ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-02 nr. 743

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (73) • SIGITAS PARULSKIS. TinklaiRENATA ŠERELYTĖ. Iš ko padaryta imperatoriaus galva (1) • JORMA ETTO. SuomisRASA DRAZDAUSKIENĖ. Korektūros klaidos (150) • IRENE JANCSY. Prasmės troškimas (1) • PER ERIKSEN. Agnostiškasis gnostikasSIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiASTA JACKUTĖ. Dvigubas pasaulis – dvigubas ženklas (1) • MATAS DŪDA. Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė (2) • MEHMET JAŠIN. PoezijaRITA REPŠIENĖ. "Velnias nėra toks baisus..." (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Digerės iššūkis morfinistams (17) • VALDAS KILPYS. Menas netylėtiMARCELIJUS MARTINAITIS. Saulės ciklo leidinys, gimęs su Atgimimu (6) • ZIGMAS VITKUS. Amazonės proskynos ir progresas (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. to riczkaParengė Andrius Šiuša. Aludės aplankymas

to riczka

AUDRA BARANAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Sirgau dvi savaites ir visą tą laiką bergždžiai norėjau "išspjauti" vieną tekstą. Bergždžiai, kadangi sirgau iš tikrųjų. Tuo tarpu tekstas lindo prie manęs lyg koks įkyrus įsimylėjėlis, visaip kraipėsi, švebeldžiavo, markstėsi, o aš neturėjau jėgų jo pasiųsti velniop.

Bet pagaliau galiu atsikelti, vadinasi, ir sėdėti. Tai ir sėdžiu, apsikabinusi savo mylimo nešiojamojo IBM klaviatūrą, nors mane vimdo pati mintis, kad būtinai turiu kažką parašyti. Suprantu, tai skaitydami susierzinote ir galvojate: jei taip jau negali, nerašyk... Ir ką gi, esate visiškai teisūs.

Tačiau jeigu pasižadėsiu, kad tai paskutinis kartas, ar būsite nors kiek atlaidesni? Na, nesakau, kad nusižudysiu, tik nerašysiu – ar to pakaks?

Nors, kita vertus, jei šią akimirką man atrodo, kad galiu nerašyti, tai dar nieko nereiškia – esu linkusi į kraštutinumus. Be to, kai kas sako, jog būnu kategoriška, pertraukiu pašnekovus, nes neturiu kantrybės ilgai jų klausytis, o jeigu reikia dėl ko nors pasiteisinti, randu šimtus argumentų, kadangi visiškai nesugebu jaustis kalta.

Nors šiaip esu geras žmogus. Niekada nešiukšlinu (tai svarbu). Mano egoizmas (na, jo nebepaslėpsi) nėra labai kenksmingas kitiems. Jei noriu kokios naudos sau, visuomet tam, kuo žadu pasinaudoti, stengiuosi sukurti mažą šventę. Norite pavyzdžių? Pasilaikysiu juos sau. Tiesą sakant, jų neprisimenu. Tikrai, niekada nieko neregistruoju, apskritai nekenčiu archyvų. Mane slegia pats žinojimas, kad kažkas pasilieka – nesvarbu, man ar po manęs...

Iš tiesų meilės ir prieraišumo manyje vis mažiau. Labai mylėjau savo meškiuką, o dabar pastvėrusi jį už ausies tik pasikišu po galva, kad būtų patogiau skaityti lovoje. Anksčiau pabučiuodavau prieš miegą, dabar to nebedarau. Nebejaučiu jokių sentimentų, nepatiriu jokių jausmų... Ar tai skaityti kam nors įdomu? Bet jei rašau paskutinį kartą...

O iš tikrųjų tas dvi nelemtas, viruso prarytas savaites aš vis norėjau viešai pasakyti, kad nemėgstu "papurvintų drabužių". Žinai, Ričardai (jei kas neprisimena, neskaitė, neatkreipė dėmesio, gali toliau su šiuo tekstu nebevargti), tavo "Insinuacijų", prieš kurį laiką čia išspausdintų ("Š. A.", kovo 12 d. – red.), idėja man visai patiko. "Kalbėti nerišliai. Nerišliai užrašyti..." Tačiau pacituota viena iš dviejų mano ištartų frazių man sukėlė šiokių tokių problemų.

Matyt, kai kuriems dalykams reikalingas kontekstas. Jeigu šalimais kavinėje sėdintis žmogus netyčia išsipurvino kelnes, aš galiu jį guosdama pasakyti, kad irgi labai mėgstu išsitepti. Tai bravūra, pomėgis šnekėti bet ką, kad ir apie purvo estetiką... Tačiau be konteksto užrašyti žodžiai privertė mane pasijusti nejaukiai. Ypač kai šiaip jau nuovoki mano mama telefonu paklausė: "Kodėl tas žmogus apie tave negražiai parašė?" Pasirodo, skambina jos draugės, garsiai cituoja, o ji visiškai nieko nesupranta.

Mama, tu gi žinai, aš nuo vaikystės klaikiai bijojau nešvaros. Ne, ne dulkių... Viešų tualetų. Jei juose apsiausto skvernu brūkšteldavau nors ir per švariausią sieną – toks prisilietimas man atrodė tolygus mirčiai. Ir tik kai vienas po kito ėmė gimti savi vaikai, suterštų vystyklų ir atpilto maisto vaizdeliai pasaulį padarė paprastesnį.

Bet purvinų drabužių aš nemėgstu. Užtat labai mėgstu tikslumą. Kai su kuo nors darau interviu, kartais man būna nelengva parašyti įžangą. Nes turiu apibūdinti realiai egzistuojantį žmogų ir jį apibūdindama nesumeluoti. Apie save galiu rašinėti nesąmones, tačiau jei rašau apie kitą, bijau apšmeižti, tapti nemotyvuotų dviprasmybių priežastimi ir dėl to, kad ir vienai dienai, kam nors sugadinti gyvenimą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 30 
14:39:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba