ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-11-26 nr. 774

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (187) • HENRI MICHAUX. Fantastiški gyviai UMBERTO ECO. Bandymų ir klaidų metodasRENATA ŠERELYTĖ. Trečioji akis (16) • VALDAS GEDGAUDAS. Nebeliko rudens (1) • Gedimino kalną juosiantis muziejusGINTARAS BERESNEVIČIUS. Dangus antraip (52) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlės (1) • ONĖ BALIUKONĖ. Į širdies centrąFEDERICO GARCÍA LORCA. Ignacio Sánchezo Mejíaso apraudojimasJŪRATĖ SPRINDYTĖ. Rudens skaitiniai (31) • BENS LATKOVSKIS. Paulas Bankovskis – negatyvizmo šauklys?ANGELĖ VYŠNIAUSKAITĖ. Toks buvo mūsų VacelisAUDRONĖ JABLONSKIENĖ. Trys valandos su Forės salos išminčiumiJURGIS JANAVIČIUS . Viva Diva!ZENONAS BUTKEVIČIUS. Pasaulis pagal babuinąRIČARDAS ŠILEIKA, DAINIUS GINTALAS. Obrazki: Kraków–Obory*LAIŠKAI (243) •

Rudens skaitiniai

JŪRATĖ SPRINDYTĖ

[skaityti komentarus]

Spalį neįtikėtinai užsitęsęs klevų ir beržų švytėjimas viliojo valandų valandas švaistūniškai braidyti po čežančius lapus. Bet vakarais jau įmanoma susikaupti. Panirti į geras knygas kaip į neperregimus, informacinį triukšmą sugeriančius rudeninio rūko tumulus. Suprantu, kodėl skandinavai daug skaito, šiaurėj – ilgi ir tamsūs vakarai. Drėgnas lapkritis braunasi į kaulus. Parklampoji šlapias darganoj, išsiverdi raudonojo vyno su gvazdikėliais, imbieru ir medumi. Apsimauni vilnonėm kojinėm, į rankas karštą taurę... obuolių pyrago riekę. Čia labiausiai tinka Kęstučio Navako esė knyga "Gero gyvenimo kronikos". Geras gyvenimas, anot autoriaus, yra "netoli, šalia mūsų, mumyse" (p. 5). Tiesa ypač akivaizdi rudenį. Navako knyga padalyta į skyrius – Baltojo, Žaliojo ir Raudonojo vyno puslapius. Temas rašiniams siūlo kasdienybės faktūra, o kuriamas pasaulis "jaukiai realus" ne tik Kauno kavinėse, bet ir zoologijos sode bei kapinėse. Navaką skaitydamas supranti, kaip pasiilgai kažko paprasto ir linksmo, kaip yra įgrisęs daugumos protestas prieš normalias būsenas ir legalias formas. Pastabus susimąstęs stebėtojas leidžia byloti pavidalams ir daiktams – mansardai, stalui, optikos prietaisams, kišenėms, fotografijoms ir net kavoje tirpstančiam cukrui (šelmiška šypsena ir atida daikčiukams mena Jurgio Kunčino "šortus" – trumpus esiukus, tik Navako poetika rafinuotesnė; jam sekasi formuluoti originaliai, elegantiškai, tiksliai). "Baltojo vyno puslapiai" panašūs į noveles. Vėliau veiksmas persikelia į poezijos vakarus ir viešas kitų menų reprezentacijas, o žanras primena komiškus reportažus iš įvykių vietų (autoriui labiau rūpi neoficialioji tų renginių dalis, kur siaučiant Kauno bohemai liejasi ne tik vynas). Kad tekstais laikytina ir nelingvistinė produkcija, teoretikai paskelbė jau prieš kelis dešimtmečius – viskas esą tekstualu, tekstiška. Bet gėrimo ritualus taip išmoningai prilyginti tekstui gal tik prancūzas gebėtų: "Istorikas E. Aleksandravičius prisimena namuose turįs puikaus škotiško teksto ir pasiūlo mums su kolega nors po vieną tezę. Sutinkame, nueiname, išsamiai susipažįstame su škotiškomis tezėmis, kurios tiesiog tirpsta ant visiškai pasimetusio liežuvio" (p. 124). Manau, kad šviesos stygių iki Kalėdų galima neblogai kompensuoti "Gero gyvenimo kronikų" skaitymu (dozė – po vieną dvi kronikas kasdien). Perskaičius iki 29-ojo puslapio, knygos tikrai neteks nei užversti, nei dovanoti "neaktualiai tetai". Deja, kronikos rašytos prieš dešimtmetį, ir daugelis kauniečių kultūrinio subuvimo vietų jau išnyko.

Ramutė Dragenytė straipsnyje "Gyventi be metaforų" ("Nemunas", IX.29–X.5) lyg ir stebisi, kad man literatūroje maža išminties. Juk išmintis reliatyvi, samprotauja ji, tai kažkas tarp banalybės ir beprotybės (jaunas žmogus negali be kraštutinumų!). Su tokia keista ištarme, kad ir paramstyta Vakarų autoritetais, nesutiktų nei Juozo Apučio senas dzūkas, nei Jurgos Ivanauskaitės tibetietis. Išmintis, sakytų jie, yra ištverti tau tekusius sielvartus ir akistatoj su būsimais praradimais įgyti ir skleisti ramybę. Pasiekti ramybės krantą. Ramybės kalvą, kaip andai sakė Antanas Ramonas (taip pavadinta jo pomirtinė knyga, pasirodžiusi 1997-aisiais, lieka viena švariausių per visą nepriklausomybės metą; beje, Ramonas mėgo rudenį, nes rudeniop "aštresnis, ryškesnis pasaulio suvokimas"). Literatūroje išmintis yra matyti gyvenimo pilnatvę, gyvenimo v i s u m o s spektrą su kiekvieno žmogaus nuopuoliais ir nušvitimais, tam tikrus gyvenimo modelius, būdingus ir kitiems tavo gentainiams. Ir dar išmintinga nemanyti, kad esi pasaulio centras, o tavo Ego būtinai yra kitų ego atlieptis. Išmintinga objektyvuotis. Nusižeminti prieš gyvenimo apstybę. Matyti ir gerbti Kitą iš tikrųjų, o ne retoriškai.

Deja, nūdienos proza atspindi daugiausia šipulius, trupinius, duženas, ego susireikšminimą, nervingumą ir nuoskaudas. Tai man atrodo per menka. Nedemonizuokim savojo laiko ir narciziškai nebedauginkim liguistų "aš" reprezentacijų. Gyvenimas be metaforų (o tai, beje, irgi metafora) – nėra pakankamas depresijos argumentas. "Literatūros depresija" neturėtų būti visuotinė diagnozė. Literatūra būtų sveikesnė, jei domėtųsi bendresniais, universalesniais dalykais. Neišmintinga kuistis ir knebinėtis kiekvieno savo fiziologinio taško plotelyje, rašytojui kaip aukščiausią siekinį išpažįstant privačius potyrius ir ekshibicionizmą. Perskaičiusi tris pirmąsias Sigito Parulskio esė iš naujos knygos "Miegas ir kitos moterys", nutariau tolesnį skaitymą atidėti žiemai, kai gal mažiau ilgėsiuos bendruomeniškų dalykų.

Kiekvienas debiutantas stengiasi sužibėti radikaliai ir revoliucingai, tai visai suprantama. O, kad žibantį Audronės Urbonaitės romano "Posūkyje – neišlėk" viršelio suknelės purpurą atlieptų toks pat ryškus meniškumo blyksnis! Kaip pastebėjo daug skaitanti mano bičiulė, šiandien užtenka įsibraškint į raudonos suknelės šarvus ir savo ranka prilaikyt papus, dalyt interviu į kairę ir į dešinę – tapsi bestseleriu, gulėsi perkamiausių knygų lentynoj šalia kodinio Dano Browno, Paulo Coelho ir Sigito Parulskio. Knygos pasakotoja iškyla kaip kompleksų kamuojama moteris: ją persekioja Edipo šmėkla, egocentrizmas, nelaiminga vaikystė, pasidygėjimas buitim, motinystės fobijos. Bet svarbiausia, kad visą sąmoningą gyvenimą buvo apsėdusi rašymo manija: "aprašyti visa, kas su manim atsitinka" buvo svajonių bokšto viršūnė. Skaitytojas ryžtingai ir įžūliai gaudomas dviem masalais iškart – veikėja susargdinta vėžiu, o paauglystėje turėjo sekso santykių su tėvu. Atvirumas ir intymūs dalykai instrumentalizuojami ir tampa paklausia dienos preke. Šitoks nenumaldomas žurnalistės noras daryti literatūrą – net vėžys suvartojamas tam tikslui! Nustebino viena Urbonaitės frazė: esu dėkinga laikraščiui, kad jis mane išmokė rašyti trumpais sakiniais. O dar beveik kiekvienas sakinys prasideda iš naujos eilutės. Laikraštis tampa pavyzdžiu ir idealu literatūrai? Vidinę nejautrą kitam puikiai iliustruoja epizodai, kaip žurnalistė bet kokia kaina renka skandalo trupinius. Kokiomis apgailėtinomis personomis paverstos Urbonaitės aprašytos moterys – Furmanavičiaus meilužės, paliktoji Uspaskicho žmona: "Negi turėčiau rūpintis, ką vakare jaučia liežuvio nelaikančios kvailės" (p. l00–101 – tiesiog žurnalistinio cinizmo klasika). "Viską žinantys maitvanagiai žurnalistai" tik ir ieško, kaip čia pribaigus nelaimingą ar sutrikusį žmogų, kad išeitų sensacijos regimybė. Literatūra šito šlykštaus meno mokosi iš žiniasklaidos. Autorė čia atsiduria dviprasmiškoje pozicijoje, kalba tarsi ironiškai, tarsi pasididžiuodama, ir jos tapatybės klausimas, kaip dabar madinga, lieka miglotas. Formos, intrigos rezgimo ir rašymo profesionalumo požiūriu geriausias tekstas Urbonaitės knygoje – novelė "Tik Estijoje, visada – tik Estijoje" apie mįslingame eksperimente dalyvaujančias moteris. Visos pralaimi, nes demaskuojamos – neatsilaiko prieš norą permiegoti su eksperimento organizatoriais. Apsakyme juntama kritiška autorės pozicija, negailestingai reflektuojama mulkinamo skaitytojo padėtis:

Kaip man patinka blaivinami pokštai. Vis laukiu nesulaukdama: kada žmonės, dar drįstantys įsijungti televizorių ir pirkti laikraštį, supras, kad iš jų tyčiojasi?

Laiko bukais avigalviais. Nepaiso. Žemina. Netiki jų sveiku protu. Daro iš jų įsivaizdavimų pinigus. Primeta jiems tuos įsivaizdavimus.

Labai patenkinta grįžau į savo kambarį. (p. 45)

Atrodo, įvairias psichopatologijas įteisinsim kaip kanoninius pavyzdžius. Kokie būsim turtingi, incesto gražumynų turėsim. Dominuos vyro kaip tėvo, vyro kaip vaiko ar naminio gyvūnėlio ieškojimas – ir nieko normalaus. Tokiam kontekste netenka stebėtis, kad daug kas nebetiki moters padorumu, jausmais, motinos priedermėm. Mylėti neracionalu, nešiuolaikiška, nebūdinga. Prieš tokį literatūroje vis labiau plintantį grobuonišką moteriškumą protestuoja ir kraujas, ir protas. Jis žeidžia visas moters tapatybes: dukters, motinos, sesers, našlės, mylimosios, žmonos, globėjos. Galiausiai – kritikės. Moters gyvenimo variklis – agresija, priešiškumas, godumas, naikinimo instinktas, plėšrios patelės manifestacija? Minėto moteriškumo "posūkyje" norisi paprasčiausiai – išlėkti. O Navaką, "Nemune" rašantį puikias informatyvias naujų knygų anotacijas ir įtariantį, kad šis romanas "bus pagirtas tarp moterų", užtikrinu – ne tarp visų.

Populiariųjų autorių tekstai neduoda nė menkiausios dingsties tikrovės daugiadimensiškumui patirti, viskas suplokštinama iki mizerijos. Imituoti tikrovę ir siekti tikrovės esmės – juk ne tas pats. "Nemeniška proza bloga tuo, kad kompromituoja aprašomą gyvenimą ir prisideda prie asmens tobulėjimo ribojimo. Tokia proza pateikia baigtumus, kur menas būtų pateikęs begalybę", teigė Josifas Brodskis ("Poetas ir proza", p. 81). Minios tiesa ir estetinė tiesa visada atsiduria priešingose pozicijose. Talentingas rašytojas atskleidžia savo publikai tai, ko ji galėtų norėti, nors gal pati to nė nežino – pažinti gyvenimo slėpinius ir prieštaringumą, modeliuoti jos žmogiško tapsmo, saviugdos perspektyvą.

Kad bulvarinio mentaliteto įsigalėjimas literatūroje vyksta galingu mastu, patvirtina ne tik Urbonaitės romanas ir jam sukurta vieta rinkoje. Turbūt ne man vienai pakyrėjo amžinas nesveikumas, neapykanta buvimui, vyrams, vaikams, kolegoms, keršto ir nuoskaudos jausmai, vartojimo, agresijos, jusliškumo ir skandalo elemento dominavimas literatūroje. Greta su lietuvių proza skaitau Stefano Zweigo autobiografiją "Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai" – ten kupėte kupa XX a. pirmosios pusės gyvenimo pilnatvė, kad ir paženklinta dviejų pasaulinių karų, holokausto. Negi šiandienykščiame pasaulyje jos visai neliko? Zweigas nuolat keliavo po Europą, bendravo su daugeliu to meto įžymybių – Raineriu Maria Rilke, Auguste’u Rodinu, Sigmundu Freudu, Romainu Rolland’u, Richardu Straussu etc. Andainykščio pasaulio memuaristas svarsto (žinodamas atsakymą): "bet ką gi reiškia kultūra, jei ne iš šiurkščios gyvenimo materijos menu ir meile išmeilikauti visa, kas joje trapiausia ir grakščiausia, švelniausia, subtiliausia?" (p. 39). Lietuvių kultūroje dabar ne išmeilikaujama, o iš(si)prievartaujama, ir akcentuojamas ne subtilumas, o patologija. Zweigo knygoje labiausiai stulbina liudijimai, kaip tas vakarykštis pasaulis buvo atsidavęs kultūrai, ją vertino ir garbino (net su fetišistiniais persistengimais, pvz., nugriovus seną Vienos teatrą, grindų atplaišėles įvairių sluoksnių miestiečiai ilgai saugojo relikvijų dėžutėse; beje, Lietuvoje tuo metu tik prasideda mėgėjų vaidinimai daržinėse ir klojimuose – persekiojami caro žandarų). Zweigo liudijimų tikrumu netenka abejoti. Rami monarchistinė Austrija amžiaus pradžioje neturėjo politinių ambicijų, todėl "nacionalinio pasididžiavimo jausmas stipriausiai suvešėjo kaip troškimas pirmauti meno srityje" (p. 37). Smagu skaityti, kaip vidutinis vienietis kiekvieną rytą dienraštyje pirmučiausia perbėgdavo akimis ne parlamento diskusijas, o teatro repertuarą. Apgailėtiną mūsų kultūrinės savivokos būklę įdomiu aspektu fiksuoja literatūrologė Brigita Speičytė (neseniai išleidusi naujovišką mokslinę studiją "Poetinės kultūros formos: LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje"). Ji patyrė, kad sostinės knygynuose beveik su žiburiu turi ieškoti humanitarinės, ypač lituanistinės literatūros. Atliktą eksperimentą – ekskursiją po didžiuosius Vilniaus knygynus – aprašė net atskiru straipsniu ("Knygos be tapatybės", Metai, nr. 10). Tipiškas vaizdas: lietuvių autoriai (ne tik klasikai, mokslininkai, bet ir dauguma dabarties rašytojų) nukišti į pakampes, pusrūsius, po laiptais, prie galinio išėjimo arba eklektiškai sujaukti su šunų enciklopedijomis. Knygynų interjerai siūlo pamiršti, kad lituanistika apskritai egzistuoja. "Lituanistika pasitraukė į bendruomeninės sąmonės šešėlį, galbūt ir į kolektyvinę pasąmonę", konstatuoja Speičytė. Prieš keletą metų Arvydas Šliogeris kultūros mėnraščio surengtoje diskusijoje "Ar reikia aktualizuoti literatūrą" kvietė susigrąžinti orumą: "ne literatai turi sukti galvą, kaip jiems įtikti "visuomenei", o tautai turėtų rūpėti, kaip tapti tokiai "aktualiai" (t. y. tikroviškai), kaip ankstesni ar dabartiniai mūsų kalbos kūriniai. Labai gaila, kad to nesupranta mūsų politikai ir biznieriai". Nesupranta knygynų vedėjos, vadybininkai, mokslo funkcionieriai... triušių ir rapsų augintojai, kosmetologės, policininkai – kaip nors panašiai būtų tęsęs Kunčinas. Keisčiau, kad patys kultūros žmonės ne visada parodo deramą supratimą, kuriuos reiškinius reikia pastebėti ir aktualizuoti, o kuriuos galima ir nutylėti. "Literatūra ir menas" periodiškai spausdina studentų referatus apie vieną kokio poeto metaforą, o kultūros savivokai žūtbūtinai svarbūs leidiniai lieka suvis nerecenzuoti. Nedovanotinai vėluoja atsiliepimai apie dar vasario mėnesį (su 2004 m. data) išėjusią labai netikėtą knygą – Jono Biliūno našlės Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės ir jos dukters Meilės Lukšienės dvipolio kartų dialogo "Laiko prasmės" stambų tomą. Pirmoji dalis "Mamulė rašo" – beveik šimtą metų išgyvenusios moters atsiminimai, laiškai, kaupiantys daug informacijos apie pirmųjų inteligentų, išėjusių iš dūminės pirkios, brendimą, stiprų giminės lizdą ir darnią šeimą (devyni Janulaičių vaikai, šeši berniukai, trys mergaitės, tarp jų ir sesuo Verutė – Marijos Gimbutienės motina), Jono Bilūno asmenį, vos trejus metus tetrukusį vedybinį gyvenimą, apkartintą rašytojo ligos ir skurdo. Tuo pat metu skaitomos knygos stulbinančiai perskverbia viena kitą: kai Biliūnas Zakopanėje gydėsi pigioje studentų sanatorijoje, išlaikomas žmonos dantistės darbu ir pasiaukojimu (ligoniui rekomenduota išgerti po dešimt penkiolika žalių kiaušinių per dieną, o ji pati svyrinėjo iš alkio), turtingo tekstilės fabrikanto žydo sūnus Zweigas gastroliavo po Europos sostines ir universitetus, godžiai siurbdamas elitinės kultūros naujienas ir subtilybes. Įdomiausia, kad Biliūnienės ir Zweigo gimimo datas – 1880 ir 1881 m. – skiria vos metai! Tokiam kontekste graudžios prasmės įgyja ir Speičytės užuomina apie mūsų kultūrinės savivokos sluoksnelio efemeriškumą... "Laiko prasmės" turi intriguojančią paantraštę: "medžiaga besiformuojančios lietuvių inteligentijos mentalitetui suvokti". Tai antros dalies "Dukters pasvarstymai" turinys ir įžvalgos. Remdamasi mamulės memuarais, Lukšienė brėžia daugybės jaunų lietuvių sąmonėjimo trajektorijas XX a. pirmojoje pusėje, bandydama ieškoti bendro vardiklio. Iš kultūros kontekstų ir intymios patirties išnyra ir nūdienai aktualių klausimų, pvz., kodėl ir kaip išsiveržėliai iš kaimo "tikslingai orientavosi į aukštesnės kultūros pakopą, turėdami vienu metu kritiškai vertinti daugelį masinės kultūros bruožų. Šis procesas buvo nuolatinis, nors iš paviršiaus žiūrint ir neturėta tradicijų" (p. 413). Kuriame etape tai pašlijo? Kada ėmė dominuoti miesčioniška subkultūra, masės-minios mentaliteto lygmuo? "Kiekviena kultūros plėtotės fazė turi savąjį siekiamybės akcentą, atspalvį, ji kartu su kultūros tikrovės žemutiniu klodu ir sudaro visumą" (p. 415). Kaip atsitiko, kad siekiamybės akcentas yra nugarmėjęs į patį žemutinį klodą? Iš tiesų vakarykštis pasaulis: "Ano meto mūsų inteligentų bendruomeninis atsakingumas buvo pakeliamas iki etinės normos" (p. 419). Motinos paveikslas iškyla "sutirštintai šviesus" ir absoliučiai poliariškas viešumoje šiandien kuriamam motinų įvaizdžiui. Išsilavinusiai moteriai būdinga nesuabsoliutinti savo asmens, rezonuoti artimui, o grožį ir bendravimą kurti iš mažmožių, tiesiog gyvenimo būdu: vesdamasi dukrytę pasivaikščioti, mama pasiimdavo adatą su siūlu ir iš geltonų klevo lapų suverdavo ilgas girliandas vaikui žaisti. Nors aptariamoji knyga toli gražu neišsitenka biografinės ar memuarinės literatūros zonoje, ji visgi patvirtina, tvirtina, kad dokumentika belieka kone pagrindinis pozityvo šaltinis. Ne veltui skaitytojai tokią literatūrą labai mėgsta. Autentika, iš visos literatūros išvyta pro duris, čia sugrįžta pro kaminą ir visus langus. Tyrinėtoja Jekaterina Lavrinec viename literatūrologų seminare išsakė pagrįstą mintį: (au)biografinės prozos suklestėjimas visame pasaulyje yra logiškas atsakas į Michelio Foucault paskelbtą ir šiuolaikinių diskursų išpopuliarintą tezę apie tariamą "autoriaus mirtį". Kiekvienas iš mūsų galime būti autorius. Autoriaus instancija nemirtinga.

Nors Zweigas nevartoja dabarties terminų "įvaizdis" ar "socialinė reprezentacija", jis nemažai samprotauja apie viešumo išbandymus, kadangi trečiajame dešimtmetyje buvo labiausiai į kitas kalbas verčiamas pasaulio autorius. "Kiekviena viešumo forma yra natūralios pusiausvyros pažeidimas", sako jis. Šiaip žmogaus turimas vardas tėra atpažinimo ženklas, išorinis objektas, laisvai susietas su subjektu, savuoju "Aš", bet kai aplanko sėkmė, vardas tarsi išsipučia. "Jis atsiskiria nuo žmogaus, kuris jį turi, ir pats tampa galybe, jėga, daiktu savaime, preke, kapitalu, antra vertus, pačiame žmoguje dėl atatrankos virsta jėga, kuri pradeda daryti įtaką ją turinčiam žmogui, jį valdyti ir keisti" (p. 350). Dėl atatrankos reiškinio vertėtų susimąstyti ir mums, ypač tiems, kurių šlovės laikinumas atsitrenkia į vis prastėjančius tekstus.

Zweigas agituoja už anonimiškumą, asmens atskyrimą nuo knygos ir svarsto galimybę kūrinius skelbti pramanytu vardu, jei kūrybos kelią pradėtų iš naujo. Apie visa tai mąstyta prieš pat savižudybę Antrojo pasaulinio karo metais. Apmaudu, kad informatyvios Zweigo knygos dalykiškumą stelbia autoriaus pompastika ir žodžių pertekliaus pomėgis. Stilistika, pasenusi greičiau už idėjas.

Šiandien rašantis asmuo kone privalomai raginamas susikurti įsimenantį ir išsiskiriantį reklaminį įvaizdį, kuriuo ramstytų knygą. Įvaizdžiui iš anksto suprogramuotos socialinės klišės. Dar pernai maniau, kad nūdienos rašytojui patikimiausia "lošti iš romano", bet šiandien jaučiu, kad svarbiausia "lošti iš įvaizdžio". Įvaizdis gyvena savarankiškai, dirba konkretaus autoriaus populiarinimo darbą ir yra svarbesnis už tekstą. Juozas Erlickas ("trečias brolis", "ironiškas slunkius"), Vanda Juknaitė ("motina globėja") ar Jurga Ivanauskaitė su Šambalos aura savo ikonografinius įvaizdžius susikūrė iš vidinės asmenybinės patirties, tie įvaizdžiai liudija šių rašytojų išskirtinumą, originalią spalvą. Jie radosi ne per dieną, o per porą dešimtmečių ir tikrai yra įsišakniję kūryboje, neatsiję nuo asmenybės savasties. Bet atrodo, kad vis daugės blizgančių tuščiavidurių įvaizdžių. Tokių rinkodaros produktų jau turime. Gaila, kad jų vartotojai su literatūra gali išvis niekada nesusitikti. Statistinis skaitytojas jau beveik atpratintas nuo sudėtingesnio teksto.

Paplito nuostata, kad dabarties literatūra kažin kokia labai kitoniška, netekusi savo esmės, įprastų funkcijų, nebeturi kalbėti apie svarbius dalykus ir pan. Tai naujosios konjunktūros persistengimai. Savaip paradoksalu, kad Umberto Eco, kurio idėjas savinasi daugelis madingiausių literatūros analizės mokyklų, apie literatūros funkcijas samprotauja visai tradiciškai (Metai, nr. 8–9). Jis pabrėžia kalbos, kaip kolektyvinio paveldo, išsaugojimą, interpretacijoje akcentuoja autorinio teksto prasmę, pripažįsta neabejotiną įtaką garsių personažų, kurie ima lemti mūsų elgseną, tampa gyvenimo modeliais: "kažkas turi Edipo kompleksą ar Gargantiua apetitą, elgiasi kaip Don Kichotas, pavydi kaip Otelas, dvejoja kaip Hamletas, yra nepataisomas kaip Don Žuanas, siunta kaip žiežula" (p. 145). Ir galiausiai reziumuoja: "Aš manau, kad likimo ir mirties pamokos yra vienos iš pagrindinių literatūros funkcijų" (p. 148). Skaitydama storą pažintinį foliantą "Prarastosios civilizacijos: kelionė po senovės pasaulį" regiu, kaip minėtos egzistencinės pamokos buvo užkoduotos archajiniuose mituose, religiniuose tekstuose, architektūroje ir papročių sistemose – ir nors neišgelbėjo tautų bei civilizacijų nuo žūties, stabilizavo jų gyvenseną šimtams ir tūkstančiams metų.

Pati vaiskiausia mirties pamoka, kurią pastaruoju metu patyriau iš literatūros, slypi Petro Dirgėlos kūrinyje "Arklių šventėj" apie bedalį poetą Valerijoną Ažukalnį (1816–1874), neišspausdinusį nė eilutės – cenzūros komitetui įteiktas jo eilėraščių rinkinys buvo pirmoji spaudos draudimo auka. Dirgėla be ironijos fiksuoja žmogaus sąmonės užgesimo momentą, subjektyvaus ego pradingimą ūkuose:

"A... – išsižiojo sakyt Ažukalnis, tačiau nebegalėjo ištarti žodžio aš, nebesuvokė, ką šis aštelėjimas reiškia. [...] Nebuvo matyti, kad kas kalbėtųsi. Žodis nebegalėjo nieko pranešti, nebereikalinga pasidarė ir poezija, ir vitir vitir poezija, ir choralinis skambėjimas supynė, išpynė kasas, kasas, kasas tapo paskutiniu akordu visa ko, kas buvo laikoma kultūra, civilizacija, istorija" (p. 59). Paskutinis akordas ataidi iš tėvo smuiku griežiamos elegijos, kurios priedainio eilutėse tilpo gyvenimo formulė:


Meilė supynė,
mirtis išpynė
Kasas, kasas, kasas...

Naujoje Dirgėlos knygoje "Arklių romansai" – du subtilūs tekstai apie neišsipildžiusias iliuzijas: šis ilgas apsakymas ir naujas romanas. Labai skaidrūs kūriniai, romansiškai pagaulūs ir likviduojantys mitą, kad Dirgėla "sunkiai paskaitomas". Romanas "Arkliškas gyvenimas su Kotryna" – tai post-karalystinis tekstas (parašytas 2000 m. užbaigus keturių tomų epą "Karalystė"). Karalystės grūdas romane tebėra – artėti prie protestantiškos Švedijos reiškė išsaugoti valstybės-karalystės idėją, kuriai nebūtų reikėję popiežiaus palaiminimo. XVI a. vadinamas "deimantiniu", dosniu Lietuvai. Romanas deda naują istorinės savimonės akcentą – ne tik Barbora Radvilaitė verta legendos! Kas ta kita moteris? Romano branduolys – XVI a. švedų dominijoje Suomijoje karaliavusios mūsų karalienės Kotrynos Jogailaitės istorija. Išgarbintoji Barbora buvo tik mylima ir jauna numirė, o Kotryna realiai daug padarė Lietuvai, padėjo Batorui laimėti karą su rusais, auksu apipylusi totorius. Karalienė Kotryna išmintinga ir ištverminga, jautri ir nuosaiki politikė, moteris, motina, nepalūžusi nuo gana baisių išbandymų. Geteborgo knygų mugėje sužinojome, kad švedai domisi lietuvių sovietmečio patirtimi ir mūsų istorija. Kaip tik šito Dirgėlos romane su kaupu. Bet artėjantis prie 60 metų rašytojas nebelabai įdomus komerciškai. Švedams taip pat, nors ir rašytų romaną apie jų karalienę.

Ne mažiau svarbi antra siužeto linija: kaip pasakotojas-rašytojas sovietmečio "baimės antkryčio" aplinkybėmis rinko istorinę medžiagą, skaitė knygas ir dokumentus, slapta išneštus iš fondų, ir pusalkanis, persekiojamas saugumo rašė istorinį veikalą. O būtų galėjęs sočiai gyventi iš scenarijų pornografiniams filmams, kurių verslą varė ir kontroliavo saugumo šefai. Santykis su Kotryna – puikus istorinių romanų autoriaus atradimas (taip pat ir kūrybinės psichologijos požiūriu). Pasakotojas fantastiškai bendrauja su savo heroje – juos sieja abipusė empatija, rūpestis ir susižavėjimas, jie nuolat vidine kalba kalbasi, vienas kitą drąsina sunkiausiomis akimirkomis. Kaip ir dera rašytojui, su vaizdinių moterimi gyvena giliau ir esmingiau negu su realia mylimąja Eliza. Ši kartais ateina "svetimu veidu", o vaizdinių moteris visada žvelgia artimom "drėgnom" akim tiesiai į sielą. Karalienė Kotryna padeda gyventi ir išgyventi okupacijos suvaržymus bei asmeninę krizę. Dar įsidėmėtina, kad sovietmečiu tarpusavio santykiuose atsiskleidžia daugiau pozityvo: žmogus suprasdavo žmogų, nesuinteresuotai pagelbėdavo (pvz., čigonų tabore gauti baltą arklį). Tada ir vilties, ir prasmės regėta daugiau.

Aukštojo modernizmo klasikės Virginios Woolf romane "Orlandas" taip pat ryškus istorinis fonas, o žygiavimas per epochas geru anglišku sąmoju susietas su mentaliteto ir papročių raida. Jeigu nesi nusiteikęs perdėm žavėtis Anglijos praeitimi, perkeista neeilinės fantazijos ir išdabinta rafinuoto estetizmo puošmenomis, pirmoji romano pusė daro manieringumo įspūdį. Romano fabula superšiuolaikiška, nes pasakoja apie neskausmingas lyčių transformacijas – Orlandas iš pradžių yra žymus Elžbietos I laikų didikas, o po trijų šimtų metų tampa moterimi Orlanda ir galiausiai rašytojos amžininke. Šis Woolf kūrinys laikomas biografinio romano parodija. Maždaug nuo 100-ojo puslapio tekstas tampa vis įspūdingesnis, nes patenkama į savo stichiją – analizuojama moters rašytojos pasaulėvoka. Atsiranda žvilgsnio kibumo ir švelniai autoironiško rašymo, paisant "laiko dvasios", kai "joks daiktas jau nebėra vientisas" (romanas išleistas 1928 m.). Woolf gerą rašytoją lygina su kontrabandininku, kuris turi nelegalių prekių ir privalo jas saugiai pergabenti per muitinės užkardas: "Prasmukti pavyko tik per plauką. Tik todėl, kad gudriai ir pagarbiai elgėsi su laiko dvasia, tik todėl, kad užsimovė žiedą, tik todėl, kad susirado viržyne vyrą, mylėjo gamtą, nesistengė būti nei satyrikė, nei cinikė, nei psichologė, – kiekvienas šių dalykų kaipmat aptinkamas, – jai pavyko sėkmingai išlaikyti egzaminą. Orlanda atsiduso su didžiuliu palengvėjimu, – išties galėjo tai padaryti, nes rašytojo ir laiko dvasios sandoris be galo trapus ir nuo to, kaip tiksliai jie susiderina, priklauso darbo sėkmė" (p. 178–179). Woolf atveju sandoris pasirodė puikiai suderintas, nes jos kūryba tapo ne tik feminisčių atspara, bet ir literatūrinės technikos (ištobulinto impresionizmo, vidinių sąmonės procesų "kalbos") mokykla. "Orlandas" – puiki ganykla dekonstrukcionistams, neigiantiems bet kokį dualizmą (vyro–moters ar gamtos–kultūros). Pašiepdama oficialųjį, fasadinį Anglijos gyvenimą, Woolf išreiškia gyvenimo intensyvumą per vidines moters būsenas, pasitelkdama aštrias jusles, grožio potyrius, įpavidalindama formas, kvapus, spalvas, garsus. Mažutė teksto ištrauka paliudys, kodėl Woolf laikoma ryškia modernizmo gėle: "reikšminga tai, kas nenaudinga, staigu, aistringa; tai, kas kainuoja gyvybę; raudona, mėlyna, violetiška; purslas; kaip tie hiacintai (ji ėjo pro puikią lysvę); nesuteršta, nepriklausoma, be žmogaus prigimties ydingumo" (p. 193).

Vėlyvą rudenį net didžiuosiuose prekybos centruose neliko cinamono, reikia džiaugtis radus lentynoj užsilikusį žiupsnelį. Matyt, visi šutina obuolienes ir kepa obuoliais pagardintus pyragus, o, anot meteorologų, "rūkai gausėja, miškai tamsėja". Gero gyvenimo kronikas kurti patiems – idealiausias metas. Kaip ir skaityti. Juolab, kaip sako Navakas, knygą visada gali "užversti, padovanoti savo priešui arba nugalėti kita knyga".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


47837. Moteris ir 4 jos vyrai2005-11-28 18:31
Koks smagus tekstas! Kaip gero karšto vyno taurė! Kad ir be obuolinio pyrago (kam tos kalorijos, jei užkąsti galima lietuvišku pavydu - ir spėk viską taip sužiūrėti). Aš nespėju:( Ne vien vyrai trukdo, ne vien. Kažkaip nesuspėju. Todėl žaviuosi tais, kurie ir spėja, ir su kitais mintimis pasidalija. Gera buvo atgaiva. Visiems rekomenduoju.

47846. bb2005-11-28 20:34
Help! Kas nors paaiškinkit man, kam reikalingi tokie tekstai? Kokiu tikslu jie rašomi? Ar čia tipo "menas menui" - tekstai dėl tekstų apie tekstus, kad neliktų laiko tekstams? Kaip ta užrašų knygutė #2, kurioje užrašyta, kur yra užrašų knygutė #1, o paskui užrašų knygutė #3, kurioje... O gal knygos yra skirtos tik kritikams, nes skaitytojai patys jų neįkąs? O gal kritikai nori pa(si)rodyti, kad suprato, ką skaitė? Nu kaip čia yra?

47850. m - bb2005-11-28 21:17
as maloniai perskaiciau. vadinasi reikalingas. spejau ir pasipiktinti ir pasidziaugti. suzinojau ko nezinojusi. o ka yra?

47852. m2005-11-28 21:23
pavyzdziui urbonaites knygos tikrai pati neskaitysiu. tai nors apie ja.

47873. Kampinis2005-11-29 00:45
"Navaką skaitydamas supranti, kaip pasiilgai kažko paprasto ir linksmo, kaip yra įgrisęs daugumos protestas prieš normalias būsenas ir legalias formas." Na kur, kur tas protestas? Užmušk nematau. Kur bepažvelgtum, matau vien normalias vartotojų būsenas ir legalias prisitaikėlių formas. Tiek sociume, tiek oficialiojoje literatūroje. Kažkur kitur ta Sprindytė gyvena - jau tik ne Lietuvoje.

47884. cikada2005-11-29 10:12
shlove tau, vieshpatie!hare krishna, hare rama!...allach akbar!... buchiuoju autorei baltas rankeles- uzh tiesa, uzh vidine !...vivat ir redakcijai!... pagaliau, pagaliau kazhka TOKIO perskaichiau- su dzhiaugsmu, su malonumu... ne, dar valatkizmo virusas nesugrauzhe musu autoriu...achiudie!

47890. m - c2005-11-29 11:16
gal issiblaivyk pagaliau.

47893. cikada>m2005-11-29 11:39
chia jumi mumi? kodel turechiau? kita vertus, blaiviam ant prezidenturos myzht kazhkaip lyg ir nepatogu...o myzht ant jos(prezidenturos)tai norisi...ka ten norisi- gamta liepia, ckant...

47935. Bastūnė2005-11-29 14:58
Gražumas. Ačiū, p.Jūrate.

47961. kvietkas2005-11-29 20:07
Teksto autorius gudruolis tikras! Gudru gudruolis.

47969. pavydas2005-11-29 21:03
Na, nepavydėk Sprindyte, kad pati nemoki rašyti romanų - visų kritikų bėda, o tavo - ypač. Skaičiau tą Urbonaitę - šiaip sau, bet - palik tu ją ir tokią literatūra ramybėje. Ne kiekvienas romanas turi būti prustiškas ir pan. Patarimas: tu kai grįžti namo, išsivirk to savo vyno ir pabandyk ne skaityti ir kritikuoti kitų tekstus, o parašyti savo grožinės literatūros tekstą. Labai padeda. Nuo visų ligų. Ir kritikavimo manijos.

47981. m2005-11-29 22:12
o kodel dabar palikti ramybeje? argi urbonaite ne tam rase kad kiti skaitytu ir turetu savo nuomone? ir kritikai taip pat? rasytojai raso kritikai kritikuoja arba giria. jau kaip jiems atrodo. taip nuo amziu amzinuju. kaip dukart du.

47994. zettas to cikada2005-11-30 00:11
nushauti tave mazha. mle bukaproti. dar kazhka ten peza apie valatka. literaturinis paksistas nelaimingas. nakui. iremti tokiam y kakta sigsaueri ir ishpyshkinti visa apkaba kontroliniu shuviu. suska

47998. cikada2005-11-30 08:39
hehe, liaudies gynejai:))

48000. vopla2005-11-30 09:35
Kaip pastebėjo daug skaitanti mano bičiulė, šiandien užtenka įsibraškint į raudonos suknelės šarvus ir savo ranka prilaikyt papus, dalyt interviu į kairę ir į dešinę – tapsi bestseleriu, gulėsi perkamiausių knygų lentynoj šalia kodinio Dano Browno, Paulo Coelho ir Sigito Parulskio.
Neužtenka. Deja, reikia sugebėjimo ir dar KAŽKĄ ir parašyti.

48002. LABAI2005-11-30 10:48
ŠAUNU

48140. vasi maišo tešlą bb pyragui2005-12-01 17:12
tu, bb, esi antirecenzistė:) viską nori pati pakramtyt, net tą obuolių pyragą, kurį ponia kritikė savikvėpai išsikepė. Ir įžanginį vyną, net gvazdikėlių neišspjaudžiusi,turbūt kaip mat išmauktum beigi knygas susirinkusi neleistum vilnonėms kritikos kojinėms nė prasižiot. Andais mane siuntei pas gk ausis, kad aš į jas, kaip kokia Hamleto didžiojo šmėkla, antirecenzinių nuodų pripilčiau. Bet aš esu nesivaidenanti vasilisa ir į svetimas ausis nelandžioju. Tegu burnos kalba, ką nori, juk mes tai amžinai siautėjam, kad esam komentatoriai-laisvūnai ir čto vidiem, to pojom. Ateis laikas ir istorijoms apie prie krūtinės išnešiotus vabuolus bei visokius kitokius asmeniškumus. Man visai patinka laukti. Tai čia apie gk. O bendriau kabarojantis, tai vasi, prisėdusi prie miestietės, visai linksmai sužiūri tas literatūrines panoramas. Visko nespėji žmogus apžiot, tai bent trupinius nuo svetimų pyragų patyrinėji. Kritika - irgi kultūros tekstas, tegu ir apie kitus tekstus. Man įdomu, kokiais būdais ji artikuliuojama.

48151. bb IVS > septynioms vasilisoms2005-12-01 20:33
Kai esu bb, tai nesu tyraširdė IVS. IVS visada susinepatogina, kai bb ant kritikų pavaro. Tyliai sau galvoja, oi prisivirsi košės, oi prisivirsi, keršto šaukiesi - nekitaip. Pati tik ir bumbi, kaip toji Freken Bok apie sukčius televizijoje "kuo aš blogesnė?" IVS mano, kad bb siunta, jog pati negali visų išvardntų knygų griebti ir per naktį perskaityti ir savo nuomonę turėti - ot kokia savinininkiška, fui. O aš dar pasakysiu, kad toli ne visos knygos jai daeitų, vot! Bet žinai, kas mus abi užknisa? Ogi daujotytiškumas kritikoje. Labai retai aptinku kritikos straipsnį, kurį praryju, nes įdomu. O įdomu todėl, kad informatyvu. O informatyvu todėl, kad pasakyta tai, ko aš pati nežinau ir nesužinočiau net perskaičius tą knygą. Pavyzdys būtų Helmuto Šabasevičiaus rašiniai apie baletą. Bet dabar, per tave, turėsiu perskaityti šitą teksta iš kairės į dešinę horizontaliai, nes aną komentarą bb parašė tik permetus įstrižai ir tik norėdama, kad kas atsišauktų ir su ja pasiprovytų, tpsknt. Tau gerai, jūs septynios, o aš su ta bb duoduos duoduos - atsibosta, sunkus charakteris, priešgina.

48155. IVS2005-12-01 21:51
Perskaičiau horizontaliai nuo viršaus iki apačios. Jūs, mergos, teisios - jeigu nepavydi autorei, kad ji perskaitė tas knygas - tai perskaitai su malonumu, bet man vis tiek gaila laiko recenzijoms, norisi pačių knygų. Arba, žinot kas mane erzina - tai, kad recenzijos yra ne šviečiamojo pobūdžio, o reklaminio brukamojo - tą skaityt, ano neverta. O aš intuityviai priešinuosi, nes man norisi pačiai atrasti ir suprasti ir tik tada dalintis su tais, kurie irgi tą pačia knygą surado. Na, autorė čia niekuo dėta, nes juk kiti skaitytojai tas knygas jau skaitė ir gali antrinti arba priešinti autorei - jiems gerai, o mane tai tik siutas ima. Žinau, kad esu neteisi, neobjektyvi.

48162. septynios su puse dviems2005-12-01 22:37
O je, daujotytiškumas užknisa ne tik kritikoje. Tik ką tu daujotytiško randi, kai gk kirviu mosikuoja? sakyčiau, visiškas "literatūros fenomenologijos" antiklonas-ciklonas. Net tas jos studentiškas maištingumas-neišbaigtumas man kaži koks simpatiškas. Bet tai žinai, vasilisoms, kaip pasakų žioplėms, įdomu patį tą kritikos viralą iš už kampo stebėt, nebūtinai išsyk sukabinant kokybės ženklus. bb su ivse tai ryškiai perfekcionistės ir peluotų miltų pyragais jų neužkiši - iškart atgal svaidosi. O kad visų knygų neperskaitysiu kaži kaip nustojau aktyviai sielotis. Ėmiau ir nustojau. Yra ir kitų nemažiau svarbių gyvenimo archyvų. Akių rainelės ir visa kita:)

48164. dvi toms su puse2005-12-01 22:50
GK, tai žinok, kai pati parašo - tai man tiesiog siutas ima, nes aš noriu skaityti GK, o ne ką ji skaitė, tai bumbu dėl bendros tvarkos :) Ir dar štai, ką prisiminiau. Juk bb susiformavo dar tada, kai parašytas žodis buvo šventas. Jei žodis spausdintas - tai teisybė ir viskas! Atsimenu kai bb buvo visai maža, turėjo knygutę apie gaisrininkus. Na, ji pati tai manė, kad "Gaistras, bet knygutėje perskaitė paraidžiui: Gaisras. Labai norėjo prieštarauti, bet žinojo, kad knygutėje parašyta teisingai ir teisybė. O va, bitutė, kai rado knygutėje parašyta ne taip, kai ji taria, tai atlėkė pas bb į virtuvę šaukdama: Knygutėje klaidą radau!

48165. tarp dviejų rašančiųjų, tekstas be žodžių2005-12-01 22:53
Turėjo būti: kai GK pati parašo, tai praryju nekramčius ir neužsigerdama, o kai ji apie kitų parašytą pasakoja, tai gerai pasakoja, įdomiai, bet mane siutas ima ir bla-bla-bla

48173. tos su puse dviems2005-12-01 23:38
spausdintas-šventas sakai? o aš kaži kaip atsimenu, kad tėvai iš kažkur parsinešdavo tokiais senais, tepančiais aparatais nukopijuotos literatūros (grožinės, pvz. Solženyciną tą patį ar Orwellą), laikydavo ją paslėpę po televizoriaus staliuku ir dalindavosi su patikimais kaimynais. Tai many, matai, atsispaudę du "spausdinto žodžio" veidai, iš kurių "literatūra" asocijuodavosi su tom slapūniškuoju iš po staliuko. Dar pamenu, kaip mama sakydavo netikėti viskuo, kas vadovėliuose rašoma:). Bet ir kas ta kitokia "tiesa" nemokėjo (gal nenorėjo) paaiškinti. Kita vertus, švarutėliai Marcinkevičiaus tomai lentynose... bet kartu jau čia minėta Innostranaja... kai gyvenime lyg ir nieko bendro su humanitaristika.. ne, anos kartos literatūrinis skonis iki šiol man lieka paslaptimi. Kaip tas varna - bijau mamą į Koršunovą nusivesti, bo kaži ar atlaikytų "šventovės" griūtį.

48175. IVS vasilisai taip, kad kiti negirdėtų, nes paskui juoksis ir pirštais badys2005-12-02 01:07
     Mat kaip:) O mano mama tai su Reikalais, tai į darbą fabrike trim pamainom - vis laiko neturėdavo, tai aš augau pati su raktu, kaip talismanu ant virvelės po kaklu. Mano vaikystė buvo nuoširdus tikėjimas Šviesiu rytojumu, taip, kaip ir sakydavo tokios galvos per teliką. Tos galvos tada net nepasisukdavo nei kairėn, nei dešinėn. Žiūrėdavo visą laiką tiesiai į mane ir niekuomet joms nepasitaikydavo paspringti, nusijuokti ar sumaišyti žodžius. Ir jokių ten diskusijų. Mokytojos irgi kvarabus pūtė ir net nemirksėjo. Ir niekas nieko man neapaaiškindavo! Parėjus namo bandydavau aiškintis su mama:
    - Ar tu, mamyte, turėjai tokius batukus, kaip mano?
    - Neturėjau, mes su vyžom vaikščiojom, nors tevelis buvo batsiuvys. Žiemą mums, septyniems vaikams, padarydavo vienas medines klumpes ir mes laukdavom basi ant slenksčio, kol vienas palakstys po sniega, tada sekantis...
    - O kodėl, mamyte, tu į mokyklą nėjai?
    -Tai, kad pinigų nebuvo... Aš pažiūredavau į savo čekoslovakiškus po blatu gautus batukus, atsikąsdavau zefyro, apie kuriuos mama ir visi jos broliai ir sesuo net supratimo neturėjo ir toliau skaitydavau visokius ten Genius ir laukdavau Šviesaus rytojaus, nors man ir taip buvo šilta ir gera.
    O apie tuos kserokso aparatus :) Atsitik tu man taip! Pirmoji kseroksu padauginta, smirdanti ir kietu raudonu viršeliu įrišta mano knyga buvo "Mažylis ir Karlsonas" - tebeturiu :) O visokie ten kafkos su nyčėm smirdėjo jau studijų metais. Ne todėl, kad būtų tik tada atsiradę, bet kad man pavyko taip kažkaip jezuliuotai užaugti. Apie tai, kad Lietuvos vėliava buvo kitokių spalvų vos spėjau sužinoti prieš pat Sąjūdį. Oops...

48263. pasi2005-12-02 22:19
Na, kad batsiuvys negaletu savo vaikams, kad ir septyniems, batu pasiut, o tik vienas klumpes visiems isdroztu - apie tai dar negirdejau. Mokykla, kaip zinia, pinigu tarpukariu nekainavo, o batsiuvio vaikams laukuose dirbt gi nereikejo. O gal tas batsiuvys daugiau per gerkle leido, nei batus siuvo? Tai viska paaiskintu. Kad niekas neisizeistu, mano mamos proteviai berods visi gerkles turejo neblogas, o mano prosenelis bene irgi buvo batsiuvys...

48272. IVS2005-12-02 22:53
Imsiu dabar ir viską paaiškinsiu. Batsiuvys gerklę turėjo, bet ir nagus gerus, todėl dirbo batus kitiems, nes už juos atlygį gaudavo. Ir klumpes labai patogias ir gražias mokėjo padaryti, ir medpadžius su odiniu viršum gražiai skylutėmis išbadytu, bet viską parduodavo, o vaikai basi lakstė, kaip to šiaučiaus, kuris be kepurės. Batsiuvo vaikams laukuose dirbti nereikėjo, nes batsiuvys buvo bežemis, net karvės ir tos neturėjo, todėl visi vaikai paeiliui "dirbo" piemenukais. Ponai buvo geri ir piemenukų neskriaudė, o batsiuvys su žmona buvo labai dėkingi, kad padeda vaikus išmaitinti ir senas poniukų knygeles atiduoda. Mokslas gal buvo ir nemokamas, bet knygeles, sąsiuvinius ir pieštukus reikėjo pirkti. Keli grąšiai buvo pinigas ir ant kelio nesimėtė! Mokytojas irgi buvo geras, atiduodavo batsiuviukams pieštukų galiukus ir žvakigalių pataupydavo, taip tie pakaitomis su vienomis klumpėmis ir baigė, kas dvi, kas tris, o mano mama net keturias klases! O į gimanziją eiti jau neišgalėjo, tad penkiolikos metų išvažiavo į Kauną ir ten fabrike išdirbo 39-erius metus. O dabar paduokit nosinę, nes per jus susigraudinau, mam1 prisiminus!

48275. pasi > IVS2005-12-02 23:01
mamos nelieskime, o visa kita tiesiog parduotos vasaros. Laimei, atejo Tarybu valdzia, apgyne varguolius, dave visiems darbo trimis pamainomis.

48277. IVS dar šniurkčia nosimi, bet jau juokiasi2005-12-02 23:04
Nu ne visai taip, bet akurat!

51732. corps bride :)2006-02-03 15:31
Ačiū už straipsnį: tankus ir žaismingas! :) Norėjau paprašyti daugiau tokių, bet peržiūrėjus komentarus......aišku, kad reikia, tik ne čia: ne ta publika.

73199. juste :-( 2007-01-19 18:22
eiktu tiesiog grynas ... [geriau nerasysiu

103378. as :-( 2007-11-28 19:36
nerasykit geriau vistiek lieva

Rodoma versija 27 iš 28 
14:39:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba