Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė

Mindaugas Lukošaitis. Be pavadinimo

Kartais imiesi rašymo, atrodo, tik tam, kad galų gale išsiaiškintum, ar apie tai, apie ką ketini rašyti, sugebėsi ką nors parašyti ar ne. Kartais tai būna vienintelis "iš pilvo" besiveržiantis jausmas, susijęs su aprašomuoju dalyku. Kartais susikaupi rašyti taip negreitai, kad jau beveik pamiršti, apie ką rašysi. Tada lengviau, tada kalba pati po truputį gaivina visus pojūčius, atsirandančius mąstant apie tuos atminties likučius. Gal tai pilvo atminties likučiai, po truputį virstantys kažkokia kitokia atmintimi...

Pats Mindaugas Lukošaitis savo piešinių parodą, vykusią "IBID. Projektų" galerijoje, pristatančiame tekste panašiai rašo ir apie patį piešinį, kuris jį žavi "kaip kitas realybės formatas, kaip sapnas ar kaip žmogaus mąstymo gelmė". Tų piešinėlių gal ir nelabai daug, jie gal kiek mažiau įtaigūs nei ankstesnieji autoriaus darbai, tačiau, stebėdamas juose tau svetimą, t. y. piešinio autoriaus, mąstymo gelmę, keistu būdu aptinki panašių gelmių ir savo mąstyme. Randi panašumų, bet tuo pat metu akivaizdu, kad mokėdamas piešti pats į savo piešinį iš, atrodo, panašios gelmės perkeltum kitokius "realybės formatus", nei perkelia parodos autorius. Gal čia ir nėra nieko keisto, juk jei tai tikrai mąstymo gelmė, tai ji turėtų būti bent jau panašaus pločio kaip ir mąstymo paviršius, o gal dar ir platesnė už pastarąjį, lyg kokie karstiniai ežerai su palendančiais po krantu dugnais... Žinoma, tai jokia naujiena – ir tai, kad piešinys perkelia gelmę, ir tai, kad kiekvienas, nors ir aptikdamas kažką panašaus toje gelmėje, mokėdamas paišyti pažymėtų savo piešiniais kitas tų karstinių ežerų dugno vietas; o štai fotografija, irgi pažymėdama visai kitas įsivaizduojamo ežero dugno vietas, tiesiog sustabdytų paviršiaus akimirką, o tai reiškia, kad realaus pasaulio vizualumas gali tiesiog kartotis, kad ir truputį kitokiu pavidalu. Tad galbūt šis gelmės paišymas, jos piešinys aktualus tik kaip tinkamas priemonių panaudojimas? Juk vaizdas perkeliamas ne savaime, ne tiesiog iš dvasios tiesiog ant popieriaus. Tam tikras techninių priemonių (pieštukas ir popierius) arsenalas lemia tai, kas gali būti pamatyta; juk nupaišyta gali būti ne viskas, kas gali būti pamatyta nelaikant rankoje pieštuko, nepasiguldžius ant stalo popieriaus. Todėl žiūrėti su pieštuku rankoje ne tas pats, kas žiūrėti be jo. Čia jau nebe grynas matymas.

Menininkas regi turbūt visai ne daiktą, kurį paišys, o šviesų, šešėlių, elementarių formų, padarančių taip, kad tas daiktas yra, išsidėstymą. Atvaizdavimas ir yra šios regimybės perkėlimas, o piešinys – būdas, leidžiantis pamatyti, kaip daiktai pasirodo, kaip daiktai tampa regimi ir t. t. M. Lukošaičio piešinys dar parodo ir tai, kaip gali būti regimas "kitas realybės formatas". Tai kartu ir prielaida, kad tas kitas formatas – tiesiog kitaip "suzipuotas" tos pačios realybės tęsinys, gal net ne tęsinys, gal tai vis tas pats...

Ką reiškia matyti nematoma, atsako M. Lukošaičio piešiniai – piešinyje nematoma tiesiog tampa matoma. Panašiai atsitinka ir su būtybėmis, aprašytomis, pavyzdžiui, bestiariumuose.

Bet gal M. Lukošaičiui taip tik atrodo? Ar ta nepagauta už nosies regėjimo šerdis, paties autoriaus vadinama kitu realybės formatu, iš tikrųjų yra pasaulyje? Juk užfiksuotoje regimybėje – piešinyje – kartais būna ypač sunku atskirti regimybę kaip iliuzinę tikrovę nuo to, kas yra iš tikrųjų. Kitaip tarus, ar tas "kitas realybės formatas" nėra tik autoriaus vidujybėje išspręsta realybės fragmentų dėlionė, su tikrąja realybe besisiejanti tik per tuose fragmentuose atvaizduotus pasaulio daiktus? Ar pasaulyje, ar tik M. Lukošaičio "manyje"?

Galbūt nelabai ir svarbu, kur toji realybė (jei ji – realybė) skleidžiasi. Svarbiau, kad visa tai atskleidžia dvejopą piešinyje matomų dalykų prigimtį: vienu atveju tai iš valties matomo ežero dugno piešinys, virš vandens esančio pasaulio tęsinys, kitu atveju – iš atmintyje įstrigusių gabalėlių atkurtas vaizdas, savo sandara atkartojantis arba primenantis bestiariumų būtybes...

Kaip abiem būdais atsirandantys daiktai randasi akyse, o paskui – dar ir popieriuje? Šviesa, šešėliai čia yra kaip būdas pamatyti, ypač jei piešinių autorius – skulptorius. Visa tai matoma tikrai ne kiekvienam, nes menininko žvilgsnis skiriasi nuo paprasto žvilgsnio, kuriam rūpi tik pačios realybės sandara, bet ne tą realybę matoma paverčiantys efektai. Piešėjui svarbu suprasti, kaip realus vaizdas yra matomas, kaip gali būti matomas kitoks realybės formatas.

Gal ir realybė žiūri į M. Lukošaitį (gal iš M. Lukošaičio į jį patį?) ir verčia jį paišyti vienaip ar kitaip? Juk menininkas taip pat pagamina pasauliui realybę, jam besisiūlančią, net jei ji pamatyta tik kaip iš valties kartais matomas ežero dugnas. Pasaulis, o, vadinasi, ir kiek kitoks jo formatas, regisi pats, menininkas nesukuria jo regimumo, galbūt išskyrus bestiariumuose besiveisiančias būtybes. Čia ryškėja tiesiog skirtingi menininkų siekiai. Nors, be abejonės, ne visi menininkai stengiasi parodyti pasaulį tokį, koks jis yra...

Jokio siurrealizmo, jokių paslapčių, jokių bestijų. Tiesiog "kitas formatas"...