ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-07-31 nr. 950

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Iškraustyti žmogų (21) • ROLANDAS KAUŠAS. Provokacija (108) • DOVILĖ PUSKEPALYTĖ. Eilės (4) • -gk-. Sekmadienio postilėLAIMANTAS JONUŠYS. Mirus išminčiui (13) • Interviu su PETERIU ROLLINSU. Abejonės daigai (3) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (13) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Germanas (3) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Bekojai (4) • GVIDAS LATAKAS. Nekalendoriniai šventieji (4) • Įprastų dalykų pašlovinimas. GARRISON KEILLOR (1) • STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. Aistiška dvasia (3) • PRANAS VASILIAUSKAS. Kas ką? (34) • DONATAS PAULAUSKAS. Narkašas (10) • KASPARAS POCIUS. Nuskendę Liepojos laivai (7) • STASYS JUREVIČIUS. Laukuos lapojančiai užsišnekėti (3) • Su rašytoju JONU UŽURKA kalbasi Mindaugas Peleckis . Manyje gyvena karys ir rašytojas (7) • Redakcijos padėka (23) • ANDRIUS ŠIUŠA. Vienos nakties beieškant (25) • ateini pasiskaityt apie kultura ir aukstuosius menus, o cia sodininku priplepeta. (275) • Aistė Kisarauskaitė. Mūsų šalies įstatymai draudžia kalbėti apie jausmusPrieš tai dar būna žvalgytuvės (ekspozicija? Susiuostymas?) (9) • "Mylim mes ką nors, ar nekenčiam, ar ... - neturi reikšmės. (5) • Sakau jums, įsimylėkite.Nepatingėkit. Įsimylėkit (8) • sukūriai ir tiesės santykiauja (6) • Prie vyno (4) •

Nekalendoriniai šventieji

GVIDAS LATAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus piešinys

                Kalbėtojai

                Kalbėtojai, kalbėtojai, kalbėto-tojai,
                jie nekuria apčiuopiamybės,
                jų kalbėjimų žodžiai mušasi į materiją
                kaip mažakraujai drugiai į langą,
                kaip bangos mušasi bliūkšdamos
                į prišnerkštus sapno prieangius:
                kauko lėlė kaukolė Lė ir panašiai.
                Neužsiimkime, broliai, magijom,
                nelįskime ten, kur net šuo savo
                penktosios kojelės negrūda,
                būkime per vidurį, nenorėkime
                lemti formas savo pasakymais,
                nenorėkime kištis į grubų daiktų
                pasaulį žodžių garsagemaliais,
                tam pasiekti yra daugybė
                paprastesnių būdų, cecho broliai,
                kirvis – medžiui tašyti,
                kastuvas – žemei suverpti,
                adata – siūti, žirklės...
                neužsiimkime, sesėsbroliai, miegu
                vidur baltos dienos, būkim per
                vidurį formos savo pasakymais.


                Stuburkaulis

                Baik, tai rimtai apsisprendei?
                Sveikinu mūsų laive,
                vasarėlė papurpt ir prabėga.
                Gero suskraidymo, pagalvojus geriau –
                nei tu pirmas, nei paskutinis
                motoro gomoros gaudimu ir
                vamzdžiais nelyg vargonais.
                Kai prabirbia koksai caculiukas,
                jaučio skūrom plazdenąs
                ir jaučio ragais, kitas – grynas
                trečiojo reicho reliktas,
                net šalmas su kulkų skylutėmis.
                Ir tokių štai prašom koks tūkstantis.
                O gal ir du, kas suskaitys
                tokią gausybę plieno ir nikelio?
                Anas per daug tepalų į baką
                privarė, dūmija, nevėkšla,
                mačiau, dvi Javikės kaip sesės
                galvas suglaudusios jaunas dienas
                mena, daugiausia
                Harlėjų gracijos.
                Tas pavadinimas kaip žiburys
                šviečia, jis motociklo sinonimas
                (šitą eilėraščio vietą reikės taisyti),
                vien jau už šitą vardą daugelis
                iš čia esančių žemę bučiuotų,
                kad eitum jųjų keliais, reikia,
                manding, turėti stiprų stuburkaulį.
                Tas štai su pana, kad nebūtų ilgu,
                tas bobą guminę dėl juoko, turbūt,
                paėmė. Be jokių sentimentų
                savo antrajam galui, eržilas.

                Baik, tai rimtai apsisprendęs?
                Ko vertas, vienok, katytės šitos
                strėnų išlinkis! Gniutulas sniego
                gerklėj dėl jos jaunumo tvenkias.
                O tas neturi sūnaus, tik dukterį
                pasisodinęs ant bako skraidina.
                Kai labai nori ir neturi, ir turi,
                kai labai negalvoji. Tai tokios
                išmintys. Gero sulakstymo.


                Ištarmė akmenims riedant

                Ar žinau, nežinau, nežinau,
                kas išeis iš to jūsų
                rolingstouno,
                iš to besaikio akmenų ridenimo.
                Jeigu norite, kad jie patys riedėtų,
                pariskite, riskite juos nuo kalno.

                Be kalno nieko nebus.
                Kitaip pašvilpkit laukuos.
                Pašvilpk, bernioke, ir tu, mergiote.
                Arba įsidarbinkit liftininkais.
                Kaip A. Škėma:
                up – down,

                ir taip be perstojo, o senyva dama
                sakys: iš sykio matau: europietis.
                Kultūra ir lifto dykumoj jaučiasi.
                Europiečiai vis dar skaito knygas,
                – atsidus pagyvenusioji dama.

                O Vilius, kurs nebepasens, tars:
                Reik pradieti gelbieti akmenis.
                Ir nuo savęs gelbėkit, nuo tekinių,
                nuo vežimo į Palangos miestelį,
                nuo savo nagų prikišimo ir
                tampymo besočio.


                Jis kaip žuvis

                Jis kaip žuvis – į vakarą
                atsigauna, atsigauna per lietų,
                per dieną būna glebus,
                tokias štai žinutes parašo:
                vakar perdėm nuvargau
                naktinėdamas su Koršunovu
                apie Hamleto paradigmas
                ir semantines gilumas,
                nusmigau po tarnybos
                per nesibaigiantį rudenį lietų,
                tai dabartės net sodas
                žalesnis, pro langą
                įspraustas gyvenimas
                (trūksta teksto dalies),
                bet ką labiausiai norėjo,
                tikiuosi, parašė, klebonas
                nuo įmelstų vietų, o kaip
                bus toliau, pamatysime,
                jei ne mes, tai kiti pamatys.
                Kur tvoros apie šventorių,
                sulig kiekvienu stulpu
                vis kitų rankų kaltos.
                Akių negaliu atitraukti.
                Kaltų negaliu akių.


                Kodėl vai kodėl

                Kodėl? Kodėl tą sykį
                judu nesusikukavot? Atmenu:
                piešinių kabinimas paskutinę naktį
                prieš peržiūras. Taukais pieštų
                ant vyniojamo rudo popieriaus,
                lakštų lakštai, sangvinas, permanganatas,
                niekas nelimpa prie riebaluoto paviršiaus,
                vinių neleidžia kalti į sienas, pakabini,
                o jie vėl atsileidžia kaip burės
                nuo skridinių sutempimo, vantų,
                atsileidžia ir nukrenta, kaip kad vanagas
                puola ant vištos – juodu tašku buvęs,
                per sekundę pavirtęs į naktį,
                visą pasaulį užstojusią.
                Kodėl vai kodėl tąnakt jūs
                nesusikukavot? Taukiniai darbai
                panašūs į Beuyso, seno mistiko,
                jį, karo metais pamuštą lakūnėlį,
                gydė taukų kompresais, milo
                veltiniais storai užklojęs laikė,
                kad ligos demonas su prakaitu išeitų,
                o gyvastis pasiliktų, vietos šamanas.
                Nuo to visi Beuyso darbai taukiniai
                veltiniai, palydimi užkalbėjimų.
                Kodėl vai kodėl judu tąsyk
                nesusigiedojote? Paskui penkeri
                metai Amerikos saulės kaip mirksnis.
                Dabar sugrįžai, vėl paveikslai
                aliejaus pilni (kaip koriai kad būna
                pilni), jų kabinimas iki išnaktų vėjui.
                Pučenant vėjui. Ach.


                Fleitininkas

                Jų genty fleitininkas pučia
                savo dūdelių garsus pro nosį.
                Kai paklausiau, kodėl ne pro burną,
                gailaudamas pažiūrėjo.
                Ak, baltasis žmogus, jis visada
                toks, pakirstas racionalizmo.
                Kvailas baltasis žmogau,
                sakau tau, ne ten ieškai.
                Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
                pačiu kertiniu pasidarė,
                taip iš Aukštybių nuo amžių nuspręsta
                ir tai mums nuostabą kelia.

                Pučia ne fleitininkas, o fleita pati.
                Ir jų turi būti dvi – viena šaltam,
                o antroji šiltam orui.
                Taip kaip ir šnerplės dvi.
                Fleitininkas tik tarpininkas, perkūn-
                sargis tarpe dangaus ir pažemio.
                Kvailas baltasis žmogau,
                tu ir vėl viską painioji,
                nemalk tu taip daug
                ir dar taip tankiai
                burnos malūno.


                Kairys skrenda virš Masčio

                Jeigu ką, tai Kairys ištvertų
                pekliškas vantas ir krosnies kūrenimą,
                kūrikai judošiai kaip pasamdyti
                malkas tik deda, tik deda.
                Skristi su malkiniu varikliu –
                iš fantastikos sferos. O visgi –
                plest plest ir kyla, ir lekia
                virš Masčio ežero, kad tik tas
                kriaučius apsimiegojęs nepasakytų
                frazės:
                o kur mano mastas?
                Tada gali nukristi į ežerą, kaip
                užrašyta senuos padavimuos
                apie ežero vardo kilmę. Malkų
                dar mestelkit, gvėros! Nuosprogos!
                Su tiek dūmų neišraitysiu
                nei vienos bačkos, nei piltuvo.
                Antanas gyvo alaus neįkliunkins,
                nenušluostys barzdos nuo putų,
                su barzda nepakilnos nė vienos
                ožkelės. Rekordų knyga – ir ta
                paskui Kautskio ir Engelso
                susirašinėjimus – į prakuras.
                Knygos verkia ir aš verkiu,
                o Kairys kyla pučiant
                palankiam vėjui su Vaičiaus
                palaiminimu – į debesis.


                Kalno sergėtojas

                Palipt tai palipsi,
                bet kaip nusileisi, Vladeli?
                Štai klausimas, neraminąs
                einant į kalnus, kalnus.
                Fotikui nėr vietos, vėliava
                greičiau primena nosinę,
                perdurtą ant pieštuko, ką norėti,
                gabaritai viskam maži,
                išskyrus batus ir kirtiklį.
                Kirtiklis kaip laivo viltis
                tebus didelis, jei nori pareiti
                gyvas. Mesti akį į saulės tekėjimą
                nuo žemės motinos papo
                ir vėl žemyn ožkų takais leistis.

                Dėl edelveisų žydėjimo išeini,
                o grįžti dėl žmonos ir vaikelių.
                Žygis yra geriau nei virtuvėj
                abipus viryklės sustojus
                kožnam į savo lėkštes stebeilytis.
                Žygdarbiai būna nebūtinai kalnuos.
                Ilgesys juk yra belytis.

                Šambaliečiai vien tik minties galia,
                žiūrėk, į kalnus užsikelia
                ir vakarienei grįžta.
                Jeigu nori patekti ten,
                visai nereikia pereit kalnų grandinės.
                Yra paprasčiausios durys papėdėj,
                tu tik vienuolių paklausk, parodys,
                už tų durų jau kitos, paeisi – dar.
                Tik neaišku, kelerias atverti galėsi.
                Kai ten atsidursi, suprasi pats,
                gal prie pirmųjų sustosi, stovėsi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


167238. Grebo2009-08-05 10:15
O va, skirtingai nuo G. Kazlauskaitės, yra žmonių, kuriems "formos viduryje" gera būti:) Vieną žodį radau gražų: "pučinėjant".

167341. d žemaitis2009-08-06 04:36
5 k skaičiau "Kairys skrenda virš Masčio" ir dar daugsyk skaitysiu. nežinau tiksliai kas yr poezija, bet čia yra kažko daugiau nei jos

167364. Gita2009-08-06 12:42
labas Gvidai, smagu matyt. Gerai, zinok, net labai gerai suskaiciau - net labiau patiko, nei tai, kas tavo knygelej surasyta. Sveikinu, tikiuosi, kad toliau bus dar geriau.

167633. nežinau2009-08-09 22:49
nežinau, Gvidai, man per daug žodžių, per daug to, kas ir taip žinoma, per daug, ne visiškai vyriškai, ne visiškai universaliai... nors kažkaip šokių judesiais gal:)

Rodoma versija 27 iš 27 
14:39:41 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba