi savo Dievą ir savo tikėjimą, kai siekia, kad Dievas būtų patogus ir nereikalautų nieko išsižadėti. Tik mažumą įkyrėjo Bonhoefferis - juk katalikai šią „fragmentaciją“ seniai yra atradę.

107438. ivs2008-01-12 18:44
man atrodo, kad nesdamas nesantarve tarp seimos nariu, Jezus norejo pabrezti, kad kaip senas dantis uz danti nebegalioja, taip ir family comes first nebegalioja. argi nereiktu pasmerkti brolio, jeigu jis vagis ir nepriglausti svetimo vaiko, kad ir savo vaiku saskaita? na, sakykime saviskiams liks maziau, teks dalintis ar net kesti nepritekliu (gal ne taikliausi pavyzdziai). as supratau tai, kaip kvietima zengti i platesne bendruomene. i Dievo seima, uzuot tarpsusavio supratima, atlaiduma, tolerancija riboti kraujo rysiais. tai tiesiog kvietimas paziureti i seimos nari kaip i priesa, reikalui esant, o i priesa - kaip seimos nari. du kart pagalvot, tpsknt, pries teisiant.

Rodoma versija 26 iš 26 
14:41:03 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba