ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-19 nr. 649

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Dar kartą Dievo mirtis ir kitos "pabaigos" (24) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kelyje iš "univermago" į "supermarketą" (27) • SIGITAS PARULSKIS. Prisikėlimas autoremonto dirbtuvėse (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Lietuviai, ruonių kaimynaiSAULIUS ŠALTENIS. Vilniaus instinktas, Zuokas statytojas ir komisaras (13) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (14) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (7) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Esu skulptūros istorija (5) • JURGA ARMANAVIČIŪTĖ. Vyriška knyga (5) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (11) • LIBERTAS KLIMKA. Sėjos burtai ir velykinės blusos (15) • LORETA JUCIUTĖ. Kodėl nešokčiau, kodėl netrinksėčiau (9) • Poetas Sergejus Michalkovas: 90 metų be atgailos (13) • LIUDMILA BUTUZOVA. Patriarcho vakaras (1) • 50 savižudžių rašytojų (34) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (44) •

Vyriška knyga

JURGA ARMANAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valentinas Antanavičius. Moters figūra. 1969

Valentinas Antanavičius. V.: Dailės leidybos ir informacijos centras, 2002. 158 p.

Pastaruoju metu man kažkodėl reikia vyriškų* knygų. Nežinau kodėl. Bet vyriškų, ir tiek. Todėl išsitraukiau, mano manymu, pačią vyriškiausią iš visų, gulinčių ant mano stalo. Tai – Valentino Antanavičiaus kūrybos albumas. Pradėjusi vartyti ir skaitinėti (nuo A. Patašiaus "Įvado"), maniausi apsirikusi – mat aptikau ne vien pedantiškai (nepriekaištingai) "suštabeliuotus" istorinius, biografinius, meninių įtakų faktus, bet ir... išskydimo, pasireiškusio rankų grąžymu dėl postmodernizmo: "[...] postmodernistų banga ir ją palaikanti kritika bei prestižinius dailės renginius kuruojančios institucijos demonstratyviai nusigręžia nuo savo meno ištakų..." Gal ir skaudu, bet, kad ir kiek žvelgtume į meno istoriją, vis aptiksime, jog "tas paneigė aną": renesansas antai nusigręžė nuo viduramžių, barokas atmetė renesansą etc. O šiaip jau niekas nuo nieko piktavališkai nenusigręžia – tai būtina progresavimo kaina. Kaip progresuoti įsičiulpus į praeitį? Be to, ar vyriška skųsti(s)? Negana to: dar "Įvade" randu žodžius niūru, prislėgta, sunku, tamsu ir pan., kuriais apibūdinama V. Antanavičiaus kūryba. Aš nesakau, kad kontempliuojant dailininko originalus norisi kvatotis, bet ar iš tikrųjų tiek šiurpo juose? Pamenu, A. Andriuškevičius V. Antanavičiaus kataloge rašė, kad vaizduojamojo objekto ir jį vaizduojančio paveikslo grožis – tai du labai skirtingi dalykai. Tuomet kodėl negalėtų būti gražaus paveikslo, nutapyto nejaukiomis spalvomis? Arba vaizduojančio luošoką fizinę struktūrą? Tiesa, čia jau skonio barai. Tad tepasakysiu: yra tokių truputį ciniškų, lyg nuo normos nukrypusių asmenybių (kaip kad aš), kurios "kaifuoja" nuo estetiškų bjaurumo (baisumo) ir juodojo humoro apraiškų mene. Bet eikime prie vyriškumo.

Po "Įvado" (kaip matėme – ne itin vyriško) pasirodo tapyba, ekslibrisai, piešiniai, asambliažai – be abejo, pati vyriškiausia knygos "kūno" dalis: šiurkšti, ekstravagantiška, erotiška, ironiška, romantiška... Teisybė, tas vyriškumas čia kažkoks dualus. Viena vertus, jis skleidžiasi net pabrėžtinai jaunuolišku fiziologiškumu ir instinktais, antra vertus – prislopintu seniokišku vaizdinių pasauliu, naivoka "skudurinių onučių" atributika. Bet nei jaunuolis, nei seniokas nedejuoja, nesiskundžia, nesivaržo. Juodu iš tikro yra vyrai, ir juodu sudaro vienį.

Glebokas "Įvado" "kūnelis" nė iš tolo neprimena mėsingų vyriškų torsų (tapyba), kurie stangriais raumenimis, apibrėžtomis formomis tarytum įkūnija kartu pirmykščius dorojančiuosius ir dorojamuosius (šiaip ar taip, vyrai, regis, yra linkę "doroti"). Kartais dėmesį pasiglemžia viena, kartais kita žmogiažvėrio dalis: pirmoji mėsingumu, konvulsyvių raumenų mase, neįvardijamomis ataugomis, antroji – "civilizuotesnių" žmogiškų kūno dalių užuominomis. Nors yra ir kai kurių moteriškų kūno detalių, hibridas vis dėlto, teigčiau, daugeliu atvejų išlaiko vyriškąjį identitetą. O kur dar tos vyriškai pamatytos moterys ("Vakaras" I–III, 1975)...

Pro tapybos, o ypač pro asambliažų, "poras" paviršiun pastebimai sunkiasi geidulingumas. Jis arba subtiliau erotiškas ("Vakarinis tualetas", 1968), arba erotiškai ciniškas ("Kaukė", 1979). Trumpiau tariant, nuo jausmingumo – iki instinktų, arba, anot Oscaro Wilde’o, yda ir dorybė – menininkui lygiavertė medžiaga menui. Deja, knygoje nėra kelių labai vyriškų ir "su instinktais" darbų (matyt, sudarant vadovautasi kiek kitokiais kriterijais): "Kompozicijos" (1970), "Žemės traukos" (1979), "Patino" (1968–1988)...

Galų gale – sentimentalokas ir nuoširdus V. Antanavičiaus pabaigos tekstas, prilygstantis autobiografiniam romanui, tiesiogiai susisieja su daugelio albumo darbų stilistika. Chronologiški įvykiai išdėstyti paprasta, neornamentuota kalba. Tai vis dėlto vyriška! Tai paskutinis knygos gestas, galutinai išprovokuojantis mane pripažinti jos vyriškumą. Šit kokia paprastumo ir nuoširdumo galia!

Žvelgiant visumon, norėtųsi, kad vietoj įžanginio A. Patašiaus žodžio būtų keletas skirtingų kritikų straipsnių (panašiai kaip dar apyšviežiame M. Navako kūrybos albume). Nesu taip jau labai nusiteikusi prieš "Įvadą", bet jame per daug sąšaukų su V. Antanavičiaus autobiografiniu tekstu: juk pakanka ir vienos (paties dailininko papasakotos) V. A. istorijos, juolab – vyriškesnės.

________________________

* Vyriška knyga – tai tokia, kuri turi griežtas "kūno" formas. Arba, kitais žodžiais tariant, konstruktyvi, racionali (nors su instinktais) ir mažiau grakšti savo turiniu bei forma nei moteriška.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


2158. Linkėjimai2003-04-22 12:52
kažkoks frustruotos senmergės rašinys apie tai, ko jai tikrai trūksta. Nieko nesupratau...oops, t.y. supratau

2197. heroje2003-04-23 19:47
kam tie stereotipai? vyriska, nevyriska........nejaugi tai toks svarbus kriterijus? is kitos puses - buvo idomu skaityti.

34979. Lina :-) 2005-06-04 22:07
labai nuotaikingas, smagus, su idomiom įžvalgom str;)

38636. E.R.Yallis2005-08-03 20:37
Jerguteliau, nejaugi izeidziau dviprasmiskomis uzuominomis. Jauciau, kad taip nutiks, tokia jau nuotaika. Dovanokite. Puolu ant keliu.

56491. me`ta2006-05-15 21:43
kritka turi buti kritiska

Rodoma versija 26 iš 26 
14:40:16 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba