ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-05 nr. 875

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HAN-SHAN. Šaltasis kalnas (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pasižvalgymai šalia literatūros (2) • VITALIJA BOGUTAITĖ. Eilės (7) • -pz-. Sekmadienio postilė (41) • Su žymiu rusų etologu VIKTORU DOLNIKU kalbasi Aleksandras Nikonovas ir Jekaterina Varkan. Gyvūniški instinktai nulėmė žmogų (25) • TERESA BERGER. Ramybės sutrikdymas (3) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (9) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Fluxus šiapus geležinės uždangos (7) • RŪTA SUCHODOLSKYTĖ. Eilės (8) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • PO PALME. Šalia meksikietiškų pupelių su jautiena (96) • NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. „Nėr gražesnės vietos gyvenc kap Levūnai...“ (4) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Performatyvus menas: Urbonų atvejis (11) • Smetoniškos meilės godonės (8) • Visur balta ir švaru (533) • 2008 m. sausio 12 d. Nr. 2 (876) turinys (2) •

„Nėr gražesnės vietos gyvenc kap Levūnai...“

NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Levūnų kaimo rugiapjūtė. Apie 1955 m.
Nuotrauka iš Onos Kleponytės albumo

Levūnai – išnykęs kaimas kairiajame Nemuno krante, vakarų kryptimi nuo Merkinės nutolęs 12 kilometrų. Iš šio mažo miško kaimelio paskutinė šeima išsikėlė 1974 m. Apie išnykusio kaimo gamtos grožį, žmonių darbštumą, dainingumą, senųjų papročių puoselėjimą į visas šalis iškrikę levūniškiai pasakojo taip nuoširdžiai, kad kartą ankstyvą pavasarį po ilgų klaidžiojimų susiradau kaimavietę. Tai išties nuostabi vieta gyventi dzūkų krašte... Ėmiau ieškoti buvusių šio kaimo žmonių ir užrašinėti viską, ką tik išgirsdavau apie šią įstabią vietovę. Susidėjo nemaža šūsnis prisiminimų. Kilo mintis parengti nors ir nedidelės apimties šio kaimo monografiją. Ne vienas garbus pašnekovas siūlė neskubėti tai daryti, nes Levūnai – tik kelių trobų „ūlyčėlė“, nedaug telikę „tikrųjų“ pateikėjų, todėl ir išsamiausi aprašai esą neatspindės senųjų papročių, gyvenimo būdo, būties ir buities įvairovės taip, kaip galėtų nutikti pasirinkus gausią bendruomenę turėjusį ar tebeturintį kaimą. Jau ketinau pasirinkti kurį nors kitą Liškiavos parapijos kaimą – gal Radyščių, Kibyšius, Vilkiautinį; ne kartą juose lankiausi. Vis dėlto Levūnai traukė kaip magnetas. Vėl susiradau levūniškius Oną ir Joną Kleponius ir dar kartą sugrįžau į Levūnų apylinkes.

Vėlyvą rudenį siauru, baigiančiu nunykti keliuku atvažiavome į Levūnus. Keliukas baigėsi laukymėje, iš trijų pusių apsuptoje senojo Varaškos miško. Žinant, kaip greitai nedirbamos pamiškės žemės sugeba apsisėti, apeiti krūmais, plynas, neužžėlęs laukas atrodė keistai. Levūniškiai ir aplinkinių kaimų žmonės to negali paaiškinti. Buvo tikimasi, kad miškas greitai pasiglemš buvusio kaimo sodybvietes ir laukus. To nesulaukę miškininkai plynę apsodino pušaitėmis. Jos nunyko. Sodino dar kartą... Nieko neišėjo. Vietiniai tai priskiria prie anomalių reiškinių. Dar labiau nustebino sodybvietėse tebekerojantys įspūdingo dydžio vaismedžiai. Jų šakų raizgalynės apaugusios šviesiomis senatvės samanomis, todėl sodai atrodo tarsi pražilę, labai vieniši. Šie gūdžiai pražilę medžiai buvo aplipę daugybe vaisių. Žinant, kad medžiai jau daugiau nei 25 metus apleisti, jų vislumas, vaisių nesulaukėjimas irgi sunkiai paaiškinami... Nuostabą kelia ir dekoratyviniai buvusių patvorių krūmai – lyg būtų tręšiami, laistomi, jie taip sodriai žaliuoja ir vėlyvą rudenį, kad sunku nuo jų atplėšti akis. Keroja ir nesiruošia sulaukėti didžiausi alyvų guotai, baltuogių meškyčių sąžalynai, skaisčiasėkliai ožekšniai... Keistai nuteikia ir kiekvieno daikto (taip ten vadinama sodybvietė) vietoje žiojinčios lauko akmenų – rūsių akys, trobų pamūrių (pamatų) akmenys. Nemuno pakrantė, kurios grožiu negali atsigirti levūniškiai, vis dėlto baigia užželti neprieinamais krūmynais, raizgiais laukiniais apyniais. Neradome tokio vaizdo, kokį pasakojimuose piešė buvę vietiniai: „Atsistoji an Levūnų kalno, tai ne cik Nemuno vingis kap an delno, bet ir tolybė, kiek cik akys aprėpia, atsiveria. Miškų ir miškelių grožybė, panemunių pievų margybė... Jei giedri dziena, tai net Krikštonių bažnyčia matos.“ Puikiais Levūnų vaizdais stebėjosi ir vienas iš Dainavos apygardos Šarūno rinktinės organizatorių – partizanas Antanas Suraučius-Tauras, 1945 m. su būriu stovyklavęs šiame kaime. Prisiminimuose jis rašė: „Apsistojimą ir stovyklavimą Levūnų kaimelyje ryškiai prisimenu dėl dviejų aplinkybių: dėl pačios vietovės ir dalyvavimų „operacijoje“. Levūnų kaimelis nedidelis, neišsiskirstęs viensėdžiais, nors ir kaip kiti kaimai sklypinės žemėtvarkos. Kaimas buvo pačiame stovyklavimo ploto šiaurės pakraštyje, aukštame Nemuno krante, prie vingio į šiaurę. Gražus ąžuolyno ir kitų lapuočių šlaitas. Iš aukštumos galima buvo stebėti slėnį dviem kryptimis: nuo Merkinės ir į Krikštonis, Nemunaitį. Pagalvojau: tokia nuostabi vieta – net pavydo ar nusivylimo jausmą patyriau; mat iki šiol buvau pratęs laikyti Nemuną gražiausiu mano kaimo Druskininkų ruože, prie legendinio Raigardo, su Gerdašių bažnytkaimiu, Lipliūnų viensėdžiais, atviroje laukymėje stūksančiais tarp gojelių... Iš Levūnų žvilgsnis toli aprėpė lygumą anoje Nemuno pusėje, iš lėto slinko į nuolaidžią pakrantę...“ Vis dėlto ir dabartinis peizažas, rudeniui praretinus medžių lapiją, traukia sunkiai nusakomu, mistišku grožiu ir ramybe.

Stotingos pakaimio kvajos (pušys), laukinių kriaušių kupolai, klampių šaltinių čiurlenimas, dar atmintyje likę skambūs laukų, balų ir pabalių pavadinimai išsaugojo ypatingą šio ant Nemuno kranto dūksojusio kaimelio dvasią. Bet ar amžiams? Reikėjo užrašyti nors gyventojų prisiminimus, nes šiais laikais, kai žmonės turi vis daugiau galimybių keliauti, kai dar yra noras pažinti gimtąjį kraštą, gal keliaujantiems Nemunu į Druskininkus ir toliau atsiras ūpas būtent Levūnuose įsirengti poilsiavietę. O gal turistams svetimšaliams ar kraštotyrininkams kils noras pastovėti šalia užžėlusių kapinaičių, aplankyti vietą, kur buvo sušaudyti Nemuną perplaukę Lietuvos partizanai. Dar ne visai užžėlė Latako šalcinis, kurio vandens akims gydyti ir galvos skausmams malšinti nešdavosi ir gretimų kaimų žmonės. Iš pakrantės aukštumėlės veržiasi daugybė sūrių ir ne visai šaltinėlių, kurių gydomųjų savybių dar niekas netyrinėjo. Kalbama, kad išskirtinę trauką į šias nuošalias vietoves (čia atvykdavo pamedžioti ir pailsėti kilmingiausi Lietuvos žmonės) sukelia išlakiosios pušys, kurios ir dabar galėtų padėti ramybės, santarvės su artimaisiais ir pačiais savimi ieškantiems.

Levūnai išskirtinio dėmesio verti ir todėl, kad iki paskutinės dienos žmonės gyveno susiglaudę sodybėlėmis, išlaikydami senovinio „ūlyčinio“ kaimo struktūrą, o gretimi kaimai seniai buvo iškrikę į vienkiemius. Nederlingos šilainės žemės, tarp miškų išsimėtę ariami sklypai levūniškiams neleido gyventi pasiturimai, vertė ieškoti kitų uždarbių. Vietiniai buvo geri grybautojai, uogautojai, žvejai, medžiotojai, medkirčiai, sielininkai... Jau „prie ruso“ buvo numatyta apželdinant Nemuno pakrantes kai kuriuos kaimus iškeldinti. Į šį sąrašą pateko ir Levūnai. Todėl iki paskutinės gyvavimo dienos kaime nebuvo elektros, nebuvo tvarkomi keliai, pušaitėmis buvo užsodinta dirbama žemė. Mažoji Levūnų bendruomenė tada dar labiau susivienijo, stengėsi išlaikyti senuosius papročius, savitą pasaulėjautą, gyvenimo būdą. Gyvenimas girioje, nutolus nuo didesnių gyvenviečių, civilizacijos, kaimo mažumas, dirbamos žemės išsimėtymas po kitų kaimų laukus kaimelio gyventojus vertė dažnai bendrauti su gretimų kaimų žmonėmis – per pasilinksminimus, šeimos, kalendorines šventes, laidotuves, susieiti verslo, ūkio reikalais. Su gretimais kaimais Levūnus siejo bažnyčia, kapinės, keliai, miškas... Todėl leidinio pradžioje užsiminta apie gretimų kaimų žmones, aprašytos jų papasakotos istorijos, kaimynų požiūris į Levūnus ir levūniškius. Daugiausia dėmesio skirta aplinkai, kurioje gyveno, dirbo, kūrė maža, gyvenimo būdu ir pasaulėjauta specifinė panemunių kaimo bendruomenė. Rasite ir pasakojimų apie 1863 m. sukilimo, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų mūšius ir jų vietas. Pateikėjų lūpomis papasakota apie žemės ūkio darbus ir su jais susijusius tikėjimus, burtus. Nemažai dėmesio skirta verslams, kasdieniams darbams, žmonių būdo, tipiškų savybių, išgyvenimų aprašymams. Autentiška dzūkiška tarme aprašyta kalendorinės, šeimos šventės, buities detalės, įdomesni nutikimai, pateikti stebukliniai pasakojimai. Įdomiausia, kad levūniškiai ir jų kaimynai pabrėžia savųjų ir „gudiškųjų“ (kitame Nemuno krante gyvenančių žmonių) kaimų papročių skirtumus, nepiktai iš jų pasišaipo. Rinkdama medžiagą ir pati pastebėjau, kad kairioji Merkinės parapijos Nemuno pusė, labiau nei marcinkoniškė, turtingesnė senųjų papročių, tikėjimų, tačiau levūniškių papasakota senovė kupina tokių paprotinių detalių, kokių neaptiksime „gudiškojoje“ Dzūkijos dalyje. Pavyzdžiui, kalėdinių ir velykinių bandelių kepimas krikštavaikiams, arkliaganių suėjimai per Sekmines, Užgavėnių „kulika“, pasivažinėjimai nuo kalnų „niekociomis“. „Zanemunščikai“ iki šių dienų didžiuojasi vestuvėse išlaikę kaimo merginų „iššlavimo“, jaunosios rankšluosčio kabinimo vyro pusėje papročius. Bene įdomiausia, kad dažnas pateikėjas šiuose kraštuose žino ir detaliai pasakoja nutikimus su vilkolakiais, naminiais velniais (aitvarais)... Vienas dešiniojo Nemuno kranto pašnekovas užsiminė, kad „zanemunščikai“ – vilkolakių kraštas...

Žinodama, kaip sparčiai Lietuvoje nyksta tarminis kalbėjimas, didesnę medžiagos dalį norėjau pateikti taip, kaip iš tikrųjų pasakoja šio krašto žmonės. Pateikėjų amžiaus ir suvokimo skirtumai, kalbos maniera, tarminės „duobės“ gali šiek tiek apsunkinti medžiagos skaitymą, bet tikiuosi, kad pateiktos nesenstančios žinios bus naudingos etnologams, antropologams, kalbininkams, taip pat mokytojams, kultūrininkams, nuolat primenantiems visuomenei apie tradicinės gyvensenos vertybių ir tarmių išsaugojimo svarbą.

Mažąją monografiją „Levūnai“ ketina išleisti Lietuvos liaudies kultūros centras ir Varėnos rajono savivaldybė.

Nijolė Marcinkevičienė


Kada ir kaip atsirado Levūnai

Levūnų kaimas atsirado labai seniai, gal dar Vytauto laikais. Tai didelių miškų kaimas. Kad iš miško, iš upės išgyvent, tai reikėjo, kad žmonės būtų stiprūs kaip levai. Buvo tokie narsūs, stiprūs didelių, senovinių miškų žvėrys levai, tai nuo jų ir parėjo kaimo vardas. Žvėrių buvo visokiausių, tai netrūko ir medžiotojų, o gal kas buvo ir levų užtikįs? Bet ir apie stiprius miško žmones sako – kap levai. Levūnų gyventojai ir buvo darbštūs, stiprūs ir vieningi. Kaimo pagrindas – Kleponiai. Jie daug visokių karų pragyvenę, visko matę, bet neišnyko... Iš Amerikos buvo atvažiavęs vienas Kleponis, ieškojo giminės šaknų. Jis daug bažnytinių knygų pervertė, daug istorijų perskaitė ir aiškiai nustatė, kad Kleponys žinomi jau kelis šimtus metų. Patys pirmi Kleponys kilimo iš Levūnų, o paskiau paplito ir po kitus kaimus. (Vitas Kleponis, g. 1924)

Jei nuo Kibyšių eisi link Nemuno mišku, prieisi pakrantėj įsikūrusį nenusakomo grožio kaimelį. Tokių dangų parėmusių kvajų gal nėra visoj Lietuvoj. O jau samanos ciek baltos, ciek žalios atrodo paciestos, kad žmogaus kojos žemės nejaustų, kad akių nuo šitos grožybės neatrauktų. Varaškų miški vinycų tokis gražumas, kad kap patalas išklojį miškų. Jei kokia metinė šventė ar atlaidai, tai Sarkajiedų, Genių, Kudrėnų mergos suvejį krūvon jų ciek pririnkdavo bažnyčios vainikam, tep gražiai papuošdavo bažnyčių, kad ir iš kitų tolimesnių parapijų su vežimais atvažiuodavo šitų žalumynų. Nuo žvėrių ir žvėralių miškas knibždėjo... Seni žmonės pasakojo, kad iš aplinkinių dvarų (netoliese buvo daug dvarų) – Kudrėno, Panemunės, Cacarvinės, Rusingės, Liškiavos, Kibyšio – dvarininkai ir jų svecai atjodavo papoilsiauc, pamedžioc. Jiej ir voverių ca priveisė, užtai ir miškas vadzinas Varaškos, ir kaimas netoli Levūnų – Voverys. Nog to dvaro poilsiautojų galėj atsirasc ir Levūnai; tuos turtingus žmones raikėj viskuom aprūpyc, tai gal ir pasistatė vienas kitas trobelį? Aš anksčiau galvojau, kad visur miškai toki turtingi kap Levūnų. Bet dar aš prisižiūrėjau, kad ne visi. Sako, Musteika, Kabeliai, Margionys – tai jau stebuklingi miškai. Koki ty stebuklingi miškai, jei raikia in juos aic ar važiuoc kelis kilometrus, kad uogų rastai! Pas mus ineini miškan – žemuogės, mėlynės, avietės, bruknės, spalgenos, gailiauogės... Grybų galybė! Rasi visokių rūšių. Miškas buvo mūs gyvenimo pagrindas. Virėm, dzovinom, pardavėm. Gyvenimo šalcinis – miškas. Tai už tai ir Levūnai nuo miško žvėries. O kokis grožis! Aš daugiau tokio turtingo ir gražaus miško niekur nesucikau. Kvajos aukštos, ciesios, storos. Visos kap viena. (Ona Kleponytė, g. 1927)

Nog senovės tas kaimas buvo, ir niekas nesteiravo, kap jis atsirado. Ty buvo mūs dziedai ir prodziedai. Levas – tai tokis žvėris. Ir kaimų pagal tų žvėrį pavertė Levūnais, bet ir levai ne visas valdžias atlaiko. Sako, buvo dzidesnis kaimas, bet prie mūs buvo penkios trobos, paskui liko cik keturos. Tos keturos laikėmės ilgai. Iš karto nebuvo vien miškai, dirbom žamį, laikėm po tris karves, po porą arklių... Kap užajo sovietų valdžia, tai, sako, šito kaimo neraikia, raikia viską užsodzyc mišku, tegu kaimo neliekci nei žymės. Nepatenkyci buvo, kad terpu miškų insisukus žamė. Užsodzino mišku, kaimi viso liko gal 60 arų dirbamos žamės. Sako, kelkitės iš čia, jūs išaisit ir žamė paci užsižaldzis skujalėm. Pasižūrėjo metus, kitus – mes nestraukiam, neužsiželdo, tai paėmė ir užsisodzino. Mumi nėr nei kur arc, nei kur sėc, nei kur ganyc. Raikėjo mumi kelcis. Pakrikom. (Jonas Kleponis, g. 1919)


Vandenys ir kitos išskirtinės vietos

Pagrindas – Nemunas. Bet buvo ir mūsų numylėta upelė. Mes jų vadzinom Latakas. Upelė – šalcinis, vanduo per dzidzausius šalcus neušųla. Žiemų ty vanduo kap pašildzytas, o vasarų tokis šaltas, kad neatsigersi, raikėjo strūpcoc. Šita upė labai trumpa, jos kelias viso gal kilometras. Ji atsiranda iš versmės ir inteka Nemuni. Tų versmį mes vadzinom Varduoklė. Ton vieton kunkuliuoja – kap puodi su verdancu vandeniu. Latako upė buvo visas mūsų gyvenimas. Ryti ir vakari prausiamės, geram, nešam pienų padėc, kad smetona nusistovėt. Suveina prie Latako moteros su pieno viedraliais (viedraliai stovejo per dzienas ir nakcis, kad smetona nusistovėtų), pastovi, pakalba... Kiaulį paskerdzam, žarnas niekotaitėn susdedam ir bėgam prie Latako. Žarnas išvercam, po rynu pakišam, viskų išplauna, viskų nuneša. Buvo indėta medzinis, ilgas lovelis – latakas, o po latako rynu buvo balta pieskelė ir prakasta, tai moteros žiemų vasarų rūbus gniaužė ir gniaužė. Vanduo minkštas, tai baltumas tų drobinių... Ne cik Levūnai, bet ir kitų sodzių moteros šito šalcinio vandenį vertino – jis pamačlyvas. Juom gydė galvos skausmus ir, jei akis perščia, raikia kelis kartus juom plauc. Būdavo, moteros akis paprausia, skarukį nuo galvos nusėmį suvilgo ir vėl riša an galvos, sako, akyse prašviesėja. Tų vandenį buvo pamėgį ir Jonionių žmonės, būdavo, tėvulio sesuo specialiai ateina, plėškutį prispila, palon insiriša ir nešas kap vaistų. (Ona Kleponytė)

Link Druskinykų sodziaus yra aukštas Nemuno krantas ir ty veržias daugybė šalcinių. Visų šalcinių vanduo gardus, ale vis kitokis. Mes, būdavo, kap ganom karves, tai visų iškaštavojam. Vienas šalcinėlis buvo sūrus, nemožnėjo gerc, bet jei kosulys ar gerklį peršči, tai tuoj gerklį pateliuskuojam, ale išspjaunam, labai ty kokis sūrumas... Dar vienas tokis šalcinis buvo, bet jis buvo užgintas. Kad ir karščiausia dziena, kad ir labiausiai noris atsigerc, vis ciek ieškom kito šalcinio. Tėvai gynė nuo to šalcinio, sako, jei insibrisit ar atsigersit, tai ne cik jūs, bet ir visa draugė blusom užais. Ir klausėm šventai. Blusinis šalcinis. (Marytė Kakažienė, g. 1917)

Buvo dar vienas labai raikalingas šalcinis, mes jį vadzinom Rūdzynu. Tai tokia šlapia vieta, o vienon vieton prakasta ir renkas juodas vanduo. Duobelėn juodas kap nakcis vanduo, o iš kraštų duobelės – parudį. Kap mes peržiem priverpiam siūlų ir ruošiamės vyram ausc darbines kelnes, tai susnešam siūlų matkus, sumerkiam Rūdzynan ir paliekcim. Dzvi dzienas ir dzvi nakcis matkai pamirksta, parsinešam namo, an tvorų sumetam, nuvarva, išdžiūsta. Tadu juodus siūlus vejam an krijalių, metam an sienos, riecam stovuose ir audzam. Pacios moteros kap darbines, tai ir pacos pasiūdavo savo vyram, sūnam. Gražinckai juodos kelnės, gali velėc, gniaužyc, brukc – nesdažo nei trupucį... Atsineša nudažyc ir iš kitų kaimų – Sarkajiedų, Voverų – moteros. Levūnų visos moteros Rūdzynu naudojos, kad priseina juodo... Ir Velykom kiaušinius gerai dažyc... (Marija Kleponienė, g. 1919)

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


107101. vondelpark2008-01-09 16:10
man paciko tas upeliuks kur galima kelnes nusidazhyc. ateis vasara vaziuosu paieshkoc

107292. gargamelis2008-01-11 15:30
Labai gaila Levūnų likimo. Ar negalėtų levūniečiai grįžti iš priverstinės tremties, statytis naujus namus ir atkurti Levūnų bendruomenę. Yra ir kažkokia Europos pagalba kaimo plėtrai. Ypač kai tokia stebuklinga vieta!..

107506. 2008-01-13 13:27
Yra daugybė, šimtai išnykusių kaimų, deja, grįžimas atgal neįmanomas. Geriausiu atveju dar likę kapinės, kur atveža palaidoti buvusius gyventojus.

183654. aaaaaaaaaaaaaaaaaarrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrmmmmmmmmmmmmmmmaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaannnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnndddaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaasssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssaaaaaaaaa :-( 2010-02-21 10:08
fatr mjhjhg gtedfv fzdfh cnghk vgjdsfd fgcyh vfg vgbh xdhj bvgbv yyrvr tfgvr ffvvfv

Rodoma versija 26 iš 26 
14:40:59 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba