ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-05 nr. 875

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HAN-SHAN. Šaltasis kalnas (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pasižvalgymai šalia literatūros (2) • VITALIJA BOGUTAITĖ. Eilės (7) • -pz-. Sekmadienio postilė (41) • Su žymiu rusų etologu VIKTORU DOLNIKU kalbasi Aleksandras Nikonovas ir Jekaterina Varkan. Gyvūniški instinktai nulėmė žmogų (25) • TERESA BERGER. Ramybės sutrikdymas (3) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (9) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Fluxus šiapus geležinės uždangos (7) • RŪTA SUCHODOLSKYTĖ. Eilės (8) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • PO PALME. Šalia meksikietiškų pupelių su jautiena (96) • NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. „Nėr gražesnės vietos gyvenc kap Levūnai...“ (4) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Performatyvus menas: Urbonų atvejis (11) • Smetoniškos meilės godonės (8) • Visur balta ir švaru (533) • 2008 m. sausio 12 d. Nr. 2 (876) turinys (2) •

Gyvūniški instinktai nulėmė žmogų

Su žymiu rusų etologu VIKTORU DOLNIKU kalbasi Aleksandras Nikonovas ir Jekaterina Varkan

[skaityti komentarus]

Etologo veiklą pradėjote dar tais sunkiais laikais, kai viešpatavo marksizmas-leninizmas, griežtai neigęs įgimtų žmogaus polinkių pirmumą ir šlovinęs socialinio auklėjimo viršenybę. Ar tekdavo eiti į kompromisus?

– Būdavo visaip. Dar studijuodamas biologijos fakultete, 1956 m., parašiau referatą apie Homo sapiens kaip tiesiai vaikštančios beždžionės elgseną. Referatą išklausė, įsiviešpatavo tyla, o paskui man „patarė“ parašyti kitą. Ką darysi, aš ir parašiau – apie stručių kilmę. Šitą referatą priėmė iškart. Nes jame nesikėsinau į pamatinius dalykus, į tezę, kad žmogų žmogumi padarė darbas.

O argi ne darbas, ne įrankių gamyba žmogų padarė žmogumi?

– Žinoma, ne. Daugelis gyvūnų taip pat dirba ir naudoja įrankius, bet tai nepadaro jų žmonėmis. Iš pradžių mūsų protėviai, neprotingos beždžionės, įgijo gebėjimą vaikščioti tiesiai (bipediją). Paskui, likdami tokios pat neprotingos beždžionės, jie šimtus tūkstančių metų instinktyviai gaminosi primityvius įrankius, aptašydami akmenis, kaip gaminasi ir naudoja įrankius daugelis kitų gyvūnų – bebrai, kalanai... Tik gyvenimo sunkumai ir smegenų didėjimas, padėjęs juos įveikti, padarė žmogų žmogumi. Turiu galvoje išsiskyrimą su mišku ir išėjimą į neįprastą savaną, maisto skurdumą ir to nulemtą visaėdystę, maitėdystę... Mes – rinkėjų ir maitėdų palikuonys. Gyvūnų kaulų, ant kurių liko mūsų protėvių akmeninių įrankių pėdsakų, analizė rodo, kad tai buvo maitos kaulai. Nieko nuostabaus – beždžionei, tiesiogine prasme tik „vakar“ nulipusiai nuo medžio, buvo sunku varžytis su specializuotais savanos plėšrūnais dėl gyvos mėsos gabalo. Paprasčiau buvo rasti nugaišusį gyvūną ir akmeniniais įrankiais nuo maitos nupjaustyti mėsą. Atavistinis polinkis į pašvinkusį ir supuvusį maistą iki šiol išliko kai kuriose nacionalinėse kulinarijose. Eskimai mėgsta kapanką – supuvusią mėsą: jie specialiai ją užkasa, laukia, kol pradės pūti, tada išsikasa ir valgo; kinai mėgsta pašvinkusius kiaušinius; prancūzai – supelijusį sūrį... Tik senas maitėdos refleksas sutaiko šiuolaikinį žmogų su tokiomis kulinarinėmis išmonėmis. Joks tikras plėšrūnas neės maisto, skleidžiančio puvėsių kvapą, tik maitėda. Arba buvęs maitėda, toks kaip Homo sapiens.

Viską nulemia gyvūniškos elgesio programos, o gal yra ir tik kultūros reguliuojamų dalykų?

– Pavyzdžiui, radiofobija – radiacijos baimė – vienas iš nedaugelio grynai kultūrinių dalykų. Nors radiacija labai pavojinga, evoliucijai nereikėjo užprogramuoti gyvūnų bijoti spinduliavimo: gamtoje nėra natūralių gyvybei pavojingos radiacijos šaltinių. Visi jie dirbtiniai ir susiję su žmogaus veikla. O štai mūsų buities elgsena, atitinkamai ir papročiai, moralė yra gyvūniškos kilmės. Viskas paprasta: yra smegenyse „įrašyta“ elgesio programa – yra elgesys. Nėra programos – nėra elgesio. Stebėkite žmogų, bet kokias jo reakcijas ir elgesį, paieškokite šį elgesį atitinkančios gyvūniškos programos. Rasite!

Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, visi žmonių vaikai mėgsta sūpynes. Visi pramogų parkai vaikams susideda iš atrakcionų, kur vienokia ar kitokia forma naudojami skrydžio, sukimosi, persivertimo arba nesvarumo būsenos elementai. Galite kiek tinkamas supti karuselėje šunyčius, kumeliukus arba ėriukus – nieko, išskyrus siaubą, jiems tai nesukels. O mūsų vaikams skrydis sukelia instinktyvų malonumą. Vaikai kvatoja, kai juos išmeta į viršų ir gaudo. Kodėl? Ogi todėl, kad mūsų tolimi protėviai šokinėjo po medžius ir mūsų smegenų gelmėse iki šiol liko brachiacijos programa, valdžiusi skraidymą nuo vienos šakos ant kitos, įsisupant rankomis. Kaip tik todėl iki šiol vaikai taip dažnai sapnuoja skraidą. Šitai programai, tūnančiai smegenų gelmėse, apytikriai 25 milijonai metų – kaip tik tada mūsų ir gibonų protėviai judėjo pasitelkdami brachiaciją. Apskritai instinktyvų elgesį geriausiai atspindi vaikai – jie artimesni gyvūnams. Kodėl visi vaikai taip mėgsta statyti palapines iš šakų, kodėl juos traukia drevės, urvai? Ogi todėl, kad daugelis primatų, ne tik žmogbeždžionės, turi įgimtą programą sukti lizdą.

Duokite kūdikiui du pirštus, jis stipriai įsikibs rankutėmis. Tada galite drąsiai kelti jį aukštyn – jis išsilaikys, nes milijonus metų jo protėviai gyvūnai nuo pat gimimo kabodavo ant motinos, įsikibę jai į gaurus. Mūsų patelės jau seniai neturi gaurų, o kūdikių gebėjimas išsilaikyti įsikibus pirštais išliko. Išliko ir poreikis įsikibti mamos uodegos – taip saugiau. Iš čia, beje, kilo ir posakis „laikytis įsikibus sijono“: uodegos mama seniai nebeturi, bet vaiko noras už ko nors įsikibti liko. Beje, kaip tik todėl vaikai geriau užmiega su pliušiniais žaisliukais: jie plaukuoti ir minkšti – iš karto suveikia nusiraminimo programa. Jeigu piktas dėdė eksperimentatorius laboratorijoje atima iš mažo beždžioniuko mamą, mažylį apima siaubas, jis šaukia ir instinktyviai įsikimba į gaurus – į savus, nes mamą jau ištempė, o instinktas įsikibti vis tiek veikia. Ant žmogaus kūno gaurų nėra, todėl žmogus stresinėse situacijose kabinasi į paskutinius gaurų likučius – plaukus. Iš čia ir posakis „rautis plaukus nuo galvos“. Kad ir ką darytume, mūsų elgesiui vadovauja mumyse tūnanti beždžionė.

Netgi socialiniame gyvenime? O kaipgi, pavyzdžiui, patriotizmas?

– Tėvynės meilė – grynai gyvūniškas jausmas. Turiu galvoje žmogaus prisirišimą prie vietos, kur jis užaugo. Jis būdingas visiems teritoriniams gyvūnams, o primatai – teritoriniai padarai. Juos (ir mus) vaikystėje ištinka imprintingas – savas gyvenamasis arealas užsifiksuoja visam gyvenimui. Tai labai reikalingas dalykas, leidžiantis, pirma, nepasimesti, o antra – atkakliai ginti savo „tėvynę“ nuo užpuolikų. Kitaip iš kur atsirastų žmonių patriotizmas? Iš ko jis išaugtų? Ginti savo tėvynę, savo bandos teritoriją – šventa kiekvieno paviano pareiga.

Beje, žinote, kaip kariauja pavianai ir kitos beždžionės, gyvenančios savanoje? Atkreipiu dėmesį į savaną, nes mūsų protėviai – būtent savanos gyventojai, ir visų savanos primatų elgesys vienodas. Žygio rikiuotėje pavianų banda atkartoja mūšiui pasirengusių pėstininkų išsirikiavimo tvarką. Viduryje eina dominuojantys patinai – bandos patriarchai, aplink juos visa, kas vertingiausia – patelės su vaikais. Priekyje eina kovinis avangardas – subdominantai, jauni patinai. Gale – ariergardinė priedanga iš trečiojo rango, silpnesnių, patinų. Jeigu vietovė nelygi, matomumas blogas, iš abiejų pusių gali išsirikiuoti dar du nedideli flangų pridengimo būriai. Jeigu yra tikimybė, kad kils karas su kita pavianų gentimi – pavyzdžiui, dėl pasienio konflikto, – dvi pavianų kariuomenės išsirikiuoja viena priešais kitą dviejų pusmėnulių, kraštais užlenktų vienas į kitą, forma. Centre – patriarchai.

Tokia pati buvo ir senovės graikų, persų bei egiptiečių kovinė rikiuotė!

– Visiškai teisingai. Šią beždžionišką rikiuotę mūsų rūšis pasitelkdavo gana ilgai... Įdomu, kad konfliktas tarp bandų gali būti išspręstas ne tik mūšiu, bet ir dviejų stipriausių individų grumtynėmis.

Beje, atkreipkite dėmesį į svarbią detalę. Savanos primatų bandos santvarka – gerontokratija, tai yra valdžia bandoje priklauso vyriausiems individams. O kariauti primatai siunčia vaikus. Jų kariuomenėje vien jauni patinai. Patys patriarchai gerontokratai nelinkę kariauti. Kariauti pasitelkiant vaikus – primatų rūšinis požymis. Jį išsaugojome ir mes: iki šiol mūsų rūšis į kariuomenę siunčia vaikus – sukako 18 metų, eik į armiją. O štai tarp šernų viskas kitaip. Kaunasi tik kapokliai – nuožmūs, didžiuliai, žili patinai su geltonomis iltimis... Beždžionės į mūšį siunčia silpnesnius – jauniklius.

Jeigu dvi beždžionių bandos atsitiktinai susitinka prie dviejų teritorijų ribos, jų vadai išdidžiai vaikštinėja priešais savo kariuomenės rikiuotę, įdėmiai apžiūrinėja vienas kitą, o paskui, jeigu siena nepažeista, spaudžia vienas kitam rankas, apsikabina – patvirtina taikos sutartį. Paskui pagal subordinaciją apsikabina ir pavaldiniai. Tai beždžioniškas ritualas. Mūsų rūšis išsaugojo ir jį. Kai mūsų prezidentai, tai yra teritorinių darinių lyderiai, atvyksta vizito vieni pas kitus, jie mato, kad juos pasitinka ne panelės nacionaliniais kostiumais (tai būtų malonu akiai), ne ministrų kabinetas, ne prezidento šeima, o kažkodėl visada kariuomenės rikiuotė – garbės sargyba. Iš kur kilęs šis paprotys? Ogi vis iš ten pat, iš tolimosios savanos. Praėjo šimtai tūkstančių metų, bet iki šiol niekam neatėjo į galvą jo atsisakyti... Be to, pagal visas beždžioniškas taisykles iš pradžių rankas vienas kitam spaudžia ir apsikabina lyderiai, tai yra dominuojantys patinai, o jau paskui jų svita, ministrai...

Taigi, patriotizmas – gyvūniška funkcija?

– Taip, ginti savo teritoriją – grynai rūšinis poreikis. Beje, įdomu, kad žvėris, įsibrovęs į svetimą teritoriją, instinktyviai, tai yra automatiškai, jaučiasi esąs neteisus. Ir tai jį kausto, nes gyvūnų pasaulyje dažniausiai įsibrovėlį (netgi stipresnį fiziškai) nugali teritorijos šeimininkas. Kartais tai įgauna įdomias formas. Pavyzdžiui, sporto statistika byloja, kad svečiai dažniausiai pralaimi rungtynes aikštės šeimininkams. Šis faktas taip gerai žinomas, kad net nekyla klausimų. Svetimoje aikštėje žaisti nejauku, nepatogu. Aiškinti šį pralaimėjimą lemiantį diskomfortą logiškomis priežastimis beprasmiška, nes jis kyla iš vidaus.

Na gerai, o menas? Pavyzdžiui, muzika – ar ji turi gyvūniškas šaknis?

– Taip, beždžionės rengia vadinamuosius patriukšmavimus. Jie yra ta sėkla, iš kurios išaugo medis, mūsų vadinamas muzikine kultūra. Apskritai beždžionės – triukšmingiausi ir emocingiausi žinduoliai. Pavyzdžiui, žinoma, kad jos dainuoja lietaus dainas. Jos susirenka ir pradeda ritmingai ploti, choru dainuoti skirtingais balsais, šokti. Būgnydamos lazdomis per tuščiavidurius medžius, jos sukuria ritmą. O ritmas – muzikos pamatas.

Mūsų, žmonių, koncertai kilę iš beždžioniškų patriukšmavimų, kai individai susirenka drauge pasiklausyti ritmingų garsų. Pokario laikais, kai paaugliai neturėjo gitarų, jie rengdavo kolektyvinius patriukšmavimus – daužydavo puodus arba skardos lakštus, braukydavo lazdomis per tvoros virbus. O pionieriai mėgdavo žygiuoti tratant būgnui ir gaudžiant trimitui. Kodėl kaip tik taip žmonių vaikai praleidžia laiką? Kodėl koncertuose ir diskotekose jie šokinėja kaip beždžionės? Ogi todėl, kad tai būdinga mūsų rūšiai. O štai, pavyzdžiui, leisti laiką kabant žemyn galva, kaip daro šikšnosparniai, mums nebūdinga. Mes ir nekabame. Yra programa – yra elgsena. Nėra programos – nėra elgsenos.

Kažkur skaičiau, kad pagrindinis dalykas, skiriantis žmogų nuo gyvūnų, – religinis jausmas.

– Žinote, bet kokios religijos pamatas yra ritualas. O gyvūnai kur kas labiau ritualizuoti padarai, negu mes įpratę manyti. Kartoti sėkmę atnešusius veiksmus, nesusimąstant apie jų prasmę – tai vienas iš prisitaikymą lengvinančių gamtos mechanizmų. Vaikai kartoja suaugusiųjų veiksmus, kad išmoktų gyventi šiame pasaulyje. Suaugę gyvūnai atkakliai kartoja tuos veiksmus, kurie kartą atnešė jiems sėkmę. Laukinis pasaulis žiaurus, jame geresnio už gerą neieškoma: jeigu kartą peršokai šią šaką, užšokai ant anos ir tada pagavai grobį, vadinasi, yra prasmė kartoti sėkmę atnešusius veiksmus. Žiūrėk, ir vėl bus grobis.

Gyvūnai turi išties stulbinančių ritualų! Žinote, kodėl senovės egiptiečiai pavianus laikė šventais gyvūnais? Todėl, kad vyriausiasis pavianas auštant užsilipa ant kalvos, iškelia rankas link kylančios saulės, garsiai mauroja ir lankstosi. Sveikinti saulę apskritai įprasta primatams. Nenuostabu, kad daugelis tautų saulę laikė aukščiausia dievybe. Ir nenuostabu, kad kaip tik dominuojantys individai tapdavo žyniais, kurie palaikydavo ryšį su superdominantu (dievybe).

Vadinasi, Dievas – tai superdominantas? O kas yra superdominantas etologijos požiūriu?

– Superdominantas arba superhierarchas – tai svetimos rūšies individas, kuris gali suteikti globą tavo rūšies individui. Tarkim, kiškis, bėgantis nuo lapės, gali pasislėpti už lokio. Lokys kiškiui nepavojingas, bet ir specialiai kiškio negins – jis jo tiesiog nepastebės, o štai lapę, įžūliai lekiančią link jo, pamatys, gali supykti ir pritrenkti ją. Girdi, visai jau rudoji suįžūlėjo: jokios subordinacijos nesilaiko – lekia kaip patrakusi tiesiai į šeimininką, kurgi tai matyta?

Bet kodėl mes jokiu būdu nenorime patikėti, kad žmogaus elgesį nulemia instinktai? Žmogus kažkodėl tvirtai įsitikinęs: taip, kūnu aš gyvūnas, bet mano elgesį lemia tik protas.

– Toks įspūdis susidaro todėl, kad žmogaus elgsena, kurią iš tiesų lemia gelminiai instinktai, iš paviršiaus padengta plonyte socialumo, tai yra žodžių, plėvele. Tai žodžiai apie garbę, pareigą, meilę, dievišką tvarką. Tačiau šie žodžiai nepaaiškina, o tik pridengia, tarsi dažai rūdis, natūraliai gyvūniškas žmogaus elgsenos šaknis. Pavyzdžiui, moralė. Ar ji tikrai duota mums Dievo (kitas variantas: sukurta proto), ar moralę turi ir kiti gyvūnai? Teisingas atsakymas: moralę turi beveik visi gyvūnai. Moralės stiprumas priklauso nuo gamtos duotų ginklų. Kuo labiau gyvūnas ginkluotas, tuo stipresni instinktyvūs draudimai naudoti šiuos ginklus savo rūšies atstovų atžvilgiu – per poravimosi turnyrus arba karus dėl teritorijos. Apie tai rašė dar Lorenzas. Pavyzdžiui, nuodingos gyvatės per susirėmimą niekuomet negelia priešininkei. Tigrai, ereliai, briedžiai, elniai niekuomet nenaudoja savo galingų ginklų prieš savus. Briedžio ragai – baisus ginklas, vilkai labai jų vengia. Kartą buvo stebimas toks vaizdelis. Medžioklės ūkyje du briedžiai, atsistoję skirtingose aptvaro pusėse, pradėjo badytis vienas su kitu – per tvorą. Taukšt! Taukšt! Kovėsi įnirtingai, net skiedros į visas puses lakstė. Bet štai aptvaro kartys lūžo, briedžiai stojo vienas prieš kitą akis į akį – nebeliko jokios juos skiriančios kliūties. Ir jie sutriko, nes žaidimai baigėsi, dabar turėjo prasidėti tikros žudynės. Ir ką jūs manote? Briedžiai perėjo prie kitos aptvaro dalies ir vėl pradėjo „žūtbūtinai“ kautis, iš abiejų pusių tvatydami ragais tvorą.

Varnas varnui akies nekerta.

– Taip, tai gyvūnų moralės pavyzdys. Moralė – tai instinktas, draudžiantis naudoti ginklus prieš savos rūšies atstovus. Plėšrūs paukščiai nekerta saviškiams galingais snapais, liūtai neplėšo vieni kitų dantimis ir nagais. O štai blogai ginkluotų rūšių instinktyvi moralė silpna. Žmogus arba, pavyzdžiui, balandis – silpnai ginkluoti padarai, jie neturi nei galingų nasrų su iltimis, nei nuodų. Todėl gamtai nebuvo reikalo „įrašyti“ šioms rūšims moralinių programų. Tačiau žmogus pergudravo gamtą: jis apsiginklavo dirbtiniais ginklais ir įgijo gebėjimą lengvai žudyti saviškius – gamtos stabdžių juk nebuvo. Dėl to konkurencinė kova tapo tokia smarki, kad evoliucija pradėjo šuoliuoti neregėtais tempais. Išlikdavo tik pačios protingiausios gentys, kurios sukurdavo pragaištingiausius ginklus ir veiksmingiausią konkurentų naikinimo strategiją. Išlikdavo gentys, kurias suvienydavo kovinė draugystė, tai yra meilė „saviškiams“ ir neapykanta „svetimiesiems“. Nuo to laiko žmonija nuolatos „draugauja prieš ką nors“, mėgsta dalytis į savus ir svetimus. O neturint stipraus instinkto, draudžiančio žmonėms žudyti saviškius, teko kurti draudimus pasitelkiant protą, tai yra formuluoti žodinius draudimus ir tvirtinti juos pasitelkiant superautoritetus – religiją. Atkreipkite dėmesį, kad įsakymai „nežudyk“, „nevok“ galioja ne visų, o tik savos grupės individų atžvilgiu. Visus kitus – netikėlius, priešus, eretikus, užpuolikus, žodžiu, konkurentus – netgi labai normatyvu, naudinga ir kilnu žudyti. Antai kadaise Žemėje gyveno dvi protingų būtybių rūšys, bet viena rūšis neatlaikė konkurencijos. Mūsų protėviai kromanjoniečiai įvykdė totalinį kitų protingų būtybių šioje planetoje – neandertaliečių – genocidą. Ir dabar karo kapelionai laimina kareivius, einančius žudyti svetimųjų.

O kodėl mūsų rūšies individai labiausiai nekenčia būtent panašių į save? Savo natūraliems priešams – gyvatėms, uodams, vilkams, tigrams – tokios baisios neapykantos nejaučiame.

– Todėl, kad kaip tik maži skirtumai sukelia didžiausią neapykantą. Kodėl zoologijos sode žmonės ramiai žiūri į vilkus, lokius, ruonius, o prie narvų su beždžionėmis kvatojasi ir rodo pirštais? Kodėl daugelis žmonių po to, kai Darwinas tiesiai šviesiai išaiškino, kas yra kas, taip ir nepripažino dabar jau visiškai akivaizdaus dalyko – kad žmogaus ir beždžionės protėviai tie patys? Kodėl daugeliui tokia atgrasi pati mintis – kilti iš beždžionės? Atsakymų reikia ieškoti etologijoje.

Reikalas tas, kad mažus skirtumus gyvūnai suvokia kaip karikatūriškus, tai yra juokingus ir bjaurius. Tai itin naudingas gamtos išradimas! Kai kurių rūšių paukščiai, pavyzdžiui, išoriškai beveik niekuo nesiskiria vieni nuo kitų, bet jų elgsena labai skiriasi. Gamta suskirstė juos pagal elgseną, kad rūšys nesikryžmintų. Vienas paukštis šokdamas piršlybų šokį lenkiasi vienaip, kitas – kitaip, vienas sukasi į dešinę, kitas – į kairę... Ir nesuprantamas vienos rūšies paukščio elgesys sukelia kitos rūšies paukščio priešiškumą. Taip, pradėdama nuo elgsenos pakeitimų, gamta atskiria rūšis. Tai tiesiog vienas iš rūšių formavimo mechanizmų – draudimas kryžmintis.

Atkreipkite dėmesį, mes neutraliai žiūrime į anglų arba ispanų kalbą. O ukrainiečių arba bulgarų kalba mums kelia šypseną, nes artimos kalbos viena kitos atžvilgiu karikatūriškos. Kodėl krikščionys nekenčia eretikų labiau negu kitatikių? Kodėl Maskvos patriarchija draugauja su mulomis ir nemėgsta katalikų? Ogi todėl, kad katalikai – gimininga rūšis, lotyniškieji eretikai... Priešiškumas panašiems padarams – senas gamtos mechanizmas, kurio esmė tokia – panašus padaras yra pirmas konkurentas į tavo ekologinę nišą. Gyvatė vilkui ne konkurentė – jų ekologinės nišos skirtingos, skirtingas maitinimosi tipas. O štai šakalas – konkurentas. Vilkas kromanjoniečiui ne konkurentas, o štai neandertalietis – konkurentas. Iš čia neapykanta ir totalinis genocidas.

Įdomu, o kodėl Sovietų Sąjunga, Kinija ir kiti totalitariniai režimai taip mėgo grandiozines statybas ir statinius? Ar tokios megalomanijos šaknys irgi gyvūniškos?

– Valstybės susideda iš gyvų individų ir todėl jos kartais irgi elgiasi kaip gyvūnai, o gyvūnų pasaulyje galioja viena bendra taisyklė: kuo tu didesnis, tuo stipresnis. Kad atrodytų didesnė, užpulta rupūžė pučiasi ir stiebiasi, katė išriečia nugarą ir pakelia uodegą, paukščiai išskečia plunksnas. Beje, tai atsispindi ir kalboje. Visose pasaulio kalbose žodžiai, susiję su dominavimu, yra erdvinio lyginamojo pobūdžio: „didysis“, „aukščiausiasis“, „didenybė“... O žodžiai, susiję su pavaldumu, silpnumu, statuso praradimu, irgi nurodo erdvinę padėtį: „niekingas“, „pažemintas“, „puolęs“, „nuverstas“, „žemas“, „padugnė“, tai yra esantis dugne. Įdomu, kad tarp kariuomenės karininkų periodiškai atgimsta aukštų kepurių mada. Pasąmonėje jie puoselėja troškimą tapti didesni! Beje, gaidžių tarpusavio hierarchiją lemia skiauterė – kuo didesnė skiauterė, tuo aukštesnis gaidžio statusas grupėje. Etologai atliko tokį bandymą – žemo rango, visų skriaudžiamam gaideliui priklijuodavo didžiulę dirbtinę skiauterę. Ir jis tapdavo dominantu, visos grupės vadu. Tada tai jau kliūdavo visiems: per atsitiktinumą iškilę padugnės, tai yra buvę žemo rango individai – tai moraliniai išsigimėliai, jie kur kas žiauresni negu natūralūs dominantai. Stiprieji kilnesni, silpnieji – niekšingi ir bailūs. Todėl socialistinės teorijos, kurios teigia, kad vargšai, engiamieji ir pažemintieji – geri žmonės, o turtingi – blogi, etologiškai klaidingos. Kai tik padugnės tampa hierarchais, prasideda kruvina bakchanalija. Jie keršija visiems už savo ankstesnį pažeminimą. Amerikiečių mąstytojas Fareedas Zakaria knygoje „Laisvės ateitis“ pateikia nuostabų pavyzdį. Kai nuskendo „Titanikas“, tarp išsigelbėjusių pirmosios klasės keleivių buvo beveik vienos moterys ir vaikai – jų dalis sudarė beveik 100 proc. Tarp išsigelbėjusių antrosios klasės keleivių moterų ir vaikų buvo 80 proc. O tarp išsigelbėjusių trečiosios klasės keleivių buvo vieni vyrai, tai yra stipriausieji. Jie, stumdydami moteris ir vaikus, užėmė gelbėjimo valtis. O Camerono filme „Titanikas“ viskas atvirkščiai! Filme kaip tik turtingieji keleiviai plėšrūniškai stumdo moteris ir vaikus, verždamiesi prie gelbėjimo valčių. Zakaria rašo, kad jeigu Cameronas būtų parodęs, kaip buvo iš tiesų, žiūrovai juo tiesiog nebūtų patikėję, nes per visą XX amžių jiems į smegenis buvo kalama: „Neturtingieji – geručiai vargšeliai, o turčiai – pikti, godūs grobuonys.“

Bet turtingieji turi savų keistenybių. Pavyzdžiui, mūsų aukštų pareigūnų pomėgis važinėti po miestą su specialiais šviesos signalais – tai ne tik būdas prasibrauti pro spūstis, bet ir galimybė dar kartą patvirtinti savo statusą ir visiems parodyti savo „skiauterę“. Hierarchui būtinai reikalingi valdžios simboliai! Primatų valdžios simboliai. Šiuolaikiniams hierarchams – ypatingi automobiliai, specialūs šviesos signalai, eskortai. Kam reikalingi motociklininkai prezidento eskorte? Ogi niekam, jie neatlieka jokios naudingos funkcijos. Tai grynas dekoras, simbolis. Kaip indėnų vado plunksnos.

Ar dar turime genetinį šansą pagerinti savo programas, tapti moralesni?

– Žmogus nebepaklūsta natūraliai atrankai, kuri veikia remdamasi prigimtine genetine informacija. Nors kai kurios programos tikriausiai dar gali vystytis veikiant tokiems veiksniams kaip, tarkim, AIDS. Žmogus – poligamiškas padaras, bet dabar turi pralįsti pro siaurą AIDS butelio kakliuką. Siaučiant AIDS išlikti gali tik monogamai. Taigi šiuo atveju atranka lyg ir turi galimybę paveikti moralę. Tačiau mokslas vystosi labai sparčiai ir tikėtina, kad greičiau, nei pradės veikti natūrali atranka, atrasime vaistus nuo AIDS.

Ar būdamas įgimtų programų gniaužtuose žmogus turi nors kokią manevro laisvę?

– Stiprių programų (tokių kaip agresyvumas) žmogus negali „uždaryti“. Tačiau galimas susilaikymas, transformavimas. Galima nukreipti programą kita vaga, pavyzdžiui, skyriaus vadovas, užuot gujęs pavaldinius, gali imtis teigiamos agresijos vadovybės atžvilgiu: nueiti ir ką nors iškovoti. Priešintis silpnesnėms programoms (nuosavybei, pinigams) yra paprasčiau. Galima apsieiti be nuosavybės, nesiekti karjeros ir vis tiek gyventi pakankamai sėkmingai. Pastebėta, kad net tarp žmogbeždžionių būna individų, kurie nedalyvauja bandos hierarchijoje. Jie niekada nepuola kitų, tačiau moka apsiginti ir duoda grąžos netgi dominantams. Ir banda pripažįsta jų ypatingą statusą.

Etologai dažnai sulaukia kaltinimų, esą jie neleistinai supaprastintai interpretuoja žmonių elgesį. Žmogus esą sudėtingesnis už visokias schemas. Ar humanitarų smerkiami etologai iš tiesų yra kokie užkietėję cinikai, kviečiantys visuomenę pasiduoti instinktams?

– Priešingai, gyvūniškųjų mūsų savybių pažinimas – tai geriausias būdas tapti labiau žmogumi. Kartais labai naudinga panagrinėti savo genetinį bagažą. Įsitikiname, kad jame yra didžiulis palikimas, atitekęs mums iš žmogaus protėvių. Ir jis „veikia“, nulemia kai kuriuos mūsų socialinio elgesio aspektus, riboja laisvo pasirinkimo galimybę. Droviai užsimerkti ir nematyti kiekvieno iš mūsų viduje slypinčios beždžionės – be galo pavojinga žmonių visuomenei. Savąjį paveldą turime pažinti, ir ne tik tam, kad geriau suprastume istoriją bei dabartį. Svarbiausia – tai ateities pamokos. Žmogus turi pasipriešinti jo viduje slypinčiai beždžionei. Informuotas žmogus nedės vilčių į stiprią asmenybę valdžioje: jis iš anksto žino, kokią „tvarką“ ji įves. Jis nesitikės ir kad viskas „susitvarkys savaime“ – juk jis žino, kad savaime realizuojasi tik blogiausias scenarijus. Galiausiai jis nesusigundys nei nacistų, nei religinių fundamentalistų, nei anarchistų, nei komunistų šūkiais, nes pirmieji ir antrieji atvirai išpažįsta griežtą hierarchiją, pagrįstą atitinkamais instinktais, o tretieji ir ketvirtieji atiduoda visuomenę tų pačių biologinių instinktų, kurių egzistavimą taip karštai neigia, valiai. Tapti labiau žmonėmis galime tik tuo atveju, jeigu pažinsime mumyse slypinčią beždžionę ir visą gyvenimą po lašą spausime ją iš savęs.


Pagal „Novaja gazeta“ (2005.V.23) ir „Ogoniok“ (2003, Nr. 44)

parengė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


107055. krankt2008-01-09 07:02
labai idomus straipsnis.

107056. ivs2008-01-09 07:07
tikrai yra bezdzioniu, issivysciusiu kone iki zmogaus, bet jas lengva atskirti pagal siame strpsn isvardintas "programas". man ne viena teko sutikti ir net asmeniskai pabendrauti. idomu tai, kad zmogaus pavyzdziu sekancios bezdziones niekina zmones.

107058. e2008-01-09 07:34
o, dzeuse! siaures minskas isspausdino protinga straipsni. negaliu patiket savo zvairomis akimis ir suvokt savo pavianisku protu.

107061. 2008-01-09 08:57
Nesutinku, kad "turtingas" yra "kilmingas", "geras", "moralus". Gyvenimas aiškiai rodo ką kita.

107062. e2008-01-09 09:09
nieko tu, sz, nesupratai. zvelk gylyn, platyn ir aukstyn.

107064. sz - e2008-01-09 09:16
Žinau, ką nori pasakyti, bet turtingi yra turtingi todėl, kad yra visų pirma NEmoralūs, NEkilnūs, NEgeri. Su laaaabai retom išimtim. Ir atvirkščiai.

107066. 2008-01-09 09:26
"garbė","meilė", "pareiga" - tik žodžiai??? Jau verčiau būtų pasakę, kad tai irgi instinktas, gyvūniškas palikimas - būtų įtikinamiau.

107068. RB :-) 2008-01-09 09:53
Geras. Daug taiklių pastebėjimų. Bet dėl "ateities pamokų" paskutinėje pastraipoje abejoju. Anarchistai ir komunistai negali būti jungiami į vieną, "biologinių instinktų valiai" pasiduodantį vienetą ir šiaip nusišnekėta.

107080. Katė2008-01-09 12:20
Tai - tik teorija. Bet toje teorijoje man trūksta pradinio taško. Žmogus - maitėda, o beždžionės juk vegetarės. Tai kaip jie gali būti tos pačios rūšies? Apie save nekalbu, aš, matyt, tikrai iš beždžionės, nes esu vegetarė.

107083. ...2008-01-09 12:46
jei į kitą šalį atostogauti nuvykęs žmogus sugeba tik po barus pasišlaistyti tarp tokių pat atsibastėlių ir nė kiek nesusipažįsta su vietine kultūra, tai toks nuo beždžionės mažai kuo yra pažengęs...

107084. 2 RB2008-01-09 12:47
ok, tegu jie būna atskiri biologinių instinktų valdomi vienetai.

107085. e2008-01-09 12:59
kad programeles mumyse instaliuotos- nepasigincysi, betgi mes galim jas slopint arba koreguot. atnaujint pagaliau.

107107. to Kate :-) 2008-01-09 16:36
zmogus pasidare maiteda ir viska edanciu kai isejo is misko i savana, t.y. kai nebuvo galimybe vegetariskai maitintis pradejo visa kit aesti.... siaip idomus straipsnis

107110. Grebo2008-01-09 17:13
ar beždžionės vegetarės? pirmą kart girdžiu.

107115. Katė>Grebo2008-01-09 18:05
O kad beždžionės ėda mėsą kiek kartų girdėjai?

107123. krankt2008-01-09 18:38
tai kad neina tu programeliu atnaujint. daugybos lentele visiems is naujo reikia kalti, niekaip i genus neilenda, nors tu ka.

107151. cc2008-01-09 22:41
Na, kad liūtai liūtų nežudo- tai nėra teisybė. Dar ir kaip žudo. Šiaip straipsnis intriguojantis, kaip savo laiku ir skraidančios lėkštės, tik čia daugiau panašumo į teisybę. Nors sakoma, kad pavyzdys tai dar ne įrodymas.

107155. digital :-) 2008-01-10 01:42
> Žinau, ką nori pasakyti, bet turtingi yra turtingi todėl, kad yra visų pirma NEmoralūs, NEkilnūs, NEgeri. Su laaaabai retom išimtim. Ir atvirkščiai. Ne, dažniausiai tokie yra ką tik praturtėję - „per atsitiktinumą iškilę padugnės, tai yra buvę žemo rango individai – tai moraliniai išsigimėliai, jie kur kas žiauresni negu natūralūs dominantai“ :)

107177. dar cc, dėl straipsnio pavadinimo2008-01-10 08:32
Gal geriau būtų- Gyvuliški instinktai /žmogaus genuose/ likę žmoguje/dabartinio žmogaus elgesyje?

107188. Grebo2008-01-10 11:41
esu matęs per tv, kad pavianai ar šimpanzės gaudo medžiuose paukščius, ar dar kažkokius gyvūnus ir mielai juos suėda. Bet ne čia esmė. Esmė ta, kad žinduoliai liūtai netampa žmogumi, nors ėda mėsą, nei meškos, nors yra visaėdės, o ir vadinamoji bipedija joms nesvetima. Kodėl joms nesivysto protas? Va, klausimėlis. Tai gal žmogus, vis dėlto, nebuvo beždžionė, neandartalietis ir kromanjonietis? Taip, mes gyvūnai. Tikiu, kad mums nesvetima tai, kaip elgiasi beždžionės, kiti žinduoliai, bet tai nereiškia, kad mes beždžionės, ir apskritai: tai, kad išėjome į savaną ir pradėjome maitintis maita nereiškia, kad mums pradėjo vystytis protas

107250. pra 2 krankt2008-01-11 09:26
O tujen porą milijonų metų daugybos lentelę pasuk - pamatysi, įsirėš. O šiaip, didėlesnė bėdelė yra ta, kad žmogus turi apsipisinėjimo mechanizmą ir visiškai nepažįsta savo psichikos ir jos mechanizmų. Iš ten ir visokie superdominantai ir socialiniai statusai ir visas kitas savipisinis mėšlas.

107319. krankt 2008-01-11 19:01
yra dar blogiau. zmogus ne tik nepazista savo psichikos, bet ir pazinti nenori.

107333. duobe2008-01-11 20:17
jus patys silpniausi zinduoliai,lauki jusu.

107530. ragana Kornelija2008-01-13 18:29
cha cha cha, geras straipsnis!! džiaugiuosi, kad nepraleidau neperskaičiusi, o juk galėjau - toks ilgas. man patiko :))) gal mes ir ne iš pačių beždžionių ar ne iš tų beždžionių, bet giminystė akivaizdi, aprašytos progranėlės veikia. atpažįstu savyje beždžionę :)) :)) :)). tiesa, pelėsinio sūrio tai ni ni ni. nu tai kas - mažumėlę mutavusi programėlė, chi chi chi... o dėl to, kad skurdžiai ir moraliniai degradai sutampa... deja deja, pernelyg dažnai taip pasitaiko, kad galėtum ginčytis. ir liaudis išmintis juk sako: "blogai, kai kiaulė ragus įgauna, ubagas į aruodą įsisuka"

110605. Patrimpas :-) 2008-02-22 17:58
To : 107083. ...jei į kitą šalį atostogauti nuvykęs žmogus sugeba tik po barus pasišlaistyti .................. Pazinti krasto arxitektura ir pavirsutiniska kultura galima ir is knygu ,zurnalu, interneto. Bet kur geriau jei ne baruose pazinsi zmogu to krasto kuriame jis gyvena. Ten pamatai tikraji to krasto veida, pabendrauji su zmonemis ,isgirsti to krasto naturalias istorijas, nuotykius ir suzinai kur ir ka galima pamatyt nutolus nuo turistu pramintu takelliu. Tik ten galima pajausti salies plakima. Aisku, jei tavo tikslas bus pazinti krasto zmones, o ne prisisrebti ar pasidulkinti...

Rodoma versija 26 iš 26 
14:41:03 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba