ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-09-24 nr. 766

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (44) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Kaip mes susitikome (361) • ANDREA BÖHM. Įvaizdžių galiaVALDAS KILPYS. Smėlio dėžė suaugusiesiemsPĒTERIS ZIRNĪTIS. Pāri upei - Per upęKalbėjosi Elvyra Kučinskaitė. Irena Milkevičiūtė: "Tie, kurie negali be darbo, niekada nepražus" (1) • BRONISLAVAS KUZMICKAS. Svajonių mūrininkai ir diplomai (1) • JURGIS JANAVIČIUS. Visi kartuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiZHAO SHAORUO. Atrodau taip pat kaip MaoSIGITAS GEDA. PoezijaVALDAS GEDGAUDAS. Spalvoti tremties konfetiJERZY PILCH. Šis tas apie drebančias rankasGINTARAS BERESNEVIČIUS. Būtinoji gintis kaip agresijos formaLAIMANTAS JONUŠYS. Stambulo paslaptys (257) • MARIJONA DAPKIENĖ-ARMONAITĖ. "Pirma laukus ardavo šakotu kelmu"RIČARDAS ŠILEIKA. Šetenių rekolekcijosGABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Melomaniškas himnas grafomanamsGILBONĖ. Mano kaimynė Karusė (22) • LAIŠKAI (89) •

Būtinoji gintis kaip agresijos forma

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Audronė Urbonaitė. Posūkyje – neišlėk. Novelių romanas. V.: Tyto alba, 2005. 124 [4] p.

Rašanti moteris – visada tas pats, bet kitaip. Arba moteris rašytoja. Įprasta temų sklaida: vyrai kiaulės arba nevykėliai (kartais ir viena, ir kita), draugės šliundros, vaikai pakyrėję. Puodai užvis. Vyras nesupranta, juokiasi, tyčiojasi. Niekšas. Išeina pas kitą. Antras vyras pasirodo besąs rafinuotas apgavikas, impotentas. Moteris atranda save, metusi puodus, įsigyja mikrobangų krosnelę, ima pirkti šaldytus produktus ir norėdama atsipalaiduoti kartkartėmis nusikala nakčiai kokį jaunuolį. Ima daryti karjerą ir apsidžiaugia, nes šiaip karjera lyg ir vyrų darbas. (Nors tie laikai praėję, karjera dabar išties yra moters, o ne vyro esminės saviraiškos forma. Normaliam vyrui, jei jis ne politikas, į karjerą nusispjaut. Jis pervargo kaip lytis.) Kita tokios rašančios moters plėtojamų siužetų baigiamoji atodanga – vis dėlto galiausiai pasirodo Jis. Protingas, švelnus, prie pinigo, gerai dulkinasi, romantiškas, svajingai žiūri su heroje vakarais į mėnulį, vedžioja šunį ir vaikus į mokyklą. Herojė švenčia pergalę su draugėmis, bendraklasėmis, bendraklasiais ir sykį važinėdama po kažkokias atkampias vietas užtinka pirmąjį vyrą beprotnamyje, antrąjį – prasigėrusį vienuolyne, kur jis dirba abatu. Triumfas visiškas.

Pasakykite, kad aš tokia, pasakykite, kad aš ne tokia – siužeto užkulisiuose brazda nekantri autorės ausytė. Klausausi įdėmiai! Juk tiek išmaišiau, tiek pamačiau, tiekai gyvenimus sumaliau, – juk gražiai nugyventa?

Aš, rašanti moteris, įdėmiai laukiu dėmesio. Juk taip sunku rašyti, kai virtuvė... vyrai... vaikai... viskas ne taip...

Na, žinoma, ne taip. Vyrui nepakeliamai lengviau. Vyriško siužeto centre stoviu , o visa kita svarbu tik dėl to, kad esu, mąstau, dirbu didelius ir reikšmingus darbus visos esamybės fone. Daiktų, moterų ir žirgų. baisiai jau įsicentravęs ir apsvaigęs nuo savo svarbos. O moteris neišsisuka iš savo užburto rato.

Na, ne apie vyriškus siužetus šneka. Tiesiog ėmė ir pasirodė žinomos, puikios žurnalistės romanas. "Posūkyje – neišlėk" vadinasi. Patarimas geras. Bandykime visi. Na, o lietuvių literatūros jaukų moterišką būrelį papildė nauja romanistė. Nusifotografavusi ant viršelio nuosava raudona suknele ir nuosavu kūnu po ja, tik netilpo galva. Užtenka, žinoma, ir to, kas matosi. O matosi, kad lietuvių moterys įsirašo. Ir kuriai gi grupei priklauso – laimingai įsimylėjusios ar prasmę karjeroje suradusios – moters tipažas, atspindėtas šiame moteriškame, perdėm moteriškame romane?

Klausimas, ar yra moterų literatūra, beprasmiškas, nes akivaizdu, kad moterys yra. Jeigu yra, tai rašo. Tegu ir dvi eilutes, į kurias sudėtas neįvykusio romano apydrungnis karštis ir kurias rašalo dėme paverčia bobulytės ir vaiko namo parneštas šlapias pirkinių maišelis. Taip baigiasi Audronės Urbonaitės novelė "Paguodos telefonas": "Du parašyti sakiniai sušlapo ir išskydo. Tikrai labai juokinga" (p. 29). Jei tą novelę reikėtų baigti man, aš gal ne vietoje, bet tikrai pridėčiau kažką maždaug apie tos dėmės keliamas asociacijas arba kad dėmė priminė kokį kinų plunksna nutapytą debesėlį. Vyras šioje vietoje laisvesnis. Galima bandyt iš naujo arba prakirtinėti prasmes racionalumu. Arba guostis mistika. Moteriai čia lieka apsiverkti. Ir rašančios moters tekste herojė nuvarvintų žydrą ašarą ir eitų toliau plauti indų. O A. Urbonaitės herojė nusijuokia, bet neatrodo, kad isteriškai. Taip ir turi būti. Tai, kas privalo neįvykti, neįvyks, moteris pro daiktų ir šeimų luobą neprasimuš, galvoje parašytam romanui mirtinai pritrūks laiko.

Kaip ir pačiai herojei, autorei (jų, žinoma, nei atskirti, nei tapatinti nėra pagrindo) laikas romanui atsiranda vėžininkų palatoje. Ten sveikstanti herojė, pasidėjusi ant susiūto pilvo nešiojamąjį kompiuterį, pagaliau atmuša savo kūrinį, nešiotą per vyrų, vaikų ir buities brūzgynus.

Žinoma, kaip ir privalu moteriškai literatūrai, vyrai nekokie, draugės su išimtimis, vaikai sunkūs, laiko nėra. Tiesa, herojė nedaro karjeros – yra joje: žymaus dienraščio žymi žurnalistė, neapsvaigusi nuo laimėjimų, jai tai darbas kasdienis, katorga ir lažas – niekuo kitu žurnalisto darbas išties nepasižymi. O visa kita iš pirmo žvilgsnio – kaip ir moterų literatūroje. Vyrai nekokie, nėra laiko romanui, niekada nėra laiko. Galbūt gelbsti vaikai, šeima. Čia suskamba gal kiek ciniški motinos pastebėjimai, bet juk tiesa visada skamba ciniškai: "Motinystė galutinai sužlugdė mano pasitikėjimą savimi. Jei būčiau likusi senmergė, bent turėčiau iliuziją, kad moters gyvenimo pilnatvė yra vaikai" (p. 74). Taigi, herojė pasiilgsta net iliuzijų. Išties šiai damai tuščia, gana tuščia. Tai universali moteriška patirtis, nuo kurios nepabėgs nė viena moteris. Virš visų bandymų prasiveržti – šeimos, pareigos, darbo, vyro etc. stogas. Prievolė, tai yra moters lemtis, einanti iš vieno moteriško romano į kitą. Tai atspindi tiesą, moteris yra sukaustyta, apraišiota ir pririšta. Nors trokšta išlipti, gyventi kitaip. Ji visąlaik patenka į formulių gniaužtus, mėgindama išsivaduoti, nuo jų atšoka, bet vėl yra įtraukiama atgal. Herojė nepatiria tik vieno išbandymo – visuomenės marginalės gyvenimo. Jos socialinė aplinka yra vienintelė įmanoma, ją keikdama herojė nė per plauką nenutolsta nuo jos, nors pati sapną primenančioje romano dalyje "Fokusininkai" atlieka būtent tokį pabėgimo nuo šeimos ir aplinkos – į rašymą – judesį. Bet tik sapne, kiek vampyriškame, kas be ko. Tikrovė yra kitokia. Nei fizinis, nei socialinis pabėgimas čia neįmanomas, ji nesiryžta žengti rašytojui vyrui dažnai pravartų žingsnį į autsaiderystę. Bet buitinis chaosas nuo herojės nenutolsta. Rutinos netvarka. Ir čia kaip išsivadavimas pasitelkiama kita – incesto galimybė. Susitvarkyti su jausmais ir siaubais, ir nuoširdumu, įveikti amžiną moters įsukimą į buities beprasmybę. Žinoma, tvarką įvesti galima tik sugrįžus prie ištakų, ir čia ta nauja ir nudailinta skandalingoji incesto scena; incesto anamnezė kaip psichoanalitinis bandymas grįžti prie ištakų, į patį centrą ir pradėti iš naujo. Šis incestas pateisinamas menine ir psichologine logika, kaip ir garsiojoje "Lolitoje", tik čia Lolita žvelgia jau subjekto, ne objekto akimis.

Incesto scena, kad ir kaip ją vertintume, estetiniu požiūriu yra vienas stipriausių naujosios lietuvių prozos puslapių, lolitiškoji penkiolikmetė tėvo įvaizdyje tiesiogiai randa ir įgyvendina tai, ką kitoms normalioms moterims tenka sublimuoti į dažniausiai prasčiau nusisekusį vyrišką objektą. Ir partnerių paieškos visiškai atvirai tuo motyvuojamos, tarkime, žurnalistės kelionėje susiorganizuotas nuotykis su solidžiu šveicaru: "Kartą Paryžiuje, skurdžiame viešbutėlyje netoli Eifelio, vėlų vienišą vakarą pajuntu, kad labiausiai man trūksta ne meilužio, o tėvo" (p. 93). Apie šį nuotykį pasakojama ganėtinai nuodugniai, kaip ir apie kitus; bet įdomu, kad vyras moteriai bent jau pačioje pradžioje išslenka tarsi iš rūkų, jis yra "kažkoks", ir eina ji su juo į koncertą ir dar toliau "tik todėl, kad visai nerūpi" (p. 71). Tikras ir geras seksas yra tiktai ten – leidžia suprasti herojės gyvenimo vingiai – kur yra edipizmas. Kas gali ginčytis? O ar sublimacija būtina, ar vien patartina, ar ją reikia skleisti ir ja džiaugtis nuo pačios paauglystės – kitas klausimas.

Būti kitokiai – gyvybinis klausimas? Kai biografija ir kasdienybė vargina ir trikdo?

Kaip prasiveržti, sutinkant su gyvenimu ir atliekant priedermes, ir į gyvenimo iššūkius atsakyti su normaliu cinizmu; matyt, išplaukusiu iš pirmosios novelės juoko, kaip vieno iš galimų atsakymo variantų. Atsakymas į klausimą, kam gyventi ir kaip gyventi, A. Urbonaitės kūrinyje suteka į vieną egzistencinę išvadą – atsakymas į klausimą, kam gyventi, sutampa su savo gyvenimo forma. Atsakymas slypi pačiame gyvenime. Jo formoje. Gyvenimo daryme. Prasmės nėra, tačiau yra gyvenimas. Tai, kaip tu jį gyveni, ir yra prasmė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 32 
14:40:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba